Suprasti žmogų

Noras suprasti kitus žmones yra natūralus kiekvieno iš mūsų siekis. Nuo sugebėjimo atrasti bendrą kalbą su žmonėmis, mokėti harmoningai bendrauti tiesiogiai priklauso mūsų sėkmė ir laimė. Mes negalime kurti tvirtų tarpusavio santykių, jei nesuprantame kito žmogaus. Suprasti kitą žmogų padeda geranoriškumas, gyvenimo patirties išvados ir psichologijos žinios.

Visada lengviau užkabinti šablono etiketę ant žmogaus, nei suprasti, kodėl jis elgiasi taip, o ne kitaip. Kiekvienas žmogus taiko savo susikurtą svetimų poelgių interpretacijų sistemą: paprastai mes vertiname kitą žmogų pagal savo patirtį ir suvokimą apie gyvenimą. Tačiau tai individualus suvokimas, ir dažniausiai jo negalima pritaikyti kitam asmeniui.

Įdomu tai, kad kuo didesnė ir platesnė žmogaus gyvenimo patirtis, tuo jis mažiau kategoriškas savo vertinimuose. Tik pabuvojus daugelyje gyvenimo peripetijų mes suprantame, kad ne visuomet galime teisti žmogų pagal jo poelgius, kad poelgiai kartais turi paslėptus motyvus. Tam, kad visiškai suprastume kitą žmogų, mes turime išgyventi tokią pačią arba panašią patirtį, kaip ir jis pats.

Todėl geriau vienas kitą supranta žmonės, kurie susieti panašiais išgyvenimais arba veikla. Pavyzdžiui, vienos tautybės žmonės geriau supranta vienas kitą, moteris – moterį, mokytojas – mokytoją, gydytojas – gydytoją, vyras – vyrą ir t.t.. Psichologiniais tyrimais taip pat įrodyta, kad tie žmonės, kurie tiksliai įvertindavo kažkokį bruožą kitame žmoguje, kaip taisyklė, patys turėjo tokį patį bruožą.

Tam, kad suprastume kitus, turime suprasti pirmiausiai save. Deja, žmonės daugiau linkę teisintis, nei analizuoti ir suprasti savo poelgius. Nuolat teisinantis savo poelgius žmogus niekuomet nesupras kitų, nes nesupranta savęs. Polinkis teisintis neleidžia pamatyti poelgių priežasčių ir motyvų. Toks žmogus paprastai yra nepakantus viskam, kas drumsčia jo ramybę. Taigi, pirmiausiai turime būti sąžiningais su savimi, tuomet galėsime suprasti ir kitus.

Be to, visi mes esame skirtingi, todėl net tą patį įvykį išgyvename skirtingai, todėl neskubėkime su vertinimais. Sunkūs išgyvenimai, kurie gali būti patirti, pavyzdžiui, vaikystėje, gali suformuoti psichologiškai sudėtingą asmenybę. Kuo daugiau sudėtingumų gyvenime, tuo sudėtingesnė ir asmenybė, todėl, ko gero, mes tik iš dalies arba kartais net klaidingai vertiname aplinkinius žmones.

Todėl jei norime nuoširdaus bendravimo, turime pirmiausiai patys būti nuoširdūs ir supratingi. Tam labai padeda vertingos psichologinės savybės – empatijos (įsijautimo į kito asmens emocinę būseną) vystymas. Empatija yra pažintinis sugebėjimas, kuris įgalina intuityviai pajusti kitą žmogų tokį, koks jis yra, pajusti jo psichologinę būseną ir išgyvenimus.

Tai labai vertinga savybė, kurią gali vystyti kiekvienas. Ji išmoko adekvačiai reaguoti į žmonių poreikius ir dvasines būsenas, taip pat neįžeisti jų neatsakingais, paviršutiniškais žodžiais ir poelgiais. Empatija ypač vertinga santykiuose su artimais žmonėmis, nes kartais skubotai mes priskiriame jiems neigiamas motyvacijas, kurių jie dažnai net neturi.

Kodėl taip svarbu suprasti kitus? Prisimenate posakius, kad kiti žmonės yra mūsų veidrodinis atspindys, kad jie yra mums raktas į save? Tai tiesa. Pripažinkime, kad save dažniausiai vertiname neobjektyviai ( ;).. ), o štai per santykius su kitais žmonėmis mes pamatome tikruosius, o ne deklaruojamus savo bruožus. Empatijos esmė – suvokimas, kad yra ne tik mūsų pačių vidinis pasaulis, bet ir daugybė kitų žmonių vidinių pasaulių, kuriuos taip pat reikia suprasti, padrąsinti, o reikalui esant ir padėti.

Tai tikrasis draugiškumas ir bendradarbiavimas, patvirtinantis dar vieną svarbų posakį – elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavimi būtų elgiamasi. Geri, šilti santykiai kuria harmoniją tarp žmonių. Tokių santykių pagrindas – savitarpio supratimas. Todėl pasistenkime suprasti žmones, ypač artimuosius. Tai ne tik raktas į save, bet ir į nuoširdžius, šiltus santykius.

Ką jūs apie tai manote?

Reklama

Pokalbis :)

Meilė ir įsimylėjimas

– O Meile! Aš taip svajoju būti toks kaip tu! – susižavėjęs kartojo Įsimylėjimas, – tu daug stipresnė už mane..

– Ar tu supranti, kame mano galia? – nusišypsojo Meilė.

– Tame, kad tu svarbesnė žmonėms…

– Ne, mielas bičiuli, visai ne dėl to, – atsiduso Meilė ir paglostė Įsimylėjimą, – aš myliu besąlygiškai ir aš galiu atleisti – štai kas suteikia man jėgą.

– Ir tu gali atleisti išdavystę?

– Galiu, nes išduoda dažniausiai dėl neišmanymo, o ne iš piktos valios.

– O neištikimybę?!

– Galiu… nes kartais tik supratęs, ką praranda, žmogus įvertina tai, ką turi.

– Melą? Ar gali atleisti?

– Taip, nes meluoja dažnai iš nevilties, savo kaltės suvokimo, dėl nenoro įskaudinti…

– Bet juk žmonės gali būti tiesiog melagiai!

– Žinoma, gali būti tiesiog melagiai, bet melagiai neturi nieko bendro su manimi, nes nemoka mylėti.

– O ką tu dar gali atleisti, Meile?

– Galiu atleisti pyktį, nes jis trumpalaikis. Galiu atleisti įžeidimą, nes jis paprastai yra nuoskaudos palydovas, o nuoskaudų negalime nuspėti, nes kiekvienas jai turi savo priežastį.

– O dar?

– Dar galiu atleisti nusivylimą, nes paskui jį seka kančia, o kančia išgrynina…

– O Meile, tu iš tiesų nuostabi! Tu gali viską atleisti, o štai aš gęstu, susidūręs su menkiausiu išbandymu… Aš tau pavydžiu…

– O štai čia tu klysti, Įsimylėjime. Niekas negali visko atleisti, net Meilė.

– Bet… tu ką tik pasakojai man visai ką kita!

– Tai, apie ką aš tau pasakojau, aš iš tiesų galiu atleisti ir atleidžiu nuolatos. Bet yra tai, ko negaliu atleisti, nes tai užmuša jausmus, išsemia sielą ir atneša nuobodulį bei griūtį. Tai suteikia tokį skausmą, kurio negali išgydyti joks stebuklas. Tai nuodija gyvenimą ir verčia užsidaryti savyje. Tai žeidžia labiau, nei išdavystė, melas ir nuoskaudos.

– Kas? Kas tai?..

– Jį gali atpažinti, tik susidūręs su tuo. Atmink, mielas bičiuli, didžiausias visų jausmų priešas – abejingumas. Nuo jo nėra jokių vaistų…

😀 Mylėkime.. Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!!! 😀

Širdele mano..

Filosofai ir poetai visai laikais tvirtino, kad širdis yra mūsų gyvenimo centras. Net nesusimąstydami naudojame posakius “širdimi jaučiu“, “įsiklausyk, ką tau sako širdis“, “širdis liepia“ ir pan. Net mūsų gestai nurodo širdies svarbą – rodydamas į save, žmogus paprastai parodo į širdies plotą. Visa tai verčia susimąstyti, kad širdis nėra paprastas kraujo pompavimo siurblys.

Biologiniu požiūriu širdis yra neįtikėtinas fenomenas. Ji gali pulsuoti be jokio ryšio su smegenimis ir atlieka apie 10 000 dūžių per dieną ir maždaug 40 milijonų dūžių per metus. Kūdikio vaisiaus užuomazgoje širdis pradeda formuotis anksčiau už smegenis. Mokslininkai iki šiol neturi vieningo paaiškinimo, kas paskatina pradėti kūdikio širdelės plakimą.

Dėl unikalių savybių širdies veikla yra nuolat tiriama. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijos valstijoje yra Širdies Matematikos Institutas (Institute of HeartMath – IHM). Jo įkūrėjas D.Childre ir bendraautorius H.Martin savo darbe “Širdies matematikos paaiškinimas“ (The HeartMath Solution) ištyrė ir išaiškino širdies ryšį ir sąveiką ne tik su kūnu, bet ir su emocijomis.

Šie mokslininkai įrodė, kad kiekvienas širdies dūžis skleidžia sudėtingą informaciją, kuri veikia žmogaus emocijas, fizinę sveikatą ir mūsų gyvenimo kokybę. Jie padarė drąsią išvadą, kad širdis nėra primityvus kraujo siurblys, kad ji turi savo “smegenis“, kurioms paklūsta galvos smegenys. Širdies matematikai tyrė, kokiu būdu širdis komunikuoja su galvos smegenimis ir kitomis kūno sistemomis.

Tai padėjo atsekti širdies ir emocijų ryšys. Kai mes patiriame tokias emocines reakcijas kaip pyktis, pavojus, nepasitikėjimas, nusivylimas, tuomet širdies ritmas pasidaro netolygus, o ryšys tarp širdies ir galvos smegenų nutrūksta. Negatyvios emocijos sukelia atsakomąsias reakcijas žmogaus kūne: kraujagyslės susiaurėja, pakyla kraujospūdis, silpsta imuninė sistema.

Ilgalaikis tokio pobūdžio poveikis suardo pusiausvyrą kūne, o širdis ir kiti organai pradeda dirbti perkrovos režimu. Dėl to gali kilti rimtų sveikatos sutrikimų. Iš to padarytos išvados, kad negatyvios emocinės reakcijos neigiamai veikia širdį, o per ją ir visą organizmą. Ir atvirkščiai, veikiama teigiamų emocijų – nuoširdaus rūpesčio, švelnumo, meilės išraiškų – širdis pradeda dirbti tolygiu ramiu ritmu, o ryšys tarp širdies ir galvos smegenų sustiprėja.

Pozityvios emocijos skatina veikti širdį harmoningu ritmu, suteikiančiu optimalias sąlygas efektyviai dirbti širdies kraujagyslių ir nervų sistemoms. Toks ritmas teigiamai veikia hormonų balansą, imuninę sistemą ir visą organizmą. Todėl galima teigti, kad žmogaus organizmui sveikiausios ir naudingiausios yra teigiamos emocijos.

Galvos smegenų gebėjimas apdoroti informaciją ir priimti adekvačius sprendimus įtakoja tai, kokiomis emocijomis mes reaguojame į kiekvieną konkrečią situaciją. Todėl, kaip teigia D.Childre ir H.Martin, nuo to, ar mes mokame išlaikyti savo emocinę pusiausvyrą, o kartu ir ryšį tarp širdies ir smegenų, priklauso ir proto aiškumas, ir fizinė energija bei sveikata, ir kūrybingumas, ir gyvenimo kokybė.

Mokslininkai atrado labai paprastą paaiškinimą, kodėl žmonės negali pasiekti emocinės pusiausvyros. Vienas iš stipriausių šiuolaikinio žmogaus stresų, o tuo pačiu ir neigiamų emocijų šaltinių yra skubėjimas ir laiko stygius. Širdies matematika paprasta: teigiamos emocijos aktyvuoja širdį, o per ją ir visą organizmą harmoningai veiklai, neigiamos – suardo harmoniją.

Šie mokslininkai rekomenduoja ir praktinį savo išradimo pritaikymą. Savo “širdies matematikos“ metodikas jie pasiūlė įvairių kompanijų darbuotojams. Jau po pusmečio, o kai kuriais atvejais ir anksčiau pažymėta, kad visi kūno funkcionavimo rodikliai žymiai pagerėjo. Kokia tai metodika? Tai pratimai, padedantys pasiekti ramybę – atsipalaidavimas, meditacija, vizualizacija, koncentracija į širdį – viskas, kas padeda išsivaduoti nuo stresų ir skausmingų emocijų.

Galima sakyti, kad moksliškai patvirtintas ne tik kūno ir dvasinės žmogaus būklės ryšys, bet ir senųjų mokymų praktikos, mokančios atrasti pusiausvyrą gyvenime ir atsisakyti blaškymosi ir skubėjimo. Taip pat tai svarbus patvirtinimas, kad žmogus gali ir turi valdyti savo emocinę-psichinę būklę, o per ją savo sveikatą ir gyvenimą. Jei sudomino, plačiau apie tai čia.

Taigi, saugokime savo širdelę – ji tikrai geriau žino, kas mums geriau 🙂 ..

Stebuklinga dėkingumo jėga

Nuo mažų dienų mus mokė dėkoti. Ar pagalvojote, kad tai ne tik mandagumas, bet ir labai galinga pozityvi jėga? Neveltui sakoma, kad dėkingumas yra didelė gyvenimo jėga. Žinoma, tai ne atsainus “ačiū“, tai nuoširdus jausmas, kurį spontaniškai galime išreikšti ir dėkingumo žodžiais, ir apkabinimu. Dėkingumas yra tokia pati dovana, kaip ir tai, už ką dėkojame, tai dvasinė šiluma.

Mūsų materialumo laikais dėkingumą dažnai keičia racionalumas. Todėl dažniau jaučiamės ne dėkingi, o skolingi. Įpratome ne padėkoti, o atsiskaityti. Toks šaltas santykis – aš tau, tu man – gimdo abejingumą ir vartotojišką požiūrį. Kartais žmonės nejaukiai pasijunta, kai dėkojame, arba laukia dar kažkokio materialaus patvirtinimo šalia padėkos žodžių. Sutikite, kad tai labai paplitę, tiesa? Ir nors daugeliui tai nepriimtina, bet mes kažkodėl vis dar palaikome tokį “dėkingumą“..

Mes pamirštame, kad jei mums dėkingi, reiškia, mes gyvename prasmingai, kad nuoširdus dėkingumas yra didžiausias paskatinimas ir įvertinimas. Pamirštame taip pat, kad nėra lengva ilgai išlaikyti pozityvumą mūsų laikais, kad paveikti aplinkos, mes labai greitai panyrame į negatyvumą, kad dėkingumas ir yra ta stebuklinga jėga, kuri atveria kelią gėriui gyvenime. Tai paprasčiausia ir stipriausia praktika, kuri harmonizuoja gyvenimą visomis prasmėmis.

Kokiu būdu? Esmė tame, kad dėkingumas keičia mūsų dėmesio koncentraciją. Dėkodami mes didiname savo sąmoningumą, mes pradedame pastebėti vis daugiau pozityvių aspektų savo gyvenime. Mes matome daugiau gero – tai, už ką galime ir norime nuoširdžiai padėkoti. Toks požiūris labai greitai keičia gyvenimą, nes į jį ateina pozityvių jausmų ir emocijų srautas.

Turime iš naujo mokytis nuoširdaus dėkingumo. Prisiminkime – niekas taip nedžiugina, kaip nuoširdus dėkingumas ir už nieką nesame taip dėkingi, kaip už dėkingumą, tiesa? Sakysite – teoriškai suprantama, bet kaip tai įgyvendinti, už ką dėkoti, nuo ko pradėti? Jei nepradėsime, visa tai liks teorija ar trumpu impulsu, todėl tam, kad tai taptų realybe, galime tuoj pat užrašyti viską, už ką esame dėkingi gyvenime.

Juk žinome, kad užrašyti žodžiai yra veiksmingesni, todėl pradėkime:
1. Sudarykime sąrašą, už ką mes esame dėkingi savo gyvenime. Nustebsite, kiek daug gėrio jame yra: tai gali būti mylimas žmogus ar sutuoktinis, vaikai, draugai, mūsų asmeniniai talentai ir gabumai, darbas, pomėgis, galiausiai mūsų namai, augalai, automobilis..
2. Kiekvieną dieną perskaitykime šitą sąrašą ir pajuskime nuoširdų dėkingumą..
3. Vystykime savyje gerą įprotį dėkoti už viską gerą, kas įvyko dabar, šiandien – ne tik gyvenimui, aplinkiniams, bet ir sau.

Ką tai duoda? Jei būsime nuoširdūs ir nuoseklūs, pokyčius pastebėsime labai greitai. Pamatysime, kaip dėl mūsų besikeičiančio požiūrio pagerės nuotaika, todėl daugiau šypsosimės, vis dažniau pradėsime pastebėti gražius ir gerus dalykus, už kuriuos norėsime nuoširdžiai padėkoti. Patikėkite, dėkingumas – lengviausia pozityvumo “praktika“, ją galime lengvai taikyti, nes tikrai kiekvienas kasdien turime už ką padėkoti. O pozityvumas, kaip žinome, pritraukia dar daugiau pozityvumo į mūsų gyvenimą.

Dėkingumo energijos paskirtis – dovanoti gėrį. Tai subtili energija, meilės ir šilumos išraiška. Gyvenimas iš dėkingumo pozicijos yra tarsi pritarimas gyvenimui, pasitikėjimas juo. Dėkodami mes pritraukiame sėkmę ir džiaugsmą ne tik į savo, bet ir į žmonių, kuriems dėkojame, gyvenimą. Todėl dėkokime, dėkokime nuoširdžiai, įsileiskime šią stebuklingą jėgą į savo gyvenimą.. 🙂

Ką jūs manote apie dėkingumą?

Pamokanti išmintis

Sokratas turguje

Būdamas filosofu, Sokratas žinojo, kad išmintingas žmogus intuityviai renkasi kuklų gyvenimą. Jis pats gyveno labai kukliai, bet mėgdavo kartais užsukti į turgų pasižmonėti. Kai kažkuris iš jo draugų paklausė, ko jis ten vaikšto, Sokratas atsakė:
– Man patinka ten nueiti ir dar kartą įsitikinti, kiek daug daiktų gyvenime man nereikia!

Tuštuma

Kai paukštis pina lizdą medyje, jis renka jam tiek šakelių, kiek reikia lizdui susukti.
Kai elnias malšina troškulį, jis negeria daugiau, nei talpina jo skrandis.
Žmonės kaupia turtus todėl, kad jų širdyse didelė tuštuma…

Kūnas prieš skrandį

Kartą visas kūnas sukilo prieš skrandį. Visas kūno dalis ir organus supykdė tai, kad jiems tenka dirbti ir pristatyti maistą į skrandį, kuris niekuo jiems nepadeda, o tik naudoja jų darbo vaisius. Todėl kūnas nusprendė nieko skrandžiui daugiau neduoti: rankos nedės maisto į burną, dantys nekramtys, stemplė nenurys… Tai privers skrandį susimąstyti!
Bet keista – savo veiksmais kūnas tepasiekė tiek, kad pats visiškai nusilpo ir neteko jėgų.. Ir galiausiai kūnas susiprato, kad dirbdami visi kartu, visi darbavosi bendram labui…

Moralė: visi mes esame viena. Neįmanoma padėti kitiems, nepadedant sau; neįmanoma taip pat pakenkti kitiems, nepakenkiant sau pačiam.

Nekasdieniškas įvykis

Po trisdešimties metų, kurių visi vakarai buvo praleisti prie televizoriaus, vieną vakarą vyras sako žmonai:
– Padarom šiandien kažką nepaprasto, kažką nekasdieniško!
Šie žodžiai nudžiugino žmoną, ir jos vaizduotė jau pradėjo piešti smagų pasivaikščiojimą po naktinį miestą:
– Puiku! – sužavėta pritarė žmona, – ką gi mes veiksime?
– Na.. pavyzdžiui, pasikeiskime kėdėmis prie televizoriaus…

Namai ir pasaulis

Žmona vyrui, kuris nuolat įsikniaubęs į laikraštį:
– Ar tau nekilo mintis, kad aplink tave daugiau gyvenimo, nei tavo laikraščiuose?..

Moralė: dauguma žmonių myli visą pasaulį, bet yra abejingi žmonėms, kurie šalia.

Prisirišimai

Po daugelio metų pertraukos susitiko dvi draugės.
– Papasakok man, kaip sekasi tavo sūnui, – pasidomėjo viena.
– Sūnui? Vargšas mano berniukas, taip nelaimingai vedė! Jo žmona namie nieko nedirba: nei valgyti verda, nei tvarkosi, nei skalbia. Guli, tinginė, nuo ryto iki vakaro lovoje ir romanus skaito. O mano vargšas sūnus net pusryčius jai į lovą atneša, įsivaizduoji?
– Taip, tai siaubinga, – sutiko draugė.
– O kaip tavo duktė?
– O, – pagyvėjo draugė, – jai labai pasisekė! Ji ištekėjo tiesiog už angelo… Vyras nieko jai neleidžia namie daryti… Ji miega kiek nori, o likusią dienos dalį skaito romanus. Įsivaizduoji, jis net pusryčius jai į lovą atneša!
– Pasisekė…- pritarė kita draugė.

Moralė: prisirišimas prie artimų žmonių iškreipia realybės suvokimą, todėl kas savam laimė, svetimam gali būti kančia, ir atvirkščiai.

Nušvitimas

– Mokytojau, kodėl tiek mažai žmonių pasiekia nušvitimo?
– Todėl, kad ieško ne Tiesos, o patogumo sau…

(Iš E. de Mello knygų, parinko ir vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Sėkmė: koks tikrasis motyvas?

Mūsų laikmetis ypatingas tuo, kad gyvename informacinio šuolio laikais ir žmonių sąmoningumas vis auga. Todėl daugelis suvokia savo galimybes ir ieško savo sėkmės formulės. Siūloma nemažai metodikų jai pasiekti, o rezultatai dažnai nuvilia. Kodėl taip atsitinka? Pirmiausiai todėl, kad nėra aiškaus asmeninio motyvo, o kita svari priežastis tame, kad sėkmė tapatinama tik su materialia žmogaus padėtimi.

Motyvacija yra labai svarbus faktorius siekiant sėkmės. Stipriausia motyvacija yra vidinė, asmeninė. Išorinė motyvacija gali būti trumpalaikė, bet jei ji neatitinka vidinių žmogaus siekių, ji niekuomet neatneš nei laimės, nei pilnatvės džiaugsmo. Todėl jei siekiame asmeninės realizacijos, turime aiškiai atsakyti sau į klausimus:
1. Ar kiti mano, kad man sekasi?
2. Ar aš manau, kad man sekasi?

Nesėkmės ir nusivylimai savirealizacijoje prasideda tuomet, kai bandome kurti savo sėkmę pagal kažkieno kito nuostatas, dažniausiai remdamiesi autoritetais ar visuotinai priimtais šablonais. Paklusimas svetimai valiai apskritai yra nesuderinamas su žmogaus orumu. Sėkmės negalime įgyti, tai įgimtų unikalių savybių išskleidimas, ir vienintelė sąlyga jas išskleisti – tai būti savimi.

Sėkmę galėtume apibrėžti kaip individualų procesą, efektyvų asmeninių talentų ir gabumų vystymą. Išreikšdami savo sugebėjimus, mes juos laviname ir įgyjame profesionalumo, kurio kokybė teikia džiaugsmą ne tik mums patiems, bet ir visiems aplinkui. Kiekvienas žmogus turi tik jam būdingą talentą, polinkį ar gabumą, kurį vystydamas jis patiria ir kūrybos džiaugsmą, ir sėkmę. Puikiai atlikdamas tai, kam yra gabus, žmogus yra ne tik laimingas, bet ir naudingas bei reikalingas kitiems.

Turime taip pat suprasti, kad sėkmė negali būti vienkartinė, kad nėra vieno pasiekimo visam laikui. Sėkmė pirmiausiai yra nuolatinis augimas – jei mes nepanaudojame savo pasiekimų kaip pagrindo kitiems didesniems tikslams, tuomet jie tiesiog netenka prasmės. Todėl kūrybingi, veiklūs žmonės visuomet yra lydimi sėkmės, nes nėra apibrėžę ar apriboję savo galimybių – jie nuolat tobulėja ir atranda įvairių būdų išreikšti save.

Labai dažnai iš inercijos deriname savo sėkmės kriterijus prie išorinių nuostatų arba blaškomės, negalėdami suprasti savo tikrosios paskirties gyvenime. Dėl šių priežasčių, kaip teigia psichologai, tik maždaug 13 % žmonių išdrįsta išreikšti savo unikalumą – galbūt todėl matome tiek mažai sėkmės istorijų.. Kad giliau suprastume savo elgesio motyvus, pažiūrėkime, kas mus apskritai skatina veikti gyvenime:

1. Būtinybė – tai pirmiausiai fizinio kūno poreikiai: valgis, miegas, pastogė, rūbai.
2. Poreikis – emocinis, fizinis, dvasinis, intelektualinis.
3. Susidomėjimas ar smalsumas – gali būti laikinas ar ilgalaikis, kai kažkas gyvenime pasidaro mums svarbu ar įdomu.
4. Noras – gali būti momentinis ir greitai patenkinamas, gali būti ilgalaikis troškimas.
5. Pomėgis ar polinkis – kažkokiai veiklai, skoniui, spalvai ir pan..
6. Pirmenybė – tai prioritetai, kurie keičiasi priklausomai nuo to, kas tam tikru momentu yra svarbiausia.
7. Nauda – kai kažko siekiame tikėdamiesi pelno ar kitos naudos sau.
8. Įsipareigojimas – laisvanoriškas veiksmas, kai imamės atsakomybės už kažką savo noru.
9. Pareiga – tai, ką esame įpareigoti daryti, prievolė.
10.Mėgdžiojimas – inertiškumas, pozicija “kaip visi“.

Būtent mėgdžiojimas, naudos siekimas ir prievolių našta gesina žmogaus individualumą, kūrybiškumą ir verčia žvalgytis į kitus, kurie visuomet tokiu atveju atrodo sėkmingesni (H.Witman). Jei nuolat žvalgomės į kitų žmonių gyvenimus, tuomet nutolstame nuo savosios individualybės. Jei sėkmę rišame tik su finansine nauda, tai mūsų sėkmė visuomet priklausys nuo pinigų kiekio. Na, o prievolių našta padaro žmogų vergu.

Todėl prieš pradėdami bandyti eilinę sėkmės formulę, kokia ji patraukli beatrodytų, pirmiausiai pažiūrėkime, koks jos tikrasis motyvas. Ar ji padeda mums atskleisti savo individualumą, ar įkvėpia? Ar tiesiog eilinį kartą liksime su “magiškais“ sėkmės simboliais, pasakiškais stebuklų pažadais ir giliais vidiniais prieštaravimais?

Viskas, kas reikalinga sėkmei, yra kiekviename iš mūsų, ir tik mes patys turime sugebėjimus ir priemones tai įgyvendinti – ar sutinkate? Ką jūs manote apie sėkmės motyvus?