Sugrįžimas namo

Ar jums kada nors teko būti apleistame name? Sudaužyti stiklai, pakrypusios langinės, plačiai atvertos arba aklinai užkaltos durys, sutrūkinėjusios sienos, išlinkusios lubos, daug dulkių ir šiukšlių, o svarbiausia – toks slegiantis apleistos ir tuščios erdvės pojūtis, neišvengiamai apimantis kiekvieną, kas atsiduria tokioje vietoje..

Daugumos mūsų gyvenimas, deja, primena tokius namus, tačiau retas išdrįsta sąžiningai pažiūrėti į savo gyvenimą ir pripažinti, kad taip ir yra. Apleistas namas – tai namas, kuriame nėra šeimininko, tiksliau, tai namas, kuriame nejuntamas šeimininko buvimas. Jo nėra name, nėra jo jėgos ir energijos tame name, ji kažkur kitur..

Apie ką paprastai byloja griūtis kažkurioje mūsų gyvenimo sferoje? Apie tai, kad mes skiriame jai nepakankamai laiko, arba apie tai, kad darome ne tai, ką reikia daryti, nustumdami į šalį tai, kas būtina.

Betvarkė namuose rodo, kad juose nėra mylinčio šeimininko, užterštas ir ligotas kūnas byloja, kad per mažai rūpi sveikata, problemos santykiuose prasideda tuomet, kai bendraujama paviršutiniškai, kai neskiriama tam dėmesio ir laiko.. Nes mes pripratome būti bet kur, tik ne ten, kur reikia – savo kūne, savo santykiuose, savo širdyje, savo gyvenime.

Kiekvienai reikšmingai gyvenimo sričiai būtinas sąmoningas dalyvavimas, bet dažniausiai gaunasi taip, kad daugiausiai laiko mes skiriame namo fasadui ir teritorijai aplink jį, o namo vidų paliekame be dėmesio. Mes pasiryžę įrenginėti pievas piknikams, statyti suoliukus ir sūpynes su tentais, tverti tvoras ir kabinti ant jų lentelę “Pavyzdingi namai“, kad paskui galėtume kviesti svečius ir linksmintis.

Bet kur gi mums dėtis, kai šventė kieme baigiasi, ir svečiai išsiskirsto? Kur eiti, kai ateina lietaus arba sniego sezonas? Taip jau nutinka, kad anksčiau ar vėliau mums tenka sugrįžti į namus, kuriuos kadaise palikome be dėmesio.

Pažvelkime atidžiau, kas su mumis vyksta: mes puošiame gražiais rūbais kūną, kuriam jau seniai reikia dėmesio ir rūpesčio, mes apsimetame, kad nepastebime metų metais kaupiamo susvetimėjimo ir šaltumo santykiuose, o paskui stebimės, kodėl skiriamės, mes randame laiko darbui, bet neturime laiko savo vaikams ar tėvams, o paskui negalime suprasti, kodėl mums su jais taip “nepasisekė“.

Ir reikalas ne tame, kad kaltintume save ar kitus, bet tame, kad priimtume faktą, kad kiekvienam “namui“ reikalingas šeimininkas. Tiesiog reikia grįžti ten, iš kur kadaise išėjome ir imtis atsakomybės už savo gyvenimą kuo greičiau – niekas, išskyrus mus pačius, negali padaryti mus laimingais, o mūsų namus – jaukia ir šviesia vieta mums ir mūsų artimiems žmonėms.

Galime iki begalybės “tvarkyti kiemą“ – bėgti nuo neišspręstų vidinių konfliktų ir traumų, pasinerti pilnai į darbą arba linksmintis, t.y., daryti bet ką ir viską, kad tik atidėtume pažinties su savimi tikruoju momentą. Bet kuo greičiau mes užsiimsime visų sandėliukų ir kambarių tvarkymu, tuo daugiau erdvės atsilaisvins sąmoningai ir harmoningai savo gyvenimo kūrybai.

Taigi, kur jūs? Kur jūs tiesiog dabar? Sugrįžkite greičiau namo, jau laikas ruoštis lietaus sezonui 😉 .. Kad išgyventume per šalčius, reikia, kad namuose būtų šilta ir jauku 🙂 .

Pagal Dinos Ričards novelę, vertė ruvi.lt