Praregėjimai (4)

* Yra posakis: “Kiekvienas nori turėti draugą, bet ne kiekvienas nori būti draugu“. Dabar vis dažniau norime “turėti“.. “Noriu vaiko“ – vietoje “noriu būti motina“, “noriu ištekėti“ – vietoje “noriu būti žmona“ ir pan.

Už šių kalbos subtilybių slepiasi žmogaus požiūris į gyvenimą. Jo devizas: arba aš – kažkam, arba kažkas – man. Savo noru “turėti“ mes laužome gyvenimus, sudaužome širdis, ir – kenčiame nuo vienatvės..

Žmogui, kuris nori “turėti“ visada bus mažai to, ką jis turi: mažai pinigų, mažai valdžios, mažai draugų, mažai pramogų, mažai.. savęs. Vartotojas neturi savo vidinės esmės, todėl “sudarytas“ tik iš to, ką turi..

* Sistema nori, kad jūsų protas, jūsų valia priklausytų ne jums, o sistemai, kad graužtumėtės dėl kaltės jausmo ir vertintumėte save kaip mažą, menką žmogų, kuris pralaimi gyvenimo žaidime.

Ji nustato visus “sėkmės“ arba “nesėkmės“, “gero vyro“ arba “geros žmonos“ standartus ir grasina pirštu, jei jų nepasiekiate. Bet galiausiai jūs susitapatinate su tais visais primestais standartais ir.. prarandate save.

Jūs galite atsijungti nuo visų tų standartų, nusiimti kaukes ir baigti imituoti “gyvenimą“, tereikia užduoti sau svarbiausią klausimą: “kas aš esu?“ Atsakę į jį, pradedate atpažinti manipuliavimą ir iliuzijas..

O kai atpažįstate manipuliavimą – jis netenka galios. Ir su iliuzijomis viskas yra taip pat: kai jas atpažįstate, jos jau negali jūsų kontroliuoti. (D. Aikas)

* Yra amžinas nesusikalbėjimas ir nesupratimas tarp “proto žmogaus“ ir “širdies žmogaus“. Pirmasis galvoja, kad negalima niekuo tikėti, todėl laukia įrodymų, analizuoja, tikrina.. O antrasis – tiesiog jaučia, kas yra Tiesa, todėl žino netikrindamas..

* Jūs galite turėti pinigų, namą, socialinį saugumą, sąskaitą banke, bet tai nesuteiks jums nei vidinės ramybės, nei tvirto pamato gyvenime. Tai tik pakaitalai, menki laimės pakaitalai.

Jie tegali atnešti nerimą ir daugybę baimių, nes visas šias “gėrybes“ iš jūsų gali atimti. Arba galite pradėti norėti vis daugiau ir daugiau – proto nepasitenkinimas neturi ribų. O juk jūs viso labo norėjote tik dvasinės ramybės ir tvirto pamato..

Meilė – štai tvirčiausias pamatas, arba “dirva“, kuri reikalinga žmogui, kad “išleistų šaknis“, kad pasijustų tvirtai. Kaip medžiai įsišakniję žemėje, taip ir žmogus turi būti “įsišaknijęs“ meilėje.

Tačiau šios mūsų “šaknys“ nematomos, ir jokie matomi daiktai jų nepakeis. Tyra, dieviška Meilė – neapčiuopiama, nepagaunama, nematoma. Mes negalime jos sugauti ir paimti į rankas. Atvirkščiai: turime leisti Meilei “sugauti ir paimti į rankas“ save.. (Ošo)

* Nėra aplinkybių, situacijos ar problemos, kurios negalėtų įveikti Meilė. Tai reiškia, kad sprendimas visada – Meilė.

Nėra žmogaus, kurio nepaveiktų Meilė. Nėra sielos, kurios Meilė negalėtų išgelbėti.

O iš tiesų gelbėti nieko nereikia, nes kiekviena siela – tai Meilė. Ir kai tu duodi kitai sielai tai, kuo ji ir yra – tu grąžini ją sau pačiai.. (N. D. Walsch)

(Parinko ir išvertė ruvi.lt)

Išminčių pokalbis

Kartą kalbėjosi trys išminčiai ir susiginčijo dėl to, kas žmogaus gyvenime svarbiausia – praeitis, ateitis ar dabartis.

Vienas iš jų pasakė:

– Mano praeitis daro mane tuo, kas esu. Aš žinau tai, ką patyriau, aš mokausi iš praeities. Aš tikiu savimi todėl, kad man gerai sekasi tie darbai, kurių aš išmokau anksčiau.
Man patinka žmonės, su kuriais sieja gera praeitis. Aš žiūriu į jus, matau jūsų šypsenas ir laukiu jūsų prieštaravimų, bet žinau, kad galiausiai mes sutarsime, nes jau ne kartą taip buvo..

– Negaliu su tuo sutikti, – tarė kitas išminčius, – jei tu būtum teisus, tuomet žmogus būtų pasmerktas diena iš dienos, lyg koks voras, tūnoti savo įpročių voratinklyje.
Žmogų formuoja jo ateitis! Ir nesvarbu, ką aš moku ir žinau dabar, bet aš mokysiuosi to, ko man prireiks ateityje.
Mano mintys apie tai, koks noriu tapti po dviejų metų, daug realesnės, nei mano prisiminimai apie tai, koks aš buvau prieš dvejus metus.. Nes mano veiksmai priklauso ne nuo to, koks aš buvau, o nuo to, koks aš ketinu tapti.
Man patinka žmonės, nepanašūs į tuos, kuriuos aš anksčiau pažinojau. O pokalbis su jumis įdomus todėl, kad aš nujaučiu netikėtą minčių posūkį..

– Jūs visai pamiršote, – įsiterpė trečiasis išminčius, – kad praeitis ir ateitis gyvuoja tik mūsų mintyse!.. Praeities jau nėra. Ateities dar nėra.
Ir nepriklausomai nuo to, ar prisimenate praeitį, ar svajojate apie ateitį, bet gyvenate ir veikiate visada tik dabartyje. Ir tik joje galima kažką pakeisti savo gyvenime – nei praeitis, nei ateitis mums nepavaldžios.
Tik dabartyje galime būti laimingi, nes praeities prisiminimai kelia liūdesį, o ateities lūkesčiai – nerimą..
Man patinka sąmoningi žmonės – tie, kurie pilnai išgyvena kiekvieną akimirką. O kai kalbuosi su jumis, remiuosi argumentais, kurie aiškūs man šiuo momentu..

Išminčiai susižvalgė ir nutilo, nes suprato, kad ginčytis jau nėra prasmės: žmogaus gyvenime svarbus kiekvienas etapas.. O pokalbyje, kaip ir visada, kiekvienas išminčius išdėstė savo patirties dalelę į platesnį Tiesos suvokimą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Vaikystė

Vaikystė – nuostabus metas 🙂 . Turi būti nuostabus – kad vaikas turėtų sąlygas išskleisti geriausias savo savybes ir užaugtų tikras Žmogus – ateities Kūrėjas.

Prisiminimai apie vaikystę visada sukelia šypseną.. Tai metas, kai buvome tyri ir tikri 🙂 .. Atsimenate, vaikystėje:

* Į klausimą apie amžių atsakydavome rankos pirštais..

* Švarūs drabužiai jau po pusvalandžio būdavo su dėmėmis nuo visokiausių skanėstų (kiškio kopūstų, obuolių, uogų..) ir lauko žaidimų, o kišenėse – akmenukai, spalvoto stiklo šukės, žolės lapai ir visokios labai reikalingos smulkmenos..

* Naktimis ant lovos krašto rinkdavosi gerosios fėjos, nykštukai ir angelai, kurie saugodavo ir išvydavo pabaisas iš palovio. O miegodavome su visais savo žaislais, kad nei vienas nesupyktų..

* Apsimesdavome miegančiais, kad nuneštų į lovą..

* Sunkiausia užduotis būdavo – nuspręsti, kokį žaidimą žaisti, O kai nesisekdavo laimėti – siūlydavome žaisti iš naujo..

* Galvojome, kad saulė arba mėnulis seka paskui automobilį arba autobusą, kuriuo važiuojame..

* Šratinuke, kuriame buvo daug spalvų, bandydavome nuspausti visas spalvas iš karto. Ir visus mygtukus, bet kur esančius, visada knietėjo nuspausti (ir nuspausdavome 🙂 ) vienu metu..

* Kiekvienas išėjimas už durų buvo nuostabi kelionė su nuotykiais, o palangė – įdomiausia vieta namuose: juk pro langą matomas ne tik kiemas, bet ir dangus, saulė, sniegas ar lietus, visi paukščiai ir medžiai..

* Ilgai ilgai laukdavome Naujųjų Metų sutikimo, bet pusvalandį iki jų užmigdavome..

* Popieriniu lėktuvėliu nuskrisdavome žymiai toliau, nei suaugusieji tikrais lėktuvais, o traukiniu iš kėdžių nuvažiuodavome į bet kurią pasaulio šalį..

* Matydavome stebuklus paprastuose dalykuose, ir viskas skendėjo ypatingoje gyvenimo džiaugsmo šviesoje – net apniukęs oras atrodydavo greičiau paslaptingas, nei niūrus, o lietus būdavo tikra šventė..

* Kalbėdavomės su gyvūnais, vabalėliais, medžiais ir labai gerai suprasdavome juos. O suvalgę netyčia obuolio sėklą, bijojome, kad pilve užaugs medis..

* Buvo įdomu viskas ir visada. Buvome žingeidūs, smalsūs, kūrybingi, nuoširdūs, betarpiški ir tyri. Ir kvepėjome tikrų tikriausia Laime: pienu, rytmečio rasa, vėju, jūros gaiva, gėlėmis ir žole..

* Mylėjome visus besąlygiškai ir svajojome greičiau užaugti, kad padarytume šį pasaulį geresniu. Ir tikrai žinojome, kad viskas įmanoma. O nuliūdindavo labiausiai suaugusių žmonių pyktis ar agresija..

.. Todėl suaugę suprantame – kaip stipriai vaiko laimė priklauso nuo suaugusiųjų. Tik nuo suaugusiųjų. Kurie taip pat kadaise buvo vaikais.

Ir taip pat svajojo padaryti šį pasaulį geresniu – ypač kai susidurdavo su neteisybe, kurią tyra vaiko širdis kaipmat atpažindavo ir norėjo ištaisyti.

Nes mylėjo šį pasaulį besąlygiškai ir žinojo, kad visi žmonės turi būti laimingi. Nes laimingi žmonės – geri.. O geri žmonės daro gerus darbus visų labui.

O suaugusiųjų širdis? Ar dar jaučia neteisybę, ar nori ją ištaisyti, ar jaučia atsakomybę už savo veiksmus, už vaikus, už jų ateitį?

Vaikų gynimo dienos proga kviečiu susimąstyti visus suaugusius žmones – ypač tuos, kurie sprendžia daugelio likimus – ar tikrai padarėte, ar darote viską, kad vaikams perduotumėte geresnį pasaulį ir šviesios ateities perspektyvą?

Ar laimingi mūsų vaikai šeimose, bendruomenėse, visuomenėje? Mes galime padaryti taip, kad vaikų nereikėtų nuo nieko ginti – juk nuskriausti arba labiausiai paveikti savo sprendimais jų gyvenimą gali tik suaugusieji..

Bet juk vaikų saugumas suaugusiems žmonėms turi būti savaime suprantamas dalykas – vaikai maži, jie silpnesni. Patraukime savo ambicijas į šalį ir pažvelkime vaikams į akis – ir pamatysime save vaikystėje, prisiminsime, kas mums tuomet buvo svarbu.

Mes galime padaryti taip, kad vaikai augtų mylimi ir saugūs, kad jų vaikystės netemdytų neatsakingi suaugusiųjų veiksmai. Kad vaikystė visiems vaikams būtų nuostabus savęs ir pasaulio pažinimo metas.

Tam reikia nedaug: meilės, atsakomybės, gero asmeninio pavyzdžio ir nuoširdaus rūpesčio. Tuomet vaikai augs laimingi – taikoje, santarvėje, dorovėje ir vienybėje. Laimingi, reiškia – Geri Žmonės – būsimi visų mūsų ateities Kūrėjai 🙂 .