“Šventė“..

Senas multiplikacinis filmukas apie tai, kaip alkoholis bet kokią šventę paverčia chaosu. Scenarijus visada toks pats: gražiai išpuoštas stalas, šventiška nuotaika, paskui – paprasčiausios išgertuvės, girtų žmonių šėlionės, o pabaiga… – patys pažiūrėkite:

Reklama

Momentinės laimės surogatas

Alkoholio vartojimas, ko gero, labiausiai apipintas įvairiausiais mitais. Ir tai suprantama: žmonės nori (pirmiausiai – sau) pateisinti jo vartojimą. O ir jo daroma žala matoma ne iš karto..

Keli iš labiausiai mėgstamų pateisinimų: žmonės per amžius gėrė, kaip buvo, taip ir bus, nieko čia nepakeisi.. Bet ar tikrai taip buvo per amžius? Ir kodėl turi tęstis tai, kas mums kenkia?

Neseniai perskaičiau vieną labai seną budistų legendą apie alkoholio atsiradimą. Joje nepasakojama apie “stebuklingas“ jo savybes ir “naudingumą“, atvirkščiai, ji perspėja: net lašas alkoholio aptemdo sąmonę, todėl žmogus negali valdyti savo minčių, žodžių, veiksmų ir kūno, t.y., savęs ir savo gyvenimo.

Ši legenda pasakoja, kad alkoholio formulę sugalvojo piktojo demono tarnas, norėdamas įsiteikti savo šeimininkui. Mat, demonas pyko ant Dievų už tai, kad juos myli žmonės. O klastingas tarnas alkoholio dėka pasiūlė padidinti demono įtaką ir valdžią žmonėms.

Jis sugalvojo tikrą demonišką mišinį iš devynių sudedamųjų dalių, kurias sumaišius ir perskaičius prakeiksmus, gavosi nuodinga upė, kurią pavadino alkoholiu.

Kiekviena sudedamoji dalis darė savo poveikį, pvz., plėšraus balto liūto smegenys skatino agresyvumą, aršios laukinės bitės medus savo saldumu skatino pragaištingą pripratimą, nuodingos gyvatės geluonis – įžeidinėti kitus, pasiutusio šuns seilės – puldinėti kitus ir muštis ir t.t.

Pavojingiausias dalykas, anot legendos, tame, kad vietoje dieviškumo kibirkšties, su kuria gimsta kiekvienas, alkoholio pagalba žmogų užvaldo demoniškumas. Todėl susidaro sąlygos bujoti visoms įmanomoms ydoms – geriantis alkoholį netenka ramybės ir pasineria į nuodėmes.

Alkoholis suteikia daug iliuzijų: momentinės laimės, drąsos, pasitikėjimo, reikšmingumo.. Jis iškreipia realybę, todėl žmogus nesupranta – kas padoru, o kas – ne, neskiria tiesos nuo melo, nuodėmės nuo dorybės.

Todėl senasis mokymas patarė laikytis kuo toliau nuo šio demoniško nuodo, kuris palaipsniui įtraukia žmogų į beprotybę:

– žmogui aptemsta sąmonė, jis netenka savo dvasinės jėgos
– jis netenka fizinių jėgų
– protas bunka, mąstymas darosi primityvus,vystosi silpnaprotystė
– pradeda sirgti, netenka sveikatos, nes alkoholis – stipriai veikiantys nuodai
– rodo pražūtingą pavyzdį aplinkiniams
– praranda žmogiškas savybes ir pavidalą.

Taigi, pasirodo, senų senovėje per tokias legendas žmonės labai tiksliai įvardino demonišką alkoholio prigimtį, ir jo daromą žalą. Kiekvienas toks pasakojimas atskleidžia dalelę tiesos – tai tarsi perspėjimas iš gilios praeities.

O mūsų laikai ypatingi tuo, kad šiam demoniškam skysčiui suteikiamos įvairiausios nebūtos teigiamos savybės. Ir nors medikų išvados patvirtina senųjų mokymų išvadas ir jas papildo naujomis, žmonės taip apipinti melu, kad.. tiesiog nekreipia į jas dėmesio.

Štai alkoholio vartojimo nutiesti laipteliai žemyn, kuriuos surašė šiuolaikiniai tyrinėtojai:

– Iš pradžių žmogus išgeria, kad atsipalaiduotų, labiau pasitikėtų savimi
– Pamažu didinamos išgeriamos dozės
– Atsiranda atminties praradimo efektai: žmogus neprisimena, ką daro išgėręs
– Pradeda gerti paslapčia
– Atsiranda pagirių sindromas
– Alkoholis pradeda dominuoti gyvenime
– Žmogus pradeda gerti vienas
– Pakinta (pablogėja) charakteris, todėl prasideda problemos namuose ir darbe
– Prasideda alkoholio sukeltos ligos, pokyčiai organizme, haliucinacijos
– Visapusiška degradacija.

Dar vienas vartojančių alkoholį žmonių ypatumas: dauguma linkę stipriai “švelninti“ ir suvartojamą kiekį, ir vartojimo dažnumą. Tačiau yra nekintamas dėsningumas – prasidėjęs alkoholizmas neišvengiamai progresuoja. Ir visi pradeda nuo pirmos taurelės, nuo mažų kiekių.. Vienintelis būdas tai sustabdyti ar to išvengti – visiškai nevartoto alkoholio.

Toji legenda parodė labai svarbų dalyką – alkoholis pakeičia mūsų dvasingumą į demoniškumą. Negalime ir vartoti alkoholį, ir tobulėti dvasiškai. Net nedideli kiekiai aptemdo sąmonę ir iškreipia mūsų realybės suvokimą.

Todėl alkoholio vartojimas – pirmiausiai dvasinė žmogaus negalia, kuri greitai perauga į cheminę priklausomybę. Tai demono pinklės, jo pasiūlytas laimės surogatas, kuris ne tik bet kokią šventę, bet ir visą gyvenimą paverčia chaosu.

Mums nereikia jokių surogatų, jokių ramsčių iš šalies. Viskas, kas mums reikalinga šiame gyvenime – gimsta kartu su mumis. Tereikia tai atverti savyje 🙂 ..

Nes tokia prigimtis..

Indijoje yra toks pasakojimas apie gerą, kuklų žmogų, kuris kiekvieną rytą meldėsi prie Gango upės.

Vieną kartą po maldos jis pamatė, kad vandenyje blaškosi nuodingas voras. Žmogus sudėjo delnus rieškučiomis ir ištraukė vorą.

Kai jis padėjo vorą ant žemės, šis jam įgėlė. Bet žmogaus būsena buvo tokia tyra, kad voro nuodai jam nepakenkė.

Kitą dieną istorija su voru vėl pasikartojo. Ir trečią dieną gerasis žmogus vėl ištraukė besiblaškantį vorą iš vandens..

Voras paklausė jo:

– Kodėl tu vis gelbėji mane? Argi tu nesupranti, kad kaskart aš tau įgelsiu? Nes aš negaliu kitaip – tokia jau mano prigimtis.

Gerasis žmogus eilinį kartą paleido vorą ir atsakė:

– Ir aš negaliu kitaip: aš gelbėju tave, nes tokia mano prigimtis.

.. Gali būti daugybė priežasčių būti geru, bet labiausiai įkvepia būtent ši: “ Tiesiog todėl, kad mano tokia prigimtis“.

Tai tarsi kažkokios aukštesnės vidinės jėgos valioje.. Voras gelia. Bitė renka medų. Skruzdė stato skruzdėlyną. O žmonės padeda kitiems, nežiūrint į nieką.

Net kai kažkas po to įgelia..

Ir ne vienam taip įgeldavo, kaip tam kukliam žmogui, kuris gelbėjo vorą.

Bet jam tai nesvarbu, nes tokia jo prigimtis.

Mūsų prigimtis.

Ir galimybė tiesiog daryti tai, ką skaitai reikalingu, svarbesnė, nei įgėlimas.

Būtent tai ir palaiko šį pasaulį 🙂 ..

(Pagal Ošo alegoriją, vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

“Juodasis“ sąrašas

Šį tekstą-laišką verta paskaityti kiekvienam, nusprendusiam problemas šeimoje išspręsti skyrybomis:

“Bandžiau atitolinti tą momentą iki paskutinės akimirkos, bet toji diena išaušo.. Diena, kai mano vyras išėjo į darbą, o aš susidėjau daiktus, pasiėmiau dvejų metukų sūnų ir išvažiavau pas savo tėvus.

Mama pasitiko mane ir patikino, kad jiedu su tėvu nepaliks manęs ir kiek galėdami padės. “Bet prieš tai, kaip priimsi galutinį sprendimą dėl skyrybų, – pasakė mama, – išpildyk vieną mano prašymą.“

Aš mielai sutikau. Ji padėjo prieš mane popieriaus lapą, nubrėžė vertikalią liniją per vidurį ir paprašė kairėje pusėje surašyti visas blogiausias mano vyro savybes.

Aš buvau tikra, kad kitoje pusėje ji paprašys surašyti jo teigiamas savybes, ir jau iš anksto žinojau, kad dešinysis sąrašas bus žymiai trumpesnis..

Kairėje pusėje aš parašiau:

1. Jis visur išmėto savo daiktus
2. Nesako man, kur eina
3. Valgydamas čepsi
4. Niekada nedovanoja man brangių dovanų
5. Jis nemadingas
6. Skupus
7. Niekada nepadeda man namuose
8. Amžinai tyli
9. Mažai bendrauja su manimi..

Šį sąrašą vis pildžiau ir pildžiau, kol galiausiai lape nebeliko vietos. Dabar aš turėjau neginčijamą įrodymą, kad nei viena moteris negalėtų gyventi su tokiu monstru!

Buvau labai patenkinta savimi, ir šypsodamasi išdidžiai paklausiau mamos: “Kitoje pusėje reikės parašyti jo teigiamas savybes, tiesa?“

Bet mama atsakė, kad ir pati jas žino. Dešinėje pusėje ji paprašė surašyti mano reakcijas į kiekvieną vyro trūkumą. Į kiekvieną..

Tai buvo sudėtinga, nes niekaip nesitikėjau, kad kalba užeis apie mane. Tačiau aš žinojau, kad mama nepaliks manęs ramybėje, kol neįvykdysiu jos prašymo. Ir aš pradėjau rašyti..

Mano reakcijos į vyro trūkumus:

1. Pykau
2. Rėkiau ir verkiau
3. Sakiau pastabas
4. Priekaištavau
5. Šaipiausi
6. Vaidinau kankinę
7. Svajojau ištekėti už geresnio
8. Maniau, kad esu verta geresnio gyvenimo
9. Ir apskritai – skaičiau, kad jis manęs nevertas..

Ir šitas sąrašas taip pat buvo labai ilgas..

Kai pabaigiau rašyti, mama paėmė lapą ir perkirpo jį išilgai linijos. Tą dalį, kur buvo surašyti vyro trūkumai, ji.. suplėšė ir išmetė.

O man įteikė tą dalį, kurioje buvo surašytos mano reakcijos ir pasakė: “Pasiimk šį “juodąjį sąrašą“, sugrįžk šiandien namo ir pagalvok apie tai. Tegul vaikas pabus pas mus. Ir jei po visų apmąstymų tvirtai nuspręsi skirtis – sugrįžk pas mus, mes tau padėsime.“

Parvažiavusi namo aš vis žiūrėjau į tą nelemtą sąrašą.. Be tos dalies, kur buvo surašyti vyro trūkumai, jis atrodė baisiai. Aš mačiau savo destruktyvaus elgesio atspindį ir tik dabar supratau, kaip kvailai elgiausi visą tą laiką..

Po to aš susimąsčiau apie tuos vyro bruožus, kurie mane erzino ir supratau, kad juose nebuvo nieko baisaus.. Tiesiog aš taip buvau perpildyta pykčiu, kad jau negalėjau matyti, kaip man pasisekė su vyru: juk jis buvo geras, ne idealus, bet – geras žmogus!

Neįtikėtina, bet mano požiūris į situaciją pasikeitė iš pagrindų – dabar aš jaučiau ramybę ir dėkingumą. Aš vėl žiūrėjau į vyrą meilės akimis.

Juk viso labo prieš kelis metus aš iš širdies prisiekiau vyrui meilę – ir džiaugsme, ir varge. Ir taip lengvai buvau pasiryžus viską sugriauti, pakeisti savo gyvenimą, palikti vaiką be tėvo – dėl smulkmenų, dėl savo pykčio ir irzlumo..

Aš nuvažiavau pas tėvus. O kai vyras grįžo iš darbo, mes su sūneliu jau laukėme jo namuose 🙂 ..“

(Pagal B. Zerbe laišką, vertė ruvi.lt)

Šeima be dvasingumo

Materializmas ir vartotojiška filosofija palengva, bet užtikrintai keičia žmogų: rodos, ir išlieka žmogaus pavidalas, ir neretai labai gražus, bet nuo jo dvelkia abejingumu, paviršutiniškumu, savanaudiškumu..

Mūsų dienų paradoksas – žmogus be žmoniškumo – kuomet prarandami svarbiausi dalykai, kurie jį daro dvasingu žmogumi: tai gebėjimas besąlygiškai mylėti, užjausti, rūpintis kitais, kurti, būti vieningais su žmonėmis ir gamta.

