Alkoholikų vaikai

Daugybė suaugusių žmonių užaugo šeimose, kur gyvenimą “valdė“ alkoholis – gėrė vienas arba abu tėvai. Ir šiandien daugybė vaikų auga tokiose šeimose.. Kartais jos išoriškai atrodo normalios, tačiau jų vidinis gyvenimas tampa vaikams nepakeliama psichologine trauma.

Tik augdamas harmoningoje šeimoje, kur tėvai skiria vaikui pakankamai dėmesio ir nuoširdžiai juo rūpinasi, vaikas gali išskleisti geriausias savo savybes ir talentus. Alkoholikų šeimoje tokių sąlygų nėra, ir dėl to vaikas patiria visą gamą neigiamų išgyvenimų.

Visi neigiami išgyvenimai ne tik trukdo vaiko vystymuisi, bet ir padaro poveikį asmenybės formavimuisi. Todėl nenuostabu, kad psichologai gyvenimą tokioje šeimoje prilygina psichologiniam mūšio laukui – kur santykiai nenatūralūs, nenormalūs, žlugdantys.

Alkoholikų šeimoje dažniausiai vaikų patiriami išgyvenimai:

Psichologinė įtampa. Vaikas nėra užtikrintas ne tik dėl rytojaus, bet ir dėl šios dienos vakaro.. Tokie vaikai lyg maži sargybiniai, stovintys savo poste – pasiruošę problemoms dėl tėvų alkoholizmo ir pasirengę apsiginti patys.

Neigimas, vidiniai prieštaravimai. Visi alkoholikai neigia savo priklausomybę. Tėvai neigia tai, ką vaikas mato savo akimis. Taip gimsta vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas realybe, neigimas to, kas vyksta gyvenime, melas.

Sąlygiškumas. Pagyrimus ir paskatinimus vaikas gauna priklausomai nuo tėvų nuotaikos ir jų išgerto alkoholio kiekio (“myliu tave“, “nesipainiok po kojom“ ir pan.). Vyrauja kritiškumas, bausmės, o ne pritarimas ar palaikymas. Vaikui trūksta tėvų nuoširdumo ir dėmesio.

Pyktis. Dažniausia vaikų reakcija į tėvų alkoholizmą – pyktis: juk jie elgiasi agresyviai išgėrę, pamiršta savo pažadus, gali skaudžiai įžeisti vaiką, nepelnytai nubausti..

Prislėgta nuotaika. Alkoholikų vaikai jaučiasi nelaimingi, matydami sveikas, darnias šeimas. Jie nuolat pergyvena dėl netinkamo savo tėvų elgesio.

Baimė. Bloga nuojauta ir baimė tampa alkoholikų vaikams įprastos. Neprognozuojamas tėvų elgesys gimdo nežinomybės baimę: ar tėtis blaivas pareis, ar bars jį mama šiandien?.. Chaotiškame alkoholikų gyvenime nieko negalima numatyti, nieko negalima prognozuoti.

Kaltės jausmas. Alkoholikų vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl tėvų girtuoklysčių: jiems atrodo, kad jie gali sustabdyti tėvų alkoholizmą, jei bus geri ir klausys tėvų.

Sutrikimas, užsidarymas. Alkoholikų vaikai slepia, kad jų tėvai geria, ypatingai gėdijasi girtų tėvų, todėl vengia kviesti draugus į namus. Dėl to dažnai užsidaro savo vidiniame pasaulėlyje su fantazijomis apie gražų gyvenimą.

Visi šie stiprūs neigiami išgyvenimai žaloja jautrią vaiko psichiką ir įtakoja jo tolimesnį gyvenimą. Iš tokios vaikystės žmogus atsineša daugybę negatyvių įsitikinimų apie save: “manęs niekas nemyli, aš sukeliu tik problemas visiems, aš niekam nereikalingas, negaliu niekuo pasitikėti“..

O tokius neigiamus įsitikinimus lydi nepasitikėjimas savimi, nuotaikų svyravimai, sunkumai bendravime, poreikis gauti pritarimą ar palaikymą, polinkis kritikuoti ir teisti, poreikis kontroliuoti kitus, priklausomybės, impulsyvumas, kraštutinumai ir t.t.

Net ir tie, kurie mano, kad geria alkoholį saikingai, kultūringai, bet sistemingai (per šventes, jubiliejus, vestuves, gimtadienius, savaitgaliais..) – rodo savo vaikams alkoholio paveiktų žmonių elgesį ir tai, kad alkoholis – neatsiejama ir privaloma jų šeimos gyvenimo dalis.

Todėl – prieš ruošiant šventes, kviečiu suaugusius susimąstyti: ar tikrai būtinas alkoholis, ar tikrai negalite jo atsisakyti: dėl vaikų, dėl jų pilnavertės ateities?

(Pagal psichiatrės-narkologės V. D. Moskalenko knygą “Priklausomybė: šeimos liga“, vertė ruvi.lt)

Paprasta išmintis

Kame gi skirtumas?

Vienas išminčius papasakojo savo mokiniams juokingą istoriją. Jie ilgai ir nuoširdžiai juokėsi..
Po kelių minučių jis vėl papasakojo mokiniams tą pačią istoriją. Nusišypsojo tik keletas.
Išminčius trečią kartą papasakojo tą pačią istoriją.. bet jau niekas nesijuokė.
Tada išminčius paklausė:
– Juoktis nuolat iš tos pačios istorijos jūs negalite. Tai kodėl tuomet jūs leidžiate sau vėl ir vėl verkti dėl tos pačios priežasties?..

Berniukas ir šventikas

Į vieną mažą kaimelį atvažiavo šventikas. Sutikęs mažą berniuką, jis paklausė – kaip jam surasti vietinę bažnyčią.
Kai berniukas nupasakojo kelią, šventikas padėkojo ir pridūrė:
– Ateik šiandien vakare į bažnyčią ir savo draugus atsivesk!
– O kam?
– Aš jums papasakosiu, kaip pakliūti į dangų!
– Juokaujate?.. – nusijuokė berniukas, – Juk jūs net nežinojote, kaip pakliūti į mūsų bažnyčią!..

Liūtas ir šuo

Kartą pas liūtą atėjo šuo ir pakvietė jį.. kautis.
Tačiau liūtas tik atlaidžiai pažvelgė į šunį.
Šuo įsižeidė ir piktai pareiškė:
– Jei tu nesikausi su manimi, aš papasakosiu savo draugams, kad liūtas bijo manęs!
Liūtas į tai atsakė:
– Keliauk sau.. Geriau tegul mane pasmerkia šunys už bailumą, nei liūtai niekins mane už tai, kad aš koviausi su šunimi!

Tiesa

Mokinys paklausė išminčiaus:
– Sakyk, Mokytojau, kodėl mes mokomės atsiskyrę nuo pasaulietiško gyvenimo?
Mokytojas atsakė:
– Kaip manai, ar pradės bitė rinkti medų iš dirbtinės gėlės?.. Taip ir tiesa: ji neateina pas tuos, kas apžavėtas išorinių iliuzijų spindesiu.

Meilė

Kartą neseniai vedęs sūnus su apmaudu tarė savo tėvui:
– Mes su žmona laikomės už rankų, švelniai žiūrime vienas į kitą, sakome meilės žodžius.. Tėvai, kaip aš norėčiau, kad ir jūs su mama būtumėte tokie patys laimingi!
Tėvas atsakė:
– Sūnau, su kiekvienais metais tavo meilė bus brandesnė ir įgaus vis kitokią išraišką.. Pavyzdžiui, aš sakau tavo mamai, kad myliu ją, kai kantriai išklausau, kaip jį eilinį kartą susipyko su kaimyne.. O ji sako, kad myli mane, kai padeda man taisyti žvejybos tinklus.. Juk tu žinai, kaip ji nemėgsta jų taisyti..

Visiems saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio! 🙂

Apie abipusę pagarbą bendravime

Pagarbą bendravime šiandien dažniausiai pakeičia parodomasis, išorinis mandagumas. Ypač tai ryšku susirašinėjime, kur apstu šabloninių mandagumo žodžių, kurie lyg ir turėtų išreikšti pagarbą, tačiau iš tiesų tėra šaltas formalumas.

Tačiau ir pokalbiuose dažnai girdime, kai besiginčijantys žmonės, kurie tikrai negerbia ar net nemėgsta vienas kito, pabrėžtinai kartoja: “gerbiamasis..“ Koktu, veidmainiška, nenuoširdu..

Tuo tarpu pagarba pirmiausiai siejama su nuoširdumu ir geranoriškumu. Ir išreiškiama ji ne tik žodžiais, bet ir bendravimo motyvais – ko mes siekiame bendravime. Juk po mandagiais žodžiais gali slypėti ir abejingumas, ir įvairios manipuliacijos, ir net pažeminimas.

Formalus mandagumas daugeliui atgrasus. Jis labai paplitęs, todėl pažvelkime – kokie iš tiesų yra pagarba grįsti bendravimo principai. Jų nedaug, bet juos žinodami, nenukrypsime į pagarbos imitavimą – parodomąjį išorinį mandagumą.

Pirmiausia – bendravimo motyvas. Jis turi būti nuoširdus ir pozityvus: pasidalinti informacija, pasikeisti nuomonėmis, kažką sužinoti, išsiaiškinti situaciją, atsakyti į klausimus, susitarti arba suderinti veiksmus, priimti sprendimus, aptarti įspūdžius, ir pan..

Visada kalbėti apie reikalo esmę ir sakyti tiesą. Venkime tuščių pokalbių, įvairių manipuliacijų, siekiant kažkokių tikslų ir nenukrypkime nuo temos, norėdami išvengti tiesaus pokalbio.

Išreikšti mintis taip, kad jos būtų aiškios ir suprantamos. Neaiškiai, painiai, nesuprantamai išdėstytos mintys gali būti neteisingai suprastos, todėl sukels nereikalingus ir beprasmiškus dialogus ar ginčus.

Savo mintis dėstyti taip, kad nežemintume kitų žmonių. Nekorektiški pasisakymai dėsningai sužadina atsakomąją agresiją ir abipusius įžeidinėjimus. Žeminantis kitus žmogus negerbia ne tik kitų, bet ir savęs.

Vengti “guru“ pozicijos ir frazių: “tu privalai, tu nieko nesupranti, tau reikėtų, aš tau patarčiau“ ir t.t.. Savo požiūrį išreiškime korektiškai, be “pasikėlimo“ virš kitų.

Negaišti laiko ir jėgų įtikinėjant kitus išskirtinai savo nuomonės teisingumu arba kito nuomonės neigimu. Kiekvienas žmogus turi savo patirtį, išgyvenimus, informacijos šaltinį, suvokimą – ir kartais jie būna labai skirtingi. Tokiu atveju vietoje ginčų reikėtų apsiriboti argumentuotų nuomonių pasikeitimu.

Mokėti išklausyti ir išgirsti. Tai labai svarbu, nes labai dažnai, net neišklausę kalbančiojo, pertraukiame jį viduryje sakinio ir dėstome savo nuomonę. Tokiu būdu parodome nepagarbą kalbančiam.

Valdyti savo emocijas pokalbio metu. Savo nepritarimą ar nesutikimą galime išreikšti ramiai ir be asmeniškumų, pvz.: “aš negaliu su tuo sutikti, negaliu pritarti, aš manau kitaip“ ir pan. Ir neslopinkime nuoširdžios nuostabos, susidomėjimo ar pritarimo – tai sukuria šiltą bendravimo atmosferą :).

Atrodytų – paprasta laikytis šių principų, bet labai dažnai ambicijos ar egoizmas nuveda į priešingą pusę. Tam, kad pagarba taptų bendravimo pagrindu – reikia tiesiog jų laikytis. Tuomet formalų, šaltą mandagumą pakeis nuoširdus bendravimas, grįstas abipuse pagarba.

Ir čia veikia auksinė taisyklė: pradėkime nuo savęs, o kiti tikrai atlieps į parodytą geranoriškumą. Verta to išmokti – juk abipusė pagarba bendravime sukuria ypatingą, nuoširdų ryšį tarp žmonių :)..

Nuostabus jausmas – laimė

Laimė visada paprasta.

Ji netriukšminga. Jai nereikia dopingų, sukrėtimų ir pramogų. Ji pilnavertė ir vientisa. Begalinė.

Tarsi po žeme slypintis neišsenkantis ir gaivus šaltinis. Laimė trykšta versme, pripildo, liejasi per kraštus, plūsta, ištrina žmonių užbrėžtus apribojimus, vienija su tuo, kas aplinkui. Su aplinkiniu pasauliu.

Nuostabus jausmas – laimė.

Ji visada paprasta. Kaip šokis. Snaigių šokis žibinto šviesoje. Kaip sustingę nuo šalčio pirštai ant karštos arbatos puodelio artimiausių žmonių draugijoje. Kaip mamos balsas… Arba kai basomis per rytinę žolę.

Laimė – kai rankos ant besilaukiančios moters pilvo, kai apmiręs klausai: o gal sujudės?

Laimė – žiūrėti į akis, o ne pro šalį. Žiūrėti ir matyti. Girdėti. Praregėti.

Tai – kada jau tau daug kartų po 5-is, o tu vis dar jauti, o svarbiausia – tiki stebuklinga Kalėdų Dvasia, dovanojančia viltį ir tylų džiaugsmą.

Tikra laimė neateina paliepus paryčiais. Jos nelydi beviltiškumas, pagirios ar galvos skausmas.

Ji nežino dalinio matavimo – negalima būti truputį laimingu: esi laimingas arba ne. Arba, tiksliau – laimę galima jausti arba nejausti.

Štai ir šią akimirką laimė kantriai laukia palankių sąlygų: tylos ir jautrumo.

Jautrumo kertelei, kurioje ji slypi – žmogaus širdžiai.

Padėka autorei – V. Skvorcovai-Ochrickajai! 🙂

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Saulės (R)evoliucija

Filmo “Solar (R)evolution“ autorius – vokiečių biofizikas Dieter Broers. Jame pasakojama apie tai, kad Saulė įtakoja mūsų gyvenimą žymiai daugiau, nei mes žinojome iki šiol. Saulė kuria ir palaiko gyvybę Žemėje, ji veikia ir žmogaus fizinius, biologinius ir psichinius aspektus.

Galingi saulės pliūpsniai, kuriuos stebėjome pastaruoju metu, veikia mus visus. Ir jei Saulė įtakoja kiekvieną žmogų, reiškia, ji įtakoja ir žmonijos kolektyvinį likimą. Filmo autorius teigia, kad būtent Saulės aktyvumas parodo, kad žmonija dabar yra visaapimančių pokyčių procesų sūkuryje. Ir visa tai matome jau ir mūsų kasdieniniame gyvenime.. Pažiūrėkime ištrauką:

Kad vasara neprabėgtų..

Dažnas sako, kad vasara pralekia nepastebimai.. Taip yra iš dalies dėl to, kad esame atitrūkę nuo gamtos – daugiausia mūsų veiklos vyksta patalpose, nuolat skubame – todėl tiesiog nepastebime visų vasaros privalumų ir grožybių, nespėjame jomis pasidžiaugti..

Kad pajustume visus vasaros džiaugsmus, turime juos pastebėti, pajusti, liesti, matyti, ragauti, uosti – t.y., daryti tai, ką galime daryti tik vasarą :). Ir daryti tai sąmoningai – visa savo esybe džiaugtis tuo, ką dovanoja mums gamta. Jausti vienybę su ja..

Štai jau ir pirmasis vasaros mėnuo baigiasi! Pažvelkime, kiek nuostabių dalykų galime šią vasarą dar atlikti :):

* Važinėti dviračiu.

* Daugiau vaikščioti pėsčiomis.

* Pabūti turistu gimtame mieste, gyvenvietėje, kaime.

* Valgyti ledų karštą vasaros dieną! (skaniausi ir sveikiausi – pačių pagaminti, pvz., užšaldytos trintos braškės su cukrumi)

* Vaikščioti basomis po žolę ar smėlį.

* Nusipinti lauko gėlių vainiką, uosti nuostabų gėlių aromatą.

* Maudytis ežere, upėje, jūroje.., na, bent jau pabraidyti.

* Skanauti šviežio medaus.

* Papuošti balkoną gėlėmis, pasodinti gėlių savo kieme.

* Su vaikais piešti kreidutėmis ant asfalto, leisti popierinius laivelius upeliu arba paleisti aitvarą :).

* Pietauti arba pusryčiauti gamtoje, gerti arbatą balkone arba sode.

* Pasideginti saulėje (saugiai!)

* Stebėti žvaigždėtą vasaros dangų, saulėtekį, saulėlydį, vaivorykštę.

* Mėtyti akmenukus į vandenį :).

* Valgyti “vasarinį“ maistą: šaltibarščius, šviežias bulves su krapais, lengvai sūdytus agurkus, uogas, vaisius, daržoves..

* Prisirinkti vaistažolių ir žolinių prieskonių, juos susidžiovinti žiemai.

* Ilsėtis hamake arba snausti (skaityti) pasitiesus pledą po medžiu sode.

* Su šeima nueiti pėsčiomis į žygį ir miegoti palapinėje.

* Aplankyti toliau gyvenančius gimines ir draugus.

* Vakaroti prie laužo su draugais ar šeima.

* Išsikepti pyragą su šviežiomis uogomis, išsivirti skanią uogienę.

* Sportuoti lauke (bėgioti, važiuoti dviračiu ir t.t..)

* Valyti organizmą vieną dieną per savaitę valgant tik šviežias daržoves arba vaisius.

* Fotografuoti žydinčią gamtą.

* Karštą vasaros dieną laistytis vandeniu! 🙂

Ir dar daugybė vasaros smagumų.. 🙂 Ir, žinoma, nepamiršti daryti gerų darbų – padėti tiems, kam reikia pagalbos, dovanoti savo užaugintas gėles, vaišinti sodo gėrybėmis, dalintis gerumu, nuoširdumu ir šypsenomis :)!

Visiems smagios vasaros! Kad ji ne “prabėgtų“, bet suteiktų jėgų, žvalumo, sveikatos ir daug gerų emocijų! 😀

Išmintis

Gėris ir blogis (Viktorianas)

Dorovės kriterijus yra tam tikrų dėsnių ir taisyklių laikymasis, kurių dėka gėris netampa blogiu.

Gėris – tobula aukščiausių žmogaus savybių išraiška: meilė, sąžiningumas, atjauta, pagarba, nuoširdumas, teisingumas, gerumas.

Blogis – primityvių, negatyvių, žemų savybių išraiška.

Ryšys su gamta (Dž. Krišnamurti)

Dauguma iš mūsų prarado ryšį su gamta.

Mes vis labiau daromės miestiečiais, gyvenančiais daugiabučiuose ir turinčiais vis mažiau erdvės tam, kad pamatytume dangų ryte ir vakare..

Praradę ryšį su gamta, atsiradusią vidinę tuštumą mes stengiamės užpildyti vystydami savo intelektą.

Mes skaitome daugybę knygų, žiūrime televizijos laidas, ginčijamės dėl savo nuomonės, puikuojamės žiniomis, pramogaujame, blaškomės, konkuruojame, siekiame primestų tikslų..

Tačiau.. ar tai nėra pabėgimo forma, pakeitimas ar dirbtinis stimuliavimas?

Juk jei turite ryšį su gamta – argi reikės jums kažko dirbtino?

Apie tai yra puikus pasakojimas:

Kartą ryte, kai Mokytojas ruošėsi skaityti paskaitą – ant palangės nutūpė mažas paukštelis ir ėmė čiulbėti. Ir čiulbėjo jis iš širdies! Paskui nuskrido. Tada Mokytojas pasakė: “tuo šiandien ir pabaigsime paskaitą..“

Taigi – ar dar girdite paukščių čiulbėjimą? Ar stebite saulėtekį ir saulėlydį?.. 🙂

Skaidymas (Dao)

Sunkumai negali būti įveikti iš karto.
Lėtai atrišk mazgus, skaidyk, kad įveiktum.

Auksinės rūdys (vienuolis Varnava)

Auksas nerūdija.
Pats.
Užtat kiek auksą mylinčių sielų surūdijo nuo jo negrįžtamai!

Auklėtojas – lyg sodininkas (A. Bacha)

Auklėtojo darbą galima sulyginti su įvairius augalus auginančio sodininko darbu.

Vienas augalas mėgsta saulės šviesą, kitas – pavėsį; vienas mėgsta upelio pakrantę, kitas – vėjuotą kalno viršūnę. Vienas gerai auga smėlingoje dirvoje, kitas – drėgnoje molėtoje.

Ir kiekvienam reikalinga ypatinga, tik jam tinkanti priežiūra, kitaip jis nepasieks tobulumo savo augime. Ir sodininkas tai žino: jis gerai supranta kiekvieno augalo poreikius bei galimybes.

Visiems saulėto ir smagaus savaitgalio!! 🙂

Ko iš tiesų nori žmogus?

Kai valdžios atstovai savo veiklos ataskaitose vardina savo pasiekimus, susidaro dvejopas įspūdis: kad jie kalba apie kažkokią nežinomą mums paralelinę realybę, arba kad mes klausomės archyvinių įrašų iš nelabai tolimos praeities partinių suvažiavimų.

Kalbų schema vienoda: truputis patriotizmo, truputis negatyvių reiškinių paminėjimo, daug neesminės informacijos (dėl apimties, turbūt), savo veiklos sureikšminimas, pompastika apie tautą ir nuostabų jos rytojų..

Neaišku, kam reikalingi tokie šabloniniai kalbėjimai, nes kol yra blogai gyvenančių, kenčiančių žmonių – tokios kalbos yra tiesiog veidmainystė. Jei būtų geri veiklos rezultatai, apie juos pasakoti žmonėms nereikėtų – visi tai pamatytų ir pajustų.

O atmetus visas tuščias kalbas, mūsų “civilizuotame“ pasaulyje vis dar yra:

– skurdas, nepriteklius, benamiai – net vadinamose turtingose šalyse;
– nedarbas ir emigracija;
– išnaudojimas ir smurtas;
– įtampa dėl rytojaus nežinomybės;
– didėjanti mokesčių našta;
– valdžios veiksmų baimė;
– korupcija;
– ekonominės ir konstitucinės krizės, karai;
– nepagydomos ligos, alkoholizmas, narkomanija ir t.t..

Ir ar žino, ar bent susimąsto žmonės, kurių rankose valdžia – ko iš tiesų nori žmogus? Ir kaip turėtų gyventi tauta, kad visi jos nariai jaustųsi laimingi ir būtų sveiki? Ir kad tokį gyvenimą jie gali sukurti savo tautai – tereikia geros valios?

Pasirodo, žmonės nori paprastų, įgyvendinamų dalykų:

– Taikos visame pasaulyje;
– Laisvės: visada turėti teisę rinktis;
– Visada būti savimi;
– Turėti bendrus tikslus: šeimos, valstybės, žmonijos;
– Dirbti mėgiamą darbą ir tiek, kad liktų pakankamai laiko šeimai, pomėgiams, savirealizacijai, visuomeninei veiklai;
– Kad gyvenimo kokybė nebūtų tiesiogiai priklausoma nuo uždarbio, kuris turi būti pakankamas oriam gyvenimui ir būtiniems poreikiams;
– Turėti galimybę atostogauti, laisvai keliauti, lankyti draugus ir gimines kitose šalyse;
– Naudoti tausojančias ekologiją technologijas;
– Laisvai pasirinkti gyvenimo vietą;
– Gyventi ne pagal primetamus šablonus, o pagal bendražmogiškus moralės ir vienybės principus;
– Turėti mokyklas, kuriose dirba talentingi ir mylintys vaikus mokytojai, kurie ugdo vaikus kūrybingai ir atskleidžia kiekvieno gabumus.
– Žinoti, kad sunegalavus gaus reikalingą pagalbą;
– Valgyti maistą ir švarų vandenį, kurie suteiks energiją ir sveikatą;
– Gyventi pasaulyje, kur jūs ir jūsų vaikai sveiki, laimingi, saugūs..

Valdžia nėra vien mokesčių surinkėja – tai tautos išlaikomi žmonės, kurie turėtų sukurti žmonėms sąlygas, kuriose jie jaustųsi reikalingi, orūs ir laimingi. Tam reikalingas ne tik glaudus bendradarbiavimas su tauta, bet ir konkretūs, sistemingi, apčiuopiami žingsniai link visų gerovės ir, žinoma, atsakomybė.

O kai dirbama – turi būti ir rezultatas. Jei rezultato nėra – reiškia, valdžia nesupranta, ko reikia žmonėms normaliam gyvenimui, arba “pamiršo“ savo įsipareigojimą – atstovauti jų interesus ir dirbti visų labui.

Yra toks posakis: jei laiminga tauta – gerbiama ir valdžia :). Gerbiama už rezultatus, o ne už kalbas.

Kaip gėlės..

Gėlė atvira viskam, kas ją supa: gamtai, saulės spinduliams, šviesai, lietui, vėjui…

Ji spontaniškai veikia aplinką, spinduliuodama grožį ir džiaugsmą.

Gėlė besąlygiškai išreiškia grožį ir esančią joje gyvybės paslaptį. Gėlės mus visada džiugina: žydėdamos jos spinduliuoja universalią Meilę.

Gėlė nesvarsto – ką jai atneš žmonių dėmesys.

O žmogus?..

Jis nori, kad jo grožis, jo gabumai jam būtinai kažką atneštų – dėmesį arba materialinę naudą. Intelektas išvysto jame gudrumą, savanaudiškumą, išskaičiavimą.

Reiškia, gėlė… “geresnė“ už žmogų?

Bet jei žmogus palypės visa pakopa aukščiau ir sąmoningai padarys tai, ką gėlė daro nesąmoningai – jis galės išreikšti savo aukščiausią esybę.

Ir tuomet tai bus toks pat spontaniškas grožio skleidimas – besąlygiškas, tiesiog dėl būties džiaugsmo.

Maži vaikai tai moka. Tačiau veikiami savo tėvų ir aplinkos, jie, deja, anksti pasidaro gudrūs ir savanaudiški.

O tas noras – siekti naudos iš to, kas esate arba iš to, ką darote – iš tiesų yra pats atgrasiausias ir bjauriausias dalykas pasaulyje. Ir vienas iš labiausiai paplitusių, kad net tapo beveik spontanišku žmoguje.

Atminkime: NIEKAS TAIP TOTALIAI NEATGRĘŽIA MŪSŲ NUGARA Į DIEVIŠKĄ MEILĘ, KAIP NORAS GAUTI NAUDĄ AR PELNĄ.

O štai gėlės tiesiog žydi! Ir jos žieduose mes matome didingą Jėgą, didžią universalią Sąmonę ir Meilę. Todėl mes taip mėgstame jas…

Žiūrėdami į nuostabius vasaros žiedus, prisiminkime tai :). Ir skleiskime gyvenimo grožį… kaip gėlės :).

(Mintys iš M. Rišar paskaitos “Būkite kaip gėlės“)

Saulėto visiems savaitgalio!! 🙂

Filmas “Klestėjimas: kaip jį pasiekti Žemėje?“

Filmo autorius – Fosteris Gemblas (Foster Gamble), kuris ilgą laiką tyrinėjo – kodėl mūsų planetoje tiek neteisybės, kančios ir griovimo. Pagrindinis jo keliamas klausimas – ar gali žmonija klestėti ir kodėl ji to nedaro?..

Juk kiekvienas gyvas organizmas Žemėje akivaizdžiai liudija apie neįtikėtiną Visatos gebėjimą pasiekti idealų balansą ir daryti tai, kam ir skirtas gyvenimas – klestėti. Natūrali gyvenimo forma ir yra klestėjimas!

Susimąstykite minutėlei apie vieną iš didingų stebuklų: apie tai, kaip mažytės vyro ir moters lytinės ląstelės susijungusios aktyvuoja grandiozinį procesą, kurio rezultatas – vieno iš mūsų gimimas.

Žmogus turi beribes galimybes ir didžiulį potencialą!.. Gamta mums rodo, kad gyvenimas yra užprogramuotas klestėjimui – kaip ir visos gyvybės formos Žemėje.

Tačiau daugelio žmonių gyvenimas yra ne klestėjimas, o išgyvenimas ir kova. Nejaugi tai viskas, ką mes sugebame?.. Ar tikrai Visata triūsė milijardus metų, kad sukurtų būtybę, kuri taps priešu sau ir savo namams – Žemei?

Ne! Mes ne gamtos klaida, mes tiesiog.. suklaidinti, todėl klystame! Mes nematome savo neįtikėtinų galimybių ir savo potencialo, todėl netenkame savo gyvenimiškos jėgos ir didingumo. Bet visa tai greitai taps praeitimi :)..

Filme pasakojama apie daugelį dalykų, apie kuriuos nerašo vadovėliai ir oficiali spauda. Pradžioje – apie tai, kad mes ne vieni Visatoje, klestėjimo kodą ir ratus laukuose..

O toliau – apie visiems mums itin svarbias problemas, priežastis, kurios slopina mūsų klestėjimą: badą, karus, neteisybę, nelygybę, chemizuotą maisto pramonę, komercinę mediciną, farmacijos pramonę, švietimo sistemą, pajamų mokesčius, bankų veiklą, korporacijas, krizes, parazitinę ekonomiką, finansinę vergovę ir kontrolę, korporakratiją..

Filme pasisakė pažangūs mokslininkai ir įvairių sričių ekspertai. Jie ne tik nurodė visų problemų priežastis, bet ir parodė – kas gali mus visus atvesti į klestėjimą. Tai žinios apie Visatos dėsnius, apie žmogaus galimybes, žmonių sąmoningumą ir, žinoma, naujos technologijos – laisva energija pirmiausiai..

Dabar žmonijos evoliucija kryžkelėje: vienas kelias – tironija, kitas – klestėjimas. Mes GALIME sukurti harmoningą pasaulį, kuriame visi klestės! Filmo pabaigoje autorius siūlo konkrečius sprendimus.

Čia filmas rusų kalba, o čia – anglų kalba. Trukmė – 2:12:03.