Du pasauliai

Kad įgytume vidinę harmoniją, dvasiniai mokymai moko mus mylėti šį pasaulį. Tačiau dažną toks raginimas sutrikdo ir sukelia vidinį prieštaravimą: kaip galima mylėti pasaulį, kuriame tiek žiaurumo, neteisybės ir kančios?..

Kaip išspręsti šį prieštaravimą? Tiesiog atidžiau pažvelkime į gyvenimą ir pamatysime, kad yra.. du pasauliai.

Vienas – žmonių pasaulis: tai valdymo sistema, ekonomika, taisyklės, įstatymai, tradicijos, vertybių sistema ir t.t.. Tai yra viskas, ką sugalvojo žmonės, kuo vadovaujasi savo gyvenime, ir – visos žmonių valdymo bei poveikio priemonės.

Yra ir kitas pasaulis – Žemė su visa gamta – kuri yra valdoma Visatos harmonijos dėsnių. Harmoniją galime įžvelgti gamtos cikluose ir fazėse, įvairių gyvybės grandinių veikime. Svarbiausias harmonijos principas – sudaryti tinkamas sąlygas augimui, vystymuisi, sąveikai.

Akivaizdu, kad šie du pasauliai labai skirtingi. Akivaizdu ir tai, kad jie nesudaro vieningos visumos. O turėtų..

Juk Žemė – visų mūsų namai, mes neturime kitų namų. Kad gyventume harmoningai – turime laikytis dėsnių, pagal kuriuos gyvuoja visa gamta. Tuomet būtų sveika sąveika – žmonija ir gamta palaikytų viena kitą, t.y., sudarytų sąlygas harmoningai būčiai.

Prisiminkime – juk visuose senuose mokymuose sakoma, kad stebėtume gamtą ir įžvelgtume joje būties dėsnius. Mūsų protėviai tai žinojo, visos senovės tautos gerbė ir tausojo gamtą. Ir ne iš baimės ar nemokšiškumo, o iš gilios pagarbos savo maitintojai.

Šiuolaikinė žmonija savo vystymosi etape pasiekė ribines negatyvumo apraiškas, kai vis aiškiau matome tokio vienpusio negatyvaus vystymosi pasekmes: egoizmą, susipriešinimą, agresyvumą, neatsakingumą, išnaudojimą, parazitavimą, atitrūkimą nuo gamtos, ekologijos problemas ir t.t.

Tokio žmonių pasaulio neįmanoma mylėti.. nes gyvenimas griaunančiomis nuostatomis slopina bet kokius šviesius jausmus ir siekius. Todėl turime pažvelgti tiesai į akis ir suprasti, kad taip, kaip šiandien gyvename – yra pasekmės, ir keisti jas sukėlusias priežastis.

O šalia gyvuoja nuostabus ir tyras gamtos pasaulis.. Pateka ir leidžiasi saulė, keičiasi metų laikai ir kiekvieną pavasarį gamta sudaro sąlygas augmenijos augimui. Vėl ir vėl maitina ir rengia mus. Nežiūrint į nieką, net į tai, kad griauname gamtą ir kad nevertiname viso šito stebuklo..

Štai šis gamtos pasaulis ir vertas didžiulės pagarbos ir meilės – kaip natūralaus atsako į jos begalinės, besąlygiškos meilės mums išraišką. Ir žmonija jau vis aiškiau mato savo sugalvoto pasaulio išsigimimą ir intuityviai linksta į tai, kas amžina ir tikra.

Mylėkime mūsų Žemę, jos nuostabų gamtos pasaulį. Pakelkime dažniau akis į dangų, išgirskime paukščių čiulbėjimą, pamatykime bundančios gamtos žavesį, įkvėpkime gaivaus oro.. Tai mūsų gyvybės šaltinis. Kiekvieną akimirką besąlygiškai dovanojamos mums dovanos.. Tai mūsų Namai.

Mes esame šio nuostabaus gamtos pasaulio dalis. Jis myli mus, jis savo meilę išreiškia savo gyvenimu dėl mūsų. Pajuskime tai, ir mūsų širdyje taip pat užgims meilė – kaip nuoširdus atsakas į gamtos besąlygišką meilę.

Tuomet ne tik pajusime harmoniją, bet ir pamatysime, kaip byra mūsų iliuzijų pasaulis. Ir įvyks paprastas stebuklas: iš abipusės meilės gims vienybė, vieninga visuma – vienas pasaulis. Sugrįšime pagaliau Namo.. Mylėti, kurti, džiaugtis. Visų labui 🙂 ..

Išminties vėrinėlis

* Nuostabiausia doro žmogaus gyvenimo dalis – smulkūs kasdieniniai poelgiai, kupini kilnumo ir meilės. V. Vorsvortas

* Atjauta – tai harmoningas buvimas su savimi, su kitu žmogumi ir su visu pasauliu. Tai – spontaniškiausias, intuityviausias gerumas. Tai harmonija, atverianti save ir leidžianti meilei nevaržomai lietis į kitus, nelaukiant jokio atlyginimo. D. Brendonas

* Dėl ko gi mes gyvename, jei ne tam, kad palengvintume gyvenimą vieni kitiems? D. Eliotas

* Kiekvieną sekundę tu gali atgimti. Kiekviena sekundė gali tapti nauja pradžia. Tai – pasirinkimas. Tavo pasirinkimas.

* Gero darbo negali įkvėpti neapykanta, o tuo labiau – savanaudiškumas. Jis padaroma tik iš meilės. Dž. Raskinas

* Yra daug žmonių, turinčių taip geidžiamą materialią prabangą, tačiau jų gyvenimas persmelktas tylios (o kartais triukšmingos) nevilties, nieko nesuvokiant, išskyrus tai, kad jie patys yra tarsi kiauras maišas – kad ir kiek maisto ar gėrimų į jį piltų, kad ir kiek automobilių ir televizorių ten kimštų, kad ir kokiais protingais vaikais ar ištikimais draugais ties to maišo kraštais jie puikuotųsi, vis viena… skausmingai geidžia dar! B. Levinas

* Aukščiausias teismas – sąžinės teismas. V. Hugo

* Žmonės, manantys, kad pinigai viską gali, patys gali viską padaryti už pinigus. P. Buastas

* Rūpindamiesi kitų laime, atrandame ir savąją. Platonas

* Netikėkite žodžiais – nei savais, nei svetimais, tikėkite tik darbais – savais ir svetimais. L. Tolstojus

* Konservatorius – tai žmogus abiem sveikom kojom, bet taip ir neišmokęs vaikščioti pėsčias. T. Ruzveltas

* Nuoširdumas yra tiesos motina ir garbingo žmogaus išraiška. D. Didro

* Meilė dosni mylinčiajam. L. Tolstojus

* Su tėvais elkis taip, kaip norėtum, kad tavo paties vaikai elgtųsi su tavimi. Isokratas

* Kas turi daug ydų, tas turi daug ir valdovų. F. Petrarka

* Žmones pažinsi ginče ir kelionėje. Dž. Herbertas

* Maistą, skirtą gyvybės palaikymui, nesaikingumas paverčia nuodais. Ž. De La Briujeras

* Valgyti ir gerti dera tiek, kad atkurtum savo jėgas, o ne jas slopintum. Ciceronas

* Siekti pertekliaus – vadinasi, vaikytis nepriteklių. P. Siras

* Trumpos mintys tuo geros, kad stropų skaitytoją skatina galvoti. L. Tolstojus

* Laisvė – tai beribės galimybės, nuolatinis vystymasis ir tobulėjimas.

* Nei meilės, nei laimės neveikia išorinės sąlygos. Priklausomybė nuo išorinių stimulų yra pinklės, spąstai. S. Chinmoy

* Už visų iliuzijų yra meilės šaltinis, gryno potencialo laukas. Ir tas potencialas – jūs pats. Dvasiniu požiūriu būti meile yra natūrali žmogaus būsena. Nutolti nuo meilės – štai kas yra nenatūralu. D. Čopra

* Kiekviena nauja diena prašvinta naujai realizacijai. Gyvenimas yra nuolatinė realizacija tam, kurio vidinės akys atvertos. S. Chinmoy

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos ir gražaus savaitgalio! 🙂

Taika širdyje – taika pasaulyje

* Šioje Žemėje žmonės gyvena tūkstantmečius. Vyksta ilga evoliucija, tačiau per tą laiką žmonės taip ir neįgyvendino taikos visame pasaulyje. Žmonės niekada negyveno taikiai šioje planetoje.

* Per visą žmonijos istoriją vyko karai. Ir dabar – praktiškai kiekvienais metais kariaujama. Žmonės apskritai gyvena nuolat konfliktuodami – šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje..

* Tai faktai, tai mūsų visų realybė. Mes tik kalbame apie taiką, tačiau nuolat konfliktuojame ir kariaujame.

* Visi kalba apie taiką ir.. vis labiau ginkluojasi. Tai labai ciniška. Cinizmu niekada nieko gero nepasieksime. Mes nemokame mylėti, mes praradome užuojautos jausmą, mes vadovaujamės tik technokratišku protu, todėl mūsų mintys šaltos ir ciniškos.

* Kol žmonės nekenčia vienas kito, kol žudo vienas kitą – jie negali būti vadinami civilizuotais, nes jie elgiasi kaip barbarai.

* Evoliucija nevyksta savaime, ji vyksta tik pakeitus vidinę žmogaus būseną. Kai baigsis žmonijos kančia, karai ir konfliktai – galėsime kalbėti apie evoliuciją. Šiuo metu savo vidine būsena ir savo mintimis žmogus yra barbaras.

* Kadangi esame žmonės, turime vystyti savo žmoniškumą ir užduoti sau klausimą – ar galime taikiai visi gyventi? Kiekvienas sąmoningas žmogus turi užduoti sau svarbius klausimus: kodėl vienas žmogus žudo kitą? Vardan ko?..

* Jokios organizacijos iki šiol neišsprendė šio klausimo – karai ir konfliktai iki šiol tebevyksta. Organizacijos niekada nepasieks taikos, nes žmonės yra suskaldyti ir supriešinti tarpusavyje – ir individualiai, ir kolektyviai.

* Konfliktuoja artimi žmonės, kovoja tautos, kovoja ideologijos ir religijos. Net žmogaus gyvenimas suskaldytas ir supriešintas: yra viešas-išorinis gyvenimas ir yra vidinis, tarp kurių – prieštaravimai ir neatitikimai, t.y., vidiniai konfliktai.

* Bendra žmonijos bėda tame, kad ji kenčia dėl vidinių konfliktų ir susiskaldymo, kurie neišvengiamai pasireiškia ir išoriniame gyvenime. Taigi – taika gali būti pasiekta tuomet, kai žmonės neturės vidinių konfliktų.

* Iš kur jie atsiranda? Žmonės lyg kompiuteriai užprogramuojami įvairiais skleidžiamais šablonais, kurie ištrina žmoniškumo apraiškas ir ilgainiui tampa gyvenimo programomis.

* Pasekmė: konfliktas – kaip gyvenimo norma. Mūsų protas “užkrėstas“ konflikto bacila. Konfliktuodami platiname ją ir kartu žlugdome pačius save.

* Ką galite padaryti tiesiog dabar? Pasikeisti pilnai – psichologiškai, iš vidaus: pamatyti savo griaunančius mąstymo šablonus. Kai pamatote faktus (tiesą) – galite atsisakyti visko, kas jus griauna. Kai nustojate save apgaudinėti – baigiasi visi užprogramavimai ir mechaniniai procesai.

* Gali kilti klausimas: jei vienas žmogus išspręs savo vidinius konfliktus – kaip tai įtakos visą žmoniją? Atsakymas paprastas: visi mes esame susieti ir kiekvienas iš mūsų atstovauja visą žmoniją, todėl tai, ką daro kiekvienas – įtakoja visus, ir – tai, ką daro visi – įtakoja kiekvieną. Kiekvienas iš mūsų gali tapti pokyčio iniciatoriumi ir pačiu pokyčiu.

* Jei norime taikos – turime pakeisti kryptį ir nekartoti to, ką žmonės darė tūkstantmečiais – tik tokiu būdu galime pakeisti savo realybę. Jei vėl ir vėl elgsimės taip, kaip iki šiol – rezultatai bus tie patys.

* Ir turime pasikeisti dabar, o ne rytoj ar po dešimtmečių, nes laikas – svarbus faktorius mūsų gyvenime: ateitis yra tai, kas vyksta dabar. T.y., savo dabartiniais veiksmais mes nulemiame savo ateitį – turime tai aiškiai suprasti.

* Todėl būtent dabar turime keisti savo įsitikinimus apie taiką – kad visų mūsų ateitis pasikeistų. Jei nestabdysime priešiškumo ir konfliktų – mūsų ateitis bus tokia pat, kaip dabartis.

* Ar turi žmonės pakankamai vidinių jėgų, kad pasikeistų ir taptų civilizuotais Žmonėmis – nežudytų vienas kito? Taip! Reikia tiesiog būti Žmogumi ir vystyti žmoniškas savybes, tuomet net mintis nekils kenkti kitiems ar daryti kažką nusikalstamo.

* Neskleiskite agresijos ir priešiškumo, pakeiskite tai žmoniškumu – meile, išmintimi, vienybe – jau šiandien, tuomet rytojus bus kitoks. Taika žmogaus širdyje – taika visame pasaulyje. Ir tai vienintelis kelias į visuotinę Taiką.

Mintys iš D. Krišnamurčio pasisakymo Jungtinių Tautų Organizacijoje jos 40-čio proga, vertė ruvi.lt

Pasaka apie dvi Sąžines

Vieną kartą susitiko dvi Sąžinės: doro žmogaus Sąžinė ir niekšo Sąžinė.

– Kaip gyveni? – paklausė pirmoji.

– Geriau neklausk.. – atsakė antroji ir pravirko, – ne gyvenimas, o kančia..

– Nejaugi taip blogai? – doro žmogaus Sąžinė susigraudino, užjausdama draugę..

– Mano žmogus visai neteko gėdos. Jo niekas nedomina, išskyrus jį patį. Jam nesvarbūs kitų žmonių jausmai, jis gali bet ką pažeminti.. O apie pagalbą bėdoje kitam žmogui net minčių neturi!

– O ar bandei belstis į jo širdį? – pasidomėjo pirmoji.

– Žinoma.. – atsiduso niekšo Sąžinė, – bandžiau: ir knygas apie gėrį ir blogį rodžiau, ir į padorius žmones dėmesį atkreipdavau – kad pamatytų gerą pavyzdį.. Viskas veltui, viskas tik blogėja.

– O ką tavasis žmogus labiausiai brangina gyvenime?

– Jis baisus gerbėtroška: visada ir visur nori būti išskirtinis, pirmas, geriausias.. Et, ką bekalbėti.. Beviltiškas atvejis..

– Hmm.. – trumpam susimąstė doro žmogaus Sąžinė, – rodos, aš žinau, ką daryti!

Abi Sąžinės pasikalbėjo, pasitarė, paslaptingai nusišypsojo viena kitai ir patraukė kiekviena pas savo žmogų..

Sekantį rytą, vos pabudus, niekšą užvaldė įprastos mintys. “Kaip man nusibodo ta amžinai bambanti ragana“ – pagalvojo jis, žiūrėdamas į savo žmoną.

– Ką?! – staiga išgirdo niekšas žmonos balsą, – tai aš bambanti ragana?..

Niekšas žado neteko.. Puolė teisintis, sutriko.. Ir su siaubu pagalvojo: “ji skaito mano mintis!..“

Toliau – dar daugiau: darbe jis vėl, kaip įpratęs, galvojo apie savo bendradarbius ir viršininką.. Ir.. visi girdėjo jo mintis! Niekšą už jas net atleido iš darbo..

Blogiausia, kad jis nežinojo – kaip tas mintis pakeisti. Juk jis visą savo gyvenimą galvojo viena, o kalbėjo kita. Ir jam tikėjo, jį vertino, gerbė ir gal net mylėjo..

O čia štai tau: viskas, kas buvo slapčiausia, staiga tapo visiems matoma ir žinoma! Niekšui nieko daugiau neliko daryti, tik bandyti mokytis kitaip galvoti.

Tai pasirodė neįtikėtinai sunki užduotis, nes jis priprato linkėti visiems bloga: bendradarbiui – nesėkmių, kaimynui – nelaimių, draugui – nepriteklių, broliui – vienatvės..

Jis slapta svajojo apie stambų kyšį ir apie svetimas žmonas, kurpė keršto planus, visiems pavydėjo, gudrumu ir melu siekė savųjų tikslų.

O dabar visi kaipmat viską sužinodavo!

– Begėdis tu, – sakė jie.

– Tu visai sąžinės neturi, – piktinosi kiti.

“Apie ką jie čia? Apie kokią sąžinę?.. Kur ją rasti?“ – tokios mintys dabar kankino niekšą bemiegėmis naktimis.

Jis prarado apetitą, pradėjo prastai miegoti.. Nuo jo nusisuko visi pažįstami žmonės. Niekas nenorėjo turėti reikalų su tokiu žmogumi.

– Reikia pagaliau surasti tą sąžinę! – šūktelėjo jis iš nevilties, – tik kur gi ji?!

– Aš visada su tavimi, – tyliai prabilo niekšo Sąžinė, – tik tu nepastebi manęs. Aš beldžiausi į tavo širdį, bet ji buvo aklinai uždara.. Tu jau nemoki gyventi su manimi, t.y., pagal sąžinę. Dabar, kai visi žmonės pažino tave tikrąjį – tavo širdį suspaudė skausmas, nes pajutai, kaip kentėjo tie, kuriuos tu skaudinai.

– Galbūt, tu teisi.. Bet aš supratimo neturiu, ką reiškia “gyventi pagal sąžinę“!..

– Pirmiausiai pradėk linkėti visiems žmonėms to, ko palinkėtum sau. O dabar aš trumpam palieku tave – tu turi pats pasikeisti. O kai pasikeisi, tuomet ir pašnekėsime.

– Bet palauk!.. Ką reiškia “pasikeisti“?.. Kaip pasikeisti, ką pakeisti – rūbus, šukuoseną?.. O gal naują automobilį nusipirkti?.. Ar girdi, sąžine, neišeik, paaiškink!..

– Tu pasikeisi tik tuomet, kai pats patirsi viską, ką padarei kitiems žmonėms.

Keistis niekšui buvo labai sunku.. Viskas, ką jis padarė gyvenime, sugrįžo jam su kaupu: jis patyrė apgaulę, išdavystę, nuoskaudas, patyčias, pažeminimą, skurdą, netektį..

Diena iš dienos, žingsnis po žingsnio jis mokėsi užjausti, mylėti, padėti, atiduoti.. mokėsi atleidimo, atsakomybės, geranoriškumo..

Jis išmoko stebėti savo mintis, emocijas, jausmus. Jis net nepastebėjo, kaip šiame nelengvame Kelyje iš niekšo virto Doru Žmogumi. Ir tada jam atsivėrė gyvenimo Tiesa.

… Po daugelio metų susitiko Doro Žmogaus Sąžinė su kito Doro Žmogaus Sąžine.

– Kaip gyveni? – paklausė pirmoji.

– Kaip matai, – spinduliuodama džiaugsmu, atsakė antroji.

Ir abi Sąžinės paslaptingai susižvalgė, nusišypsojo ir nukeliavo kiekviena pas savo Žmogų 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – R. V.)

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !