Mąstytojai apie evoliuciją

* Naujasis tūkstantmetis suteikia pasirinkimo galimybę: išreikšti savo aukščiausiąjį “aš“ ar tapti tamsesnių troškimų auka. Jis atneša laisvės ir pažangos vėjus, taip pat galimybę rasti naujus problemų sprendimus. Ko sieksime, gavę naujus pasirinkimus? Turime keistis ir išskleisti savo gražiausias žmogiškas savybes geresniam pasauliui sukurti. (E. K. Profet)

* Vystydamiesi kaip individai, mes skatiname mūsų visuomenės vystymąsi. Tie, kurie pasiekia vystymosi viršūnę, ne tik patys džiaugiasi augimo vaisiais, bet ir teikia tuos vaisius pasauliui. Vystydamiesi kaip individai, mes nešame ant savo pečių žmoniją. Ir taip vystosi visa žmonija. (M. S. Peck)

* Naujojo žmogaus idealas: širdis tyra kaip krištolas; protas šviesus kaip saulė; siela plati kaip Visata; dvasia galinga kaip Kūrėjas, ir ji vienybėje su Kūrėju. (B. Duno)

* Utopijos dažnai tebūna per anksti pasakytos tiesos. (A. De Lamartinas)

* Pažanga – gamtos dėsnis. Jos sustojimas tolygus laipsniškam visuomenės irimui; stimuliuoti pažangą ir stoti skersai kelio stagnacijai – kiekvieno mūsų pareiga. (V. Veitlingas)

* Žmonės visų pirma stengiasi keisti gyvenimo sąlygas, užuot keitę pažiūras ir tikėjimus, kurie tas sąlygas suformavo. Žmonės stengiasi įveikti skurdą, badą, priespaudą, nelygybę, prievartą..karą – visa tai yra gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, ir žmonės nori jas pašalinti… Jei norite tikrų permainų pasaulyje, turite keisti žmonijos pažiūras ir įsitikinimus. (N. D. Walsch)

* Kas neina į priekį, tas eina atgal: rimties būvio evoliucijoje nėra. (V. Belinskis)

* Pradėti reikia nuo savęs. Jeigu negali įgyvendinti to, ką norėtum matyti savo valstybėje arba bet kurioje Žemės vietoje, nesiūlyk to ir kitiems… Turi surasti harmoniją savyje, turi surasti saugumo jausmą savyje. To, ko nėra tavyje, negali paskleisti ir aplink save. (E. Keisis)

* Žemėje neliks karų, jeigu užbaigsime karus savo viduje. Blogis nėra nulemtas, tai visada pasirinkimas. Nuodėmingumas – taip pat pasirinkimas. Rinkitės tiesą – ji žadina gerus jausmus. Rinkitės meilę – jos dėka pajusite vienybę ir sukursite harmoniją Žemėje. (Ramta)

* Mes tobulėjame. Nepaisant visko, kas priešinasi tam procesui, mes tampame geresnėmis žmogiškomis esybėmis. Ne visi iš mūsų. Nelengvai. Bet didžioji žmonijos dalis kažkokiu būdu sugeba tobulinti save ir savo kultūras. Egzistuoja jėga, kuri kažkaip stumia mus pasirinkti sunkesnį kelią ir kurio vedami sugebame pakilti iš to liūno ir purvo, kuriame taip dažnai gimstame. (M. S. Peck)

* Judėjimas į priekį – natūralus gamtos dėsnis, ir jo nesustabdysi ilgesniam ar trumpesniam laikui žmogaus jėgomis, tironų ginklu ar šventikų prakeikimu. Gyvenimą ir vystymąsi daro įmanomu tik judėjimas. Ateitis priklauso tik pažangai. (E. Hekelis)

* Turime pirmiausiai įsisavinti, jog idealas – tai dvasingumas, pagrindinis naujos epochos faktorius – vienybė. Galimus iššūkius pergyvens tie, kurie santykius su kitais žmonėmis pagrįs dvasiniais idealais… Patyrimas, sudaužęs mūsų viltis ir atnešęs nusivylimą, gali tapti pamatiniais akmenimis ir gairėmis į šviesią ateitį, kurioje taika ir ramybė. (E. Keisis)

* Vienintelis būdas numatyti ateitį yra suformuoti tą ateitį. (E. Hoferis)

* Pasaulio bėdų priežastis akivaizdi: žmonės dar nėra išmokę pagrindinių būties pamokų, jie nesupranta, kas vyksta aplinkui, jie pamiršo didžiąsias dvasines tiesas. Jei norite išsaugoti šio pasaulio grožį – kiek jo daug! – tapkite dvasiniais aktyvistais, būkite ta priežastimi, kuri sukels norimus pokyčius… Visa, kas negerai, pakeiskite. (N. D Walsch)

* Jeigu pakankamai daug žmonių kažkuo tiki, jie gali tai paversti realybe, nes kolektyvinė energija užpildo jų bendrą idėją. Atliekant dvasinį darbą, nepaprastai svarbu sukoncentruoti dėmesį ties trokštamu pasiekti rezultatu. Ne fiksuoti dėmesį ties neigiamybėmis ir taip suteikti joms galios, bet laikytis aukščiausios gėrio idėjos ir koncentruoti energiją jos siekiant. Mes esame savo likimo pranašai. Mes galime ir sukurti pranašystes, ir priversti jas išsipildyti. (E. K. Profet)

* Evoliucijos energija – tai pokyčių energija, panaikinanti viską, kas nereikalinga ir nešanti nauja ir vertinga. Baigiasi tironijos epocha su karais, išnaudojimu ir manipuliacijomis, todėl reikia džiaugtis, o ne bijoti! Evoliucijos viršūnė – kiekvienam žmogui suvokti savo dvasios galią ir kūrybinį potencialą. Iš to gims vienybė ir nauja visuomenė – lygiaverčių individų kūrybinė sąjunga. (Ramta)

Reklama

Apie žmonijos evoliuciją

Kodėl tiek daug žmonių mūsų dienomis bijo ateities? Žinoma, prie to daug prisideda negatyvus informacinis srautas, tačiau pagrindinė priežastis – neturėjimas aiškaus suvokimo – kas gi yra evoliucija. Tuomet atrodo, kad viskas vyksta savaime, atsitiktinai, kad šiame pasaulyje nieko nesikeičia. Tačiau atidžiau pažiūrėję į istoriją pamatysime, kad žmonija nuolat evoliucionuoja, vyksta laipsniškas žmogiškų vertybių ir gabumų išskleidimas.

Žmonijos evoliucija yra nuolatinis ėjimas į priekį, vystymasis per patirtį, formas, natūralius pokyčius – link tobulumo, link platesnės ir pilnesnės dvasinio potencialo išraiškos. Kaip iš sėklos išaugęs medis yra sėkloje slypinčių jėgų išraiška, taip ir žmonijos istorija yra žmogaus dvasios potencialo išraiška. Visa ankstesnė patirtis – lyg medžio šaknys, o naujoji patirtis ir vertybės – lyg nuolat iš kamieno išaugančios šakos.

Tačiau kodėl tuomet istorijoje matome, atrodytų, priešingą evoliucijai procesą – kai kurių kultūrų ir tautų žlugimą? Nuopolis prasideda tuomet, kai sąmoningai iškraipomos dvasinės vertybės, o žinios pritaikomos savanaudiškoms manipuliacijoms. Žlugimas atrodo lyg krachas, bet gyvenimo tėkmės sustabdyti neįmanoma: užgęsusi kultūra tapdavo dirva sekančiai kultūrai. Remdamasi patirtimi, perimdama išmintį bei aukštesnį vertybių suvokimą, žmonija ir toliau auga.

Yra kultūrų klestėjimo, bet yra ir kultūrų degradacijos dėsniai (pagal B. Duno). Jie paprasti:

1. Kai tauta ar kultūra nuklysta nuo Išmintingos Gamtos vystymosi dėsnių – jos išsigimsta.
2. Kiekvienoje epochoje yra idėjos, vedančios į klestėjimą, ir idėjos, vedančios į nuopolį. Sekimas pirmosiomis veda į augimą, antrosiomis – į degradaciją.

Išmintingos Gamtos dėsniai yra žmogaus natūrali prigimtis, gyvenimas pagal gamtos dėsnius ir geranoriškumas (nekenkimas). Į augimą vedančios idėjos yra ateities (vystymosi) idėjos, o vedančios žemyn – praeities (stabdančios) idėjos. Praeities idėjos – viena iš didžiausių žmonijos iliuzijų, už kurių kabinamasi, norint sukurti stabilumą ir komfortą. Tuo tarpu evoliucijoje stabilumas yra tik viename: nuolatiniame augime.

Praeities idėjos kadaise buvo naudingos ir reikalingos, tačiau atlikusios savo darbą, jos turi duoti postūmį naujoms evoliucinėms idėjoms. Būtent dėl pasipriešinimo naujovėms visuomenėje visuomet buvo du judėjimai: konservatorių ir novatorių. Pirmieji stengėsi sulaikyti senąsias gyvenimo formas, antrieji – tiesti kelią ateičiai. Istorijoje daug šių dviejų krypčių kovos pavyzdžių, atnešusių daug kančios ir aukų.

Tačiau nauja jėga vis vien prasimuša, ir anksčiau ar vėliau užima savo vietą. O tie, kas bando stabdyti evoliuciją, galiausiai netenka jėgų: tai prilygsta plaukimui prieš galingą srovę. Todėl stagnatorių, sąmokslininkų ar manipuliatorių pastangos visuomet atneša vis gilesnę dvasinę ir materialinę krizę, kuri vieną dieną atsigręžia ir prieš juos pačius.. Ir, atvirkščiai, jei priimamos naujos idėjos, gaunamas galingas impulsas kūrybai ir klestėjimui, ir žmonės kuria nuostabius dalykus, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis..

Kad teisingai suprastume gyvenimą, kad veiktume tikslingai, turime suprasti laikmetį, kuriame mes gyvename – tai epochų sandūros ir keitimosi laikas. Turime gyventi ne baimėmis, o žinoti – kokios idėjos priklauso mirštančiai praeičiai, o kokios – gimstančiai ateičiai. Kokias idėjas palaikysime ir taikysime savo gyvenime, taip ir gyvensime. Kaip suprasti – kokios idėjos stabdančios, o kokios – naujos? Juk yra nemažai atgyvenusių idėjų, kurios padailintos naujais šūkiais, pateikiamos kaip naujos.

Kad nesustotume, tereikia priimti asmeninį sąmoningą sprendimą augti dvasiškai ir paleisti viską, kas kelia baimę, stabdo ir apriboja – tai stagnacijos požymiai. Naujos ateities idėjos visuomet įkvepia, žadina entuziazmą ir kūrybingumą – tai jų išskirtinis bruožas. Žmogiška sąmonė peraugo visas anksčiau turėtas nuostatas apie gyvenimą, o naujoji informacinė banga dabar dosniai dalina naujas žinias.

Epochų keitimosi sandūroje visuomet tvyro chaosas dėl konservatyvių ir novatoriškų jėgų prieštaros. Išplaukia į paviršių ir gyvenimo dėsnių pažeidimo pasekmės: mes aiškiai pamatome – ko turime atsisakyti. Suprantame ar ne, norime to ar ne – žmonijos evoliucija tęsiasi, ir jokia jėga jos nesustabdys. Kaip pereisime į naują istorijos etapą – labai daug priklausys nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo.

O. M Aivanchov sakė: “Bet kuri visuomenė, perimanti naujas vystymosi idėjas – pakils, jai priklausys ateitis ir ji turės visas palankias sąlygas klestėjimui. O visuomenė, kuri nepriima evoliucijos tėkmės – neturi ateities“. O mūsų tautos šviesuolis Vydūnas ragino: būkime žmoniški, turėkime aukštus bendražmogiškus tikslus, tuomet ir ateitis bus šviesi.

Ką jūs apie tai manote?

Klausyk savęs

Kartą tėvas su savo sūnumi ir asiliuku keliavo dulkėtomis miesto gatvėmis. Tėvas sėdėjo ant asiliuko, o sūnus vedė asiliuką už kamanėlių.

– Vargšas berniukas! – pasakė praeivis, – jo mažos kojelės vos spėja paskui asilą! Kaip tu gali tingiai sėdėti ant asilo, kai matai, kad berniūkštis visai neteko jėgų!

Šie žodžiai palietė tėvo širdį, ir kai jie pasuko už kampo, jis nulipo ir liepė sėsti sūnui ant asilo. Netrukus jie sutiko kitą žmogų.

– Kaip negėda! Mažasis sėdi raitas ant asiliuko kaip sultonas, o jo vargšas senas tėvas bėga iš paskos!

Berniuką labai nuliūdino šie žodžiai ir jis paprašė tėvą atsisėsti ant asiliuko jam už nugaros.

– Žmonės gerieji, ar matėte ką panašaus! – šaukė sutikta moteris, – taip kankinti gyvulį – vargšui asiliukui jau stuburas išlinko, o senas ir jaunas dykaduoniai išsidrėbė ant jo lyg ant sofos! O, nelaimingas asiliukas!

Sugėdinti, netardami nė žodžio, tėvas ir sūnus nulipo nuo asiliuko. Vos tik jie žengė kelis žingsnius toliau, kai vėl sutiktas žmogus pradėjo iš jų šaipytis:

– Ko čia dabar jūsų asilas nieko nedirba? Neatneša jokios naudos ir net neveža nė vieno iš jūsų ant savęs!

Tėvas padėjo ranką sūnui ant peties ir pasakė:

– Ką mes bedarytume, būtinai atsiras kažkas, kas su mumis nesutiks. Aš manau, mes patys turime nuspręsti – kaip mums keliauti.

Puiki pasakėlė, tiesa? Nuo savęs pridursiu: klausykite savo širdies – ji niekuomet neklysta 🙂 . Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Stresas, stresoriai, antistresas

Išmokę adekvačiai reaguoti į stresines situacijas, mes galime lengviau jas įveikti ir neįsitraukti į ilgalaikius stresus, kurie atima jėgas, laiką ir sveikatą. Būtent reakcija į stresą yra svarbiausia, nes jei įsitraukiame į neigiamas emocijas, tuomet negalime objektyviai vertinti ir priimti teisingų sprendimų. Neteisinga reakcija yra ir streso vengimas, pastangos “nekreipti“ dėmesio ar noras “užsimiršti“.

Visos neišspręstos stresinės situacijos nuolat kels įtampą, ir vieną dieną galiausiai pareikalaus sprendimų. Visuomet, kai iškyla problemos, turėtume paklausti savęs: “ką aš galiu dabar padaryti, kad tai pakeisčiau?“ Ir .. keisti, t.y., valdyti stresinę situaciją. Įtampa sumažėja tuoj pat, kai tik pradedame konkrečius veiksmus. Be to, labai naudinga suprasti – kas ir kodėl mums sukelia stresinę reakciją.

Faktoriai, kurie sukelia stresinę reakciją, vadinami stresoriais. Jie gali būti:

1. Valdomi – priklauso nuo mūsų (mūsų mintys, emocijos, elgesys).
2. Nevaldomi – nepriklauso nuo mūsų (įvykiai, įtakoti išorinių faktorių).
3. Nėra stresoriai, tačiau sukelia stresinę reakciją todėl, kad mes interpretuojame juos kaip stresorius (dėl įsitikinimų, nepakankamų žinių, ydingo elgesio ir pan.).

Visais atvejais, net tuomet, kai nutinka nuo mūsų nepriklausantys įvykiai, mes galime valdyti savo reakcijas: nuo jų priklausys mūsų tolimesni sprendimai ir veiksmai. Teisingus sprendimus galime priimti tuomet, kai esame emociškai stabilūs. Kad nusiramintume stresinėje situacijoje, galime kelis kartus giliai įkvėpti per nosį, nusiprausti šaltu vandeniu veidą, lėtai išgerti vandens, jei įmanoma – pakeisti aplinką, pabūti vienumoje ir susikaupti.

