Pasakojimas iš ateities apie dabartį

Trumpas pasakojimas apie tai, ką apie mus galvos būsimosios kartos:

– Jie gyveno vienodose ankštose blokinėse dėžėse, vertino daiktus ir mainų priemones aukščiau už gyvenimą, ir sistemingai, be atodairos, darė bet ką dėl tų mainų priemonių kaupimo.

Daugelio žmonių darbas buvo ne tik nenaudingas, bet ir kenkėjiškas – jie kasdien teršė gamtą ir tuo pačiu žudė save. Negalvodami apie pasekmes, jie kenkė savo gimtajai planetai, tobulindami siaurą žinių sritį, kuri buvo visiškai bevertė.

Jie chaotiškai naudojo Žemės resursus, skaitydami juos savo asmenine nuosavybe. Žmonėms nerūpėjo niekas, tik jie patys ir jų artimiausia ateitis.

Jie sąmoningai gamino nekokybiškus daiktus, kad tie greičiau sugestų ir dėl to reikėtų gaminti vis naujus. Gamino daugybę produkcijos, kuria negalėjo naudotis. Daiktų kaupimas buvo skatinamas ir buvo laikomas gerovės požymiu.

Daugumos žmonių interesai apsiribodavo besaikiu vartojimu ir lengvabūdiškomis pramogomis, jie turėjo prieigą prie gausybės informacijos, bet tenkinosi siaurais įprasto pasaulėlio šablonais.

Jie didžiavosi, kad priklauso kažkokiai grupei ir skaitė priešais visus, kas tai grupei nepriklausė. Žudymas savo valia skaitėsi amoraliu dalyku, bet žudymas pagal grupių vadovų valią – norma.

Taip, jie turėjo vadovus – tai žmonės, kurie valdė daugybės žmonių likimus..

Savęs ribojimas skaitėsi norma. Jie laikėsi primestų įstatymų, nepaisydami jų neadekvatumo. Žmonės keitė savo pasaulėžiūrą tik prispaudus aplinkybėms.

Jie neigė mintis ir idėjas, kurios neatitiko daugumos nuomonės ir kurios kėlė grėsmę nusistovėjusios sistemos gyvavimui..

– Bet kaip gi žmonės galėjo taip gyventi?.. Nejaugi mūsų protėvių mąstymas buvo toks primityvus?

– O, tikrai ne.. Tiesiog jie neturėjo alternatyvos. Jie nežinojo nieko geresnio.

(Pagal Ž. Fresko alegoriją, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Reklama

Mama

Kai tu gimei, ji atsisakė visų gyvenimo malonumų ir prižiūrėjo tave, o tu verkei kiekvieną naktį..

Kai tau sukako ketveri, ji padovanojo tau pieštukus ir išmokė piešti, o tu išpiešei visas jūsų namų sienas..

Kai tau buvo dvylika, ji laukdavo tavęs sugrįžtant iš mokyklos – kad apkabintų, o tu sugrįžęs užsidarydavai savo kambaryje..

Kai buvai dvidešimt penkerių, ji išleido visas savo santaupas tavo vestuvėms, o jūs nusprendėte apsigyventi kuo toliau nuo jos..

Kai tau buvo trisdešimt, ji bandė rūpintis tavo vaiku, o tu paprašei nesikišti į jūsų šeimyninį gyvenimą..

Tave, sulaukusį keturiasdešimties, ji kviečia vakarienei, o tau nuolat trūksta laiko..

Vieną dieną ji paliks šį pasaulį ir tavo atgaila bus beprasmiška..

Niekada nepyk ant jos ir nesakyk jai žodžių, kurie gali sužeisti jos mylinčią širdį..

Tu turi tik vieną Mamą.

Ilgesys trumpina gyvenimą.

Kaip vaikai supranta suaugusiųjų žodžius

Žodis gali suteikti sparnus, o gali ir sužeisti.. Todėl būkime atidūs, kalbėdami su vaikais – juk kartais, pagauti emocijų, suaugusieji nevaldo savęs ir vadina vaikus įvairiais žeminančiais epitetais..

Jei tai vyksta dažnai, vaikai ilgainiui susitapatina su tais epitetais (“tinginys, kvailys, nemokša“ ir pan.) ir.. iš tiesų pradeda tingėti ir niekuo nesidomėti.

Jei norime įkvėpti ir paskatinti vaikus – turime ramiai aptarti jų nesėkmes, nuspręsti – kaip jas ištaisyti ir būtinai pastebėti vaikų pasiekimus. Ir – o tai labai svarbu – mokyti vaikus asmeniniu pavyzdžiu ir nuoširdžiai domėtis jų gyvenimu.

Vaikai sunkiai priima bet kokias agresijos apraiškas, ir todėl labai nemėgsta barnių ir ilgų notacijų. Jiems svarbūs ir suprantami ramiai ištarti žodžiai ir suaugusiųjų poelgiai, iš kurių jie mokosi, o ne pakelta intonacija ir skaudinantys žodžiai.

Kai suaugusieji praranda savitvardą bendraudami su vaikais ir pradeda lieti savo negatyvias emocijas ar net smurtauja – vaikai sutrinka ir praranda saugumo jausmą, kuris jiems yra labai svarbus.

Juk artimiausi suaugusieji – svarbiausi žmonės vaikų gyvenime, kuriuos vaikai myli ir į kuriuos lygiuojasi. Jie vaikams – autoritetas, ir jei vaikai mato nederamai besielgiantį suaugusįjį, jų vertybės pradeda byrėti, nes vaikai pradeda suvokti, kad neturi kuo pasikliauti šiame pasaulyje.

Augantiems vaikams gyvybiškai reikalinga psichologinė ir fizinė suaugusiųjų parama ir palaikymas. Jei vaikai jos negauna – pasijunta vienišais, nereikalingais, ir.. pradeda maištauti. Tai daugelio problemų šeimoje ir visuomenėje priežastis.

Jei esame suirzę ir matome blogai besielgiantį vaiką – stenkimės nusiraminti, ir tik po to ramiai išaiškinti vaikui jo klaidas. Priešingu atveju jo atmintyje paliksime ne sąžiningo ir teisingo elgesio pavyzdį, bet neapykantos ir pykčio antspaudus.

Suaugęs žmogus vaikams turi parodyti teisingumo, sąžiningumo ir doro elgesio pavyzdį. Jis gali tikėtis iš vaikų, kuriuos auklėja, tik tokių savybių, kurias pats turi: ką pasėsime, tas ir išaugs..

Todėl kasdieniniame bendravime su vaikais turime būti atidūs tam, ką jiems sakome. Nes, pasirodo, vaikai ne visada supranta žodžius taip pat, kaip mes, suaugusieji.

Pavyzdžiui, dažnai kartojamas žodis – “Atsargiai!“ Žinoma, mes turime perspėti vaikus apie galimus pavojus, tačiau per dažnai kartojamas, šis žodis vaikams, kurie susipažįsta su šiuo pasauliu, gali tapti signalu, kad pasaulis yra kupinas pavojų, todėl neverta ir nesaugu jį tyrinėti.

Kad vaikai jaustųsi saugiai – tyrinėkime viską drauge, ramiai aiškinkime kiekvieną nepažįstamą, neaiškią situaciją, pasidalinkime savo patirtimi. Tegul pasaulio pažinimas vaikams bus įkvepiantis ir džiaugsmingas!

Arba iš kartos į kartą perduodama frazė “Primuškime jį“, kuri dažnai kartojama, kai vaikas susižeidžia į kažkokį daiktą, tarkim, stalo kampą, ir pradeda verkti, o tas stalas “mušamas“, kol vaikas aprimsta. Atrodytų, nekalta frazė, tačiau vaikai ją supranta savaip.

Vaikui tai signalas, kad supantis pasaulis jį skriaudžia, kad jis yra auka. Kad nusiramintų – jis turi pats kažką nuskriausti. Tai gali tapti ydingo elgesio priežastimi, todėl tokiu atveju reikėtų vaiką tiesiog apkabinti, paguosti, patrinti skaudamą vietą.. Tai išmokys jį būti atsargesniu.

Dar viena suaugusiųjų dažnai kartojama frazė “Leisk, aš pats“. Rodos, tariama iš geriausių paskatų – noro padėti vaikui, tačiau vaikui tai užuomina, kad jis nieko negali ir nemoka, kad geriau už jį viską atliks suaugęs.

Kad šiais žodžiais neužgesintume vaiko iniciatyvos – būkime kantrūs, leiskime vaikui pačiam viską atlikti – kitaip jis ilgai nebus savarankiškas. Būtinai pagirkime už atliktus veiksmus – tai labai skatina vaiką mokytis naujų įgūdžių.

Būkime kūrybingi, žaismingi, išradingi, geranoriški – juk kiekvieną situaciją galima pakreipti pozityvia linkme.. Štai keletas tokio pozityvumo pavyzdžių:

* Vietoje irzlaus priekaišto: “Na, kiek galiu tavęs laukti?“, linksmai sukomanduokime: “Pasiruošt, dėmesio – marš!“

* Vietoje grėsmingo “Susitvarkyk pagaliau!“, svajingai pasakykime: “O jei tu būtum burtininkas, kaip manai, ar galėtum priburti tvarką ant savo stalo?“

* Vietoje pikto “Netrukdyk!“, ramiai paprašykime: “Pažaisk dar truputį vienas, kai pabaigsiu, būtinai pažaisiu su tavimi.“

* Vietoje irzlaus “Baik rodyti kaprizus!“, nustebę paklauskime: “Oi, kieno čia kapriziukas prabėgo?. Gaudyk, gaudyk jį, kad negadintų tau nuotaikos!“

* Vietoje įkyraus: “Kiek kartų galiu tau kartoti?..“, pašnibždomis ištarkime: “Viens-du-trys… perduodu slaptą informaciją… Pakartok, ar išgirdai.“ Ir t.t..

Kuo dažniau žaiskime su vaikais – tai suprantama jiems kalba, kuria galime lengvai paaiškinti sudėtingus dalykus ir išspręsti iškilusius nesusipratimus.

Suaugęs žmogus turi gyvenimo patirtį, todėl yra išmintingesnis, o vaikas tik mokosi gyventi. Ir kartais geriausių ketinimų vedini, suaugusieji neatsargiu ar grubiai ištartu žodžiu gali sužeisti jautrią vaiko širdelę.

Todėl bendraujant su vaiku, labai naudinga kuo dažniau įsivaizduoti save vaiko vietoje ir pagalvoti – kokius žodžius norėtume išgirsti mes patys.

Tai paprasta: kaip ir kiekvienas iš mūsų, vaikas kiekviename žodyje, kiekvienoje frazėje nori pajusti meilę ir nuoširdų rūpestį 🙂 ..

Skleisk savo Šviesą

Kai kažkas barasi, žemindamas tave,
Kai kažkas dalina patarimus, kurių neprašei,
Kai kažkas skaito tave kaltu dėl savo skausmo,
Kai jie negirdi tavęs, nuolat kalbėdami tik apie save,
Kai jie lygina tave su kitais žmonėmis,
Ignoruoja, smerkia arba išjuokia tavo mintis ir jausmus –

Sustok. Giliai įkvėpk.

Suprask, kad tai jų, o ne tavo skausmas.
Suprask, kad jie mato vienintelį sapną, kurį gali matyti,
kol neprabus,
Suprask, kad jie mato ne tave, o savo iliuzijas.

Galbūt, jiems sunku mylėti save.
Galbūt, jie ieško savo vertingumo patvirtinimo iš išorės.
Galbūt, jie atskirti nuo savo širdies alsavimo, savo kūno,
savo tikrojo pašaukimo.
Galbūt, jie gyvena dualiame gėrio ir blogio pasaulyje,
sėkmių ir nesėkmių pasaulyje.
Galbūt, jie pamiršo paprastą būties džiaugsmą.

Galbūt, tu supranti tai.
Galbūt, tu jau buvai ten, kur jie dabar.

Nebandyk jų pakeisti. Jie negali pasikeisti.
Nebandyk taisyti jų trūkumų. Jie neprašo, kad juos taisytum.
Kuo daugiau juos spaudi, tuo labiau
jie stums tave nuo savęs.
Nesusipainiok jų pergyvenimų voratinklyje.
Būk atviras, būk geraširdiškas, bet be spaudimo kitiems.

Jie sutrikę. Taip jau yra.
Suteik jiems laisvę būti sutrikusiems.
Jie išreiškia savo nuoskaudas tau. Taip jau yra.
Suteik jiems laisvę išreikšti savo nuoskaudas.
Jie smerkia tave. Taip jau yra.
Tegul jie bus laisvi ir šitame.

Būk laisvas, išreikšdamas savo mintis ir jausmus!
Leisk sau liūdėti, supykti, suabejoti..
Tegul visos šios energijos laisvai teka per tave.
Jos nesužeis tavęs, jei leisi joms laisvai tekėti.

Taip, šioje kelionėje tu prieisi daug kryžkelių ir vartų.

Nežiūrint į nieką, tęsk savo kelionę
ir leisk kitiems eiti savo keliu.
Tau nereikia teisintis ar ginti savojo kelio.
Būk savimi šiais sunkiais laikais.

Nekovok su tamsa: suprask – ji neturi jokios galios.

Tiesiog įžiebk SAVO VIDINĘ ŠVIESĄ!

(Autorius – D. Foster, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (9)

Triukšmingas žmogus niekada nepasieks palaimos – tam reikalinga tyla. Bet mūsų protas pernelyg triukšmingas. Mes nešiojamės savo galvose balsingą minią, kur visi pykstasi, stumdosi ir siekia valdžios.

Kiekvienas mūsų proto fragmentas nori tapti pačiu svarbiausiu. Tai ištisa vidinė politika, primenanti beprotnamį..

Palaima ateina tik tuomet, kai kova ir triukšmas mūsų sąmonėje pasibaigia. Kad triukšmas baigtųsi, turime pradėti jį stebėti.

Stebėjimo dėka įvyksta stebuklas: tai, ką mes stebime – išnyksta, ir ateina tylos akimirkos. Iš pradžių jos trumpos, bet pro tuos mažus tylos langelius mes jau galime žvilgtelėti į realybę.

Ilgainiui tos akimirkos ilgės, protas aprims, įsijungs širdies balsas, o vis aiškesnis sąmoningas realybės suvokimas priartins palaimingą būseną.. (Ošo)

*******

Ar gali meilė virsti neapykanta? Negali: tikra meilė niekada nevirsta neapykanta.

Žmones klaidina tai, kad meile jie laiko aistrą. Aistroje kiekvienas ieško pasitenkinimo tik sau – tai dviejų “ego“ susidūrimas.

Tokie santykiai primena narkotinę priklausomybę: jie svaigina tik trumpą laiką, o kai prie jų priprantama, jie neveikia. Todėl aistros objektas tampa neapykantos objektu.

Tuo tarpu tikroji meilė tik auga, ir jos augimui nėra ribų.. Ir kuo daugiau dovanojate meilės, tuo daugiau jos gaunate. Ir ji niekada nesibaigia. Nes ji amžina. (Babadži)

*******

“Mintis gimdo veiksmą, veiksmas – įprotį, įprotis – charakterį, charakteris – likimą“ – ši formulė labai tiksliai parodo įvairių įgūdžių mokymosi principą, o taip pat įvairių manipuliacinių programų diegimo mechanizmą.

Todėl “pagavęs“ akimirką “prieš mintį“ žmogus aiškiai pamato ir supranta ne tik Visatos dėsnius, gyvenimo valdymo principus, bet ir manipuliavimo sąmone būdus. Jis gali ne tik valdyti savo gyvenimą, bet ir užkirsti kelią manipuliacijoms savo sąmone.

*******

Nuolat gilėjanti visapusiška pasaulinė krizė pirmiausiai yra idėjų krizė.. Absoliučiai visose šiuolaikinės žmonijos gyvenimo sferose nėra šviežių, pozityvių, visuotinų idėjų, kurios gali visus įkvėpti ir suvienyti evoliuciniams pokyčiams.

Dauguma žmonių nežino, ko žmonija siekia – kokie mūsų tikslai, planai ir perspektyvos. Žmonėms to gyvybiškai reikia, nes kiekvienam yra įdėtas augimo ir tobulėjimo siekis.

Todėl visame pasaulyje, lyg šviesos švyturiai, gimsta pavienių kūrybingų entuziastų ir grupių bendraminčių progresyvios idėjos, kurios skirtos visos žmonijos gerovei ir vystymuisi.

Tai ir yra ateities šaukliai ir ženklas, kad artėja realūs pokyčiai. (Ž. Fresko)

********

“Kartais aš būnu neteisus“. Ši paprasta frazė atveria mūsų širdį.

Ištarkite ją pirmiausiai mintyse.
Paskui ištarkite balsu, kai būsite vienas.
Po to pabandykite pasakyti ją artimam žmogui.

Ne kiekvienas išdrįsta šią frazę ištarti žmonėms, bet net ištarta mintyse arba balsu vienatvėje ji daro su žmonėmis stebuklus.

Aš nejuokauju. Patikrinta..

Sekantis etapas: “Aš galiu būti neteisus net tame, kuo anksčiau buvau įsitikinęs“.

Bet tai jau aukštasis pilotažas..

*******

Galime įsivaizduoti, kad kiekvienam žmogui Žemėje duota po kilogramą stebuklingo molio.

Vienas lipdo iš to molio namą, sodą, automobilį, daug daiktų ir palieka sveikatai ir laimei kokių 10 gramų. Jis skiria visą savo energiją materialiems daiktams, o dvasiniam vystymuisi ir sveikatai jau nebelieka energijos ir jėgų.

Kitas visą molį skiria tik sau.., o žmonai ir vaikams nieko nepalieka. Jis viską skiria išorinei meilei – sau pirmiausiai – ir stebisi, kad kenčia nuo sielos ir kūno ligų.

O kam savo stebuklingą molį skiriate jūs? (Mudži)

*******

Kai sakote “Aš tave myliu“ – pajuskite meilę. Būkite iš tiesų dėkingi, kai dėkojate. Kai atsiprašote – pajuskite atgailą.. Tik tuomet, kai jūsų žodžiai nuoširdūs, jie pasiekia kitų žmonių širdis. (Dž. Krišnamurtis)

*******

Į Aukso amžių įžengs žmonės, kurie išmoks vienytis visų labui. Vienybėje didžiulė jėga: dviejų žmonių auros sustiprina viena kitą 7 kartus, todėl kiekvienas prisijungęs prie bendraminčių žmogus sustiprina visą kolektyvą daugybę kartų..

Bendraminčių kolektyvas ir vienybė vardan bendro tikslo – didelė jėga! (Ošo)

*******

(Parinko ir vertė – ruvi.lt)

Apie priešiškumą

Priešiškumas yra viena iš egoizmo apraiškų. Tai itin negatyvi būsena, pasireiškianti per žmogaus mintis, jausmus ir veiksmus, sėjanti aplink vien nesantaiką ir destrukciją.

Kodėl ir iš kur jis atsiranda? Priešiškumas gali būti kurstomas arba kilti dėl pačio žmogaus savybių. Tai ilgalaikis negatyvus požiūris arba vertinimų sistema, taikoma žmonėms arba reiškiniams.

Priešiškai nusiteikęs žmogus siekia priversti kitus elgtis taip, kad jų elgesys atitiktų jo asmeninius lūkesčius. Jį visada lydi pykčio proveržiai, irzlumas, neurozės, agresija, polinkis smurtauti, noras pakenkti, pažeminti, suteikti skausmą.

Stipriai išreikštas priešiškumas perauga į neapykantą – nekęsti galima ne tik atskirų žmonių, bet ir tam tikrų tautų ar žmonių grupių. Todėl šis jausmas kenkia ne tik pačiam žmogui, bet ir gali atnešti nepataisomą žalą aplinkiniams.

Priešiškumas gali būti ir motyvuotas – jis gali kilti ir kaip atsakas į kitų žmonių agresyvų elgesį. Tačiau toks priešiškumas nesukelia atsakomosios agresijos ir dažniau baigiasi vengimu bendrauti su agresoriumi. Tokia būsena yra valdoma ir nekyla, tiesiogiai nesusidūrus su ją sukėlusiu žmogumi arba situacija.

Apskritai, priešiškumas žmonėms yra nebūdingas: mes esame gimę bendradarbiavimui ir vienybei, nes esame lyg vienas organizmas – žmonija – šioje Žemėje. Priešintis ir skaldytis mums nebūdinga ir pavojinga – tai primetamas elgesys, kuris aktyvuojamas per žmogaus egoizmą.

Juk priešiškai nusiteikę žmonės vadovaujasi logiškai nepaaiškinamomis ambicijomis ir idėjomis, kuriomis siekia įsitvirtinti prievartos pagalba. Jie susireikšmina, iškeldami save virš kitų ir tuo pačiu neigdami kitų žmonių gebėjimą ir teisę priimti savarankiškus sprendimus.

Priešiškumas ypač ryškiai matomas skirtingų sluoksnių visuomenės santykiuose, kai “paprasti“ žmonės tarsi dehumanizuojami – vadinami įvairiais žeminančiais epitetais, o jų gyvenimą reguliuojantys įstatymai nuleidžiami iš viršaus, visiškai nesiskaitant su jų poreikiais.

Priešiškumas vyrauja ir tarptautiniame gyvenime: nuolatinis vis naujų priešų ieškojimas, perversmai, kariniai konfliktai, informaciniai karai. Įvairios tautos, religinės grupės persisunkę neapykanta viena kitai, nors žmonės nėra vienas kito akyse regėję..

Labai norisi sustabdyti tą priešiškumo ratą, kuris gali mus visus pražudyti. Pradėkime mylėti ir gerbti vieni kitus – šeimoje, visuomenėje ir visoje Žemėje. Būkime geranoriški! Būkime taikūs – tuomet nepalaikomas priešiškumas išnyks.

O pabaigai noriu pasidalinti nežinomo autoriaus atmintine (vertimas mano), kuri keliauja internetu, ragindama nepasiduoti kurstomam pasaulyje priešiškumui.

Atmintinė taikiems gyventojams informacinio karo metu:

1. Visi karai pasibaigs.
2. Kiekvienoje tautoje yra įvairių žmonių. Ne visi dalyvauja kare – todėl neverta įžeidinėti visų.
3. Politikai susitars, o jūs pasiliksite su tomis pamazgomis, kurias liejote ant “savo ideologinių priešų“.
4. Karo metu VISI meluoja. Neskleiskite informacijos, kurios tikrumu nesate įsitikinę 101% (arba negalite patikrinti). Jei norite kažką parašyti, rašykite tik apie tai, ką matėte savo akimis. Tai sąžininga. Visa kita – dalyvavimas melo skleidime.
5. Norite pasakyti savo nuomonę apie politiką – pasakykite, bet tam visai nebūtina kažką įžeidinėti.
6. Nepatinka kito žmogaus nuomonė – kalbėkite apie tą nuomonę, o ne apie ją išsakiusį žmogų, juk dažniausiai jo net nepažįstate.
7. Nekęsti nepažįstamų žmonių – tai patologija.
8. Santykiai tarp žmonių sudėtingi net šeimos arba darbo kolektyvo lygmenyje. Santykiai tarp valstybių dar sudėtingesni. Viskas aišku tik kvailiams. Neskubėkite daryti išvadų – nebūkite kvailiais.
9. Visada išlikite Žmonėmis ir prisiminkite 1 punktą.

Visiems Taikos!

Ir nuo savęs pridursiu: priešiškumas labai vargina, nudažo pasaulį juodomis spalvomis ir atima geros ateities perspektyvą.. Būkime taikūs ir geranoriški, pradėkime nuo savęs: taika širdyje – taika pasaulyje 🙂 .

Bumerangas..

Tu įjungi kompiuterį ir pradingsti jame.

Vaikas, kaip visada, kviečia tave pažaisti su juo pačiu netinkamiausiu laiku.. Tai erzina.

“Kaip tu nesupranti, kad aš turiu svarbių reikalų.“
“Pasitrauk, atstok, netrukdyk..“

Praeis keli metai, ir šie žodžiai sugrįš pas tave kaip tik tuo metu, kai tau už viską labiau pasaulyje reikės pasikalbėti su artimu žmogumi, tiesiog pabūti kartu. Bumerangas.

Patys įdomiausi multiplikaciniai filmukai, pačios rūpestingiausios auklės, močiutės ir auklėtojai nepakeis vaikui tėvų. Mama ir tėtis – svarbiausi žmonės mažo žmogučio gyvenime.

Vaikui tu reikalingas būtent dabar.

Taip bus ne visada – vaikai greitai auga.. Greit jis nustos prašytis ant rankų, kviesti tave statyti namą iš kaladėlių ar pažaisti su kamuoliu.

Jis jau turės savo pasaulį, kuriame tau nebus vietos. Ir tuomet jis jau nebėgs, vos pašauktas, pas tave su nuoširdžiausia šypsena, o suirzęs atsikirs: “Na, ko tu dar iš manęs nori?“ Bumerangas.

Daugiau nei pusė tėvų skaito šias eilutes, įjungę savo vaikui multiplikacinius filmus. O ką, juk tai patogu!

“Pažiūrėk televizorių.. Užsiimk kuo nors pats.. Nelįsk su savo kvailais klausimais.. Netrukdyk..“ Bet prabėgs metai, ir tu išgirsi tuos pačius žodžius.. Bumerangas.

Kada nors viskas bus praeityje.. Karjera, draugai, svarbūs reikalai.. Pasiliks tik šeima. Tavo šeima ir tavo vaikai.

Reikia išmokti branginti juos dabar. Išjunk kompiuterį. Visi reikalai palauks. Apkabink vaiką.

“Pasikalbėkime.. Tu pats brangiausias ir artimiausias man žmogus.. Aš labai myliu tave..“

Viskas taip paprasta.. Ir.. štai jis jau pakeliui pas tave – Meilės ir Laimės Bumerangas 😀 !..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gėlėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !