Kažkas važiuos į pokylį, o kažkas – ne, nes reikia pasilikti namuose su sergančiu vaiku arba su senyvu tėvu. Arba eiti į nemėgiamą sunkų darbą ir uždirbti pinigų maistui ir drabužiams šeimai. Ir reikia sukasti lysves, plauti grindis, ruošti maistą, perrengti gulintį senelį arba važiuoti su mama į ligoninę.
Fi, kaip tai nuobodu ir beviltiška.. Ir visai neįdomu. Juk moko visai kitko: kaip geriau atrodyti pokylyje, kaip teisingai apsirengti, kaip nustumti varžovę ir suvilioti princą. Arba gauti geras pareigas rūmuose.
O tą, kuris nevažiuoja į pokylį, dar ir moko, ir kritikuoja, ir sako: “reikia gyventi kuo plačiau! Reikia gyventi dėl savęs! Juk pokylis greitai pasibaigs!“
Tyli tarnystė, kasdieninis pasiaukojimas – to niekas nevertina. Vertina sėkmę, šlovę ir turtus. Ir niekina tuos, kas negali į pokylį važiuoti. O patys gyvena taip, tarsi jų pokylis niekada nesibaigs.
Tačiau pokylis baigiasi, ateina senatvė ir negalios. Ir tada taip reikalingas pasidaro tas, kuris nevažiuos į pokylį, tas, kuris pasiliks kartu ir neišeis, nepaliks. Ir atsigerti paduos, ir atsisės šalia, ir pasikalbės. Arba plušės virtuvėje ir tvirtins, kad niekur nenori eiti – nuoširdžiai tvirtins.
Štai tokių žmonių dėka ir laikosi šis pasaulis. O visai ne tų, kurie rūpinasi tik savimi ir geriau už visus šoka ir linksminasi..
Pagal Anos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt
Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 