Kur semtis jėgų?
Artimume. Tyliame, švelniame artimume, kur labai jauku.
Atvažiuoti į seną močiutės namą, pasėdėti už stalo, dengto marga staltiese, palaikyti močiutės raukšlėtą ranką su plona, lyg pergamentas, oda, pasiklausyti jos balso ir pamatyti šypseną jos veide.
Pažaisti su vaikais, uždengti savo veidą mažyčiais, vėsiais delniukais ir prisimerkti iš palaimos.
Ateiti pas artimą draugę, pasėdėti jos kiemelyje po senu riešutmedžiu, apsisiausti šiltu megztiniu ir lėtai, neskubant gerti arbatą, klausytis, kaip kažkur toli loja šunys ir ką tik sugirgždėjo varteliai – reiškia, kažkas iš kaimynų nusprendė užsukti pavakaroti.
Tiesiog pabūti su mylimu žmogumi, žinant, kad jis čia pat, kambaryje už sienos, ir galima pašaukti jį, ir jis išgirs, galima nueiti ir apkabinti jį. Jis šalia. Ir dėl to taip ramu ir šilta širdyje.
Gamtoje. Medžiuose, gėlėse, žolynuose, upėse ir jūrose, kalnuose ir stepėse.
Tiesiog eiti ir paliesti ranka šiurkščią medžio žievę, užuosti lapų kvapą, arba, nutraukus keletą ilgų spyglių, sutrinti juos delne ir pajusti pušies dervos kvapą. Eiti ir eiti ilgais parko takeliais, kartais užklystant į pievas, kuriose galima pagulėti ant pledo, arba tiesiog pasivaikščioti, jaučiant žolės kvapą arba nukritusių rudeninių lapų šiugždėjimą.
Kūryboje. Didžiulė jėga slypi kūryboje. Užrašytas, išlietas ant popieriaus, išlipdytas iš molio ar nupieštas; išreikštas šokyje, muzikoje ar susiūtas iš šimtų skiautelių sielos balsas tampa meno kūriniu, o siela atsikvepia, atsigauna, atgyja…
Labai svarbu išmokti semtis jėgų dabartyje. Tame, kas šalia, tuose, kas šalia. Nenuklystant į kitus pasaulius ar miražus. Pokalbiuose, prisilietimuose, sąveikoje su gamta, muzikoje – tame, kas suteikia apčiuopiamą ryšį su dabartimi, su “čia ir dabar“.
Padėka autorei! Pagal Irinos Dybovos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
