Empatija, arba atjauta – tai gebėjimas pajusti kitą žmogų: pažiūrėti į pasaulį jo akimis, suprasti jo jausmus, “pabūti“ jo vietoje. Mano manymu, tai ryškiausias žmoniškumo bruožas, nes empatija – abejingumo, žiaurumo priešingybė.
Kiekvienas žmogus gimsta su gebėjimu išvystyti šią savybę, tačiau vaikui augant dėl įvairių priežasčių (šeimyninių, socialinių ir pan.) empatija neretai yra užslopinama.
Kaip atpažinti empatišką žmogų? Juk jie dažnai ramūs, tylūs, kuklūs, taikūs.. Ir – giliai dvasingi žmonės, nes būtent empatija leidžia pajusti visos būties vienybę.
Pažvelkime – kokie ryškiausi empatiškų žmonių bruožai.
* Jie jaučia kitų emocijas lyg savo, pajunta menkiausius aplinkinių žmonių nuotaikų pokyčius, o artimų žmonių emocijas jaučia net per atstumą.
* Aiškumas. Jie viską supranta (jaučia) be žodžių. Tai daugiau, nei intuicija ar instinktyvūs jausmai – jie tiesiog žino. Iš kur ir kaip – dažniausiai negali paaiškinti.
* Būdami didelio žmonių susibūrimo vietose empatiški žmonės jaučiasi prastai. Tai paaiškinti paprasta: jie itin jautrūs, todėl “nuskaito“ (pajunta) daugybę prieštaringų žmonių emocijų.
* Empatiški žmonės negali žiūrėti prievartos, žiaurumo, tragedijų ar kančios vaizdų per televizorių. Dėl šios priežasties jie dažnai apskritai atsisako televizoriaus žiūrėjimo ar žinių skaitymo, nes tai juos liūdina, o ne informuoja.
* Jie negali ramiai žiūrėti į kitų žmonių skausmą, todėl labai dažnai jaučia artimų žmonių ligos simptomus. Visada užjaučia kenčiančius.
* Jiems dažnai išsipasakoja ir atvirauja aplinkiniai, kartais net nepažįstami žmonės.
* Jie jaučia, kuomet žmogus nesąžiningas, meluoja – juos sunku apgauti, nes tuoj pat pajunta neatitikimą tarp žodžių ir realybės. Melas jiems atgrasus.
* Tai kūrybingi žmonės, turintys lakią vaizduotę ir originalią saviraišką.
* Jie myli gamtą ir gyvūnus. Būti gamtoje jiems gyvybiškai svarbu – čia jie atsigauna, pasisemia energijos. Beveik visada turi gyvūnų, o jei neturi galimybės jų laikyti – augina namuose daug gėlių.
* Vienatvės poreikis. Kartais jie turi pabūti vieni, kad atsijungtų nuo aplinkinių emocijų ir atgautų dvasines jėgas.
* Mokslas, darbas ir bet kokia veikla tokiems žmonėms turi būti įdomi, priešingu atveju jie jos vengs, o verčiami kažką daryti jausis nelaimingi. Jie negali daryti to, kas jiems neįdomu, o aplinkiniai dažnai tai vertina kaip tinginystę.
* Tiesos poreikis. Jie nesustos tol, kol neįsitikins, neras atsakymų, neišbandys, nesuras ištakų, pradinio taško, prasmės, esmės, priežasties. Jie žingeidūs, smalsūs, todėl dažnai “persisotina“ informacija.
* Ypatingas laisvės poreikis. Jie ypač sunkiai priima apribojimus, taisykles, kontrolę, prievoles.
* Mėgsta svajoti – gali kelias valandas žiūrėti į erdvę, klaidžioti savo minčių ir vaizdinių pasaulyje.
* Nemėgsta betvarkės – tai juos slegia, blokuoja gyvenimišką energiją.
* Empatiški žmonės puikūs klausytojai – jie nuoširdžiai susidomi, nori pagelbėti, todėl klausosi atidžiai. Apie save kalba mažai ir tik su žmonėmis, kuriais pasitiki.
* Jie visada labai nuoširdūs: jei liūdi – nevaidins geros nuotaikos ir dirbtinai nesišypsos, jei džiaugiasi – tai iš širdies.
* Ir nors jie labai pakantūs kitiems žmonėms, tačiau neperneša egoizmo, narcisizmo ir veidmainystės. Jei įmanoma, atsiriboja nuo tokių žmonių.
* Jie nemėgsta senų namų, senų daiktų, nes jaučia buvusių šeimininkų energiją.
* Empatiški žmonės mąsto plačiai, jaučia vienybę su visu pasauliu, todėl visada pasiryžę jį gerinti ir harmonizuoti.
Jei atpažinote savo pažįstamų žmonių bruožus – turite gyvenime gyvą žmoniškumo pavyzdį, į kurį verta lygiuotis.. O jei esate empatiškas žmogus – išlikite tokiu nežiūrint į nieką.. tik tokių žmonių dėka didinamas Gėris pasaulyje 🙂 .
ruvi 
Laba. Pažįstu keletą empatų, bet turiu pripažinti, kad aplinkiniai jų nelabai mėgsta, daugiau išnaudoja ir tiek. Nelengva jiems gyventi egoistų visuomenėje.
PatinkaPatinka
Labas, Laima 🙂
Aš manau, kad žmogus bet kokioje situacijoje ir tarp bet kokių žmonių turi išlikti Žmogumi. Svarbu, ne kas ką ir kaip vertina, – o kaip elgiasi žmogus. Nelengva? – taip.. Gyvename sistemoje, kur sėkmingi tie žmonės, kurie remiasi pačiomis atgrasiausiomis žemomis savybėmis – egoizmu, gobšumu, abejingumu, žiaurumu.. Kol kas taip yra. Bet būtent Gerų, Žmoniškų Žmonių dėka viskas keičiasi 🙂 .
PatinkaPatinka
Jei esi empatiškas, tiesiog dėl to, kad toks esi, tai gyventi nėra sunku, atvirkščiai – lengva ir gera :} sunku yra bandyti elgtis pagal čia išvardintus bruožus, tada, kai pats to tyrai nenori ir bandai daryti gerą kitiem su viltim gauti kažką atgal.
PatinkaPatinka
Labas, Karoli 🙂
Visi mes gimstame geri ir empatiški. Tai natūrali, prigimtinė būsena, todėl – pritariu – tokiu lengva būti :). O kai suformuojami priešingi bruožai, žinoma, nėra lengva atgauti tai, ką praradome. Tada žmogų užvaldo egoizmas ir elgiamasi pagal principą “aš-tau, tu-man“.
Bet yra bendri žmoniškumo principai visiems, kurių visi turėtume siekti, jei norime gyventi taikiai, kūrybingai, jei norime evoliucionuoti 🙂 .
PatinkaPatinka
Negalėjau neperskaityti, nes pamačiau , kad siučia Sandra. Pasirodo, kad empatiškas kartais gali būti nesavikritiškas :skaičiau lyg tai būtų čia rašoma apie mane. Tik nežinau , ar tikrai esu laiminga, kad taip mąstau ir gyvenu. Žinai, kad tavimi naudojasi, bet vis tiek darai …Kai jau nueitas labai ilgas KELIAS , imi jausti savo donkichotizmą – ar tai gerai ? Kas žino?
PatinkaPatinka
Labas, Gražina 🙂
Bet kokiu atveju – geriau būti geru žmogumi, nei piktavališku. Tuomet ir gyvenimas įgauna prasmę, ir sąžinė rami.. Juk kai elgiamės žmoniškai – jaučiame pakylėjimą ir džiaugsmą, o tai ryškiausias požymis, kad elgiamės teisingai 🙂 .
Mes visi gimstame čia, kad pagerintume šį pasaulį, o tai daroma tik gerais, besąlygiškai daromais darbais 🙂 . Kai žmogus geras – kas gi gali būti geriau 🙂 ?
PatinkaPatinka
Man atrodo empatiskiems zmoniems sunku gyventi nes kartais buna nesuprasti
PatinkaPatinka
Labas, Virginija 🙂
Tikra tiesa. Bet dar sunkiau prarasti empatiją – juk tai mūsų žmoniškumo išraiška, ir kai daromės abejingi, nejautrūs, mes tampame tarsi robotai. Žmoniškumas – tai pirmiausia gebėjimas mylėti, kurti ir būti harmoningoje sąveikoje su kitais žmonėmis, gamta ir visa gyvybe. Jei prarandame gebėjimą mylėti, jausti kitus žmones, kartu prarandame ir galimybę patirti kitų žmonių meilę, dėmesį ir rūpestį. O mums visiems tai gyvybiškai reikalinga. Aš manau, kad jautrus ir geras žmogus visada sutiks žmonių, kurie atlieps į jo tyrus ir šviesius jausmus 🙂 .
PatinkaPatinka
Esu tikra empate,megstu buti viena nes taip pasikraunu,viska darau nuosirdziai ir tai kas geriausia ta minute. Jauciu daznai kad bunu nesuprasta,bet laiko patikrinti zmones su manim susigyvena ir lengviau mane supranta. Kiekvienas punktas siame straipsnyje atitinka mane.Kartais sunku gyventi empatu bunant.
PatinkaPatinka
Labas, Aušrine 🙂
Empatija – žmoniškumo išraiška, ir labai labai puiku, kad esate empatė. Empatija mums duota tam, kad jaustume vienybę su žmonėmis ir žmonija, kad bendraudami jaustume kito žmogaus būseną. Na taip, susvetimėjimo, konkurencijos, priešiškumo laikais sunku būti empatu, nes toks žmogus jaučia ir visą negatyvumą, kurį skleidžia žmonės, net jei tas negatyvumas paslėptas po kaukėmis ir šypsenų grimasomis.
Bet nežiūrint į nieką, visada geriau būti tikru žmogumi, su visomis žmoniškumo išraiškomis – tai leidžia pasijusti savimi ir nevaidinti to, kuo nesame. Juk vaidyba vargina ir gimdo daugybę vidinių prieštaravimų.. Taip kad puiku, Aušrine, kad esate empatė, reiškia, esate jautrus ir geras žmogus, o mums visiems šito dabar labai trūksta..
PatinkaPatinka
Ir aš Empate, sunku…
PatinkaPatinka
Labas, Sigita 🙂 !
Tikrai, empatai jautrūs viskam, kas vyksta aplinkui, ir jaučia tai, ko daugelis nejaučia ir nemato. Tai galime pavadinti ir telepatija, kai žmogus “pagauna“ žmonių iš aplinkos siunčiamus signalus. Tai visai gyvybei dovanota savybė, kad būtume susieti, jaustume vienybę ir sveikai sąveikautume tarpusavyje, nekenktume vieni kitiems. Ko gero, apie tai ir yra posakis, kad nedarytume kitiems to, ko nenorėtume, kad mums darytų. Bet tai gali suprasti tik empatas..
Na, bet kol kas dar vis esame negatyvioje terpėje, todėl jausti negatyvumą – iš ties nelengva misija… Kita vertus – empatai ne tik jaučia, bet ir gesina negatyvumą, nes jie tikrai nedarys kitiems to, nuo ko jie patys kenčia. Taip, nelengva misija, bet labai reikalinga. Juk pasaulis keičiasi, daugybė žmonių bunda, ir tik įsivaizduokite, koks džiaugsmas bus empatams, kai galiausiai mes visi pradėsime gyventi harmonijoje 🙂 ..
PatinkaPatinka
Labas visiems empatams ir juos suprantantiems. As esu toks :))
PatinkaPatinka
Sveiki, Dainiau!
Iš tiesų empatija – tai mūsų prigimtinė savybė, kurią, deja, gesina egoizmas. Empatija – tai tiesiog vienybės pojūtis su žmonėmis, ir tai labai natūralu: juk būdami vieningi, mes galime taip daug nuveikti visų gerovei 🙂 ! Ir labai džiugu, kad tokių nuostabių žmonių vis daugėja 🙂 . Tai ženklas, kad mes vis tik įveikiame egoizmą ir sugrįžtame prie savo prigimtinių dvasinių savybių, tarp kurių empatija labai labai svarbi.. Džiugi perspektyva! Bundame 🙂 …
PatinkaPatinka
Labas Ruvi.Smagu,kad jūs stengiates atsakyti ,pagelbėti kitiems.Aciu jums.o man atrodo ,kad žodis empatij yra pakeistas is žodžio dvasiskas.Nes dvasingas tai jautrus,puoselėjantis gėrio,meilės visai kurinijai,gamtai-augalams,gyvūnams,žmonėms.Kam tas žodis empatas? O juk galėtų būti Dvasiškai,dvasingas žmogus.Aciu.
PatinkaPatinka
Labas, Audriau!
Visiškai jums pritariu – empatija tikrai yra dvasingumo sinonimas. Tiesiog dabar plačiau naudojamas šis žodis, dar psichologai vadina tokius žmones sensityviais, padidinto jautrumo žmonėmis… Bet iš tiesų – tai tiesiog mūsų prigimtinė dvasingumo išraiška, kai mes jaučiame vienybę su visa aplinka – žmonėmis ir visa gyvybe (juk esame tos vieningos gyvybės sistemos dalis, kuri ir gyvena sveikos tarpusavio sąveikos dėka).
Ir dar – dvasingiems žmonėms ypač sunku tokiais chaoso ir netikrumo laikais, kaip dabar, juk jie jaučia viską, kas vyksta aplinkui, net jei tame tiesiogiai nedalyvauja. Tai dar vadinama empatiniu stresu, kai žmogus jaučia ne savo, o visuomenės išgyvenamus sukrėtimus.
Audriau, ir man artimesnis įvardinimas – dvasingumas 🙂 . Ačiū jums 🙂 !
PatinkaPatinka