Laimės stiklainis

Aš turiu pilną stiklainį laimės!

Štai jis – mano rankose..

Kiekvieną dieną, tiksliau – kiekvienos dienos gale, ant popieriaus lapelio aš užrašau vieną laimingą savo gyvenimo akimirką. Ir dedu jį į stiklainį.

Ir viskas.

Tai užima 30 sekundžių.

Taip paprasta.

Visada yra kažkas, ką galima užrašyti ir įdėti į šį stiklainį. Net prasčiausioje dienoje yra laimės akimirkos (na, arba kažkas mažiau blogo už blogiausią..)

Aš rašiau tokiuose lapeliuose apie dėkingumo ir džiaugsmo akimirkas pačiais sunkiausiais savo gyvenimo periodais, išgyvendama skausmą ar nusivylimą.

Tai galėjo būti nepažįstamo žmogaus gerumo gestas. Kava, kuria mane pavaišino.

Ta minutė, kai pavyksta nusimesti batus po ilgos bėgiojimo su reikalais dienos gale. Arba – staiga baigėsi lietus..

Visada yra šviesos prošvaistė. Užrašykite ją.

Įmeskite į stiklainį.

Ir išsaugokite.

Autorė – E. Gilbert, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (53)

Dabar pasaulis skęsta pačios prieštaringiausios informacijos sraute, teisinančios bet kokius elgesio modelius ir leidžiančios kiekvienam žmogui elgtis taip, kaip tik jis užsimanys, nes, atseit, taip elgiasi “įžymybės“ arba tai pateisina kai kurie mokslininkai.

Tai veda į vis gilėjančią visuomenės poliarizaciją: linkę į amoralius ir destrukcinius veiksmus žmonės daro tai vis atviriau ir nebaudžiamai; kiti gi šiame sparčios degradacijos fone pradeda sąmoningai siekti dvasinio tobulėjimo, harmoningo bendravimo ir mokosi sveikos gyvensenos.

Ir šioje poliarizacijoje atsiskiria tiesa nuo melo, meilė nuo neapykantos, gėris nuo blogio, dvasingumas nuo bedvasiškumo.. Atsiskiria tam, kad žmonės išmoktų atpažinti gėrį ir blogį, kad sąmoningai atsisakytų destrukcijos ir sąmoningai rinktųsi dvasinės evoliucijos kelią.

************

Šiuolaikiniai žmonės gauna didžiulį kiekį informacijos, bet didžioji jos dalis yra ne tik nenaudinga, bet neretai ir kenksminga. Paradoksalu, bet turėdami tiek daug informacijos, žmonės nežino elementariausių dalykų apie save, savo sveikatą, savo psichiką, sveiką sąveiką su žmonėmis ir gamta, galiausiai – apie pasaulį, kuriame jie gyvena.

Žmonės atitolo nuo natūralumo, tikrumo, gamtos.. Atitolo nuo sveiko ir nuoširdaus tarpusavio bendravimo. Akivaizdu, kad toks tarpusavio susvetimėjimas ir atitrūkimas nuo gamtos įtakoja beprasmiškumo ir vidinės tuštumos pojūtį.

Ir tas pojūtis toks gilus ir kartais toks nepakeliamas, kad gena žmogų kažkaip užpildyti tą vidinį vakuumą.. kažkuo: daiktais, malonumais ar išoriniais įspūdžiais. Bet tai – bėgimas ratu ir trumpalaikis nusiraminimas.

Atgauti vidinę pilnatvę galime pažindami save ir mus supantį pasaulį. Jokie daiktai ir jokie turtai nepakeis žmogui dvasinio augimo, vienybės su žmonija ir gamta ir laisvos kūrybinės išraiškos.

Tik.. mokykimės atskirti informaciją, kuri mums padeda tapti dvasingais žmonėmis ir harmonijos visų labui kūrėjais.

************

Žmonės turi būti laisvi – tai prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Jie neturi būti priklausomi nuo pinigų, politikų, dogmų, primetamų taisyklių ar elgesio šablonų, kurie neša žmonėms kančią ir degradaciją. Atvirkščiai: visos suformuotos sistemos turi tarnauti žmonėms ir palaikyti juos, o ne išnaudoti ir žlugdyti juos.

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas, todėl bet kokios sistemos, suvaržymai ir veiksmai, kurie kausto prigimtinę žmogaus laisvę, yra grubus pažeidimas, todėl turi būti evoliucijos ištrinti.

Visi žmonių įstatymai turi nešti visuotinę naudą ir gali būti keičiami tik dar didesnei visos žmonijos gerovei, o ne žmonių išnaudojimui, priešiškumo kurstymui, suskirstymui į socialinius sluoksnius ar atskirų grupių pasipelnymui.

Žmonių laisvos valios pažeidimai ir nukrypimai nuo evoliucijos ir harmonijos kelio vyksta dėl įtraukimo ir pasinėrimo į tamsą: egoizmą, melą, agresiją, priešiškumą, godumą, prievartą ir t.t.. O tamsa visada veda į degradaciją.

Žmonija turi vystytis, tobulėti ir kurti bendrą gerovę, o visi pokyčiai turi vesti į vis didesnę harmoniją visą pasaulį ir visą gyvybę Žemėje. Mes turime mokytis visko, kas atneša visuotinę naudą ir gerovę ir nuolat tai vystyti.

Mes visi gimėme šioje nuostabioje Žemėje tam, kad savo geriausiomis žmogiškomis savybėmis vestume pasaulį į Šviesą – mylėdami, kurdami ir veikdami visų mūsų ir visos gyvybės Žemėje bendram labui 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Mes panašūs į metų laikus

Jei pažvelgsime atidžiau – mes tokie panašūs į metų laikus, mes keičiamės kartu su jais!

Pavasarį mes tarsi atgimstame kartu su gamta.. Vis ilgėjančios dienos ir vis ryškesnė saulė pažadina gražiausias viltis ir svajones, o švelni šiluma ir pirmoji žaluma viliote vilioja į miškus, pievas ar pakrantes. Pirmas griaustinis, pirma vaivorykštė, pirmas vieversys, pirma žibutė..

Ir kartu su visa šia bundančia, žaliuojančia, čiulbančia, žydinčia, čiurlenančia gamtos didybe mes ir patys atgauname jėgas, o mūsų širdys prisipildo meile, šiluma, lengvumu ir gerumu. Pavasaris mus kviečia mylėti, džiaugtis, kurti.. mes jaučiame jį visa savo širdimi.

O vasara jau kvepia jūra, gėlėmis ir braškėmis! Kelionės, žygiai, vakaro laužai, kerintys saulėtekiai ir saulėlydžiai, susitikimai su draugais.. Darbai sode, pirmosios uogos, pirmas agurkas, pirmas sodo gėrybių krepšys ir jūra gėlių.

Ir mes – saulės nubučiuoti, vėjų nugairinti, atviri tam besikeičiančiam vasaros grožiui.. Kupini jėgų, džiaugsmo ir entuziazmo, mes ir patys tarsi trumpam virstame vasara.

Ankstyvas ruduo – lyg skambus vasaros atgarsis: dar šiltas, kviečiantis pasidžiaugti gražiomis dienelėmis ir dovanojantis gausų vasaros ir rudens gėrybių derlių. Jaučiamės pailsėję ir gamtos numylėti.

O štai vėlyvas ruduo su vis trumpėjančiomis dienomis, krentančiais medžių lapais, lietumi ir šaltais vėjais jau pradeda migdyti gamtą ir kartu tarsi sulėtina ir mus. Vis daugiau būname namuose, siaučiamės į minkštus pledus ir šildomės kvapnia arbata..

Žiema – ramybės, apmąstymų ir namų jaukumo metas. Tai kepamos duonos ar pyragų kvapas namuose, šilti megztiniai, rankdarbiai, kūryba, pietūs su artimais žmonėmis ir smagios žiemos šventės.

Ir – baltas sniegas, rogutės, sniego seniai, slidės, pačiūžos, pasivaikščiojimai apledėjusiu ežeru, nuostabus apsnigtas miškas.. Ir – pavasario nuojauta..

Mes tokie panašūs į metų laikus! Nes mes esame gamtos vaikai 🙂 ..

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gerumas – šalia..

Gyvenimo sunkumai, problemos, blogos naujienos, prastos nuotaikos.. Kartais atrodo, kad gerumo, žmoniškumo, nuoširdumo pasaulyje apskritai nebeliko..

O, pasirodo, gerumas – šalia, tereikia apsižvalgyti 🙂 ! Tai istorijos, kuriomis internete dalinasi žmonės iš viso pasaulio. Jos tikrai pakelia ūpą ir pastūmėja mus pačius daryti gerus darbus 🙂 ..

************

Mano draugė su savo sūneliu susiruošė į kiną. Pakeliui mažylis renka visus reklaminiu lapelius, kuriuos dalina platintojos merginos. Maža to – jis pats prie jų prieina, tarsi jam tai būtų labai svarbu ir reikalinga.

Mano draugė klausia: “Vaikeli, kam tau tie lapukai? Ką tu su jais darysi?“ Vaikas jai atsakė: “Nieko nedarysiu, mamyte. Tiesiog tos mergaitės visada tokios liūdnos stovi, nes niekas tų lapelių neima. O aš imu lapukus, kad jos būtų nors truputį laimingesnės..“

************

Vėluoju į savo pirmą egzaminą, labai skubu, nes jei pavėluosiu – griežtas dėstytojas neleis laikyti egzamino. Bėgu į stotelę per gatvę, o mane stabdo policininkas, grasina bausme, nes bėgu neleistinoje vietoje. Iš nevilties pravirkstu graudžiomis ašaromis ir pradedu pasakoti savo istoriją..

O jis tokiu akmeniniu veidu staiga griežtai man sako: “Eikite, prašom, į policijos automobilį.“ Mes įlipame į automobilį, o jis atsigręžia ir su šypsena man sako: “Na, nieko, suspėsime, sakyk, kur tau reikia?“ Ir su švyturėliais mane nuveža. Suspėjau!..

************

Žmona laukiasi kūdikio. Nusprendėme su ja vakarienei paruošti žuvį, nusipirkome karpį. Namuose išėmėme jį iš paketo – o jis gyvas, žiopčioja.. Žmona paleido jį į vonią su vandeniu. Sėdi šalia, žiūri, kaip jis plaukioja, net vardą jam sugalvojo – “Karlas“.

Aš paruošiau visus prieskonius ir atėjau į vonią žuvies, o žmona – į ašaras.. Galų gale mes apie dvyliktą valandą nakties keliaujame su kibiru du kilometrus iki upės ir paleidžiame karpį į upę. Tikiuosi, su Karlu viskas gerai..

************

Prieš pusmetį išvažiavau studijuoti į kitą miestą. Šiandien mama atsiuntė man siuntinį su žieminiais rūbais, o į šaliką suvyniojo šokoladą. Kai jį radau, pusvalandį žliumbiau.. Labai ilgiuosi namų. Branginkite savo tėvus, mes jiems visą gyvenimą esame vaikai, kuriuos jie taip nuoširdžiai ir besąlygiškai myli..

*************

Turiu labai gerą atmintį. Įsimenu perskaitytą tekstą beveik pažodžiui. Dirbu istorijos dėstytoju, ir studentai žino šią mano savybę: aš ne tik matau, kad darbas iš interneto, bet kartais net galiu pasakyti, iš kokio jis tinklapio.

Neseniai vienas studentas atidavė man eilinį kartą perrašytą kursinį darbą. Skaitau ir suprantu, kad teksto turinys man lyg ir pažįstamas, bet nematytas. Pasirodo, studentas nukopijavo tekstą ir pilnai jį perrašė, beveik kiekvieną žodį pakeisdamas sinonimu. Už išradingumą ir pastangas parašiau jam gerą įvertinimą..

************

Šiandien aš per klaidą nusiunčiau telefonu savo patėviui žinutę, kurią norėjau nusiųsti savo vyrui. Gerai, kad žinutėje aš parašiau tik: “Aš tave myliu“. Patėvis man atsiuntė gražų atsakymą ir pasirašė: “Myliu, tavo tėtis“ – pirmą kartą gyvenime..

************

Mūsų laiptinėje gyvena vien pensininkai. Jie visi anksčiau dirbo vienoje gamykloje ir todėl visi gavo butus viename name. Mūsų laiptinėje jie visi panašaus amžiaus – apie 80 metų ir vyresni.

Vienos močiutės anūkas, jau suaugęs 35 metų pasiturintis vyras, kartą į mėnesį atvažiuoja su savo padėjėju, apeina visus butus, skambina į duris ir šaukia: “Močiutės! Pagalbos komanda jau čia!“

Tai reiškia, kad visos močiutės turi sudaryti pirkinių ir vyriškų darbų sąrašus. Ir viskas superkama, suremontuojama. Ne, jos ne vienišos, ir vaikai jų nepamiršo. Tiesiog šis jaunas vyras nori joms padėti. Ir padeda.

***********

Eilinė darbo diena, nuotaika pakili, ausinėse – mano mėgiama muzika. Išlipu iš traukinio stotyje ir patraukiu link išėjimo iš stoties. Matau priešais, kad susidarė žmonių spūstis, o apsižvalgęs aplink, pastebiu surūgusius  žmonių veidus.

Neilgai svarstydamas susikaupiu ir sušunku: “Labas rytas, žmonės!“ Ir iš karto pastebiu, kaip pradeda keistis žmonių nuotaika, jie pradeda šypsotis, o šalia stovinti močiutė timpteli mane už rankovės ir sako: “Ačiū, sūneli..“

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 .. Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gėriuosi. Mokausi. Dėkoju. Myliu.

Mane žavi ŽMONĖS, į kuriuos žiūri, ir staiga toks grožis ir giluma atsiveria, kad žado netenki nuo viso to žavesio ir nuostabos: čia tai bent! Gražūs išoriškai? Ne, nebūtinai. Visai ne. Bet tokių žmonių išvaizdoje visada yra kažkas pritraukiančio žvilgsnį. Kažkas nenusakomai nuostabaus, kad norisi vėl ir vėl žiūrėti į tą grožį ir žavėtis: čia tai bent!

Jie dosnūs? Taip, viskuo: Savo Meile, Savo Nuoširdumu. Ir pinigais taip pat. Būtinai. Vidinis dosnumas ir per požiūrį į pinigus pasireiškia. Ne, šie žmonės visai ne turtuoliai ir ne švaistūnai. Jie dažniausiai taupūs – savo sąskaita. Bet jie gali kažkam padėti, negailėdami nei laiko, nei pinigų, nes tiesiog negali kitaip. Ir tu gauni tą pagalbą, o gerklę gniaužia: čia tai bent!

Jie geri? Taip, ir jų gerumas tikras ir nuoširdus. Jie apkabina vien savo buvimu šalia. Ir vien nuo minties, kad tavo gyvenime yra Toks Žmogus, kad tu jį pažįsti, širdis sušyla, tarsi apgaubta šiltu pledu, ir švelniai tuksena: čia tai bent!

Jie nuoširdūs ir drąsūs? Žinoma, taip. Bet tokie, kurie be kardo ir skydo. Kurie nebijo būti savimi, nebijo mylėti, nebijo skausmo. Kurie gyvena. Taip, tokiems žmonėms labai dažnai būna sunku, bet jie gyvena. Ir jų gyvenimas visai ne kova. Jie tyri ir šviesūs. Nežiūrint į nieką. Ir jie dėkingi. O gyvenimas žiūri į juos plačiai atvertomis akimis su nuostaba: čia tai bent!

Žodžiu, mane žavi ŽMONĖS…

Ne schemos, ne vaizdiniai ir ne šablonai – gyvi žmonės. Žmonės, kurie nepamatuojamai įdomesni ir nuostabesni už viską, ką tik galima sugalvoti. Gyvi žmonės, kuriuos tik ir verta mylėti.

O jei jūs staiga pagalvosite, kad dabar aš pasakysiu, jog tokių žmonių labai mažai – jūs klystate. Nepasakysiu. Nes aš pažįstu daug tokių žmonių. O kai kuriuos net artimai.

Gėriuosi. Mokausi. Dėkoju. Myliu.

Pagal Tatjanos Allionovos kūrinį, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Deficito mentalitetas

Deficito mentalitetą dažnai minėdavo Žakas Fresko, pasakodamas apie aplinkos faktorius, kurie įtakoja žmonių pasaulėžiūrą. Kas gi tai yra? Tai toks mąstymo būdas, kai žmonės galvoja, kad gyvenime yra kažko (arba visko) stygius, nepriteklius, trūkumas.

Toks mąstymas neatsiranda savaime, jį įtakoja mūsų aplinka – ekonominė sistema, kurioje mes gyvename. Tai labai naudinga sistemai, marketingui ir reklamos gamintojams, nes jei žmonės tiki, kad yra kažko trūkumas, tuomet galima jais savanaudiškai manipuliuoti (pvz., nustatant atlyginimų dydį), ar visaip skatinti kažko siekti ar pirkti.

Toks mąstymas kuriamas dirbtinai, ir nors tai labai naudinga dabartinei ekonominei sistemai ir prekeiviams, bet žmonėms toks mąstymas labai kenksmingas, nes sukuria daugybę beprasmiškų įtampų, konfliktų, baimių, nevilties, pesimizmo, konkuravimo ir nusivylimo.

Deficito mentalitetas – tarsi piktybiškas negatyvumo virusas, nuodijantis visą žmonių gyvenimą ir skiepijantis įsitikinimą, kad yra ribota gerovė, todėl reikia skubėti gauti savo dalį, nes kitaip jos neliks.. Deficito mentalitetas pavojingas tuo, kad greitai apima ne tik materialią gyvenimo pusę, bet ir visas kitas gyvenimo sritis.

Su tokia pasaulėžiūra žmogus jaučiasi šiame pasaulyje vienišas, apdalintas, niekam nereikalingas, priverstas nuolat kovoti už savo “vietą po saule“, varžytis ir įrodinėti kitiems, kad daug daro, kad kažką pasiektų, kad yra kažko vertas.

Juolab, kad už bet kokią nesėkmę ar trūkumą gyvenime jis kaltinamas, esą – jis nepakankamai veiklus, tinginys, nemokša, nevykėlis.. Todėl žmogus nuolat verčiamas siekti “savo pyrago dalies“ – kovodamas, pavydėdamas, kerštaudamas, meluodamas, išnaudodamas, apgaudinėdamas, lipdamas per kitų žmonių galvas ir.. pamindamas žmoniškumą.

Prisimenate: “Tai tik biznis, nieko asmeniško“ – todėl svarbiausias yra tikslas, o ne priemonės jam pasiekti. Tokie žmonės net sukaupę daug turtų skundžiasi stygiumi, atsisako padėti kitam bėdoje, smerkia nepasiturinčius. Jie nuolat kaupia “juodai dienai“, atsargai, nes jiems visada dar vis kažko trūksta..

Ir retas susimąsto, kad tai griauna patį žmogų ir sveikus žmonių tarpusavio ryšius, o  galiausiai demoralizuoja ir visuomenę. Ir kad tokia gyvenimo pozicija skatina pačias blogiausias žmonių savybės.. Nes dabar patys įžūliausi ir landžiausi, visais įmanomais ir neįmanomais būdais susikrovę daugiausiai “pyrago“  laikomi sėkmingiausiais ir ryžtingiausiais, o jų pavyzdys – sektiniausias.

Todėl žmogus dabar vertinamas ne už savo žmogiškas savybes, dorovę, kūrybingumą ir veiklą visų labui, o pagal tai, kiek jam pavyko susikrauti gėrybių, kurių visiems taip trūksta.. “Pasiseka“ vienetams, na, o visiems kitiems kartais tenka bėgti per kelis darbus, aukojant laisvalaikį, bendravimą, poilsį ir kaupiant įtampą dėl nuolatinio trūkumo.

Deficito mentalitetas neišvengiamai paveikia ir bendravimą su kitais žmonėmis. Juk deficito sąlygomis visi – konkurentai ir priešai. O žmogaus reikšmingumas priklauso nuo palyginimo savęs su kitais žmonėmis: vienus žmogus laiko “žemesnio lygio“, kitus – “aukštesnio“.

Ir atsižvelgdamas į tai, jis bendrauja su žmonėmis: renkasi draugus, kuria šeimą.. Žinoma, tokie pasirinkimo kriterijai negali įtakoti nieko gero, todėl apie šiltus žmogiškus santykius – besąlygišką meilę ir draugystę,  pasitikėjimą, atvirumą, geranoriškumą ar nuoširdumą – negali būti nė kalbos..

Klaidinga manyti, kad deficito mentalitetą turi tik skurdžiai gyvenantys žmonės. Esmė tame, kad visiems žmonėms su deficito mentalitetu visada kažko trūksta – ir tiems, kurie gyvena prabangoje, ir nepasiturintiems. Vieniems – dar daugiau turtų, kitiems – būtiniausių daiktų, kad išgyventų.

Akivaizdu, kad toks mentalitetas – liguistas ir labai kenksmingas žmonijai. Tai supriešina, suskaldo žmones ir įtraukia į beprasmišką varžymąsi ir kovas dėl pinigų, turtų, žemių, resursų ar įtakos.

Kaip tai pakeisti? Supraskime: deficito mentalitetas yra dirbtinai sukurtas ir palaikomas su tam tikrais tikslais. Mes priimame tai tik todėl, kad nežinome, jog galima gyventi kitaip – vieningai, taikiai, kūrybingai – tereikia išmintingo resursų paskirstymo ir bendradarbiavimo visų gerovei.

Juk visuotinė gerovė ir gausa – ne perteklius, tai optimalios gyvenimo sąlygos ir būtinų poreikių patenkinimas, kurių dėka galime augti dvasiškai, vystyti savo geriausias savybes ir gabumus, dirbti bendram labui, nešvaistydami savo gyvenimo energijos tam, kas nereikalinga ar net kenksminga.

Pradėkime valyti sąmonę nuo šio mąstymo viruso: pažvelkime į savo gyvenimą, į savo pasaulėžiūrą, į būtinus ir primestus poreikius, į savo bendravimą su žmonėmis ir atsisakykime palaipsniui visko, kas mus griauna.

Mokykimės pajusti ir išreikšti kasdieniniame gyvenime savo dvasingumą ir šiltus žmogiškus jausmus – meilę, vienybę, draugiškumą, rūpestį, geranoriškumą, nuoširdumą, pozityvumą, dėkingumą, džiaugsmą..

Tai padės mums atsigręžti vieniems į kitus ir pajusti mūsų vienybės galią, kuri pažadina visų žmonių geriausias savybes, talentus ir siekį kurti ir bendradarbiauti visų gerovei.

Parengė ruvi.lt

Visiems gražios savaitės 🙂 !

Tokia paprasta džiaugsmo priežastis..

Kas suteikia žmogui džiaugsmą?

Lietus už lango, mėtos lapeliai karštame arbatos puodelyje, duonos trupinėliai delne ir alkani žvirbliai ant kiekvieno piršto galo – tarsi dangaus klavišai.

Grok sielos muziką, žmogau, rašyk gyvenimo simfoniją..

Ir tuoj pat gimsta skambėjimas – juoku, palaimingu atodūsiu, nuostaba: “kaip gražu šiame pasaulyje, kaip gražu!“

O neseniai aš sužinojau, kad taip pat galiu atnešti žmogui džiaugsmą.

Aš, ir labai paprastai. Taip paprastai, neįtikėtinai ir nenusakomai nuoširdžiai – tiesiog atsisėdu šalia žmogaus, o tas žmogus staiga pradeda plačiai šypsotis ir tarsi šviesesnis iš vidaus pasidaro.

Ir ta jo vidine šviesa sutapatina mane su lietumi, su paukščiais, su arbatos aromatu, su neaprėpiama jūros platybe ar žvaigždėtu dangumi, su visa didžiule žydinčia planeta, kupina kerinčio grožio.

Aš taip pat – džiaugsmo priežastis..

Ir taip norisi dažniau sėdėti šalia, kad šypsena nuo šito žmogaus veido niekada neišnyktų, kad jis šypsotųsi visada, nuolatos ir amžinai.

Todėl, kad jo šypsena – mano džiaugsmo priežastis..

Autorė – Alina Lion, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Pažiūrėkime vieni kitiems į akis..

Šio socialinio eksperimento, kuris vyko daugelyje šalių vienu metu, esmė – reikėjo tiesiog žiūrėti vienas kitam į akis, ir viso labo tik 1 minutę.. Jo dalyviai laikė plakatus: “Kur prapuolė žmonių tarpusavio ryšys?“, “Pasidalink savo žvilgsniu vieną minutę, kad tai sužinotum.“

Iš pradžių tai atrodė labai paprasta, bet galiausiai šis veiksmas peraugo į kažką labai svarbaus ir tikro – visiškai nepažįstami žmonės pajuto tarpusavio ryšį, lydimą šiltų emocijų, meilės, vienybės pojūčio ir kartais.. ašarų.

Taigi, pakelkime dažniau akis nuo savo telefonų, planšetų, kompiuterių. Mes esame susvetimėję, supriešinti, todėl mokykimės iš naujo žiūrėti vieni kitiems į akis – taip atkursime prarastą tarpusavio ryšį.

Juk nuoširdus žmonių tarpusavio ryšys – tai ir yra kelias į taiką, santarvę ir vienybę 🙂 ..

Apie primetamus išvaizdos šablonus

Jei pažvelgsime į viešąją informacinę erdvę, visur pamatysime išdailintus, ištobulintus jaunų žmonių atvaizdus, kurie kviečia į juos lygiuotis. Tarsi žmonės gyventų sugalvotos amžinos jaunystės erdvėje, kur nėra natūralaus grožio, brandaus amžiaus, o tuo labiau – senatvės.

Ir žmones traukia tokie vaizdai.. Na, bet reikia nemažų nuolatinių pastangų, kad žmogus būtų bent artimas tam tobulam paveikslėliui iš žurnalų ar reklamos. O viską, ko tam reikia, paslaugiai siūlo kosmetikos, drabužių ir visų kitų grožio atributų gamintojai ir paslaugų tiekėjai.

Žmonėms iš mažens skiepijama mintis, kad jie turi siekti diktuojamų grožio idealų, nepaisydami savo natūralios išvaizdos ar amžiaus ypatumų. Dauguma yra tų grožio stereotipų veikiami iki liguistų fobijų, supirkdami visas įmanomas grožio priemones ar neatpažįstamai keisdami savo išvaizdą plastinėmis operacijomis.

Bet jau ir nemažai žmonių pradeda abejoti jais – juk tie stereotipai pirmiausiai prieštarauja žmogaus prigimčiai ir natūraliems amžiaus pokyčiams, todėl sukelia žmonėms vidinius prieštaravimus. Be to, toks didžiulis dėmesys išvaizdai atitraukia dėmesį nuo svarbiausių gyvenimo sričių – dvasinio tobulėjimo, bendrų žmonijos problemų, evoliucinių tikslų..

O ir nėra, tiesiog negali būti kažkieno sugalvotų ir primetamų grožio standartų, kurie dabar vis labiau tolsta nuo natūralumo. Bet nuolat matydami fotošopo koreguotus atvaizdus, žmonės tiesiog praranda nuovoką, kas gi apskritai yra natūrali išvaizda ir natūralus grožis, ir visomis įmanomomis priemonėmis siekia atkartoti tą dirbtiną, o todėl taip sunkiai pasiekiamą išvaizdos standartą.

Ir vis daugiau žmonių supranta, kad didžiulė grožio industrija kraunasi milijardus iš to, kad skiepija žmonėms nepasitenkinimą savo išvaizda ir čia pat paslaugiai pasiūlo “vaistus“ nuo to nepasitenkinimo – nuo madingų rūbų ir kremų raukšlėms “lyginti“ iki procedūrų “neteisingai“ klubų formai ištaisyti ir plastinių operacijų.

Kanadietė Anik Robinson savo tinklapyje papasakojo apie savo ir ją užkalbinusio kosmetikos pardavėjo pokalbį, kuris susilaukė didelio susidomėjimo, nes patvirtino moterų siekį spręsti pačioms, kaip jos nori atrodyti.

Šis pokalbis buvo maždaug toks:

“.. Aš ėjau oro uosto sale, kai mane užkalbino vienas iš vietinių kosmetikos pardavėjų:

– Jūsų oda taip natūraliai atrodo.. Juk jūs beveik nesinaudojate kosmetika, tiesa?

– Naa.. nee, nesinaudoju, ir ką gi?

– Leiskite, aš atspėsiu, kiek jums metų? – paklausė pardavėjas ir nurodė 12 metų mažiau, nei man yra iš tiesų.

– Apsieikime be tokių akivaizdžių liaupsių. Aš atrodau pagal savo amžių ir tai yra normalu.

Pardavėją akivaizdžiai sutrikdė toks mano atsakymas:

– O gal leisite pasiūlyti jums serumą veidui? Juk jei nepradėsite rūpintis savo veidu tiesiog dabar, tai jau 45 metų jūsų raukšlės bus žymiai ryškesnės. O tuomet jau kremai nepadės.

– Palaukite. O kas ne taip su moterimi, kuri keturiasdešimties metų atrodo kaip keturiasdešimtmetė?

– Na, jūs gi žinote, maišai po akimis, žąsies kojelės akių kampučiuose. O juk mano kremas odai apie akis gali tai ištaisyti vos per 15 minučių!

– Bet mano maišai po akimis atsirado dėl mano vaiko, kurį aš labai myliu. Jis blogai miegojo iki dvejų metų. Ir aš laiminga, kad turiu ir jį, ir tuos maišus. Žąsies kojelės? Mano vyras labai linksmas žmogus, ir aš labai daug juokiuosi su juo. O jam smagu matyti, kad aš juokiuosi. Ne, jūsų kremas man, ko gero, nereikalingas…

Pardavėjas pradėjo nervintis:

– Tai galima ištaisyti dabar, o štai kai sulauksite 50 metų, bus jau pernelyg vėlu. Ir tada raukšles ir nukarusią oda sutvarkys tik operacija.

– Palaukite. O kas ne taip su penkiasdešimtmetės moters raukšlėmis? Mes su vyru nemokame stabdyti senėjimo. Ir mes dažnai juokaujame, kokiais juokingais raukšlėtais senukais abu būsime. Mano vyras pasens. Ir aš pasensiu. Mes visi pasensime, tai gyvenimas.

Pardavėjas pradėjo nervingai žvilgčioti į kitus pirkėjus, kurie klausėsi mūsų pokalbio:

– Gerai, jei problema kainoje, tai aš galiu padaryti nuolaidą visam kremų komplektui. Viso labo 199 doleriai už tris kremus, tai pigiau net už botoksą!

– Aš dabar gerai atrodau. Ir gerai atrodysiu ir 45, ir 5o metų todėl, kad moters senėjime nėra nieko blogo ar nenatūralaus. Ne visi išgyvena iki senatvės, todėl žinote, tai net tam tikra privilegija. Ir man nepatinka, kad jūs bandote savo prekybą grįsti brandaus amžiaus moterų žeminimu. Ačiū, man nereikalinga jūsų kosmetika.

Aš buvau tiesiog šokiruota tuo, kiek pinigų jis gauna iš pirkėjų, pasakodamas jiems baisias istorijas apie “seną raukšlėtą veidą“..

Tai mano veidas. Ir būtent tokį jį myli mano vaikai ir mano vyras. Ir man jis patinka.

Taigi – nepasiduokite primetamo grožio standartams. Užduokite nepatogius klausimus tiems, kas naudoja tokį scenarijų, siekdami jums kažką parduoti. Klauskite – “kas ne taip su moters grožiu?“ – taip ilgai, kol šis scenarijus pagaliau nustos veikti.

Mes galime pakeisti pasaulį ir sustabdyti šią išvaizdos tobulumo neurozę. Tegul ateinančios kartos gyvena be jos. Tiesiog nemokėkite pinigų tiems, kas jus gąsdina, o paskui pelnosi iš jūsų baimių.“

Parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !