Kokia prasmė neigti pasaulį tokį, koks jis dabar yra?
Štai kame pokyčių stebuklas ir paradoksas. Kai mes pavargstame nuo vidinės prievartos, kai daugiau nekovojame su tuo, kas dabar vyksta, kai mes daugiau neneigiame dabartinės situacijos mūsų gyvenime, mes pagaliau atsikvepiame ir nusiraminame.
Ir tik po to, kai esame ramūs, kai turime gilų ryšį su Dabartinės akimirkos pagrindu, mums atsiveria naujos perspektyvos ir neaprėpiamos galimybių erdvės. Užsimezga nauji ryšiai, atsiranda nauji sprendimai.
Iš ramybės ir situacijos supratimo taško, dalykai, kurie atrodė nepajudinami, dabar jau tokie neatrodo. Blokai jau ne tokie tvirti. Senos svajonės apie ateitį pradeda griūti ir užgimsta naujos.
Energijoms, kurios prieš akimirką atrodė neįmanomos, dabar jau leista judėti, išreikšti ir išlaisvinti savo kūrybinę jėgą.
Kadangi mūsų akys plačiai atvertos, dabartinėje gyvenimo situacijoje mes pastebime naujas detales, kurių anksčiau nematėme, nes buvome įsitraukę į “geresnės ateities“ siekius.
Iš gilios vidinės ramybės taško mums lengviau žengti sekantį žingsnį. Ir kartais sekantis žingsnis reiškia apskritai nesiimti jokių veiksmų, o tik dar giliau suprasti ir priimti tai, kur mes dabar esame!
Ir tai nereiškia, kad mes pasiduodame. Tai ne pasyvumas ar pritarimas “negatyvui“. Tai nereiškia, kad atsisakome geresnės ateities. Tai nereiškia, kad sutrikome.
Iš tiesų tai didelė drąsa: pasirengimas sulėtinti gyvenimą, pasirengimas būti sąmoningu, pasirengimas pilnai išgyventi dabartinę mūsų gyvenimo sceną su visais jos džiaugsmais ir nelaimėmis, abejonėmis ir įkvėpimais.
Mūsų gyvenimo scenarijus neparašytas, jis nuolat rašomas. Ir jei priešinamės dabartinei scenai, mes iš esmės priešinamės visam gyvenimui. Pasipriešinimas gimdo tik pasipriešinimą.
Kartais pasipriešinimas gyvenimui taip pat gali turėti prasmę – jis gali mus atvesti į momentą, kai mes pavargsime priešintis gyvenimui! Ir tuomet, iškankinti kovomis, jūs giliai pasineriate į dabartinį momentą, ilsitės jo glėbyje, pasitikite gyvenimu, priimdami savo netobulumą.
Ir tuomet viskas atrodo įmanoma, viskas gyva, kai jūs patys jaučiatės gyvi. Ir tuomet gali įvykti realūs pokyčiai. Galbūt, lėtai, o galbūt, dideliais žingsniais.
Bet jūs daugiau neskubinate pokyčių. Jūs tiesiog leidžiate jiems įvykti. Pagaliau jūs atgavote pusiausvyrą, ir jūs jau ne problemos dalis, o problemos sprendimo išraiška.
Kartais mums reikia liautis bandyti keisti situaciją, kad ji pasikeistų pati savaime.
Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