Dažniausiai stresinės situacijos kyla dėl bendravimo konfliktų. Kad išmoktume bendrauti be stresų, kurie neišvengiamai gadina santykius, turime žinoti tarpusavio santykių dėsningumus (pirmiausiai apie geranoriškumą, pagarbą, dėmesį) ir mokėti valdyti savo emocijas. Jei bendraujant kyla konfliktas ir norime jį užgesinti, turėtume imtis šių veiksmų:

– būtina sąlyga – nusiraminti;
– pasiūlyti padaryti pertrauką, atidėti pokalbį, jei konfliktas aršus – pakeisti aplinką (išeiti į kitą kambarį ar į lauką);
– pasakyti apie savo būseną – kad nemalonus toks pokalbio tonas, kad nenorite pyktis ir pan.,;
– užduoti klausimus – tokius, kurie padėtų išsikalbėti arba nuimtų įtampą;
– taikios iniciatyvos, pvz., pasiūlyti atsigerti arbatos;
– aktyvus klausymasis, be pertraukimo – kai žmogus išsikalba, jis atvėsta ir nurimsta;
– kartais labai padeda humoro jausmas – jis padeda pajusti bendrumą ir persijungti į pozityvią būseną.

O jei jaučiame ilgalaikę įtampą ir pastebime, kad dėl to vis dažniau kyla stresinės situacijos, prmiausiai turime pripažinti sau, kad tai jau yra problema. Galime surašyti situacijas, kurios kelia stresą ir paklausti savęs – kodėl taip yra. Ir, žinoma, ieškoti sprendimų kiekvienai situacijai – juos galime taip pat surašyti ir pradėti po vieną spręsti.

Yra ir bendros antistresinės rekomendacijos:

– priimkite kitus žmones taip pat, kaip ir save;
– siekite realių tikslų, nusistatykite prioritetus;
– neatidėliokite sprendimų (ypač nemalonių);
– nesureikšminkite nereikšmingų dalykų;
– nepamirškite poilsio ir pilnaverčio miego;
– tikėkite savimi, būkite pozityvūs;
– paleiskite praeitį, mokykitės būti čia ir dabar;
– jei jaučiate poreikį – išsikalbėkite, pasitarkite ar užrašykite savo problemas popieriuje – tai padės atsikratyti įtampos ir atrasti sprendimus.

Atminkime, kad stresas įtakoja mūsų elgesį, todėl mokykimės reaguoti į gyvenimo aplinkybes sveikai ir adekvačiai. Jei išmoksime valdyti stresines situacijas, išmoksime gyventi be nereikalingos įtampos. Stresas, o ypač dažnas ir ilgalaikis, atima daug jėgų ir sveikatą, nes mes prarandame vidinę harmoniją. Atgauti vidinę harmoniją galime pirmiausiai per pozityvumą, kurio auksinės taisyklės teigia: jei gavosi vieną kartą, gausis ir antrą; jei truputį gaunasi, gausis ir daugiau 🙂 ..

Kaip manote?

Svarbu: psichosomatika

Žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo jo nuotaikos. Kai gera nuotaika – viskas džiugina ir viskas gaunasi, kai nuotaika prasta – liūdna ir nesiseka. Nuotaika priklauso nuo žmogaus emocinės būsenos. Mes turime visą paletę teigiamų ir neigiamų emocijų, ir visos jos gyvenime reikalingos. Teisingai išgyvenamos, net neigiamos emocijos nesukelia negatyvių pasekmių, nes suveikia kaip apsauginis mechanizmas stresinėje situacijoje.

Problemos kyla tuomet, kai pradedame nuolat gyventi neigiamomis emocijomis, arba jų neišgyvename pilnai ir slopiname. Taip prasideda įtampa, chroniškas stresas, kuris gali įtakoti įvairius negalavimus. Jie vadinami psichosomatiniais (gr. psyche – siela, soma – kūnas). Psichosomatika – medicinos ir mokslo sritis, kuri nagrinėja psichologinių faktorių poveikį ligų atsiradimui bei eigai.

Jei paprasčiau, tai psichosomatiniai susirgimai yra tokie, kurių priežastis didesne dalimi priklauso nuo ligonio mąstymo būdo, o ne nuo fiziologinių priežasčių. Tai psichologiniai neatitikimai ar sutrikimai, atsirandantys psichikoje, pasąmonėje, žmogaus mintyse. Sergantys psichosomatiniais susirgimais žmonės patiria realius negalavimus ir skausmus, kurie praeina, kai pašalinami neigiami psichologiniai faktoriai (įtampa, stresas).

Kokiu būdu neigiamos emocijos veikia žmogaus kūną? Tai aprašo m.dr. V. ir T. Tichoplavai – įrodyta, kad emocinis stresas sukelia ilgalaikes endotelio disfunkcijas. Endotelis – tai ląstelių sluoksnis, kuris dengia kraujagyslių ir širdies vidinius paviršius (dalyvauja medžiagų ir dujų apykaitoje tarp kraujo ir jungiamojo audinio). Nustatyta, kad vienas didelis pykčio proveržis veikia endotelį net 72 valandas! Toks poveikis gali išprovokuoti įvairius simptomus ir ligas.

Dažniausiai emocinis stresas “puola“ silpniausią žmogaus organą. Plačiausiai išnagrinėti šių ligų psichologiniai faktoriai: bronchinė astma, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, kai kurios alergijos ir odos ligos, išeminė širdies liga, hipertonija, migrena. Tokiu atveju padeda gydytojai ir psichologai ar psichoterapeutai, tačiau didžioji sveikimo proceso dalis – pačio paciento rankose.

Psichosomatinės ligos priežasčių suvokimas ir yra raktas į sveikimą. Priežastys gali būti įvairios: negatyvūs charakterio bruožai (kritiškumas, pretenzingumas, polinkis įsižeisti ir pan.), ydingas (negatyvus) mąstymas, emocinis nestabilumas (vidiniai prieštaravimai ar konfliktai), ar tiesiog inertiškumas gyvenime. Vėliau sekamas elgesys, ir negatyvus elgesys palengva keičiamas pozityviu.

Beje, psichologai atkreipia dėmesį, kad psichosomatinis poveikis organizmui gali būti daromas ir nesąmoningai, kai liga ar negalavimas panaudojami kaip komunikavimo tiltas. Pavyzdžiui, maži (3-6 metų) vaikai dažnai nesąmoningai panaudoja šį būdą, norėdami gauti tėvų dėmesį ir meilę (sirguliuoja ar skundžiasi negalavimais). Suaugusieji taip pat tokiu būdu gauna tai, ko sveiki būdami negali iš kitų gauti (dėmesys, rūpestis, pagalba). Šiuo atveju liga taip pat yra psichosomatinė.

Mes lyg ir susitaikėme su tuo, kad stresas – neišvengiama kasdienybė ir dažnai gyvename nuolatinio streso būsenoje: baramės, pykstame, įsižeidžiame, nerimaujame.. Ir net nesusimąstome – kaip kenkiame savo organizmui (prisiminkime 72 valandų neigiamą poveikį). Kuo daugiau neigiamų emocijų, tuo stipresnis poveikis mūsų kūnui. Todėl – mokykimės sąmoningai valdyti savo emocijas – savo pačių ir savo artimųjų labui.

Indų pedagogas ir psichoterapeutas G. Patelis rašo: “XVII amžių kartais aprašo kaip tikėjimo amžių. XVIII amžius skaitomas proto amžiumi, tuo laiku buvo vystoma logika ir racionalizmas. XIX amžių galime charakterizuoti kaip pramonės ir mokslinio-techninio progreso amžių. Kas tapo išskirtiniu XX amžiaus bruožu? Kažkas, turbūt, įvardins informacines technologijas. Bet aš pasakyčiau, kad XX amžius – streso amžius.

Dabar net maži vaikai pareiškia: “man stresas“. O kas taps tipišku dabartiniame šimtmetyje? Vis dažniau skamba tvirtinimai, kad XXI amžius gali tapti panikos amžiumi. Prognozės teigia, kad 2020 metais depresija taps antra pagal paplitimą – po širdies ir kraujagyslių ligų. Štai kodėl ypatingai svarbu suprasti kai kuriuos nesudėtingus dėsnius, kurie padės efektyviai tvarkytis su stresinėmis situacijomis ir ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę“.

O ką jūs apie tai manote?

Vaiko atmintinė tėvams

* Nelepinkite manęs, tuo jūs mane gadinate. Aš labai gerai žinau, kad nebūtinai man turite duoti tai, ko užsimanau. Aš tiesiog jus bandau.

* Neverskite manęs jaustis mažesniu, nei esu iš tikrųjų. Tuomet aš tapsiu verksniu ir niurzgaliumi.

* Nedarykite už mane tai, ką aš galiu pats padaryti. Aš galiu pradėti tuo naudotis.

* Nespauskite manęs, nes išgąsdintas aš lengvai pradedu meluoti.

* Tegul mano baimės ir nuogąstavimai nekelia jums nerimo. Kitaip aš bijosiu dar daugiau. Verčiau parodykite man, kas yra drąsa.

* Nereikalaukite iš manęs žaibiškų atsakymų – kodėl aš padariau vienaip ar kitaip. Kartais aš pats nežinau, kodėl aš elgiuosi taip, o ne kitaip.

* Nežadėkite to, ko negalite įvykdyti – tai sugriaus mano pasitikėjimą jumis.

* Nebūkite nenuoseklūs – tai išmuša mane iš pusiausvyros.

* Dažniau pagirkite mane už mano pasiekimus! Aš negaliu vystytis be dėmesio ir pritarimo.

* Nepriekaištaukite nuolatos ir nesikabinėkite, nes gindamasis aš nustoju girdėti tai, ką jūs sakote.

* Jei jūs man sakote, kad mylite mane ir tuojau pat prašote kažką padaryti – tuomet aš pasijuntu kaip turguje ir galiu pradėti derėtis savo naudai.

* Nesaugokite manęs nuo mano klaidų pasekmių. Aš, kaip ir jūs, mokausi iš asmeninės patirties.

* Nedarykite man pastabų prie pašalinių žmonių. Aš atkreipsiu dėmesį į jūsų pastabą, jei ją pasakysite ramiai ir akis į akį.

* Nepamirškite, kad aš mėgstu eksperimentuoti. Tokiu būdu aš mokausi pažinti pasaulį.

* Jei aš matau, kad jūs labiau mylite brolį ar seserį, aš galiu jums to nepasakyti. Aš tiesiog pradėsiu pulti tą, kuriam jūs skiriate daugiau dėmesio ir meilės. Taip bandysiu atkreipti jūsų dėmesį į save ir atstatyti teisingumą taip, kaip aš suprantu.

* Išklausykite manęs ir neišsisukinėkite, kai aš užduodu jums atvirus klausimus. Jei į juos neatsakysite, aš nustosiu kreiptis į jus ir pradėsiu ieškoti atsakymų kažkur kitur.

* Aš jaučiu, kada jums sunku. Neslėpkite to nuo manęs. Duokite man galimybę išgyventi tai su jumis. Kai jūs pasitikite manimi, aš pasitikiu jumis.

* Nesijaudinkite, jei mes praleidžiame mažai laiko kartu. Man svarbiau – kaip mes jį praleidžiame.

* Nebūkite agresyvūs su manimi. Tai mane išmokys, kad skaitytis reikia tik su jėga. Aš noriau atsiliepsiu į jūsų iniciatyvas.

* Atminkite, kad aš mokausi sekdamas pavyzdžiais, o ne kritikuojamas. Žodžiai dažnai painūs, o pavyzdžiai – akivaizdūs.

* Man svarbu iš jūsų sužinoti – kas teisinga, o kas ne. Bet dar svarbiau pamatyti jūsų poelgiuose patvirtinimą – ar jūs patys suprantate, kas teisinga, o kas ne.

* Ir, svarbiausia – aš jus taip myliu! Prašau, atsakykite man taip pat meile!

(Pagal internetu keliaujantį tekstą, autorius nenurodytas.)

Saulėto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!