Metai: 2013

Minimalizmas kaip gyvenimo būdas

Minimalizmu galime pavadinti tiesiog paprastą, sveiką gyvenimą su optimaliu kiekiu reikalingų daiktų. Ir tai nėra kažkoks griežtas savęs ribojimas – tai atsisakymas to, kas gyvenime ne tik nebūtina, bet ir nereikalinga. Kai atsisakome to, kas nereikalinga – išgryniname pojūtį apie tai, kas yra svarbiausia.

Kasdienybės šurmulyje mes pamirštame, kas yra svarbiausia ir apsikrauname tuo, kas iš esmės sunkina gyvenimą. Juk gyvenimas – ne daiktai ar pirkiniai, persivalgymas ar žalingi įpročiai – visa tai tėra vartotojų “pramogos“. Gyvenimas – tai pirmiausia bendravimas, aktyvumas, kūryba, bendradarbiavimas, paprastas ir sveikas maistas, buvimas gamtoje, saviraiška..

Kai koncentruojamės į gyvenimą – visos vartotojų pramogos savaime netenka prasmės kaip nereikšmingi dalykai. Minimalizmas – ne tik tame, kad turime mažiau daiktų, bet ir ypatingoje estetikoje, didesnėje laisvėje bei gyvenimo filosofijoje: kai branginame tai, kas iš tiesų svarbu.

Tačiau įdomu, iš kur toks poreikis – kodėl perkame, kodėl apsikrauname nereikalingais daiktais? Ar perkame dėl to, kad manome, jog gali jų prireikti? O atsikratyti nedrįstame, nes tikimės, kad prireiks? O jei neprireiks, o jei tokių daiktų – daug?.. Sutikite – kartais paprasčiau prireikus nusipirkti daiktą, nei atspėti – ko gali prireikti ir kaupti daiktus.

Jei atidžiai peržiūrėsime savo poreikius, pamatysime, kad dauguma iš jų – primesti, dirbtini, iš kategorijos “vartotojų pramogos“, o tai reiškia – ne tik nebūtini, bet ir nereikalingi. Čia galime priskirti sezonines drabužių madas, šukuosenas ir kosmetiką, vis naujus automobilių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir buitinės technikos modelius, modernius baldus, buto dizaino “tendencijas“, “prestižo“ ženklus ir t.t., ir t.t.

Ir dar – kaip dažnai viso to įtakoti, paprastam veiksmui atlikti mes perkame daugybę papildomų daiktų ir tą paprastą veiksmą padarome tikrai sudėtingu!.. Pavyzdžiui: norėdami numesti viršsvorį – perkame knygas, tabletes liesėjimui, maisto papildus, treniruoklius, sporto abonementus, mokame už konsultacijas.

Jei norime keliauti – perkame lagaminus, talpias rankines ir net specialius drabužius. Kad pradėtume medituoti – perkame specialų kilimėlį ir aprangą, knygas, muzikinius diskus, užsirašome į kursus. Ir taip visur – tarsi bet kokia pradžia būtų neįmanoma be tų visų nupirktų priedų.

Ir todėl taip dažnai vietoje geros pradžios teturime papildomų išlaidų ir problemų.. Mes tiesiog pamiršome, kad viską galime išspręsti paprastai, o mažesnis daiktų kiekis skatina būti kūrybingais – ir tai tikrai suteikia daug džiaugsmo :).

Visų šių dirbtinai sukurtų poreikių galima atsisakyti. Tiesiog paklauskime savęs – kas juose yra svarbaus ar būtino, kokią naudą jie atneša? Atsisakę jų, tikrai turėsime ne tik daugiau laisvo laiko, energijos ir lėšų, bet ir pasijusime laisvesni.

O ir vartotojiško mąstymo atsikratyti paprasta: tereikia išmokti galvoti ne apie prekes ir jų gausą, o apie tai, ko iš tiesų reikia. Minimalizmas išmoko džiaugtis gyvenimu ir suprasti savo tikruosius poreikius: galima teigti, kad tai tiesiog sveikesnis ir paprastesnis gyvenimas.

Išminčiai sakydavo: jei visą savo turtą gali lengvai neštis su savimi – esi laimingas! Mums tikrai nereikia daug daiktų, kad būtume laimingi.. Prisimenate: nuostabiausi dalykai gyvenime yra nemokami :)..

Trys norai

Gyveno kartą vienas žmogus. Kaip ir visi, gyvenime jis laukė stebuklo. Ir stebuklas įvyko!.. Vieną gražią dieną jis sutiko tikrą Burtininką!

– Šiandien tavo diena! – iškilmingai pasakė jis, – todėl išpildysiu tris tavo norus!

– Oho!.. Aš jau žinau, ko noriu!.. Pradžiai – prabangios mašinos… su atsiveriančiu stogu! – netvėrė iš džiaugsmo ir netikėtumo žmogus.

– Gerai, – atsakė Burtininkas ir padavė jam raktus nuo naujutėlio automobilio.

– Čia tai bent! – apsidžiaugė žmogus, sėdo į mašiną ir nurūko.

Burtininkas vos spėjo pavymui priminti, kad dėl kitų dviejų norų žmogus vėl ateitų į tą pačią vietą… Rytojaus dieną iš pat ryto jie vėl susitiko. Tačiau žmogus buvo liūdnas.

– Kas nutiko? – nustebo Burtininkas.

– Kaip čia tau pasakius… Pradžioje buvo labai smagu, nes žmonės į mane žiūrėjo – juk važiavau tokia prabangia mašina! Bet vėliau aš pastebėjau, kad mūsų mieste nemažai tokių mašinų, ir visos jos pritraukia dėmesį… Gavosi ne visai tai, ko aš norėjau…

– Na, tuomet sakyk savo antrąjį norą, – nusišypsojo Burtininkas.

– Aš noriu… pinigų! Daug, kad galėčiau nusipirkti viską, ko tik panorėsiu!

– Gerai, – sutiko Burtininkas ir įteikė žmogui čekių knygelę.

Žmogus net pašoko iš džiaugsmo:

– Puiku!.. Bet aš dar sugrįšiu, juk turiu dar vieną norą!

– Žinoma, aš lauksiu tavęs, – pritarė Burtininkas.

Sekančią dieną jie vėl susitiko. Bet žmogus ir vėl buvo nusiminęs…

– Kas dabar nutiko?.. – paklausė Burtininkas.

– Aš pirkau viską, ko tik norėjau. Keista, bet labai greitai viskas nusibodo. Ir man pasidarė vis vien, ar dar ką nors nusipirksiu – koks skirtumas, jei galiu bet ką ir bet kada įsigyti… Tai nesuteikė man laimės.

– Tai ko gi tu dabar nori? – paklausė Burtininkas.

– Dabar tai jau aš žinau: aš noriu… pasakiškai gražios merginos. Ar gali tai padaryti?

– Gerai, – pasakė Burtininkas ir šalia žmogaus akimirksniu atsirado nuostabaus grožio mergina.

– Aš pasiryžusi eiti paskui tave visur, kur tik panorėsi, – švelniai ištarė ji.

– Taip, tai būtent tai, ko man reikia! Sugrįšiu čia pasidžiaugti su tavimi savo laime! – nušvito žmogus ir nuskubėjo, apsikabinęs gražuolę.

… Po dviejų savaičių jie vėl susitiko. Burtininkas tikėjosi pamatyti laimingą žmogų, tačiau… pamatė jį susigūžusį ir visiškai nusiminusį.

– Negaliu patikėti! O kas dabar atsitiko?.. Juk išpildžiau visus tavo norus!..

– Ta mergina… ji buvo tokia paklusni, kad greitai pabodo. Jai buvo reikalingi tik mano pinigai, ir kai susirinko jų tiek, kiek jai reikėjo – tiesiog paliko mane… Kažkaip ne taip tu pildai norus, jei aš nesijaučiu laimingas!

– Tiesiog tu nei karto nepaprašei to, ko iš tiesų nori… – atsakė Burtininkas.

– Netiesa! Aš visada žinau, ko noriu! – paprieštaravo žmogus.

– Ne… – šyptelėjo Burtininkas, – tu labai skubėjai, o turėjai užduoti sau paprastą klausimą: “ko gi aš iš tiesų noriu?“ ir sąžiningai į jį atsakyti. Tik todėl ir gavosi tai, kas gavosi: tu prašai automobilio, o iš tiesų nori pagarbos; tu prašai pinigų, o iš tiesų nori laisvės; tu nori gražios merginos, o iš tiesų nori… meilės :)… Argi ne taip?.. 😉

(Autorius nežinomas)

Pavasarinės nuotaikos visiems!! 😀

Nuoskaudų analizė :)

Puiki nuoskaudų analizė – tokia pirma mintis kilo, kai perskaičiau Ošo “Mantrą įsižeidusiems“. Jei turite įsisenėjusių nuoskaudų, norite jų atsikratyti ir turite nors truputį saviironijos (būtinai!) – ši mantra pakvies susimąstyti – kaip nuoskaudos veikia mūsų gyvenimą ir ar verta joms atiduoti tiek laiko ir jėgų..

Ošo patarė ją skaityti garsiai, išraiškingai, geriau – prieš veidrodį :). Taigi:

Mantra įsižeidusiems

Aš toks išdidus kalakutas, kad negaliu leisti, jog kažkas pasielgtų taip, kaip man nepatinka. Aš toks išdidus kalakutas, kad jei kažkas pasakė ar pasielgė ne taip, kaip aš tikėjausi – aš nubausiu jį savo įsižeidimu. O, tegul mato, koks svarbus mano įsižeidimas, tegul gauna jį kaip bausmę už savo “nusižengimą“. Juk aš labai, labai išdidus kalakutas!

Aš nebranginu savo gyvenimo. Aš jo nebranginu, ir man negaila švaistyti savo brangaus laiko nuoskaudoms. Aš atsisakysiu džiaugsmo minutės, laimės minutės, žaismingumo minutės – geriau tą minutę skirsiu savo nuoskaudoms. Ir man vis vien, kad tos minutės taps valandomis, valandos – dienomis, dienos – savaitėmis, savaitės – mėnesiais, o mėnesiai – metais. Man negaila savo metus skirti nuoskaudoms – juk aš nebranginu savo gyvenimo.

Aš nemoku pažvelgti į save iš šalies. Aš to nemoku, todėl niekada nematau savo surauktų antakių, suspaustų lūpų, kankinio išraiškos. Aš niekada nepamatysiu, koks aš juokingas ir niekada nepasijuoksiu iš tokio absurdiško susireikšminimo. Niekada. Juk aš nemoku pažiūrėti į save iš šalies.

Aš labai pažeidžiamas. Aš toks pažeidžiamas, kad esu priverstas saugoti savo teritoriją ir į kiekvieną jos pažeidimą reaguoti įsižeidimu. Aš pasikabinsiu ant kaktos lentelę “Atsargiai, piktas šuo“ – ir tegul tik kas nors pabando jos nepastebėti!

Aš labai priklausomas nuo kitų žmonių. Aš taip nuo jų priklausau, kad nepraleidžiu nei vieno žvilgsnio, nei vieno žodžio, nei vieno gesto. Aš nuolat seksiu kitus, aš vertinsiu kiekvieną jų žodį apie mane, ir jei nuspręsiu, kad jis neteisingas – aš jiems parodysiu! Juk visi aplinkiniai turi pabrėžti mano privalumus, atspindėti mano didybę, ir niekaip kitaip! Aš įsižeidžiu, kad nuslėpčiau – kaip stipriai esu nuo jų priklausomas.

Aš vergas. Aš esu kitų žmonių žodžių ir poelgių vergas. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savivertė. Ne aš – jie – už tai atsakingi. Ne aš – jie – kalti dėl to, kas su manimi vyksta. Ne aš – jie – turi kažką padaryti, kad man būtų lengviau.

Iš musės aš išpučiu dramblį. Aš imu tą leisgyvę kitų pamestą musę, aš reaguoju į ją savo įsižeidimu. Aš neparašysiu savo dienoraštyje – koks nuostabus pasaulis, aš parašysiu – kaip niekšingai su manimi pasielgė. Aš nepasakysiu savo draugams, kaip aš juos myliu, aš pusę vakaro skirsiu pasakojimui, kaip jie mane nuskriaudė. Turėsiu į tą musę įpūsti tiek savo ir svetimos energijos, kad taptų drambliu. Juk musę paprasta nuvyti arba jos net nepastebėti, o štai dramblio – ne. Todėl aš išpučiu muses iki dramblių dydžio.

Aš nuskurdęs. Aš taip nuskurdęs, kad negaliu rasti savyje nei lašo kilniaširdiškumo – kad atleisčiau, lašo ironijos – kad pasijuokčiau, lašo dosnumo – kad nepastebėčiau, lašo išminties – kad neužsikabinčiau, lašo meilės – kad priimčiau. Aš tiesiog neturiu tų lašų, juk aš labai, labai nuskurdęs.

Aš labai nelaimingas. Aš toks nelaimingas, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolat žeidžia mane. Nors aš labai išdidus kalakutas, bet nebranginu savo gyvenimo, nemoku pažvelgti į save iš šalies, mėgstu išpūsti iš musės dramblį, esu labai pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir nuskurdęs. Neskriauskite manęs, geriau pagailėkite. Todėl, kad aš labai, labai nelaimingas…

.. Ar dar norite pasilikti savo nuoskaudas?.. 🙂

Kaip sukurti gerus santykius?

Dažniausia klaida bendravime – savo atžvilgiu norime idealaus elgesio, o štai kitų atžvilgiu turime daugybę egoistiškų reikalavimų, norime kontroliuoti, o kartais ir savanaudiškai manipuliuoti. Iš to gimsta nesutarimai, neįvykdomi lūkesčiai, intrigos..

Krenta į akis ir išorinės kaukės su dirbtinėmis šypsenomis, parodomuoju mandagumu, gausiai žarstomais tuščiais pagarbą išreiškiančiais kreipiniais ir formalia padėka. Mums taip trūksta paprasčiausio nuoširdumo ir geranoriškumo bendravime!

Kaip išvengti nesutarimų ir formalumo bendravime, kaip sukurti gerus ir nuoširdžius santykius? Įmanoma viskas, jei laikysimės paprastų harmoningo bendravimo principų :).

Pirmiausia, turime sau atsakyti – ko tikimės iš bendravimo: gal tikimės įgyvendinti savo egoistinius siekius (kad viskas būtų taip, kaip aš noriu), o gal turime kitokių paslėptų savanaudiškų motyvų? Ar tikrai norime kartu kurti nuoširdžius santykius, kur yra supratimas, palaikymas ir susitarimas?

Bendraudami mes gauname būtent tai, ką atiduodame. Nesitikėkime, kad elgdamiesi negatyviai (žemindami, išnaudodami, pavydėdami..), sulauksime pozityvaus atpildo (meilės, dėmesio..). Jei norime supratimo – patys stenkimės suprasti kitus, norime nuoširdumo – būkime nuoširdūs, atleidimo – atleiskime patys ir t.t.. Viskas sugrįžta – tai paprastas gyvenimo patvirtintas principas.

Nedarykime spaudimo, nekovokime dėl vietos kito žmogaus gyvenime. Per jėgą mielas nebūsi – dažnai pamirštame šią paprastą tiesą. Įkyrus brovimasis į žmogaus gyvenimą visada duoda priešingus, nei laukta, rezultatus – atstūmimą, priešiškumą, norą atsiriboti.

Vietoje ginčų – konstruktyvus susitarimas. Ginčai – ne tik beprasmiški, bet ir pavojingi bendravime. Ginčuose užgimsta daugybė negatyvumo, o įsikarščiavę pasakome tai, dėl ko vėliau gailimės. Kartais ir gerus santykius gali sugadinti vienas neatsargus žodis. Nepasiduokime ambicijoms ir pykčiui, mokykimės laiku užbaigti beprasidedantį ginčą, atidėti pokalbį ir ieškoti susitarimo.

Mes negalime pakeisti kitų žmonių. Galime keistis patys, galime daryti įtaką, bet pakeisti kitus žmonės – ne. Mes turime priimti žmones tokius, kokie jie yra. Jei matome, kad artimas elgiasi blogai – atvirai, bet be priekaištų ir geranoriškai jam apie tai pasakykime. Gali būti, kad tai bus būtent tas objektyvus žvilgsnis iš šalies, kuris padės jam pamatyti savo ydą.

Mokėkime atleisti. Dažniausia nuoskaudų priežastis – kai žmogus elgiasi ne pagal mūsų lūkesčius. Todėl mokykimės atskirti – kada “suveikia“ mūsų pačių egoizmas, o kada iš tiesų yra dėl ko supykti. Bet kokiu atveju – nuoskaudos visada nuodija santykius. Jei norime harmoningai bendrauti – atleiskime ir nelaikykime užslėptų nuoskaudų.

Santykius kuriame, palaikome ir puoselėjame. Jokie santykiai nesusikuria savaime – juos reikia abiems pusėms aktyviai palaikyti. Norite draugauti – būkite draugu :). Dėmesys, nuoširdumas ir pagarba – tai kertiniai dalykai, be kurių santykiai anksčiau ar vėliau žlunga.

Bendravimo ratas gali keistis – tai normalu. Su vienais žmonėmis bendraujame visą gyvenimą, su kitais – tik tam tikrą laiką. Nėra nieko baisaus tame, kad interesai ar požiūriai pradeda nesutapti, o bendravimas – pasibaigia. Žmonės keičiasi, mes keičiamės.. Jei bendraudami jaučiame diskomfortą, o tuo labiau – patyriame žeminimą, konkurenciją, išdavystę – abiems pusėms naudingiau tokius santykius nutraukti. Geriau retkarčiais susitikti, nei laukti iš bendravimo to, ko jau nebeliko ar kabintis į destruktyvius santykius. Būkime nuoširdūs ir su dėkingumu paleiskime tai, kas siejo, tačiau dabar nutrūko.

Visi gyvenime sutikti žmonės svarbūs, iš kiekvieno galime kažko pasimokyti. Iš kiekvieno susitikimo galime kažko pasimokyti: kažkas mus išbando, kažkas išnaudoja ar apgauna. O kažkas padeda išmokti naujų įgūdžių, palaiko sunkią akimirką, įkvepia ir padaro gerą įtaką. Ir visa tai labai vertinga..

Branginkime žmones, kurie yra šalia. Nepamirškime pasakyti artimiems žmonėms, kokie jie mums brangūs. Skirkime jiems dėmesį, rūpinkimės jais – jie turi jausti, kad yra mums svarbūs.. tuomet natūraliai užgimsta šiltas dvasinis ryšys, kuris mus tvirtai sujungia :).

Ar įgyvendiname savo pašaukimą?

Ar taip jau paprasta būti savimi ir keliauti per gyvenimą vedamiems savo širdies balso? Ar suprantame, ar įgyvendiname savo pašaukimą – savo misiją? Juk kiekvienas jį turime.. Ir nuo to, ar jį įgyvendiname, priklauso – ar esame laimingi..

Apie tai – Ošo (Bagvano Šri Radžnišo) pasakojimas:

Aš girdėjau istoriją apie vieną gydytoją, kuris tapo geriausiu savo šalies chirurgu. Jį paskyrė Nacionalinės chirurgų draugijos prezidentu, ir ta proga jo garbei buvo surengta didelė šventė. Bet jis buvo liūdnas. Draugas jo paklausė:

– Kodėl tu atrodai toks nusiminęs? Turėtum būti laimingas – tu tapai geriausiu chirurgu, ir niekas negali tau prilygti. Chirurgui pati didžiausia garbė – tapti Nacionalinės draugijos prezidentu. Kodėl tu toks liūdnas?

Chirurgas atsakė:

– Aš niekada nenorėjau būti chirurgu, o dabar nuo to niekur nepabėgsiu. Jei būčiau patyręs nesėkmę, tuomet dar turėčiau šansą, bet dabar aš jau tvirtai su tuo sukaustytas.

Draugas atsakė:

– Tu, turbūt, juokauji. Apie ką tu kalbi? Tavo šeima laiminga, tavo žmona laiminga, tavo vaikai laimingi, visi laimingi ir kiekvienas tau išreiškia didžiausią pagarbą.

Chirurgas atsakė:

– Bet aš pats savęs negerbiu, ir tai – svarbiausia. Norėjau tapti šokėju, bet tėvai man to neleido, ir aš turėjau paklusti. Aš buvau silpnavalis. Ir jaučiuosi nelaimingas dėl to, kad tapau geriausiu chirurgu. Aš nelaimingas dėl to, kad esu pats blogiausias šokėjas pasaulyje. Aš negaliu šokti – tame ir yra mano bėda..

Moralė: pasitenkinimas savimi ateina ateina iš prigimties, o ne iš visuomenės primetamų šablonų.. Jūs atsinešate savo likimą su savimi. Sekite juo.

Ir tik jūs, ir niekas kitas, žinosite, ar įgyvendinote savo pašaukimą. Gal jūs ir negausite Nobelio premijos, nes niekas iš atlikusių savo misiją – nei Buda, nei Kristus – nieko panašaus negavo.

Pripažintas visuomenėje premijas gauna tie, kas nuoširdžiai paklūsta daugumai, kas pasiekia kitų iškeltus tikslus, todėl dauguma jų jaučia gilų nepasitenkinimą. Ir tai ne atsitiktinumas, tame yra gili prasmė.

Premijos negali suteikti jums pilnatvės. Sekite savo prigimtimi ir įgyvendinkite savo pašaukimą..

Dorovė – mūsų visų ateities pamatas

* Šiuolaikinis žmogus prarado vientisą pasaulio matymą ir suvokimą, todėl visiškai pamynė dorovę ir aukščiau visko iškėlė intelektą. Praradęs vientisumą, žmogus negali adekvačiai vertinti savęs ir savo vaidmens šiame pasaulyje.

* Dorovinis astigmatizmas trukdo pamatyti blogio ištakas savyje, o materializmas trukdo pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra.

* Gyvenimas Žemėje priartėjo prie ribos, už kurios klaidingas kūrinijos suvokimas (etikos dėsnių nežinojimas) ir savo vaidmens joje nežinojimas stabdo žmonijos evoliuciją.

* Žmogus turi daug žinių apie pasaulį, bet dabar labai svarbu turėti teisingą ir vientisą žinių sistemą. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja skirtingos pasaulėžiūros, kurios grįstos nepilnomis žinių sistemomis.

* Nemokšiškumas – ne žinių trūkumas, bet nežinojimas to, kas yra svarbiausia. Nemokšiškumas tvirtai stovi ant materializmo.

* Ignoruodamas etiką, mokslas užtvėrė sau visus kelius į Visatos etikos dėsnių atvėrimą. Todėl ir atsivėrė keliai į masinį žmonių naikinimą, o mokslas visą XX amžių triūsė ties naujais masinio naikinimo ginklų išradimais.

* Senoji visuomenės struktūra, kurios pagrindas – priešiškumas ir kiekvieno atskiro žmogaus interesų nepaisymas, grimzta į praeitį. Visuomenė, kurios tikslas (arba tikslų pasiekimo priemonė) yra žmonių naikinimas – neturi ateities.

* Šiuo metu būtina žmonijos civilizacijos vystymosi korekcija dvasinių prioritetų linkme ir išėjimas iš prievartos pasaulio.

* Baigėsi analizės laikas, atėjo sintezės epocha. Dogmatika ir judėjimas į Tiesos šviesą – nesuderinami. Šis laikas – ne griovėjų, o kūrėjų. Žmogus juda iš neišmanymo tamsos į Šviesą.

* Mūsų sąmoningumo lygmenyje neįmanoma suprasti Visatos būties. Tačiau šiandien mums svarbi ne paskutinės instancijos Tiesa, o ta jos dalis, kuri mums dabar gyvybiškai svarbi ir reikalinga iškilusių žmonijai klausimų sprendimui.

* Šiandien naudojamos gyvenimo gerinimo sistemos tiesiu keliu veda į priešingą rezultatą, ir akylesni žmonės tai jau suprato. Taip yra todėl, kad trūksta žinių apie Kūrinijos Etikos Dėsnius, kuriuose fiziniai (materialumo) dėsniai užima tik nedidelę dalį.

* Etikos dėsniai skiriasi nuo fizinių tuo, kad tai nematomo idealaus pasaulio dėsniai, bet jie – šaknis būsimo proceso, kuris įvyks fiziniame pasaulyje.

* Pagrindiniai, lemiantys žmogaus evoliuciją dėsniai yra: Meilės Dėsnis (Kūrėjo Kodeksas) – tai Būties varomoji jėga; Harmonijos Dėsnis – Būties procesas ir egzistavimo būdas, atspindintis kuriančiojo esybę; Sąmonės Dėsnis – alfa ir omega, nes viskas, kas matoma ir nematoma – yra sąmonės formos.

* Šių dėsnių suvokimas leidžia išspręsti ne tik painius asmeninius klausimus ir suteikti savo gyvenimui prasmę, bet ir užimti aktyvią, konstruktyvią poziciją savo ir visuomenės atgimime bei evoliucijos procesuose.

* Kūrėjas kantriai ir metodiškai siunčia į Žemę žinias apie mūsų realybę. Žmonija šių žinių skleidėjus vadina (su pagarba arba panieka) idealistais.

* Nors Meilė yra visos gyvybės šaltinis, žmonių ji dažniausiai suvokiama kaip idealizuotas vaizdinys.

* Evoliucija vyksta veikiama dėsnių, kurie yra Būties Visatoje pagrindas. Dabartinis evoliucijos etapas – žmogaus sąmonės vystymo etapas: savęs suvokimas pasaulyje, kuriame jis gyvena ir savęs, kaip laisvą valią turinčio kūrėjo suvokimas; tobulas kūrėjas ir tobula visuomenė.

* Kūryba arba griovimas prasideda nuo žmogaus požiūrio į pasaulį: jei žmogus nekenčia, bijo, nerimauja, smerkia, pyksta, kaltina, liūdi – jis sėja ir skleidžia blogį ir yra griovėjas. Kuo daugiau meilės žmoguje, tuo daugiau kūrybinės jėgos ir harmonijos jo gyvenime.

* Nėra blogio kaip savarankiškos pradžios. Blogis – tai Meilės trūkumas arba jos nebuvimas. Kūrėjas – žmogus, neturintis griaunančių Meilę negatyvių bruožų.

* Būtina evoliucijos sąlyga – socialinė aplinka, atliekanti žmogaus gyvenime mokytojo vaidmenį: kad nauji nariai galėtų mokytis iš patyrusių, dorovingų narių bei sekti jų pavyzdžiu. Visos socialinės problemos turi būti sprendžiamos pirmiausiai dvasiniu aspektu. Vadovai – aukštos moralės ir dvasingumo žmonės, patvirtinę tai savo veiklos rezultatais (o ne žodžiais).

* Tik kūrėjų visuomenėje dėka pasaulis gyvuoja. Jų visada yra, o jų kūrybos ir gyvenimo dominantė – Meilė. Kita grupė – parazitai be dorovinio pagrindo ir be Meilės, parazituojantys iš tų, kurie kuria gyvenimą.

* Parazitams atrodo, kad parazituoti pelningiau, nei kurti. Tačiau taip nėra: jų “pelnas“ visada laikinas. Jie nesuvokia natūralios atrankos etikos: parazitai – įrankis, kai reikia sunaikinti sistemą iš vidaus.

* Kūrėjai gali gyventi be parazitų, o štai parazitai be kūrėjų – ne, ir gyventi jie gali tik silpname organizme, stipraus parazitai neįveikia. Tame ir yra principo “pradėk nuo savęs“ logika: kuo daugiau stiprių, sąmoningų kūrėjų, tuo mažiau galimybių išgyventi parazitams visuomenėje.

* Ateities visuomenė – be parazitizmo. Kad visuomenė kurtų gerovę visiems – kūrėjai turi remtis Meilės, Harmonijos ir Sąmonės etikos dėsniais. Dorovinga, vieninga bendruomenė – galingiausia kurianti ir evoliucionuojanti jėga..

Mintys iš L. V. Klykovo knygos “Amžino gyvenimo laisvė“

Kaip išvalyti proto “audinį“

Protą galime palyginti su tuščiu indu, todėl jis gali būti kūrybinės, dieviškos energijos kanalu-laidininku ir dvasinio įkvėpimo išraiškos įrankiu.

Tačiau mūsų protas dažniausiai apraizgytas įvairiais “siūlais“ – prielaidomis, baimėmis, norais, iliuzijomis, realybės interpretavimais.., supinančiais labai tankų įsitikinimų ir tikėjimų “audinį“, kuris užgožia vidinę dvasinę šviesą.

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad labai dažnai jų dvasinė šviesa yra uždengta storu proto audiniu. Tas tankus audinys iškreipia bet kokį įvykį ir nepraleidžia pozityvaus kūrybinio polėkio, bandančio patekti į protą.

Proto audinys dar primena garų surinkėją virš viryklės, ant kurio kaupiasi vis daugiau riebalų, trukdančių sutraukti garus. Todėl didžioji įspūdžių dalis ilgam užstringa proto audinyje: net nereikšmingi žodžiai, ištarti pardavėjos ar taksisto, yra tuoj pat “pagaunami“, prilimpa..

O kaip jūsų protas – ar nelaiko jis savame audinyje daugybės seniai prabėgusių įspūdžių? Ar norėtumėte jį išvalyti ir pašalinti keletą trukdančių įpročių, stabdančių baimių, ribojančių prielaidų, įkyrių norų?

Ar norėtumėte lengvai papurtyti šį storą audinį, kad atsikratytumėte slogių praeities pergyvenimų, traumų, užslėptų pasąmonės mechanizmų?

Ko gero, kiekvienam pravartu tai atlikti.. Proto audinio papurtymas vadinamas išsivalymu. Toks apsivalymo procesas – dvasinės evoliucijos pagrindas. Tam atlikti yra daugybė įvairių metodikų.

Pačios efektyviausios iš jų – savianalizė, psichologija, meditacija. Apsivalius proto audinys pasidaro plonesnis ir laidesnis: ryškūs išgyvenimai jame ilgam neužstringa ir netampa negatyvumo šaltiniu ateičiai.

Tai nereiškia, kad mes pasidarome bejausmiai. Tai reiškia, kad mes reaguojame į tai, kas vyksta šiuo metu, bet neužsikabiname už to įvykio ir negeneruojame negatyvumo. Mes tiesiog reaguojame, sprendžiame, darome išvadas, atleidžiame ir paleidžiame.

Jei nuolat valysime savo proto audinį – palaipsniui pasieksime būseną, kai audinys išretės ir visiškai išnyks. Tokia būsena vadinama palaima, vienybės pojūčiu, visaapimančia būsena. Kai tokia būsena tampa nuolatine – ateina nušvitimas, tobulumas, dieviškumas..

Ką pirmiausiai iš savo proto audinio norėtumėte pašalinti jūs? 🙂

Pagal R. E. Nadžemi alegoriją

Visiems linkiu smagaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Kaip motyvuoti save sportuoti

Judėjimas – tai pats gyvenimas, ir niekam dėl to nekyla abejonių. Mes esame sukurti judėjimui – apie tai byloja ir galinga žmogaus raumenų sistema. Todėl kiekvienam žmogui kartas nuo karto kyla natūralus noras mankštintis, tačiau.. jis dažnai užgęsta po 2-3 treniruočių.

Kodėl taip nutinka ir kaip motyvuoti save sportuoti? Pirmiausia – reikia turėti konkretų pasiekiamą tikslą (būti sveikam, sustiprėti, turėti dailias formas ir pan.), o ne abstraktų norą (norėčiau, reikia, gerai būtų).

Jei tikslas ilgalaikis – tarkim, numesti daug svorio – naudinga tokį tikslą suskirstyti į smulkesnius etapus. Pavyzdžiui, pradėti nuo lengvesnio fizinio krūvio kelis kartus į savaitę, o paskui po truputį jį didinti ir sportuoti dažniau.

Labai svarbu – neatidėlioti užsiėmimų pradžios (rytoj, kitą savaitę, kai įsigysiu sportinę aprangą ir pan..). Būtinai nustatyti konkrečią datą ir – kada pradėsite, kiek kartų ir kokiomis savaitės dienomis sportuosite. Svarbiausia – pradėti, o jau paskui įsigyti tai, ko pritrūks.

Pradiniame etape ypač svarbus treniruočių reguliarumas. Juk tam, kad išsiugdytume šį gerą įprotį, turime mankštintis reguliariai ne mažiau kaip mėnesį – kol išsivystys natūralus poreikis sportuoti.

Būtinai pasirinkite tokį užsiėmimą, kuris jums patinka. Nesirinkite to, kas “madinga“ ar metodikas, kur žadamas greitas rezultatas – galite nusivilti ir prarasti ūpą sportuoti. Jei sportuojate namie – pasirinkite kompleksą, kurį galima kaitalioti – kad nebūtų monotoniška ir neatsibostų. Pvz., smagiau 15 minučių mankštinimosi treniruokliu “suskaldyti“ po penkias minutes, o tarpuose atlikti pritūpimus, atsilenkimus ar tempimo pratimus. Nepamirškite įjungti mėgiamą muziką! 🙂

Dažnai norą sportuoti numuša pernelyg aktyvios pirmosios treniruotės – po jų juntamas nemalonus nuovargis ir raumenų skausmai. Tokios organizmo reakcijos priverčia vėl atidėti treniruotes.. Todėl pirmieji užsiėmimai turėtų būti lengvi, o fizinis krūvis didinamas palaipsniui.

Ypač atsargiai reikėtų pradėti mankštintis po traumų ar operacijų – nuo mažų, lengvai atliekamų pratimų (pvz., raumenų sutraukimo ir atleidimo, mažų amplitudžių judesių), palengva (kiek leidžia organizmas) atlikti sudėtingesnius judesius, didinant krūvį kas 4-5 savaites.

Neatidėkite treniruočių dėl nenoro sportuoti ar prastos nuotaikos – kai pradėsite judėti – nuotaika tikrai pagerės ir pasijusite žvalūs :). Geriau trumpesnė treniruotė, nei jokios. Kita vertus – jei teko praleisti treniruotę – nieko baisaus, tačiau.. tai neturi tapti sistema.

Motyvuoja sportuoti ir bendraminčiai arba būrelis draugų, su kuriais galite lankyti treniruotes. Su draugais ir pradėti drąsiau, o be to, jie neleis apsileisti, praleisti treniruotes dėl tingėjimo ar prastos nuotaikos.

Puikus motyvas – užsirašyti pasiektus rezultatus sportuojant – pagerėjusią savijautą, numestą svorį, dailias kūno formas, stiprius raumenis, pasitikėjimą savimi, padidėjusią energiją bei žvalumą. O štai lyginti savo pasiekimus su kitų pasiekimais neverta – juk visi esame skirtingi, todėl ir pasiekimai visų skirtingi.

Ir.. apie visus motyvus numušantį pasiteisinimą “neturiu laiko“.. Tai visada reiškia nenorą – juk visada randame laiko tam, ką norime daryti, tiesa? Todėl – šalin šį atsikalbinėjimą ir pažiūrėkime, kiek galime rasti laiko tikslingai pajudėti:

– galime mažiau žiūrėti televizorių ar mažiau praleisti laiko prie kompiuterio;
– galime anksčiau atsikelti ir iki darbo kelias stoteles paėjėti žvaliu žingsneliu;
– šiltuoju sezonu galime važinėti dviračiu;
– jei turite šunį – ryte ir vakare pabėgiokite su juo – bus naudinga ir jums, ir augintiniui;
– lipkime laiptais, atsisakykime važinėjimosi liftais ir eskalatoriais;
– ir t.t.., ir t.t.. – tereikia noro! 🙂

Manau, svarbiausias motyvas sportuoti yra sveikata. Ir ją stiprinti visada verta :). Kaip manote?

Įdomu: tikriname savo lankstumą

Kad žmogaus kūnas lengvai judėtų, nepakanka vien ištreniruotų raumenų, reikia ir lanksčių sąnarių. Ar lankstūs jūsų sąnariai – padės nustatyti šie paprasti testai.

Nesuprantantiems rusiškai – vertimas:

1 Testas. Padės nustatyti, ar lankstūs stuburo slanksteliai. Stovėdami ištiestomis kojomis lenkiamės žemyn ir pirštų galais bandome pasiekti grindis. Jei pavyko – stuburo lankstumas fiziologiškai normalus. Jei galite pasiekti delnais grindis – stuburo slanksteliai ypač lankstūs (hypermobilūs).

2 Testas. Stovėdami nuleistomis tiesiomis rankomis lenkiamės į šoną taip, kad delnas slystų koja žemyn; paskui lenkiamės taip pat į kitą šoną. Normali tokio pasilenkimo į šoną amplitudė – kai delnu pasiekiame kelio vidurį. Taip pat reikia atkreipti dėmesį – ar simetriški pasilenkimai į abi puses.

3 Testas. Dedame abi rankas iš nugaros ant liemens pirštais į apačią. Lenkiamės atgal, o delnai čiuožia klubais žemyn link kojų. Jei pirštai siekia arti kelių – stuburo lankstumas pakankamas.

4 Testas. Rankos riešo lankstumo nustatymas, pažįstamas daugeliui iš vaikystės. Lenkiame delną per riešą į priekį, o kitos rankos pirštais traukiame didįjį pirštą prie rankos. Jei didysis pirštas liečia ranką arba yra per maždaug centimetrą nuo rankos – rodo riešo hypermobilumą.

5 Testas. Pirštų lankstumui nustatyti. Viena ranka lenkiame kitos rankos pirštus atgal. Jei pirštai atsilenkia mažesniu nei 90 laipsnių kampu – lankstumas hypermobilus.

6 Testas. Alkūnės sąnario lankstumo nustatymui. Ištiesiame ranką į priekį delnu į viršų ir maksimaliai išlenkiame rankos sąnarį. Jei ranka tiesi nuo peties iki riešo – sąnario lankstumas normalus. Jei išsilenkia į šoną daugiau nei 10 laipsnių – byloja apie hypermobilumą.

7 Testas. Peties sąnario lankstumui patikrinti. Pakeliame ranką vertikaliai, sulenkiame per alkūnę ir kita ranka nukreipiame alkūnę už galvos. Jei pavyksta lengvai – peties sąnario lankstumas geras.

8 Testas. Kelio sąnariui. Sėdamės ant kėdės, ištiesiame koją į priekį, pėda statmena. Koja turi būti tiesi, be išlinkimo per kelį į viršų arba į apačią.

Padėka filmuko kūrėjams! 🙂