Geri žmonės taip pat kartais klysta

Jei tavo praeityje įvyko kažkas, už ką tu niekaip negali sau atleisti.. Jei praėjo daug laiko, o tu dar vis jautiesi kaltas, ir jauti, kad šis poelgis daro tave “blogu“ arba “nelabai geru“, ir tai nesikeičia, nes poelgis – tavo..

Jei tokia istorija nutiko tavo gyvenime – pažvelk į savo praeitį. Galbūt, tarp to įvykio ir dabartinio momento jau praėjo daug laiko. Laiko, per kurį tu atlikai daug kitokių veiksmų, nepanašių į tą, blogąjį, dėl kurio tau gėda. Tu padarei daug gerų darbų – ir tai taip pat buvo tavo poelgiai.

Mes negalime atsukti laiko atgal ir visko ištaisyti. Bet mes galime sau pasakyti: “Taip, aš suklydau, tai buvo blogas poelgis, ir aš apgailestauju, kad taip pasielgiau. Aš pasimokiau iš šios patirties. Aš daugiau nekaltinu savęs ir paleidžiu save iš kaltės jausmo kalėjimo. Dėl to įvykio aš nesu blogas žmogus – aš būnu visoks, bet visada stengiuosi daryti teisingas išvadas. Aš gyvenu toliau, aš keičiuosi.“

Mes negalime pakeisti praeities. Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. Bet kaip mes pritaikysime savo patirtį ateityje – tai jau mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Todėl svarbu yra tai, ką mes darome jau po to, kai suklydome.

Vienas poelgis – tai dar ne visas gyvenimas. Viskas tavo rankose. Dažnai kartojama frazė: “žmonės nesikeičia“ – netiesa.

Geri žmonės taip pat kartais suklysta. Ir kiekvienas poelgis turi savo priežastis.

Bet dabar aš pasakysiu trumpai: gyvenk toliau, prašau. Atleisk sau. Ir leisk sau keistis.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Ką reiškia – “paleisti“?

Anksčiau man atrodė, kad paleisti – žmogų, įvykį, vietovę, praeitį – tai kažkas, panašaus į fizinį veiksmą. Kaip, pavyzdžiui, atgniaužti pirštus ir leisti išslysti oro balionėlio siūlui. Arba paleisti į vandenį popierinį laivelį ir žiūrėti, kaip jis linguodamas pradeda tolti nuo kranto.

Aš galvojau, kad štai tokio atsiskyrimo veiksmo, net jei jį atlieki mintyse, turi pilnai pakakti, kad būtų lengviau: tu atskiri save nuo kažko, su kuo atsisveikini, ir atskiri jį nuo savęs. Lyg ir viskas. Tačiau lengviau nuo to nepasidarydavo.

Dabar aš suprantu, kad atgniaužti pirštus ir paleisti – nepakanka. Ir net liūdėti dėl išsiskyrimo – taip pat nepakanka. Paleidę, mes turime sugrįžti į tai, kas lieka – į pačius save. Į savo ištuštėjusias rankas. Į savo gyvenimą, kur to, ką paleidome, jau nėra.

Turime kažkaip kitaip – geranoriškiau – pažvelgti į save, pasistengti suprasti, užjausti, pavadinti save kitaip: aš esu tas, kas prarado, kas atsisveikino, kas dabar išgyvena šią patirtį.

Išgyvena taip, kaip gali – tai nelengva. Kažką įveikia, o kažko – ne. Kol kas ne. Bet tęsia savo kelionę. Tiki. Ir būtinai vėl bus laimingas. Sušils, prisipildys, dvasiškai atgims. Būtinai.

Kitaip ir būti negali.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gyventi

Kur semtis jėgų?

Artimume. Tyliame, švelniame artimume, kur labai jauku.

Atvažiuoti į seną močiutės namą, pasėdėti už stalo, dengto marga staltiese, palaikyti močiutės raukšlėtą ranką su plona, lyg pergamentas, oda, pasiklausyti jos balso ir pamatyti šypseną jos veide.

Pažaisti su vaikais, uždengti savo veidą mažyčiais, vėsiais delniukais ir prisimerkti iš palaimos.

Ateiti pas artimą draugę, pasėdėti jos kiemelyje po senu riešutmedžiu, apsisiausti šiltu megztiniu ir lėtai, neskubant gerti arbatą, klausytis, kaip kažkur toli loja šunys ir ką tik sugirgždėjo varteliai – reiškia, kažkas iš kaimynų nusprendė užsukti pavakaroti.

Tiesiog pabūti su mylimu žmogumi, žinant, kad jis čia pat, kambaryje už sienos, ir galima pašaukti jį, ir jis išgirs, galima nueiti ir apkabinti jį. Jis šalia. Ir dėl to taip ramu ir šilta širdyje.

Gamtoje. Medžiuose, gėlėse, žolynuose, upėse ir jūrose, kalnuose ir stepėse.

Tiesiog eiti ir paliesti ranka šiurkščią medžio žievę, užuosti lapų kvapą, arba, nutraukus keletą ilgų spyglių, sutrinti juos delne ir pajusti pušies dervos kvapą. Eiti ir eiti ilgais parko takeliais, kartais užklystant į pievas, kuriose galima pagulėti ant pledo, arba tiesiog pasivaikščioti, jaučiant žolės kvapą arba nukritusių rudeninių lapų šiugždėjimą.

Kūryboje. Didžiulė jėga slypi kūryboje. Užrašytas, išlietas ant popieriaus, išlipdytas iš molio ar nupieštas; išreikštas šokyje, muzikoje ar susiūtas iš šimtų skiautelių sielos balsas tampa meno kūriniu, o siela atsikvepia, atsigauna, atgyja…

Labai svarbu išmokti semtis jėgų dabartyje. Tame, kas šalia, tuose, kas šalia. Nenuklystant į kitus pasaulius ar miražus. Pokalbiuose, prisilietimuose, sąveikoje su gamta, muzikoje – tame, kas suteikia apčiuopiamą ryšį su dabartimi, su “čia ir dabar“.

Padėka autorei! Pagal Irinos Dybovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka apie Mokytojo Širdį

Atiduosiu mainais“

Pasitarė mokytojai susirinkime ir padarė išvadą: kad skiepytų mokiniams gėrį, reikia, kad mokiniai atvertų jiems savo Širdis.

Bet kaip to pasiekti?

– Galbūt, mokslas mums padės? – nusprendė mokytojai ir užsiregistravo į kvalifikacijos kėlimo kursus.

Ten profesoriai dėstė jiems principus, metodus, mokymo formas, kalbėjo apie švietimo tikslus ir būdus, papasakojo apie lavinimo standartus, apie reformas ir koncepcijas. Paskui išdavė liudijimus apie kvalifikacijos pakėlimą ir pasakė: “Bandykite!“

Pritaikė mokytojai gautas žinias praktikoje, bet mokiniai neatvėrė jiems savo Širdžių.

– Mums trūksta psichologijos žinių! – nusprendė mokytojai.

Ir nuskubėjo mokytis naujos specialybės.

Papildė savo protus psichologinių žinių bagažu ir ėmė praktikuoti.

Tačiau mokiniai vis dar neatvėrė jiems savo Širdžių.

– Turbūt, Vakarai mums padės!

Ir pakvietė iš už užjūrio “naujų švietimo technologijų“ specialistus. Tie iš mentoriaus pozicijos pamokė juos kažkokių miglotų “interaktyvių technologijų“ – ultrašiuolaikinių, kaip jie tvirtino, arba net iš ateities.

Bet ir šios ultrašiuolaikinės technologijos taip pat nesuveikė.

Nuliūdo mokytojai, kad negali rasti kelio į savo mokinių Širdis, kad negali pasėti gėrio daigelių.

– Galbūt, mus išgelbės Išmintis? – svarstė jie.

Ir atrado atsiskyrėlį Išminčių.

– O, Išminčiau, – kreipėsi mokytojai, – nurodyk mums kelią į mūsų mokinių Širdis, kad galėtume sėti gėrio daigelius, nes auganti kartą darosi žiauri!

Išminčius jiems atsakė:

– Nurodysiu jums kelią į jūsų mokinių Širdis, bet tik mainais!

Mokytojai susižvalgė: kokių mainų nori iš jų Išminčius?

Tuomet Išminčius atsakė:

– Jei kas turi irzlumo – atiduokite man irzlumą. Jei turite pykčio – atiduokite man pyktį. Jei kas turi žiaurumo – atiduokite man žiaurumą. Jei kas turi grubumo – atiduokite man grubumą. Jei kas turi abejonių – atiduokite man abejones. Jei kas turi neapykantą – atiduokite man neapykantą. Jei kas turi baimę – atiduokite man baimę. Jei kas turi prietarų – atiduokite man prietarus. Jei kas turi tamsių minčių – atiduokite man tamsias mintis. O jei atiduosite rieškutes blogų įpročių – priimsiu ir šiuos dulkėtus blizgučius.

Bet nepamirškite, kad tai, ką padovanojote kartą mainais – jau neatimsite. Taigi, aš priėmiau jūsų Širdies ydas. Ir ji šviesėja, tampa tyra. Ir aš atveriu jums Išmintį:

Kelias į mokinio Širdį – tai tyra mokytojo Širdis.

Pagal Š. A. Amonašvilio alegoriją, vertė ruvi.lt

Išminties, Kūrybingumo ir mokinių Širdžių šilumos Mokytojams 🙂 ! Geros savaitės mums visiems 🙂 !