Vasara… Birželis…

Vėsią birželio dieną, kai dangus apkabina žemę debesimis, o vėjas nupučia skarelę nuo tavo pečių…

Galima iškepti kvapnų pyragą su braškėmis. Išpilstyti į puodelius šiltą čiobrelių arbatą. Gerti ją ilgai-ilgai, pajusti, kaip pasklinda žolelių aromatas virtuvėje. Po to įsikurti jaukioje tylioje vietoje, pasiimti su savimi mylimą, daugybę kartų skaitytą knygą, ir visa esybe pasinerti į jos istorijas. Atsidurti už kambario ribų, piešiant vaizduotėje pasakišką jausmų ir emocijų pasaulį! Kartais, beje, pažvelgti pro langą, kad prisimintum ir tikrovę.

Vasara. Birželis. Gera.

Net ir mūsų kasdienybėje – laimė. Apie tai taip pat nevertėtų pamiršti.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Gėris“

“Žmonės nori, kad jų gyvenime būtų tik gėris, – sakė Mažasis Angelas. – Jie laukia gerumo, dvasinės ir kitokios šilumos, jaukumo santykiuose ir namuose, ramybės sieloje, švelnių ir įkvepiančių jausmų, lengvos būties ir tikrovės supratimo.

Jie veja nuo savęs sunkias mintis ir nuotaikas, kuria optimistines elgesio linijas, nustato specialius vidinius ir išorinius apsauginius filtrus, kad laiku užkirstų kelią viskam, kas sukelia problemas ir bet kokiam negatyvui. Žodžiu, stengiasi gyventi pozityviai. Ir pamiršta svarbiausią dalyką: gėris taip pat nori gėrio.

Gėris pasipildo gėriu, visomis jo apraiškomis. Šiluma ir jaukumas neatsiranda savaime iš niekur. Pakili nuotaika ir jausmai taip pat ne iš tuštumos atsiranda. Jei tavyje vien tik niūrumas ir migla, tuomet iš kur, leisk pasidomėti, staiga skaisti saulutė patekės? Juk savo vidinę saulę reikia savarankiškai uždegti. Pavalyti kartais. Patikrinti darbingumą. Ir būtinai derinti, pasirenkant tyras ir aiškias, skambias ir šviesias mintis.   

Gėris niekada nepraeina pro šalį, tačiau užsuka jis ten, kur dega šviesa. Tavo vidinė šviesa. Apsižvalgo, įsikuria pamažu tavo gyvenime, apsipranta su tavimi, tampa tavo dalimi.

O jei kartais trumpam išeina (na, iš tiesų juk reikia žvilgtelėti ir į kitas šviesas! Smalsumas ima viršų!), tai visuomet labai greitai sugrįžta. Sugrįžta, jei gėriui su tavimi gera…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyventi, neslopinant gerumo ir meilės

Neseniai klausiausi paskaitos apie tai, kad dažniausiai mes kalbame apie užslopintas negatyvias emocijas, kurias reikia savyje atrasti, pajusti, patirti, ekologiškai išlaisvinti, apsivalyti.

Bet, pasirodo, kad mes slopiname taip pat ir pozityvias emocijas, geranoriškus širdies polėkius.

Ir ši energija mumyse taip pat gali kauptis, “slėgti“ sąžinę, sveikatą, gadinti santykius.

Mes kažką savyje užslopinome: laiku nepasakėme, nepadėjome, nepasidalinome žiniomis, kažko gero drovėjomės, nepadarėme gero darbo, neišreiškėme savo meilės. O vėliau, galbūt, labai-labai gailėjomės…

Aš susimąsčiau… Bandžiau prisiminti, būtent kada užslopinau šias pačias pozityviausias emocijas ir ketinimus. 

Pirmiausiai prisiminiau, kaip draudžiau sau išreikšti džiaugsmą. Kažkas iš draugų man pasakė: tu garsiai, pernelyg dažnai juokiesi, tu juk ne kokia kvailelė? Na ir ko gi tu taip mojuoji rankomis, šokinėji, juk tu jau ne vaikas? Ir ko gi čia džiaugtis?

Bet paskui aš vis dėl to išmokau džiaugtis. Savaip. Įvairiai, nežiūrint į nieką.

Džiaugsmas… Tegul džiaugsmas įkvepia, o ne erzina.

Prisiminiau, kaip sunku man buvo išmokti dėkoti balsu. Labai sudėtinga. Mano šeimoje tai nebuvo priimta. “Ačiū“ skambėjo mūsų namuose retai, ir dažniausiai formaliai, ne tarpusavyje, ne tarp giminaičių. Dėkoti reikėjo tik “svetimiems“ (bet ne visiems) už dovanas, už pagalbą.

Ir kaip gi sunku man buvo pasakyti “dėkoju“ sutuoktiniui. Ne, aš ne iš tų moterų, kurios bijo, kad vyras dėl to išpuiks. Aš manau kitaip: mes nesidrovime smerkti, bet drovimės padėkoti. Man tai atrodo nenormalu.

Ne, dėkoti (balsu) aš drovėjausi dėl kitko. Aš bijojau grįžtamojo ryšio. Todėl kad labai dažnai į mano padėką man atsakydavo: na, ką tu, neverta, nėra už ką; tavo “ačiū“ ant duonos neužtepsi; kas man tas tavo “ačiū“; oi, pamiršk; skamba kažkaip nenatūraliai.  

Bet aš vis vien pradėjau mokytis. Iš pradžių – mintimis, raštu. Paskui ir balsu.

Iš pradžių dėkojau “didelėmis“ progomis, vėliau ir “smulkiomis“, už smulkmenas. Nors tai buvo visai ne smulkmenos.

Ir, žinote, gyvenimas pradėjo keistis į gerąją pusę, į palankių permainų pusę, kai aš pradėjau:

– dažniau šypsotis, žavėtis, su nuostaba stebėti;

– dažniau sakyti “dėkoju“ įvairiems žmonėms, giminėje ir šeimoje;

– pasimelsti tą pačią akimirką už kažką, kai širdis to prašo;

– daryti gerus darbus, kai turiu energijos būtent jiems;

– dažniau apkabinti artimuosius, sakyti jiems šiltus žodžius.

Neslopinti savyje džiaugsmo.

Nesidrovėti sielos polėkių.

Neslopinti savyje meilės ir gerumo.

Skleisti visa tai pasauliui.., pasauliui, kuris dar nepriprato prie gėrio. Bet tai įvyks, būtinai įvyks!

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 

Tarsi laiko mašina…

Gebėjimas stebėti – didelis menas. Juk galima žiūrėti ir nematyti. Galima šimtą kartų vartyti nuotraukų albumą ir tik šimtą pirmąjį suprasti kažką paslaptingo ir svarbaus, kas slypi jame.

Juk senos nuotraukos – tai mūsų laiko mašina, kuri gali bet kurį žmogų perkelti į praeitį, priminti vaikystę, parodyti jaunus ir linksmus tėvus, senoviniais rūbais pasipuošusius močiutę ir senelį…

O kažkas turi ir labai senų nuotraukų, kur ant pageltusio kartono įamžinti giminės protėviai: prosenelės ir proseneliai, tolimi tetos ir dėdės, o kartais ir visai nepažįstami žmonės, kažkada susieti su jūsų šeima draugystės ryšiais, tolima giminyste arba kaimynyste.

Ir net nepažįstamų žmonių nuotraukos iš praeities paliečia širdį ir kviečia susimąstyti apie kažką, kas buvo kadaise.

Ir kas pasakė, kad nėra laiko mašinos? Atverkime šiandien seną nuotraukų albumą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai meilė…

Man patinka rūpintis žmonėmis, kuriuos aš myliu, ir tai ne pasirinkimo klausimas, būtent tai ir yra meilė.

Ir būtent meilė įtakoja visiškai natūralų norą padėti mylimiems žmonėms įveikti dalį jų rūpesčių.

Juos norisi globoti ir saugoti.

Norisi, kiek įmanoma, palengvinti jų gyvenimą. Dalintis su jais ne tik džiaugsmingomis akimirkomis, bet ir būti šalia jų negalios, problemų ar sunkumų metu.

Ir tai netrikdo, nes giliai jauti skausmą arba ne pačią geriausią nuotaiką tų, kuriuos myli, ir stengiesi kažkaip viską palengvinti, padėti, palaikyti.

Kiekvienas žmogus turi žinoti, kad jis ne vienišas, kad jis kažkam reikalingas, ir aš tokia laiminga, kad galiu būti tuo meilės šaltiniu savo artimiesiems…

Padėka autorei! Pagal S. Mirnaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tavo gimininga siela

Kaip detalės susideda į vientisą paveikslą, taip ir giminingų sielų dalelės, kartą visai neatsitiktinai susitikusios, sutampa susijungusios, užpildydamos tuštumą.., properšas, paliktas kadaise praeityje…

Bučiniais – atgaivina.., užliedamos Švelnumo ir Meilės balzamu senus… bet dar vis retkarčiais maudžiančius randus.

Paliesdamos mintimis – pažadina norą Gyventi… to noro jau negalima paslėpti, jis atsispindi žvilgsnyje, tose žaismingose Laimės kibirkštėlėse, kurios apšviečia viską aplinkui. 

Sako, Laikas – gydo.

Ne.

Gydo Tavo gimininga siela, atradusi Tave tarp milijardų kitų… Rūpestingai ištraukdama skeveldras iš tavo Širdies ir surinkdama Tave po kruopelytę iš naujo…

Tyliai… Neskubėdama… Atkakliai, bet kantriai…

Atgimstant kartu su tavimi.., ir susiliejant į vieną Visumą, Vienybę.., kuri daugiau jau nepavaldi nei laikui, nei išbandymams….. 

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Visa vasara prieš akis“

“O su vasara visuomet taip, – galvojo Mažasis Angelas, – tu jos lauki, kuri planus, o vasara taip pat turi savo planus gyvenimui. Ir dar ne faktas, kad jūsų planai sutaps. Čia jau kaip pasiseks.

O todėl, kad vasara, ji jau tokia. Tai karščiu kepina, saule spigina ir karštais vėjais nudegina. Arba, atvirkščiai, nusprendžia, kad lengva vėsuma su rudens gaidelėmis – pats tas, kas šiandien labai reikalinga. Arba sugalvoja perkūnais griaudėti, griaustiniais dundėti ir žaibais svaidytis. Ir apie lietų, apie nesibaigiantį lietų nepamiršk!

O svarbiausia – vasara bėga taip greitai, kad nepavysi. Tik-tik ji prasideda, o jau, žiūrėk, saulutė užtemsta minutėlei, kad atsikvėptų, apsižiūrėtų, ir į žiemą jau bėga. Ir tu taip pat sustoji ir žvalgaisi: ar daug tos vasaros beliko?

O žinai, kuo mums reikėtų skubiai užsiimti? Paruošti sau truputį saulės ir vasaros atsargų, paimti pilnas rieškučias, lyg saldainių, į kišenes, iki valiai pakvėpuoti saldžiais aromatais, prisipildyti iki kraštų, pajusti kiekviena ląstele, įsiminti… O todėl kad vasara, ji tokia… Ypatinga…“    

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja – Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Artėjančios Tėvo dienos proga – tėveliams, seneliams, proseneliams… – tyro džiaugsmo ir meilės 🙂 ! Tegul Jūsų gerumas ir širdies šiluma sugrįžta pas Jus Jūsų vaikų ir vaikaičių meile ir širdžių šiluma 🙂 ! Meilės ir gerumo, šiltos ir jaukios vasaros mums visiems 🙂 !

Šviesus ir tyras vaikystės pasaulis

************

Kai aš imu dukrą ant savo rankų ir ji pradeda čiauškėti kažką, daugiau gal sau pačiai, aš tarpais klausausi jos čiauškėjimo, tarpais pasineriu į savo mintis, o paskui staiga aiškiai suvokiu, kad jos mažytėje galvelėje telpa ištisas pasaulis ir vargiai ar aš sugebu bent dalinai į jį patekti. Ir ar verta bandyti?

Net ir savo vaiko siela panaši į nepažįstamą šalį su begale vingiuotų kelių ir takelių. Kiekviena mama galvoja, kad ji gerai žino ir supranta savo vaikus, tačiau ateina diena, kai bet kuris iš jų pasakys, kad taip nėra. Ir vis gi, sėdėdama su dukrele ant rankų, aš jaučiu, kad aš ne vieniša. Nėra didesnio artumo tarp dviejų žmonių, nei artumas tarp motinos ir jos vaiko, kurį ji laiko ant rankų.

Padėka autorei! Ištrauka iš S. Unset kūrybos

************

 Visos močiutės moka skraidyti. Aš žinau, aš mačiau. Močiutės skraido ne taip jau aukštai, bet ir ne žemai. Taip, kad galėtų paglostyti savo anūkų galvas.

Močiutės už nugaros turi mažyčius sparnelius. Kaip laumžirgiai arba drugeliai. Po skarelėmis močiutės slepia pasakas, po kepurėmis – istorijas, o jų kišenėse – saldainiai.

Močiučių rankinėse guli ledinukai ir skėčiai. Močiutės mėgsta pirkti parduotuvėje duoną ir pieną, mėgsta sėdėti ant suoliuko ir stebėti vaikus.

Močiutės neišskrenda į pietus, kaip paukščiai. Jos visada pasilieka namuose.

Močiutės niekada nepyksta, jas galima tik nuliūdinti. Kai močiutės nuliūdusios, jos negali skraidyti, tik sėdi sau tylutėliai.

Sako, kad močiutės gali išskristi visiems laikams. Todėl močiutes reikia saugoti. Aš taip pat turėjau močiutę. Ir ji mokėjo skraidyti…

Padėka autorei! Pagal I. Zartaiskaja esė, vertė ruvi.lt

************

Meilės ir gerumo, saugios ir šviesios vaikystės mūsų vaikams 🙂 !

O iš tiesų tu tiesiog pavargai

Galbūt, tu tiesiog pavargai?

Tu jautei susierzinimą ir galvojai, kad tu turi problemų santykiuose. Bet tu tiesiog pavargai. O susierzinimas – kaip apsauga, kaip bandymas išsaugoti savo energiją. Tiesiog tu praleidai pirmuosius nuovargio požymius, laiku nepailsėjai, ir įsijungė pyktis, įžeidumas ir irzlumas.

Tu jautei kaltę dėl to, kad skundiesi ir “bambi“. O tai buvo pagalbos prašymas: aš neturiu jėgų, padėkite, bent jau supraskite, prašau. Tu ne bambeklis. Tu tiesiog pavargai. Tai normalu – kai pavargsti, pasakyti apie tai kitiems, sau. Svarbiausia – išgirsk, padėk, suprask save.

Tu praradai įkvėpimą ir vis dar bandai kažką daryti, kurti, priverti save. Motyvuoji, drausmini. Tai ne įkvėpimo praradimas, tai energijos išsekimas. Atgausi jėgas – sugrįš ir įkvėpimas daryti viską be prievartos, iš meilės.

Todėl jei visa tai apie tave, tuomet su tavimi viskas “taip“, su tavimi viskas tvarkoje. Tu tiesiog pavargai. Leisk sau pailsėti. Leisk sau “nieko nedaryti“ be kaltės jausmo ir pasiteisinimų, be pažadų vėliau “nuarti“ dar daugiau.

Pailsėk. Tiesiog pailsėk pirmai progai pasitaikius. Tau galima. Tau to reikia. Viskas gerai. Ilsėkis… Apkabinu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !