Apie aplinkos energiją

Gamtoje egzistuoja trys apykaitos procesai: medžiagų apykaita, energijų apykaita ir informacinė apykaita. Energiją galime pavadinti gyvenimo procesų palaikymo instrumentu. Esame gamtos dalis, todėl visi joje vykstantys procesai veikia ir žmogų. Energijų kombinacijos įvairiose gyvenvietėse labai skiriasi. Tai gali būti vietovės geologinių darinių energija, organinių ir neorganinių medžiagų derinių energijos, augmenijos energija, galiausiai toje vietovėje gyvenančių žmonių energijos.

Svarbų vaidmenį kosminės energijos paskirstyme atlieka Žemės magnetinis laukas, žmonės jautrūs jo svyravimams. Nevienodai žmonės reaguoja į oro pasikeitimus ar į tarpsezonius. Pavyzdžiui, audros metu, žaibuojant, padidėja neigiamų jonų kiekis, kurie, sąveikaudami su žmogaus kūno energija, priverčia tą energiją tekėti greičiau. Vieniems šis poveikis patinka, kitiems, atvirkščiai, toks poveikis nemalonus.

Skiriasi energetinis poveikis prie jūros nuo ramaus ežerų ar miškų poveikio. Jūra mus veikia gaivinančiai, suteikia žvalumo, ežerai, atvirkščiai – ramina ir atpalaiduoja. Energijos suteikia ir buvimas šalia sraunios upės ar krioklio. Ten, kur žmogus atsigauna, ten jam ir norisi būti, bet kokiu atveju, buvimas gamtoje visada veikia teigiamai. Gyvenamąją vietą taip pat renkamės intuityviai, ten, kur mums gera būti.

Poveikį žmogui daro gyvenamoji vieta ir darbo vieta. Bet kurios patalpos energija priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji pastatyta, nuo apdailos medžiagų, nuo formos ir spalvų, ją įrengusių žmonių energijos. Patalpoje taip pat kaupiasi joje gyvenančių ar ja besinaudojančių žmonių ir jų atliekamų veiksmų energija. Statybinės ar apdailos medžiagos iš medžio, molio ir kitų natūralių medžiagų labai dera prie žmogaus gyvybinių vibracijų. Betonas skaitomas neutraliu, o štai aliuminis – alinantis energiją.

Šiuolaikiniai žmonės savo būstuose naudoja daug elektrinių prietaisų, įvairių apšvietimų, todėl kartais visas butas lyg voratinkliu yra apraizgytas elektros laidais. Tai labai sekina ir vargina, nes sukuria nesveiką gyvam organizmui atmosferą. Poveikį mūsų energijai ir nuotaikai daro ir gyvenamosios ar darbo aplinkos spalvinė gama, nes kiekviena spalva kuria savo energiją – gali veikti slegiančiai arba aktyvinti.

Svarbų poveikį žmogui daro ir įvairūs aplinkos garsai, tai taip pat tam tikra energijos rūšis. Ji gali ir pakenkti, ir teigiamai paveikti mūsų organizmą. Jei atrodo, kad esame pratę prie triukšmo ir nekreipiame į jį dėmesio, tai dar nereiškia, kad triukšmas nedaro jokio poveikio. Tai galima pasakyti ir apie gatvės triukšmą, ir apie televizorių, jungiamą “dėl fono“. Todėl rinkimės foną, kuris yra jaukus ir nevargina – pvz., mėgiamą muziką, o jei jungiame televizorių, tai tikslingai.

Paveikslai, meno kūriniai ir suvenyrai irgi daro poveikį žmogui. Jau nuo senų laikų pastebėti tam tikri dėsningumai, todėl jei abejojate, ar kabinti, tarkim, dovanotą paveikslą, tai geriau nekabinkite. Tegul namų aplinkoje bus tik labai patinkantys ir mieli daiktai. Nepatariama, ypač miegamajame, kabinti paveikslų su plėšrių gyvūnų atvaizdais, gamtos katastrofų ar gamtos vytimo vaizdais, su liūdnais ir nykiais vaizdais, mirusių žmonių portretų, džiovintų gėlių paveikslų (tai neliečia dirbinių iš medžio).

Ir dar vienas svarbus aplinkos veiksnys, sekinantis energiją – netvarka. Ji sukuria papildomą neigiamą krūvį psichikai ir atima daug energijos. Tvarkos paskirtis – išsaugoti ir palaikyti erdvę, kurioje vyksta gyvybinė veikla. Netvarka yra chaoso pasireiškimas, todėl jei nesitvarkome, esame linkę kaupti daiktus kuriais nesinaudojame ar kurie mums nepatinka, pagalvokime – kodėl taip vyksta, nes visa tai veikia ir kitas gyvenimo sritis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas, kas mus supa, yra energija. Yra energijos, kurios veikia nepriklausomai nuo mūsų, bet yra energijos, kuriomis galime pasirūpinti – tai mūsų gyvenimo ritmas ir mintys, mūsų aplinka ir namai. Pradėkime nuo jų – palaikykime juose tvarką, atsikratykime (išneškime, padovanokime, atiduokime) daiktus, kurie nereikalingi. Pripildykime savo namus džiaugsmu ir meile – sukurtas jaukumas padės atgauti jėgas ir pasisemti pozityvumo.

Ką jūs apie tai manote?

Reklama

Kur dingsta energija?

Energija – tai mūsų gyvenimo jėga. Kad jaustumėmės žvalūs ir energingi, turi vykti harmoninga energijos apykaita: kiek energijos išeikvojame, tiek jos turi sugrįžti. Energiją atgauname miegodami, teisingai maitindamiesi, kurdami, judėdami, harmoningai bendraudami. Jei vakare, o ypač jei ryte atsikėlę jaučiamės lyg išsunkti, reiškia, persitempiame ir nespėjame savo energijos atstatyti, arba.. eikvojame ją veltui, kažkam nereikšmingam ar nereikalingam. Kaip tai įvyksta?

Fizines jėgas paprastai lengvai atgauname gerai išsimiegoję ir pailsėję. Tačiau kur kas labiau išsekina vadinamos psichinės energijos išeikvojimas. Psichinė energija – tai mūsų mintys ir emocijos, o taip pat reakcijos į išorinius veiksmus. Psichinę energiją sekina emocinis persitempimas, o taip pat beprasmiška ir tuščia veikla. Emociškai persitempiame tuomet, kai neatlaikome užsikrauto gyvenimo tempo ar krūvio. Šios energijos stygiaus požymiai – mieguistumas, melancholija, nesugebėjimas džiaugtis, polinkis į depresiją.

Tuščia veikla galime pavadinti viską, ką lydi išorinis efektas, taip pat nereikalingus (nebūtinus) veiksmus ir blaškymąsi. Pavyzdys – gelbėtojo, geradario vaidmuo, kai norima atrodyti geru ir gauti aplinkinių pritarimą ir meilę. Tokia pagalba dažnai būna kitų žmonių bėdų išklausymas, kai kalbantysis tiesiog atsikrato savo neigiamų emocijų per pokalbį – taigi, yra pavojus tapti amžinu tokio žmogaus klausytoju.

Ir nors išoriškai tai atrodo gerai, bet iš tiesų tai yra energijos švaistymas. Todėl dažnai šitaip bendraudami nejaučiame harmonijos, nes tokie pokalbiai nieko nekeičia, tai tuščios kalbos – reiškia, veltui atiduodame savo energiją. Dar vienas paplitęs energijos švaistymas – apkalbos arba aplinkinių vertinimas. Tai paplitę ne tik buitiniame lygmenyje, bet ir visapusiškai skatinama viešoje erdvėje – aptarinėjamos “žvaigždžių“ gyvenimo smulkmenos.

Nepamirškime, kad bet kokia informacija užsilieka smegenyse. Gerai pasvarstykime, kam mums tokia informacija – proto mankštai..? Ką ji keičia asmeniškai mūsų ar apkalbinėjamo žmogaus gyvenime? Tai žemų emocijų žadinimas – juk jaučiamės gerai, pakalbėję apie kitą žmogų blogai – tai nėra taip nekalta, kaip gali atrodyti.. Be to, mes švaistome tam savo gyvenimo laiką ir energiją – ar verta?

Dažnai įsitraukiame į išorinius žaidimus, kurie mus išsekina. Kiekviena neigiama mintis ar emocija, o taip pat jų lydimi žodžiai, jausmai ar veiksmai išeikvoja daug gyvybinės energijos. Tikslingas, lydimas pozityvaus nusiteikimo veiksmas, atvirkščiai – ne tik išsaugo energiją, bet ją praturtina ir paverčia kūrybine. Nuoširdumui ir kūrybai nereikia daug žodžių, juo labiau – nereikalingų ir tuščių, nereikia blaškymosi ar triukšmo.

Gyvename laikotarpiu, kai daug išorinių įspūdžių ir informacijos. Ribokime juos ir kruopščiai atsirinkime, nes tai didelis krūvis smegenims, kurioms teks visa tai apdoroti (jei neaprėps, jausime nuovargį). Be to, gyvename materialiame pasaulyje – nenuostabu, kad šiuolaikinis žmogus turi daug daiktų, kurių išlaikymui ir palaikymui jis taip pat skiria daug laiko ir energijos. Ar visi jie reikalingi? Tai gali būti dėliojami iš vietos į vietą nenaudojami daiktai, knygos, rūbai, suvenyrai, duomenys kompiuteryje ir t.t..

Jei jaučiamės išsekę ir niekur nespėjantys – sustokime ir skirkime pirmiausiai laiko minčių “revizijai“. Sutikime, retas skiriame laiko savo vidiniam pasauliui.. Labai dažnai nuovargį nurašome fiziniam persitempimui ir guodžiamės, kad pailsėję atsigausime. Tačiau dažniausiai mūsų nuovargio ir nesugebėjimo atgauti jėgų priežastis – mūsų mintys ir jų įtakotos emocijos. Todėl įvertinkime – kaip mąstome, ar nešvaistome savo brangaus laiko ir gyvybinės energijos tuščiai veiklai?

Neveltui sakoma, kad nebūtini ar tušti darbai – patys sunkiausi, o nuo teisingų darbų galvos neskauda. Teigiama, kad šiuolaikinis žmogus, pasiekęs tokių technikos aukštumų, ne tik nepalengvino sau gyvenimo, bet apsunkino, nes visa tą progresą reikia prižiūrėti, aptarnauti, saugoti, nupirkti, aptarti.. Laiko ne tik dvasiniam tobulėjimui, bet ir jėgų atgavimui dažnai nebelieka.

Ar sutinkate?

Gyvenkime teisingai

…“ Labiausiai žmogus trokšta būti laimingas ir išvengti skausmo ir kančių. Visi mes turime teisę į laimę ir galime naudotis įvairiais būdais, padedančiais išvengti kančių. Tačiau šie būdai turėtų būti tokie, kad nepažeistume žmonių teisių, nesukeltume jiems kančių ir skausmo. Reikia rimtai susimąstyti apie jūsų naudojamų būdų teigiamas ir neigiamas pasekmes.

Svarbu atminti, kad tikslai ir pasekmės gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Jeigu šie tikslai vieni kitiems prieštarauja, pirmenybę reikėtų teikti ilgalaikiams tikslams. Spręsti reikia atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Mūsų smegenys yra mūsų jėgos ir mūsų ateities šaltinis, tačiau tik tada, kai mes teisingai jomis naudojamės. Jeigu ne – mūsų protas taps visų mūsų nelaimių šaltiniu.

Mumyse slypi sugebėjimas kurti, ir labai svarbu tuo pasinaudoti. Labai svarbu yra pasitikėti savimi. Pasitikėjimas savimi nėra tiesiog paprastas tikėjimas savo jėgomis. Tai tiesiog savo galimybių suvokimas. Suvokęs jas, kiekvienas žmogus gali save pakeisti, tobulindamas savo gerąsias savybes ir atsisakydamas žalingų polinkių. Tam reikia pastangų. Žinoma, reikia ir laiko.

Labai svarbu išmokti atrasti savo prote teigiamų, kuriančių minčių. Juk žmogaus prote egzistuoja daugybė įvairių būsenų ir minčių. Todėl labai naudinga pažvelgti į savo protą iš arčiau ir išmokti atskirti įvairias naudingas ir žalingas jo būsenas. Kai jūs suprasite teigiamų būsenų vertę, jūs galėsite išmokti jas savyje išsiauginti. Proto suvokimas – vienas iš pagrindinių budizmo praktikos momentų, todėl žmonės dažnai budizmą vadina proto tyrinėjimo mokslu.

Visos neigiamos emocijos tuojau pat atima iš žmogaus laimės ir ramybės jausmą, o po kurio laiko gali priversti jį atitinkamai elgtis. Tokiais savo poelgiais žmogus neša blogį ir kančias kitiems žmonėms, tai galiausiai padaro ir jį patį nelaimingą. Be to, neigiamos emocijos kenkia ir sveikatai. Jeigu norite išlikti sveiki, tiesiog pažvelkite į savo vidų, į savo mintis. Pasinaudokite savo pačių galimybėmis.

Nuo išorinių priešų galima pasislėpti, pabėgti nuo jų. Pavyzdžiui, jei kas nors trikdo mano ramybę, aš galiu uždaryti duris ir pabūti vienas tyloje. Tačiau man nepavyks šito padaryti su pykčiu – kur aš benueičiau, jis visada bus su manimi, mano viduje. Kol nesiimsite tam tikrų priemonių, tol negalėsite nuo jo pabėgti. Yra viena labai svarbi taisyklė, padedanti išlaikyti proto ramybę: jūs neturite leisti atsirasti savyje nepasitenkinimo ir nusivylimo jausmams, kadangi jie yra pykčio priežastis.

Tarp priežasties ir pasekmės visuomet egzistuoja natūralus ryšys. Kai tam tikros priežastys sutampa su sąlygomis, tuomet būna labai sunku sutrukdyti iš šio junginio gimti atitinkamoms pasekmėms. Todėl labai svarbu iš anksto numatyti, suprasti galimas pasekmes ir pačioje pradžioje sugebėti nutraukti nepageidaujamų priežasčių ir pasekmių grandinės atsiradimo procesą.

Būtina atsisakyti egoizmo. Jeigu jūs galvojate tik apie save ir pamirštate kitų žmonių poreikius ir laimę, arba, dar blogiau, jei imate juos išnaudoti, tai absoliutumo požiūriu kažko netenkate. Jūs netenkate draugų, kurie rūpintųsi jūsų gerove – jei jus ištiks nelaimė, aplinkiniai ne tik nepadės, bet ir slapta džiaugsis. Tikroji draugystė gimsta iš nuoširdžios žmogiškos meilės, o ne iš valdžios ar pinigų.

Žinoma, žmonės gali ateiti pas jus su šypsena ir dovanomis, jeigu jūs esate turtingas ir įtakingas, bet širdies gilumoje jie nėra jūsų draugai; tai jūsų turto ir padėties draugai. Jei tik jūsų padėtis pasikeis, daugiau jų nepamatysite. Labai dažnai tai, ką žmonės demonstruoja savo draugams, tėra paprastas prisirišimas. Prisirišimas susijęs su kažkuo, kas yra “mano“ – tai kažkas, kas yra gerai man. Todėl, kai tik kito žmogaus požiūris į jus pasikeičia, artumo jausmas bematant išnyksta.

Kuo stipriau žmogus išugdo savęs atidavimo kitiems – atjautos jausmą, tuo drąsesnis ir stipresnis jis tampa, tuo mažiau jis pasiduoda nusivylimo ir beviltiškumo jausmui. Taigi atjauta – vidinės stiprybės šaltinis. Tikroji atjauta yra susijusi su teisingu daiktų prigimties suvokimu, ji bešališka. Prisirišimas, priešingai, yra pagrįstas nežinojimu ir šališkumu. Budistinė praktika patvirtina, kad tikrosios atjautos jausmą jūs galite išsiugdyti nuolat praktikuodami meditaciją apie vienodą požiūrį į visus žmones.

Dvidešimt pirmas amžius turi būti taikos amžius. Ką tai reiškia – taikus žmogus? Atsakymas labai paprastas – viskas priklauso nuo atjautos. Atverkite save kitiems. Laimė yra pasekmė to, kaip elgiatės su šalia esančiais žmonėmis. Mylėkite, dalinkitės, tobulėkite. Niekada nebuvo ir nebus geresnio gyvenimo būdo…“

(Iš Dalai Lamos pasisakymų, parinko ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Vidinė jėga

Zeno, arba Dzen budizmo mokykla išsirutuliojo Kinijoje. Jos steigėjas – vienuolis Bodidarma, vėliau šį mokymą išplėtojo Houei-nengas, šeštasis mokyklos patriarchas. Terminas zen (kinų kalba “čan“) apytikriai verčiamas “meditacija“. Dzen budizmas – tai filosofinė sistema, padedanti pasiekti dvasinę ramybę ir vidinį tikėjimą. Dzenas gali būti traktuojamas kaip nubudimas arba žaibiškas praregėjimas, kas reikštų nubudimą iš visų šiam pasauliui būdingų stereotipų ir klystkelių.

Nubudimo potencija žmogaus gelmėse glūdi visada, ir kiekvieną akimirką mes galime nubusti iš įprastinio tikrovės suvokimo ir spontaniškai pakilti į kitą suvokimo lygmenį. Nubudimas pats savaime nieko nepakeičia mūsų aplinkoje, tačiau naujas suvokimo lygmuo pakeičia viską. Ši filosofija skatina veikti ir siekti užsibrėžto tikslo nesvyruojant, nes veiksmas visuomet yra geriau nei neveikimas. Ji moko sąmonės budrumo, kad ir kasdieniniuose dalykuose išvystume prasmę ir grožį.

Ką bedarytume, mes turime tai daryti visu savimi, ne tik rankomis ar kojomis. Čia ir dabar, visa esybe – tai, ką darome šiuo momentu, turi būti būtent tai, ką darome šiuo momentu, ir nieko kita. Buvimas čia ir niekur kitur yra pilnutinės koncentracijos raktas. Tuomet energija neišsklaidyta ir bet kurią akimirką gali būti panaudota konkrečiai užduočiai įvykdyti. Dzeno pozicija: yra tiktai ši akimirka, ir nieko daugiau.

Pagal šią filosofiją tiesa nėra tai, ko galima būtų išmokyti – tiesą turime pažinti patys. Dzeno mokytojas pateikia savo mokiniams sudėtingus galvosūkius, tariamai absurdiškus ir logiškai neišsprendžiamus klausimus (koan), taip skatindamas mokinius pačius ieškoti sprendimų ir lavinti intuiciją. Intuicijai nebūdingi loginiai ėjimai: arba tiesą iš karto pamatai, arba jos apskritai nematai.

Dzeno požiūriu, vienintelė vieta, kur kliūtis yra reali, yra mūsų pačių sąmonė. Jei sekasi prastai, neieškokime pasiteisinimų ir nesidairykime, kam suversti kaltę. Ieškokime savyje, ar tebeturime tris būtinus pergalės komponentus: sąmonės koncentraciją ir psichologinį bei fizinį pasiruošimą. Bent vieno iš šių komponentų trūkumas traukia į dugną kitus du. Vidinė jėga yra kiekviename žmoguje, ir kai ji paskiriama kažkokiam tikslui pasiekti, rezultatų ribos gali būti begalinės.. Yra tik viena riba – ta, kurią patys sau pažymime.

Dar vienas svarbus principas susijęs su dviem esminiais žmogaus gyvenimo santykiais: santykiu su savimi ir santykiais su kitais. Šios dvi santykių kryptys yra susijusios taip tampriai, kad atskirti jų yra neįmanoma. Kad išvystytume geranoriškumą ir nuoširdumą santykiuose, turime pirmiausiai gebėti išgirsti. Kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus turi ką pasakyti, iš kiekvieno turime ko pasimokyti, net iš vaiko.

Susitikus su bet kuriuo žmogumi, verta įsiklausyti į jo žodžius. Kartais kito žmogaus pasakyti žodžiai gali pakeisti mūsų gyvenimą, mes galime atrasti tai, kas padėtų priimti tinkamą sprendimą. Jie gali ir sukrėsti, staiga išmušti iš įprastinio mąstymo ir pakylėti į aukštesnio pažinimo plotmę, priversti suprasti, kad neteisingai suvokiame tikrovę. Todėl bendraudami neužsisklęskime, būkime nuoširdūs ir atviri.

Meditacija yra vienas iš svarbiausių Dzeno mokinio užsiėmimų. Tai susikoncentravimo ir sąmonės išgryninimo metodas. Meditacija ugdo sąmonės ramybę, vidinę tylą ir harmoniją, kuri yra būtina grąžinant išsekusius fizinius ir dvasinius žmogaus resursus. Esmė yra meditacijos turinys, o ne įvairūs atributai. Paprastai ji pradedama nuo kvėpavimo pratybų ir vidinės galios – energijos ki reguliavimo, susikoncentavimo į ją.

Kiekvienam vakariečiui Dzeno meistras patars rasti laiko sau ir lėtinti gyvenimo tempą. Mūsų protas neramus, visą dieną gainiojamas skambučių, laikrodžio rodyklių ir sirenų, įsukdamas mus į nuolatinį blaškymąsi ir stresą. Verta sustoti ir paklausti: kas gi iš tiesų juda, kokia tokio judėjimo priežastis? Jei atidžiai pažiūrėsime, tai pastebėsime, kad toks judėjimas priklauso miestui, tai neateina iš mūsų pačių.

Tik tuo atveju, jei pasiduodame judėjimo šaltiniams ir leidžiame savo protui judėti tuo pačiu greičiu kaip ir miestas, jei sutinkame reaguoti į kiekvieną impulsą, tada ir tampame to judėjimo ir įtampos dalimi. Neįmanoma sustabdyti miesto judėjimo, tačiau galima valdyti savo gyvenimą ir reguliuoti savo gyvenimo greitį. Pradėję nuo mažų kasdieninių dalykų, išmoksime valdyti ir stambius gyvenimo procesus. Įveikti stresą galime tik nurimusiu protu.

Dzen budizmas daugiau nei filosofija, tai gyvenimo būdas. Dažnai jis slepia bet kokius tiesioginius apibrėžimus, leisdamas daug ką pajusti intuityviai. Išankstinė nuomonė laikoma didžiausiu priešu. Žmogus turi pats, savarankiškai atrasti savo kelią į tiesą. Jau vien turėdami tikslą, esame kelyje į savo aukščiausią vidinį potencialą. Tai, ko trokštame visa savo širdimi, bus pasiekta net tuomet, kai tai atrodys neįmanoma..

Juokaujama, kad Dzeno vienuolis neturi automobilio, nes jis pasirinko kelionę kitokiu maršrutu, nei materialieji. Materialiais daiktais, kokie brangūs jie bebūtų, negalime nei pamatuoti, nei paspartinti savo vidinio progreso. Tuo tarpu vidinės pergalės yra vertingiausia, ką mes galime pasiekti gyvenime.

Kuo patraukia budizmas

Dažnas savo dvasinio tobulėjimo kelyje pastebime, kad įvairių dvasinio augimo metodikų pagrindą sudaro senųjų mokymų tiesos. Gali pasirodyti, kad nieko nauja po saule, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, bet iš tiesų taip tęsiamos tolimesnės tiesos ir harmonijos paieškos. Vyksta senųjų ir naujųjų mokymų sintezė, išgryninama tiesa ir amžinos vertybės (patikrintos laiku).

Budizmas ypatingas tuo, kad nesuteikia dievinimo objekto, o nukreipia žmogų patį ieškoti tiesos ir laimės. Buda, šio mokymo kūrėjas, pats pasiekė nušvitimo būseną ir tuo įrodė, kad tai įmanoma, kad tokia būsena pasiekiama kiekvienam žmogui. Švarios sąmonės egzistavimas – ne dogma, o praktinės patirties klausimas. Ją galima būtų apibūdinti kaip begalinę išmintį, begalinę meilę, begalinę atjautą, begalinį meistriškumą ir tobulą vientisumą.

Pagal budizmo mokymą, galutinis individualios žmogaus evoliucijos tikslas yra nušvitimas. Tai įvyksta, kai žmogus galutinai išsilaisvina nuo visų jo sąmonę temdančių faktorių – godumo, neapykantos, nemokšiškumo, pavydo, egoizmo ir išvysto savyje visas savo teigiamas savybes. Kai mums pavyksta pažinti savyje tą vidinį švarumą, išvystyti savyje giluminį meilės ir atjautos jausmą, tuomet mes pradedame matyti šio tyrumo atspindžius ir kituose žmonėse.

Tačiau jeigu mums nepavyko pažadinti ir išvystyti šių vidinių savybių, tai ir viskas aplinkui mums atrodys negatyvu ir apribota, kadangi viskas, kas mus supa kasdieninėje realybėje, iš tikrųjų yra mūsų vidinės realybės projekcija. Iš senųjų laikų yra atėjęs labai taiklus posakis, apibūdinantis veidrodinį vidinės realybės atspindį: “ nerodyk pirštu, rodyk savimi…“

Budizmo filosofija nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai, kuriuos pagimdo neišmanymas. Jeigu mes nuolat vaikysimės savo geidžiamų objektų, tapsime nuolatinių nusivylimų aukomis. Todėl turime išmokti valdyti savo mintis ir savo fizinę jėgą, o taip pat atpažinti mūsų proto sukurtus iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Siūloma nuolat tobulinti savo protą, nuolat gilinant savo suvokimą, mokytis pažinti vis subtilesnes laimės formas. Skatinamas savarankiškumas, neprisirišimas prie mokytojo, kuris tik nurodo, kad yra kelias, o mokinys turi jį atrasti ir praeiti savarankiškai. Budizmas siūlo konkrečius metodus, padedančius įveikti protines ir fizines kliūtis, pasitaikančias kelyje į laimę ir gerovę. Pasirinkti siūloma tai, kas padeda konkrečiam žmogui.

Šiuos metodus galima skirti į dvi pagrindines kategorijas – sutras ir tantras. Pagal sutrajaną, savirealizacijos kelias tai laipsniškas sąmonės valymo procesas, sukuriant atitinkamas priežastis, skatinančias šio proceso eigą. Šiomis priežastimis gali būti sugebėjimo koncentruotis ugdymas, meditatyvinio suvokimo užsiėmimai, etiškas elgesys – viskas, kas skatina saviugdą.

Tantrajana, lyginant su sutrajana, yra greitesnis būdas pasiekti nušvitimą. Tantros jogai mokosi mąstyti, kalbėti ir elgtis taip, lyg jau būtų nušvitę, t.y., būsimą galutinės dvasinės evoliucijos rezultatą laiko savo atspirties tašku. Ar neprimena jums tai šiuolaikinių sąmonės ir pasąmonės programavimo būdų?.. Argi tai ne psichologiniai sąmonės lavinimo metodai, atėję iki mūsų dienų?

Budizme sužavi tai, kad į visus klausimus atsakoma tiesiai ir atvirai. Nurodoma tobulėjimo kryptis ir siekiamybės, nurodomos netobulumo priežastys. Yra Mokytojo idealas, bet tik kaip pavyzdys, kad dvasinis tobulumas įmanomas. Prisimenate vieną iš alegorinių posakių: jei nori šviesti, turi uždegti ir nešti savo žibintą, o ne bandyti padėti nešti mokytojo žibintą.

Dalai Lama XIV, kitos budizmo krypties – lamaizmo atstovas ir dvasinis savo šalies vadovas taip apibūdino budizmą: “Mūsų mokymas iš esmės labai paprastas: viskas pasaulyje yra susiję. Tobulindamas save, žmogus tobulina Visatą, vadinasi, būsima laimė ar kentėjimai išplaukia iš mūsų dabartinių poelgių.“

Sekantį kartą – apie vieną iš budizmo krypčių – Zeno (Dzeno) mokyklą, įsteigtą Kinijoje vienuolio Bodidarmos, apie kurį labai mažai žinoma, bet jo mokymas dėl originalios (ir, matyt, veiksmingos) metodikos yra labai populiarus tarp šiuolaikinių vakariečių.

Ir džiaugsme, ir varge..

… Mylėti mokomės visą gyvenimą – keičiamės mes, keičiasi ir meilės suvokimas.

… Meilė besąlygiška, joje nėra jokių “jeigu“, jokių sąlygų. Mylėti nereikia jokios priežasties ar pasiteisinimo – mylime žmogų tokį, koks jis yra.

… Visada raskime laiko pasikalbėti su mylimais žmonėmis, juos išklausyti ir geriau pažinti, bet kokiu atveju būkime vieni kitiems prieinami.

… Venkime destruktyvios kritikos, kuri paralyžuoja bet kokią gerą valią. Būkime pasirengę pripažinti mylimo žmogaus nuopelnus bei išsakykime paskatinimus, kurie yra labai galingi stimuliatoriai, teikiantys pasitikėjimą. Įžvelkime ir akivaizdžius trūkumus, bet juos aptarkime konstruktyviai.

… Įvertinkime tai, ką gera gauname vieni iš kitų ir tai, ką kiekvienas šeimos narys daro kitų labui. Niekas taip neatitolina, kaip abejingumas.

… Išnaudokime visas tas nedideles abipusės meilės išraiškas, kurios nieko nekainuoja, bet labai suartina: padėka, susidomėjimas, atsiprašymas, nuoširdūs rūpinimosi ženklai, švelnumo gestai. Ir.. dažniau žiūrėkime vienas kitam į akis…

… Mokykimės klausytis ir išgirsti vienas kitą, venkime bergždžių diskusijų ginčytinomis temomis, kurios gali lengvai sugriauti tarpusavio darną. Ieškokime to, kas mus jungia ir venkime to, kas skiria.

… Mylėkime sutuoktinį taip, kad jis tai jaustų.

… Pasitikėjimas, artimumas, šiluma – labai subtilūs meilę lydintys ryšiai, kuriuos suardyti paprasta, o atstatyti nelengva, kartais ir neįmanoma, todėl saugokime juos.

… Neprieštaraukime be reikalo, dėl ambicijų, nes tokie prieštaravimo intarpai dialogui naudos neduoda, bet visada suardo nuoširdaus bendravimo atmosferą.

… Santuoka yra sąjunga, už kurią yra atsakingi abu mylintys, todėl sprendimus, liečiančius šią sąjungą, turi priimti abu.

… Pratinkimės išreikšti nepritarimą taip, kad nepasiduotume impulsyvumui. Tik ramioje, geranoriškoje atmosferoje galimi susitarimai.

… Pasvarstykime, ar impulsyvumas ir susierzinimas nėra įprotis suversti atsakomybę artimam žmogui už tai, kas nesiseka, ar valdyti jį per kaltės jausmą.

… Vaduokimės iš egoistinės mąstysenos, leidžiančios matyti tik savus poreikius.

… Jei atleidome, tai neverskime nuolat teisintis mylimą žmogų ar abejoti jo jausmais – tai žemina ir skaudina.

… Meilė – tai veiksmas. Kai ką nors darome su meile, mus lydi džiaugsmas.

… Mylėkime, nuoširdžiai auginkime ir tausokime meilę, nes meilė atgaivina gražiausias žmonių savybes: kūrybiškumą, norą veikti, gyvenimo džiaugsmą.

… Meilė – tai pats gyvenimas. Kai mylime, kiekvienas mūsų veiksmas tampa meilės išraiška, o tikra meilė veda į laimę.

Smagaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

(Ištraukos iš C.Mino ir D.M.Ruiz knygų)