Išorinės kontrolės spąstai. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad viskas, kas vyksta jų gyvenime, priklauso tik nuo išorinių jėgų – atsitiktinumų, likimo, aplinkybių, kitų žmonių elgesio, karmos ir pan. Tokie žmonės vadinami eksternalais – jie įsitikinę, kad gyvenime nuo jų nieko arba beveik nieko nepriklauso. Todėl jie pasyviai priima visus gyvenimo įvykius ir nerodo iniciatyvos, kad pasiektų kažko trokštamo ar pakeistų savo gyvenimą. Kaltę dėl nesėkmių jie verčia aplinkybėms, gabumų ar valios trūkumui, “blogai karmai“, “nužiūrėjimui“, “tokiam likimui“.
Kaip tai įveikti? Žinoma, tam tikrais atvejais mes priklausome nuo aplinkybių, tačiau savo gyvenimą galime valdyti žymiai daugiau, nei manome. Pagalvokime apie tai, ko norėtume gyvenime ir pradėkime siekti savo tikslų. Pradėkime nuo smulkių ir mažų tikslų – tai suteiks pasitikėjimo savimi, o vėliau siekime ir didesnių.
Vidinės kontrolės spąstai. Priešingybė eksternalams yra žmonės, kurie įsitikinę, kad visiškai kontroliuoja savo gyvenimą ir valdo jį tik savo pastangomis. Jie vadinami internalais: paprastai sėkmingi gyvenime, nes yra kryptingi. Nesėkmę laiko atsitiktinumu ir siekia savo toliau kitais būdais. Atrodytų – puiku, bet perdėta gyvenimo kontrolė ir pernelyg didelis pasitikėjimas tik savimi gali būti net pavojingi. Toks žmogus pervertina savo galimybes ir gali nepagrįstai rizikuoti – tokiu pavyzdžių apstu, kai vykdomi pavojingi manevrai ar rizikuojama gyvybe.
Kitas vidinės kontrolės pavojus – “magiškų“ galių ar “nežemiškos“ jėgos pojūčiai, kai žmogus įsitikinęs, kad šių galių pagalba gali kontroliuoti žmones ir įvykius. Tokios būsenos pavojingos ne tik pačio žmogaus psichikai ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Be to, patyrę fiasko, tokie asmenys greitai palūžta ir nusivilia savimi.
Išeitis – suprasti, kad be asmeninės vidinės jėgos, kuri leidžia valdyti savo gyvenimą, yra ir kitų žmonių valdomi gyvenimai, taip pat aplinkybės ir jėgos, kurios ne visada priklauso nuo žmogaus (pvz., gamtos stichijos).
Etikečių kabinimo spąstai. Tai šabloniškų įsitikinimų apie kažką taikymas – žmonėms ar įvykiams. Įsivaizduokite, kad pamatę pirmą kartą žmogų ir trumpai su juo pabendravę, jūs nusprendžiate, kad jis kvailas ir neįdomus. Toks skubotas etiketės užkabinimas riboja platesnį šio žmogaus pažinimą, nes jūs viską vertinate per savo užkabintos etiketės prizmę.
Visuomenėje sklando daug tokių etikečių, pvz.: visos moterys kvailos, visi vyrai niekšai, jaunimas neatsakingas, visos nelaimės – iš tokios tai tautos, ir t.t.. Kabindami tokias etiketes, mes matome reiškinį paviršutiniškai, tam tikrose etiketės ribose, todėl jo iki galo suprasti negalime. Mes ieškome toms etiketėms patvirtinimų, ir menkiausias “atitikimas“ fiksuojamas kaip absoliuti tiesa. Pažinimas ties tuo ir pasibaigia.
Įveikti šiuos etikečių kabinimo spąstus galime, pabandę į reiškinius ir žmones pažiūrėti plačiau, iš įvairių pusių, iš įvairių informacijos šaltinių. Taip pat naudinga bandyti suprasti žmones, turinčius kitokią, nei jūsų nuomonę ir mokytis matyti esmę.
“Minčių skaitymo“ arba analogijų spąstai. Labai paplitę, nes žmonės mano, kad kiti galvoja ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir jie. O iš tiesų žmonių mąstymas skiriasi labiau, nei pirštų antspaudai.. Net tą patį sakinį kiekvienas žmogus gali suprasti savaip.
Į šiuos spąstus pakliūname dviem būdais:
1. Galvojant (pagal savo analogiją), kad žinome, apie ką galvoja, ką jaučia ir kodėl vienaip ar kitaip elgiasi kitas žmogus. Kitaip tariant, esame įsitikinę, kad žinome jo minčių ir elgesio motyvus. Todėl tikimės, kad jis elgsis taip, kaip mums atrodo teisingai.
2. Manant, kad kitas žmogus turi “skaityti“ mūsų mintis, t.y., atspėti mūsų neišsakytus norus, priekaištus, poreikius ir elgtis taip, kaip mes tikimės.
Į tokius spąstus dažniausiai įkliūna artimi žmonės arba šeimos nariai. Tokiu atveju jaučiama nuolatinė įtampa dėl neišsipildžiusių lūkesčių, nes savaime suprantama, kad žmonės neskaito minčių, o ir elgesio motyvai visų skirtingi. Tam, kad laimingai gyventume, turime mokytis atvirai kalbėtis ir susitarti.
Kaip tai įveikti? Paprasčiausiai suvokti, kad kiekvienas žmogus mąsto savaip. Mokytis aiškiai išreikšti savo norus ir lūkesčius, išmokti su žmonėmis kalbėtis atvirai. Nesierzinti, jei kiti galvoja kitaip, stengtis juos suprasti.
Vengimo spąstai. Išvengti gąsdinančios situacijos atrodo taip viliojančiai, kad žmogus nesusimąsto apie tai, kad tokio vengimo pasekmės dažnai būna sunkesnės, nei situacija, kurios vengė. Vengimas dažnai virsta įpročiu, kuris pastiprinamas iliuziniu palengvėjimu, kai pavyksta išvengti kažko nemalonaus. Tačiau šis įprotis anksčiau ar vėliau atsisuka prieš patį žmogų, pvz., vengimas laiku kreiptis į stomatologą.. Dauguma mūsų baimių dėl galimų kažkokios situacijos pasekmių yra išgalvotos dėka negatyvaus prognozavimo.
Išeitis? Pirmiausiai – neapgaudinėti savęs ir išmokti adekvačiai žiūrėti į realybę. Nevenkime, neišsisukinėkime, o atlikime viską, kas reikalinga. Išmokime spręsti problemas, tuomet pajusime ne iliuzinį, o tikrą palengvėjimą ir džiaugsmą. Ir niekada nepamirškime gyvenimo patvirtintų dėsningumų:
– vengdami mažų pavojų, galime išprovokuoti didelius;
– vengdami mažų nemalonumų, galime sulaukti didelių nemalonumų;
– vengdami mažų skausmų, rizikuojame sulaukti didelių.
Kaltės spąstai. Slegiantis kaltės jausmas pažįstamas kiekvienam iš mūsų. Jei tai pelnyta, suprasta ir situacija ištaisyta, o netinkamas elgesys nekartojamas – viskas gerai. Tačiau būna atvejų, kai žmonės ilgą laiką kenčia dėl kaltės, o kodėl – aiškiai suprasti negali. Tokia graužatis gali kilti dėl įvairių priežasčių, pvz., jei žmogus mano, kad neatitinka savo įsivaizduojamo idealo, arba jei kažkas kitas mano, kad žmogus neatitinka jo lūkesčių, ir dėl to yra kaltas, ir pan. Iš tikrųjų eskaluojamas kaltės jausmas yra beprasmiška graužatis, kuri gali išsivystyti į gilią depresiją.
Kaip tai išspręsti? Būtina išsiaiškinti, dėl ko jaučiame kaltę, ir, jei įmanoma – ištaisyti klaidą, o jei ne – pasimokyti iš jos ir daugiau nebekartoti. Mokytis priimti save tokį, koks yra ir taisyti savo ydas, tobulėti, o ne graužtis. Aiškiai suprasti, kad praeities grąžinti neįmanoma, kad visada turime galimybę keistis.
Formos spąstai. Gražiai formai žmonės automatiškai priskiria geras savybes. Psichologų tyrimai patvirtino, kad žmonės nuoširdžiai tiki, jog gražus žmogus būtinai yra gero charakterio, yra laimingesnis, komunikabilesnis, protingesnis ir sėkmingesnis už kitus. Tai ypač ryšku žmonių santykiuose: sužavėti išorinio grožio ir priskirdami žmogui savybes, kurių jis gal ir neturi, dažnas skaudžiai nusivilia.
Tas pats ir su daiktais: graži pakuotė, graži etiketė pritraukia daugiau pirkėjų. Žmogus, pakliūnantis į formos spąstus, apie turinį sprendžia iš formos, net nesigilindamas į esmę, ir dėl to dažnai daro klaidas..
Išeitis? Dažniau prisiminti patarlę: “ Ne viskas auksas, kas auksu žiba“.. Mokytis nepasiduoti pirmam įspūdžiui, nurimti ir pasigilinti į esmę – tai apsaugos nuo daugelio nusivylimų 😉 ..
Štai taip.. O ką jūs apie tai manote?
(Pagal A. N. Medvedevo knygą “ 40 pagrindinių psichologinių spąstų ir būdai jiems išvengti“)
ruvi 