Tai labai svarbūs vidiniai-dvasiniai orientyrai, be kurių negalime nei harmoningai vystytis, nei laimingai gyventi. Todėl atsiradusią vidinę tuštumą pradedame pildyti įvairiais išoriniais šablonais (iš šeimos ir visuomenės), kuriais pradedame vadovautis gyvenime.

Taigi, ir į santykius šeimoje kiekvienas ateina jau su savo “reikalavimų“ sąrašu. Ir tie reikalavimai būna skirti tik kitam žmogui – niekas negalvoja, ką jis suteiks kitai pusei. Kur nėra dvasingumo – keroja savanaudiškumas, geriausiu atveju – vartotojiškas požiūris: tu man – aš tau.

Tačiau tie šablonai ir reikalavimai neturi nieko bendro su harmoningu šeimos gyvenimu, atvirkščiai – tai greičiau visuotinio socialinio pakrikimo pasekmė. Yra toks liūdnas posakis: panaikinkite pinigus – ir dauguma šeimų iširs..

O kur dar įvairių žurnalų, televizijos laidų ar serialų poveikis.. Žmonės dezorientuojami: jie nesupranta nei savo žmogiškos prigimties, nei vyriškumo ir moteriškumo kriterijų, nei šeimos tikslų.

Pavyzdžiui, moteris formuoja savo požiūrį į vyrus ne tik remdamasi savo santykiais su tėvu, bet greičiau – ją supančių moterų (mamos, močiutės, draugių) pasaulėžiūra: tėvas gali būti geras žmogus, bet jei duktė nuolat girdi žeminančius mamos ar kitų šeimos moterų pokalbius apie tėvą – tuomet į savo vyrą jį žiūrės pro šeimos moterų šablonų rėmus.

Vėliau dar prisidės draugių patarimai, moteriškų žurnalų pateikiamos manipuliavimo vyrais gudrybės ir.. moteris jau žiūri į vyrus kaip į savo norų pildytojus, laukia iš jų garbinimo ir tarnavimo: “jei myli, dėl manęs privalai padaryti viską..“

O jei negauna, ko nori – pyksta, skundžiasi, jaučiasi auka ir nuoširdžiai tiki, kad taip ir reikia elgtis, nes “nepaklusnus vyras tėra anomalija, kurią reikia ištaisyti..“ O jei nesiseka – “ne tas žmogus“ – ir ieško “tinkamo“.

Prieš tokius šablonus ne taip lengva atsilaikyti.. Išmintinga ir dvasinga bus ta moteris, kuri matė harmoningus savo tėvų santykius, matė pagarbų mamos elgesį su tėvu ir jautė tėvų meilę. Arba – ta, kuri nepasiduos šablonams, ar – ta, kuri nubus, persisotinusi savanaudiškais santykiais..

Vyrams taip pat skiepijamas vartotojiškas požiūris į moterį – pirmiausiai kaip į aistros ir malonumų objektą. Vyrams skirtuose leidiniuose formuojami moteriškos išvaizdos standartai, moters pareigų ir privalumų šablonai, kurie dažnai prieštarauja vieni kitiems ar yra tiesiog neįgyvendinami.

Ar pasiduos jiems vyras – priklauso ir nuo šeimos, kurioje jis augo, ir nuo asmeninių savybių. Pamenate – dažnai sakoma, kad vyras renkasi moterį, kuri panaši į jo mamą? Tačiau jis ieško ne išorinio ar charakterio panašumo, bet to saugumo ir ramybės pojūčio, kurį ji jam suteikdavo vaikystėje..

Saugumo jausmas svarbus kiekvienam žmogui, o ypač tai svarbu šeimoje, juk šeima – dažnai vienintelė ramybės ir meilės oazė šiame dar vis neramiame pasaulyje.. Jei ir čia nėra meilės ir atgaivos – žmonės jaučiasi labai nelaimingi.

Turime atgaivinti dvasingumą – juk su juo atgimsta visos gražiausios žmogiškos savybės 🙂 . Turime mokytis suprasti vieni kitus: savo prigimtines savybes, santuokos tikslus, laimingos santuokos bei dorovės principus.

Tuomet pradedame branginti artimą žmogų ir kuriame santykius – kantriai, geranoriškai, nuoširdžiai pripažindami klaidas ir ieškodami vienybės. Tuomet mylime besąlygiškai, nežiūrint į nieką, nes žinome, kad besąlygiška meilė – stipriausia mus jungianti dvasinė jėga, kuri viską harmonizuoja 🙂 ..