ruvi

Kartais per jėgą jau nesigauna. Viskas viduje priešinasi, protestuoja, pradeda lūžinėti.

Tai reiškia, kad atėjo laikas pauzei. Laikas pasakyti: “ne dabar“. Šiek tiek vėliau.

Laikas atsigauti. Laikas taisyti tai, kas sugedo.

Reikia viską suvokti ir pergyventi. Reikia atsigulėti, persirgti ir išsimiegoti. O po to – pasivaikščioti vienatvėje, pakvėpuoti, pastebėti kažką didesnio. Ir save tame didesniame.

Atleisti. Pamilti iš naujo. Arba galutinai išsiskirti.

Tylos laikas. Buvimo su savimi laikas. Jo visada nepakanka. O jis mums būtinas.

Kartais reikia tiesiog pasitikėti savo vidiniam “šiek tiek vėliau“.

Padėka autorei! Pagal Olia Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Greiti laikai. Greita jausmų kaita. Nėra laiko pergyventi skausmą.

Žmonės eina pas psichologus dažnai su vieninteliu tikslu – kad nedelsiant užgesintų skausmą. Kad greičiau liautųsi jausti – ir vėl bėgte į gyvenimą į darbus, į šeimą. Kaip robotai. Kad gyventų ir nesijaudintų. Kad gyventų ir netrukdytų įkyrios mintys. Kad gyventų ir nieko nejaustų.

Todėl kad skausmas – tai apie jausmus. Tai rodiklis. Kur pažeista visuma, ten skauda. Kur žaizda, ten skauda. Kur žaizda, ten negali neskaudėti. Jei organizmas gyvas, jis reaguoja į traumą, į susirgimą, į veiklos sutrikimą.

Žaizda nesugyja akimirksniu. Patepkime ją nuskausminančiu tepalu. Perriškime ją. Bet žaizda neužgis anksčiau, nei suveiks visi apsauginiai ir atstatomieji mechanizmai. Kraujo negalima priversti krešėti greičiau, o ląstelių – greičiau regeneruotis. Viskas vyksta savo greičiu ir savo laiku.

Tas pats – ir su psichika. Ji turi praeiti visus etapus. Neslopinti specialiai (neliesti žaizdos), neskubinti (netepti vieną po kitos priemonių). Reikia leisti sau PERSIRGTI.

Netektis skaudina. Išsiskyrimas skaudina. Pranešimas su negatyviu turiniu skaudina. Neatsakytas laiškas skaudina. Grubus žodis skaudina. Nemeilė skaudina. Ignoravimas skaudina. Pavydas skaudina.

Reikia ne bėgti, ne gelbėtis, o pergyventi. Reikia persirgti. Kaip gripo metu, kai reikia gulėti lovoje ir gerti arbatą su citrina. Reikia priimti šį skausmą ir šią būseną. Pripažinti ir įvardinti tai, ką jauti. “Taip, aš pavydžiu“ . “Taip, aš bijau ją prarasti, labai bijau“. Ir pajusti. Verkti. Pykti. Išlieti jausmus. Ilgesingai vartyti nuotraukas. Rašyti kvailus laiškus. Galima neišsiųsti, tik parašyti. Skirti laiką tam, kad išgyventume skausmą dėl situacijos. Pabūti joje. Nepersijungti. Nesiblaškyti. Specialiai skirti laiką sąmoningam skausmo pergyvenimui.

Psichika pati įjungs apsauginius mechanizmus. Jei netrukdysite jai, įjungs. Praeis skausmas – ir ateis apatija, abejingumas. Paskui ateis ramus suvokimas to, kas įvyko. Po to – susitaikymas su situacija ir noras judėti toliau. Būtent tai, ką jūs norėjote gauti iš karto, nedelsiant, pačioje pradžioje.

Suprantu, tai keistas receptas. Bet jūs patys žinote: bet kokių nuskausminamųjų poveikis baigiasi, o žaizda nustoja skaudėti tik tada, kai užgyja.

Padėka autorei! Pagal Lilijos Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Žmogus paprastai nemoka visiškai tylėti. Kai tavo lūpos tyli, tavo protas ir toliau plepa. 

Atrodytų, kad tu tiesiog tyli, bet tavo galvoje verda košė iš tavo minčių. Tavo protas, kaip ta stebuklinga puodynė iš pasakos, be perstojo verda minčių košę. 

Dauguma tavo minčių nemalonios tau pačiam, bet tu nežinai, kaip jų atsikratyti. Tavęs to nemokė.

Tave mokė tik pradėti galvoti, įjungti mąstymo procesą. Taip ir sakė: “Pradėk pagaliau galvoti. Įjunk galvą!“

Bet tie, kas išmokė tave įjungti šį procesą, nežino, kaip jį išjungti arba bent jau laikinai sustabdyti.

O tau reikia šito daugiau, nei tu pats dabar suvoki. Todėl kad dauguma žmonijos problemų ir konfliktų vyksta būtent dėl to.

Kad išmoktum pilnai tylėti be įkyrių minčių ir tiesiog ilsėtis nuo nereikalingos informacijos triukšmo, reikia išmokti sąmoningai kalbėti, girdėti, ką tu sakai ir suvokti, ar tai, ką tu kalbi, yra tiesa.

Išmok sakyti tiesą, išmok sąmoningai kalbėti, sakyti tai, ką tu jauti. Ir tuomet, laikui bėgant, tu išmoksi tylėti be įkyrių minčių galvoje.

Tai ir yra tikras poilsis nuo visokio šurmulio ir įtampos. Tai didžiausia dovana.

Padėka autoriui! Pagal A. Sita esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !