Mūsų laikais sunku įsivaizduoti gyvenimą be televizijos. Ir jei prieš kelis dešimtmečius televizorių įjungdavome kartais, tai dabar daugelyje namų jis įjungtas “dėl fono“. Gerai tai ar ne? Gal tai tiesiog informacijos skleidimo būdas? Pradinis sumanymas gal ir buvo toks..
Ilgai rinkau šiai temai informaciją, kuri, manau, ir jums bus įdomi.
Statistika teigia, kad šiuolaikinis žmogus praleidžia prie televizoriaus vidutiniškai 4 valandas per dieną. To visiškai pakanka, kad garso ir ryškių vaizdų pagalba būtų suformuoti tam tikri vaizdiniai žmogaus smegenyse, kurie vėliau gali veikti žmogaus mąstymą ir veiksmus. Ankstesnėse epochose tam, kad būtų išsilavinęs, žmogus vystė savo intelektą – kad pasiektų šį tikslą, žmonės skaitė, rašė, diskutavo, t.y., – nuolat mokėsi.
Dabar gi, esant vaizdinei komunikacijai, tereikia orientuotis vaizduose, o tam, kaip tvirtina psichologai, intelektualių sugebėjimų nereikia. Jei knyga moko mąstyti, tai poveikis per vaizdus ne tik atbukina, bet ir yra galingas įtaigos instrumentas. Kaip tai vyksta?
Įtaiga yra dvejopa: tiesioginė ir netiesioginė:
Tiesioginė – tai ištarti žodžiai ar komandos, tai poveikis į sąmonę.
Netiesioginės įtaigos atveju viskas vyksta priešingai – sąmonė apeinama, o per vaizdinius vyksta poveikis į pasąmonę.
Tiesioginei įtaigai paprastai priešinamasi, nes niekas nenori būti valdomas ar manipuliuojamas. Netiesioginei įtakai paprastai nesipriešinama, nes sąmonė nedalyvauja, o tiesiog stebimi vaizdai. Šiuolaikinė vaizdinė informacija (reklama, įvairios politinės laidos) visada turi užslėptą informaciją, kuri veikia pasąmonę. Todėl poveikis per vaizdinius – pats efektyviausias.
Besaikis televizoriaus žiūrėjimas formuoja menko aktyvumo ir žemo darbingumo žmogų. Jo veikla – dažniausiai darbo imitacija arba darbo vykdymas per prievartą, be entuziazmo. Tyrimai parodė, kad sėkmingi, aktyvūs dirbantys jaunuoliai ankstyvoje vaikystėje žiūrėjo televizorių apie porą valandų į savaitę, o kai kurie augo šeimose, kur televizorius apskritai nebuvo žiūrimas. Sėkmingų žmonių laikas, praleistas vaikystėje prie televizoriaus, neviršijo pusvalandžio į dieną.
Amerikiečių ekspertų išvados teigia, kad 10 valandų televizoriaus žiūrėjimo per savaitę ketvirčiu sumažina žmogaus kūrybinį potencialą. Dvi valandos televizoriaus žiūrėjimo per dieną vaikystėje sumažina kūrybinį potencialą per pusę. Kuo ilgiau žiūrimas televizorius vaikystėje, tuo labiau gesinamas kūrybingumas, aktyvumas ir žmogaus entuziazmas. Dar vienas ekspertų pastebėjimas – neiniciatyvūs, pasyvūs žmonės yra linkę į įvairias priklausomybes, tarp jų ir nuo televizoriaus.
Kita labai svarbi šio reiškinio pusė – per televizijos laidas, filmus ir reklamą “įrašomi“ elgesio stereotipai ir siekiamybės. Suaugusieji klaidingai mano, kad vaikams televizija negali pakenkti. Tyrimais taip pat įrodyta, kad subrendusio, suaugusio žmogaus smegenys į išorinius dirgiklius reaguoja visai kitaip, nei mažo vaiko besiformuojančios smegenys.
Suaugę žmonės gali filtruoti, analizuoti ir apdoroti informaciją, remdamiesi vaikystėje ir per gyvenimą suformuota “duomenų baze“. Vaikams šis procesas vyksta visiškai kitaip. Svarbiausių nuostatų formavimas ir įtvirtinimas – praktiškai visam gyvenimui – vyksta proporcingai smegenų augimui ir brendimui. Vaikystėje suformuotos nuostatos yra bazinės (prisiminkime Mauglio sindromą), performuoti jas sunku, o kartais ir neįmanoma.
Specialistų sudarytas orientacinis svarbiausių gyvenimo nuostatų formavimosi grafikas yra toks:
iki 4 metų – 80%,
iki 6 metų – 90%,
iki 10 – apie 97%,
ir apie 18 gyvenimo metus žmogaus pagrindinės nuostatos yra susiformavusios.
Taigi, greitai besikeičiantys vaizdai televizoriaus ekrane formuoja vaiko smegenyse “duomenų bazę“, kuri įtakos jo gyvenimą. Kad besiformuojanti asmenybė nebūtų žalojama, psichologai rekomenduoja vaikams iki 3 metų apskritai nežiūrėti televizoriaus, o vyresniems (taip pat ribotai) rodyti tik harmoningas, vaikų amžių atitinkančias mokomąsias laideles ar filmus.
Kodėl tai svarbu? Be pasaulėžiūros formavimo, kai kurių laidų žiūrėjimas sukelia panikos ir baimės pojūčius ne tik suaugusiems, bet ir vaikams – tai neigiamai veikia psichiką. Vienareikšmiškai vaikams kenkia programos, skirtos suaugusiems, nes informacija gali būti suprasta neteisingai, savaip. Galiausiai vaikas, matydamas per ekraną smurtą, žalingų įpročių afišavimą, erotiką, keiksmus, susišaudymus, lavonus – pradeda tai vertinti kaip socialinę normą. Taip gimsta paauglių ir net suaugusių žiaurumas.
Šis faktas taip pat patvirtintas tyrimais, kurių išvada teigia: nuo vaikystės žiūrimi žiaurūs vaizdai yra labai stiprus katalizatorius nusikaltimams. Kokiu būdu? Pasirodo, neigiama energija, kaupiama iš ekrano per demonstruojamus agresyvaus elgesio modelius, priėjus iki tam tikros gradacijos, galiausiai prasiveržia ir yra išmetama į aplinką per smurtą. Daugelio šalių tyrėjai įrodė, kad ryšys tarp televizijos poveikio ir didėjančio jaunų žmonių nusikalstamumo yra akivaizdus. Šis dėsningumas pasireiškia įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
Kadangi ekraninė agresija kasmet auga, tai kiekviena nauja karta gauna vis didesnį agresyvumo energijos krūvį, kuris sociume pasireiškia kaip polinkis į kriminalinį elgesį. Britų mokslininkas A.Sigman daro dar kategoriškesnę išvadą: televizija yra mūsų laikų blogis ir vadina ją “infokratija“. Jis pabrėžia, kad žodžius “televizorius“, “televizija“, “internetas“, “DVD“ galima apibendrinti vienu žodžiu: “ekranas“, kuris nusako tą patį poveikį.
Dar 1970 metais Vakarų Europos sociologai sudarė televizijos neigiamo poveikio sąrašą, kuris labai aktualus ir mūsų dienomis. Štai keli punktai iš jo:
tai nekorektiška, perteklinė politinė propaganda ir reklama;
agresija,
fizinė ir moralinė prievarta ekrane ir erotikos perteklius;
sisteminis realybės iškraipymas;
negatyviai nuspalvinta socialinė informacija ir nepateisinamai didelis kiekis pranešimų apie katastrofas, smurtą, aukas ir pan.;
nekorektiška, iškraipyta vedančiųjų kalba;
perteklinis užsienio produkcijos kiekis;
nepagarbūs pasisakymai apie žmones, nacionalines vertybes, istoriją ir kultūrą.
Šis sąrašas mūsų dienomis vis papildomas naujais punktais. Psichologai teigia, kad kai “dėl fono“ įjungtas televizorius, šeimos nariai mažiau kalbasi ir bendrauja tarpusavyje. Dietologai teigia, kad išsivystė savotiška priklausomybės forma, kai įjungus televizorių, bėgama atsinešti maisto (dažnai dėl spalvingos maisto reklamos poveikio). Jei valgymo metu žiūrime televizorių, mūsų protas silpnai priima skrandžio signalus apie pasisotinimo jausmą, ir tokiu būdu dienos racionas viršijamas iki 30%. O kur dar hipodinamija..
Ar televizija yra toks jau blogis? Tikrai ne, jei vietoje, laiku, sąmoningai ir tiek, kiek tikrai reikia. Yra įdomių filmų, mokomųjų laidų, dokumentinių filmų – tai gali būti prasmingas laiko praleidimas. Bet.. turime pripažinti, kad dažnai piktnaudžiaujame šiuo išradimu, kuris ne tik atima brangų laiką, bet ir gesina mūsų kūrybingumą ir atitraukia nuo daug svarbesnių ir įdomesnių užsiėmimų. Taigi – būkime atidūs ir budrūs, o svarbiausia – saugokime savo vaikus!
ruvi 
Sveiki,
Na labai geras straipsnis. As pilnai sutinku ir dziaugiuosi, kad kalbama tokia tema. Cia panasiai ir gaunas, kad tik pasiziuri zmogus, kad ir zinias, kurios tikriausiai 80% skleidzia bloga energija..rodo tik blogus dalykus, taip zmogus ir tersia savo geraja energija..taip dauguma zmoniu ir ikalba visus sau tuos dalykus, taiko..gaila, kad atrodo apsvieciantis dalykai, kartais zmogu bukina..
Aciu
PatinkaPatinka
🙂
Ačiū,- puikiai parašyta 🙂
Телеканал,- Первый Интернет Канал 🙂 😉
PatinkaPatinka
Labas rytas,
Vaikystėje daug valandų praleidau prie televizoriaus, o ir per šventes šeima mėgsta įjungtą televizorių kaip foną palikti. O dabar suvokiau kokį man tai poveikį padarė. 🙂 Žinai, Ruvi, gal aš jau nebeskaitysiu tavo tinklaraščio per daug jame tiesos. 😀 😀
Kelintus metus nežiūriu televizoriaus ir ką? Nieko nepasigendu. Tai tiesiog laiko „marinimas“.
Linkėjimai,
Saulius
PatinkaPatinka
O taip, kaip pirštu į akį. Sutinku su tuo anglų mokslininku – tikrai televizija yra pavojinga ir daro žmonės teledebilais (atsiprašau) . Labai gaila, kad žmonės į tai lengvabūdiškai žiūri ir dar keisčiau, kai mažiems vaikams jungia televizorių, kad būtų “užimti“. Prieš dešimt, dvidešimt metų dar nebuvo tiek purvo per televiziją. Dabar įjungi kaži ko tikėdamasi, o ten šaudo, geria, rūko, daužosi, erotizuojasi net multikuose – tikrai žiauriai iškreipiama realybė. O jau “žinios“- siaubiakas ir hipnozė: “blogai, bus dar blogiau“. Kad tai veikia vaikus ir jaunimą, tai faktas, tik apie tai kažkodėl niekas nekalba. Mes ir nežiūrim, tik videoteką, ir tai retai. Pavalau dulkes nuo televizoriaus ir žinau tikrai, kad išmesim, kai ateis laikas, o naujo tikrai nepirksim. Daugiau bendraukime, fonui junkime mėgiamą muziką, o filmus žiūrėkim kai norim su šeima, o ne tada, kai rodo. Labai aktuali tema, ačiū , kad vis mus pajudini susimąstyti 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Kiek daug įdomių minčių. Žinoma, tiesa dažnai sunkiai priimama, bet jei norime augti ir tobulėti, žiūrėjimas į tiesą – tiesiausias tam kelias. Tiesa visada išgrynina 🙂 .
Pati kadais televizorių jungdavau dėl fono.. ką darysi – gyvename visuomenėje ir perimame jos visas ydas ir dorybes. Ydas kažkaip lengviau 🙂 ..
Bet kai išsiaiškini – kas yra kas, tuomet ir galima daryti tam tikrus žingsnius – atsisakyti to, kas žlugdo ir pasirinkti tai, kas harmonizuoja 😀 .
Ačiū visiems, kad pasidalinote savo mintimis 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki,
labai geros mintys. Kad taip lengvai man pavyktų savo broliuką nukrapštyti nuo tos dėžės…. Kai pradėjau studijuoti, gyventi bendrabutyje, tv mano gyvenime neliko. Bet atsirado nešiojamas kompiuteris, kuris yra bjauri mano priklausomybė
O gal galite pakomentuoti tą terminą “infokratija“ ? Ar tai tik ir reiškia mūsų laikų blogį ?
Dovilė
PatinkaPatinka
Labas, Dovile 🙂
Iš tų išvadų supratau, kad svarbiausia, kad vaikas kuo mažiau žiūrėtų televizorių iki 10 metų. Aišku, kad harmoningam vaiko augimui reikia nuoširdaus bendravimo – su tėvais, bendraamžiais, draugais.
Na, o nuo kompiuterio, ko gero, esame daugelis “priklausomi“ 🙂 . Kaip kadaise bendravom laiškais, dabar komunikuojam internetu, be to, tai tikrai didžiulis informacijos šaltinis. Bet jis savotiškai “reabilituotas“, nes teigiama, kad čia žmogus dažniausiai informaciją sąmoningai pasirenka. Vaikams, aišku, visvien tai reikia riboti – juk tai suaugusių pasaulis 🙂 .
O, tas britas mokslininkas labai daug skambių naujadarų, susijusių su televizija, prigalvojo.., matyt, iš tiesų jis surinko labai daug duomenų prieš ją.
O “infokratija“ jis pavadino televiziją todėl, kad yra įsitikinęs, kad tai grubus valdymas per informaciją ir manipuliacija žmogaus sąmone. Sunku jam nepritarti.. Galime viskame įžvelgti sąmokslo teorijas, bet faktai ir išvados yra patvirtinti daugelyje šalių, ir eilinį kartą žmonių sveikata aukojama dėl verslo.
Na, bet nuo visko yra priemonių – reikia tiesiog būti sąmoningiems ir suprasti, kaip tai veikia, tuomet galime pasirinkti – leistis manipuliuojamiems arba ne 🙂 . Viskas mūsų rankose.. 🙂
PatinkaPatinka
Jau net diskutavom su kolegėm šia tema 🙂 . Tau klausimas – kokiu būdu riboti vaikui televizoriaus žiūrėjimą, juk draudimais tik sustiprinamas noras?
PatinkaPatinka
Verta diskusijų tema. Jei kalbėjote apie vaiką iki 3 metų, tai čia jau tik tėvų gyvenimo būdas apsprendžia – žiūrės vaikas televizorių ar ne. Reikia pasverti, kas svarbiau – juk kūdikis, nežinodamas, kas yra televizorius, neprašys jo įjungti.. Tėvai, o ne televizorius turi palengva formuoti vaiko pasaulėžiūrą ir atskleisti jo savybes, talentus ir gabumus.
O vyresniems.. su jais jau reikia pasikalbėti ir tiesiog suteikti apie tai informaciją – jie daug protingesni, nei mes manome..
Pirmiausia, žinoma, asmeninis pavyzdys: negalima kažko vaikui drausti, o pačiam tai daryti. Juk auklėjam tik asmeniniu pavyzdžiu 🙂
O suaugusiam dar lengviau – jei esame sąmoningi, tai sąmoningai galime keisti savo savybes, kurios netenkina.
Viskas paprasta, tereikia noro ir konkrečių veiksmų 😉
PatinkaPatinka
Sveiki,
neziurim televizoriaus jau 4metai ir nieko-isgyvenom :). Mums pasitaike l.gera proga juo atsikratyti, kai kraustemes i nauja buta. Tiesiog palikome ji sename bute su visais baldais, nes taip pageidavo naujasis buto seimininkas ir nesigailim nei minutei, kad taip nusprendem. Juk visa info galima susirinkti internete.
Man pvz.reklamos per daug net radijo laidose, o kaip zmones istveria reklaminius intarpus tv laidose? Taip is viso gali pamirsti ka norejai pasiziureti 🙂 Zodziu, tv -istisinis chaosas ir nervu gadinimas.GYVENIMAS PER DAUG BRANGUS IR PER TRUMPAS, KAD TIEK LAIKO AUKOTI “SMEGENU PLOVIMUI“.
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Pasirašau, Giedre, po visais jūsų žodžiais, ypač po paskutiniuoju sakiniu. Reta tokių sąmoningų žmonių 🙂
Diskutuojant šia tema dažnai kyla pasipriešinimas, nes kažko sąmoningai atsisakyti, kas visuotinai priimta ir naudojama, yra nelengva.
Mes kol kas nuo saviškių, kaip ir Bagira, tik dulkes valome, bet, matyt, taip pat jau neilgai 😉 , nes praktiškai nejungiami, nebent dokumentikos ar tikrai verto filmo peržiūrai.
Mano nuomonė pilnai sutampa su sociologų. Tik gaila, kad žmonės nesupranta, koks viso to informacinio chaoso poveikis. Tiesiogiai tai rišu su vaikų ir paauglių žiaurumu, o ir suaugusiems daromą poveikį per reklamą. Aš taip pat neseniai visą šitą informaciją atradau, nors jau senokai intuityviai alergiją kelia ir reklamos, ir tas realybės iškraipymas bei gąsdinimai.. Na, bet niekada nevėlu viską suprasti ir daryti išvadas.
Ačiū, jūsų komentaras įkvėpė 😀
PatinkaPatinka
Šaunus straipsnis, Vilte! 😉
Dar galima pagąsdinti žmones, kad 4h per dieną = 28 h per savaitę = 70% darbo savaitės! Praktiškai galima turėti du darbus! = 120 h per mėnesį = 3 darbo savaitės!!!
O pabaigai: „Žmogus, pasiekęs 65 metų amžių, bus praleidęs prie televizoriaus 9 savo gyvenimo metus!“. Ar tikrai to kas nors nori?..
PatinkaPatinka
Labas, Povilai 🙂
Įspūdingi skaičiai – ačiū, kad papildei tokia svaria ir įspūdinga informacija 😀
PatinkaPatinka