Jaukumas tavyje svarbiausias..
Vieną dieną tu nustoji blaškytis ir kažkam kažką įrodinėti, su šypsena žiūri į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, nesistengi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimų ir kažką teisti ar gelbėti, neatsakai į nuvylusių ar įskaudinusių tave žmonių skambučius, dažniau žiūri į dangų, o ne į tai, kas kuo užsiima ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas tave įkvepia bet kokiose aplinkybėse, neatsiprašinėji, neaiškini, nesiginčiji, negaišti laiko tam, kas laikina ir neįdomu, ir pajunti neįtikėtiną ramybę ir daugybę dalykų, kurių anksčiau nepastebėjai bėgdamas paskui tai, kas atitinka kažkieno lūkesčius ir standartus.
Jaukumas tavyje – brangesnis už bet kokias laikinų malonumų pagundas. Brangesnis, nei bet kokie laikini santykiai ir laikini daiktai.
Viskas, kas tau artima – tai tavo, o tai, kas tavo – priklauso tik tam žmogui, kurį tu matai veidrodyje. Visa kita – tušti prasimanymai ir fantazijos tų, kas nori pamatyti tavyje kažką kitko.
Tu – geriausias bendramintis pačiam sau tame, kaip šiame beprotiškame pasaulyje būti savimi ir būti laimingu.
Pagal Tatjanos Marač esė, vertė ruvi.lt
Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !
Grožis – tai unikalumas ir žavesys
Trečdalį gyvenimo nesupratau, kas yra grožis.
Mūsų šeimoje verdiktai buvo dalinami akimirksniu. Šitas strazdanotas. Šitas mažo ūgio. Šito kojos trumpos, o jos pernelyg masyvus žandikaulis.
Tai buvo laikoma tiesa ir iki tam tikro laiko aš buvau įsitikinus, kad taip ir yra. Žinoma, remiantis tokiais kriterijais surasti gražų žmogų buvo sudėtinga. Net televizoriuje. Nekalbant jau apie veidrodį.
Bet 15 metų aš įsimylėjau berniuką. Anksčiau aš buvau įsitikinusi – man patinka brunetai rudomis akimis. O šitas buvo rausvaplaukis ir mėlynakis.
Didelių pastangų dėka gavau jo nuotrauką pasui ir atsargiai klausinėjau draugių: “Ar jis gražus?“ Niekaip negalėjau šito suprasti. Žinojau viena – jo šypsena mane veikia tiesiog kerinčiai.
Pamenu, kartą pliaže viena mamytė šnekino savo kūdikėlį vežimėlyje: “Ak, tu mano gražuoliukas!“ Iš smalsumo akies krašteliu žvilgtelėjau į jį ir nustebau. Mažiukas, strazdanotas, didelėmis atlėpusiomis ausimis kūdikis toli gražu nepriminė dailių vaikučių iš reklamos.
Bet jo mama žiūrėjo į jį su tokiu susižavėjimu, kad ir aš nejučiomis ėmiau juo gėrėtis.
O kai buvau dvidešimties, pasiėmiau į namus kačiuką iš gatvės. Po kelių mėnesių jis ūgtelėjo ir atrodė kaip ir visi neproporcingai išsitempę paaugliai. Mano dėdė, pažvelgęs į mano augintinio nuotrauką, neiškentęs išpyškino: “ Na ir baisus gi tas tavo katinas…“
Baisus? “Keista“, – pagalvojau aš. “Argi jis nemato, kokios gražios jo įkypos žalios akys, koks pūkuotas snukutis ir akinančiai balta pakaklė?“ Jis buvo gražuolis – aš buvau tuo įsitikinus. Dėdė tiesiog nieko nenusimanė apie katinus.
Prisimenu, devintoje klasėje mokiausi su viena mergaite. Tuo metu, kai dauguma mergaičių virto gražuolėmis merginomis, ji tarsi liko šio stebuklingo proceso nuošalyje.
Aukšta, laiba, su ilgomis rankomis, kurios atrodė lyg virvės, prikabintos prie kūno, su ilgais retais plaukais, kuriuos ji surišdavo už nugaros, ši mergaitė atrodė tarsi kažkokio animacinio filmuko herojė. Strazdanotas veidas ir atlapos ausys vainikavo šį vaizdinį.
Ir štai vieną dieną per pertrauką, kai mes su mergaitėmis aptarinėjome lūpdažių spalvas, ji atsegė savo kuprinę, išsiėmė sudedamą veidrodėlį, atvėrė jį ir pareiškė: “Na, ar aš ne gražuolė?“
Mes visos stačiai nustėrome.
O ji, matyt, tam, kad sustiprintų efektą, kilstelėjo smakrą ir pirštu perbraukė dešinįjį antakį. Niekas nesuprato, ką tai reiškia, bet šį triuką mergaitė pradėjo kartoti reguliariai.
Iš pradžių mes tyliai juokėmės, paskui sukiojome pirštą ties smilkiniu, bet paskui prie to pripratome.
O laikui bėgant ji jau mums neatrodė tokia jau balta varna. Aš atkreipiau dėmesį, kad nepastebiu jos strazdanų, bet matau jos šaunią riestą nosytę. Ir antakiai jos, nors ir bespalviai, bet idealios formos. Ir kad matau ne jos laibas rankas, bet gražius pianistės pirštus.
Grožis – daug sudėtingesnė sąvoka, nei harmonija.
Idealios proporcijos – tai simetrija. Grožis – tai unikalumas ir žavesys.
Bėgant metams aš supratau, kad grožis – subjektyvi sąvoka ir dažniausiai, kai mes manome, kad žmogus yra nepatrauklus, tai tereiškia, kad jo išvaizda neatitinka MŪSŲ nuomonės apie grožį.
Socialiniuose tinkluose merginos dažnai įdeda savo mylimųjų nuotraukas su užrašais – “juk jis gražuolis, tiesa?“, arba “sutikite, jis panašus į aktorių.., dainininką..“ ir pan.
Aš žiūriu į tas nuotraukas ir suprantu, kad panašus jis į tas įžymybes gal tik savo kairės rankos smiliumi, bet taip pat suvokiu, kad tai merginai, kuri šalia jo, viskas būtent taip ir yra.
Ji žiūri į jį kitomis akimis. Mylinčiomis akimis. Su meile.
Todėl nesuprantu, kai sako: “Na, objektyviai jis negražus.“ Ką reiškia – objektyviai? Man tai reiškia viena: į tą žmogų žiūrima be meilės.
Jei atmetame visus standartus ir nuomones apie grožį, įvyksta stebuklas.
Kiekvienas žmogus tampa patrauklus.
Vienas užkrečiančiai juokiasi. Kito labai grakšti eisena. Trečio žvilgsnis toks išraiškingas. O šalia ketvirtojo pajuntame ypatingą ramybę. Penktas…
Ir pasidaro visai nesvarbu, kad kažkieno sąkandis neteisingas, arba šiek tiek, o gal ir ne šiek tiek, kreivos kojos.
Ir jei harmonija pasiekiama dėka sudėtingo kokteilio iš sporto, mados ir kosmetologijos, tai gražiu galima tapti labai lengvai.
Pakanka, kad į tave pažvelgtų mylinčiomis akimis.
Pagal Darjos Isačenko novelę, vertė ruvi.lt
Aš myliu tave..
Gyveno kartą viena Moteris, kuri jautėsi visų nemylima: tėvų, vyro, vaikų, draugių.. Jai taip trūko dvasinės šilumos, dėmesio, rūpesčio, apkabinimų, švelnių žodžių. Ne taip ji įsivaizdavo savo laimingą gyvenimą, nežinojo ji, kad gyvenime gali būti taip nyku ir vieniša.
Ir kartą, kai praėjo jau gana daug laiko po vestuvių, ją aplankė Krikštamotė-Fėja, kuriai visada rūpėjo nors jau ir suaugusios, bet vis tik jos globotinės likimas. Išsipasakojusi jai savo bėdas, Moteris pajuto palengvėjimą, bet liko tiek daug klausimų..
Fėja, švelniai sūpuodama savo glėbyje globotinę, štai ką jai pasakė:
– Meilė gali būti išreiškiama labai įvairiai. Tu supranti tą išraišką vienaip, o kitas žmogus kitaip. Kažkas drovisi atvirai kalbėti apie meilę, todėl išreiškia savo jausmus taip, kaip gali. Tavo užduotis – pamatyti užslėptas frazes “aš myliu tave“. Gal einame ir pasimokome dabar kartu?
Moteris pritardama linktelėjo ir kartu su Fėja patraukė ieškoti meilės, kuri, pasirodo, būna užslėpta, užkoduota, užmaskuota, užburta..
Ir Moteris jau buvo beišeinanti į lauką, bet išgirdo mamos balsą pavymui:
– Apsirenk šilčiau!
Fėja atkreipė Moters dėmesį: štai pirmasis jų atrastas “aš tave myliu!“. Ir tai visai ne kontrolė ar įkyrumas, o nuoširdus rūpestis artimu žmogumi.
Visą dieną Moteris girdėjo daugybę panašių frazių iš savo tėvų, vyro, anytos, vaikų, draugių ir net iš bendradarbės ir kaimynės:
– Jei grįši vėlai, paskambink, aš pasitiksiu (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo saugumu);
– Tu pavargai, tau reikia gerai išsimiegoti (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo sveikata);
– Aš padėsiu tau paruošti vakarienę.. Aš tau nupirkau.., ir t.t…
Štai taip “aš myliu tave“ yra išreiškiama rūpesčiu, dėmesiu, atvirais pasakojimais apie tai, kas svarbu, vertinga ar apmaudu; o taip pat poelgiais, bendrais pietumis, nuoširdžiais pokalbiais, ilgais pasivaikščiojimais.
Ir dar:
– Kai tau dovanoja savo laiką;
– Kai pastebi, kaip tu atrodai, kad pavargai arba sergi, o kada esi geros nuotaikos;
– Kai tavęs išklauso ir supranta;
– Kai pasitiki tavimi ir kai tu gali pasitikėti;
– Kai yra šalia, kai to labai reikia, kai palaiko sunkią minutę;
– Kai pasirinko tave, o ne barnius ir skyrybas;
– Kai nesako to, kas gali tave įžeisti, nuliūdinti, išmušti iš vėžių (arba atsargiai parenka žodžius);
– Kai renka dovaną būtent tau;
– Kai žino, ko tau dabar labiausiai reikia;
– Kai palaiko tai, kas tau svarbu ir nesišaipo iš tavo gabumų, pomėgių ar pasiekimų; kai nenori, kad tu išduotum pačią save;
– Kai džiaugiasi tavo pasiekimais, kai tiki tavimi.
Tą stebuklingą dieną Moteris pagaliau pasijuto mylima. Ji niekada ir nebuvo nemylima, bet tiesiog nepastebėjo dėmesio, gerų žodžių ir poelgių. Ji meilę suvokė labai ribotai. O juk meilė tokia graži ir spalvinga..
Bet mūsų pasaka tęsiasi.. Sekančią stebuklingą dieną jau pati Moteris panoro tapti mylinčia ir išmokti savo meilę išreikšti taip, kad kiti žmonės pajustų jos švelnumą, dėmesį ir rūpestį. Buvo tiek atradimų, tiek malonių netikėtumų! Juk laimingi mes jaučiamės tik tuomet, kai mylime ir esame mylimi..
O kaip šiandien jums prisipažino meilėje? Ir kaip savo meilę išreiškiate jūs?
Aš linkiu visiems laimės 🙂 !
Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt
Sugrįžimas namo
Ar jums kada nors teko būti apleistame name? Sudaužyti stiklai, pakrypusios langinės, plačiai atvertos arba aklinai užkaltos durys, sutrūkinėjusios sienos, išlinkusios lubos, daug dulkių ir šiukšlių, o svarbiausia – toks slegiantis apleistos ir tuščios erdvės pojūtis, neišvengiamai apimantis kiekvieną, kas atsiduria tokioje vietoje..
Daugumos mūsų gyvenimas, deja, primena tokius namus, tačiau retas išdrįsta sąžiningai pažiūrėti į savo gyvenimą ir pripažinti, kad taip ir yra. Apleistas namas – tai namas, kuriame nėra šeimininko, tiksliau, tai namas, kuriame nejuntamas šeimininko buvimas. Jo nėra name, nėra jo jėgos ir energijos tame name, ji kažkur kitur..
Apie ką paprastai byloja griūtis kažkurioje mūsų gyvenimo sferoje? Apie tai, kad mes skiriame jai nepakankamai laiko, arba apie tai, kad darome ne tai, ką reikia daryti, nustumdami į šalį tai, kas būtina.
Betvarkė namuose rodo, kad juose nėra mylinčio šeimininko, užterštas ir ligotas kūnas byloja, kad per mažai rūpi sveikata, problemos santykiuose prasideda tuomet, kai bendraujama paviršutiniškai, kai neskiriama tam dėmesio ir laiko.. Nes mes pripratome būti bet kur, tik ne ten, kur reikia – savo kūne, savo santykiuose, savo širdyje, savo gyvenime.
Kiekvienai reikšmingai gyvenimo sričiai būtinas sąmoningas dalyvavimas, bet dažniausiai gaunasi taip, kad daugiausiai laiko mes skiriame namo fasadui ir teritorijai aplink jį, o namo vidų paliekame be dėmesio. Mes pasiryžę įrenginėti pievas piknikams, statyti suoliukus ir sūpynes su tentais, tverti tvoras ir kabinti ant jų lentelę “Pavyzdingi namai“, kad paskui galėtume kviesti svečius ir linksmintis.
Bet kur gi mums dėtis, kai šventė kieme baigiasi, ir svečiai išsiskirsto? Kur eiti, kai ateina lietaus arba sniego sezonas? Taip jau nutinka, kad anksčiau ar vėliau mums tenka sugrįžti į namus, kuriuos kadaise palikome be dėmesio.
Pažvelkime atidžiau, kas su mumis vyksta: mes puošiame gražiais rūbais kūną, kuriam jau seniai reikia dėmesio ir rūpesčio, mes apsimetame, kad nepastebime metų metais kaupiamo susvetimėjimo ir šaltumo santykiuose, o paskui stebimės, kodėl skiriamės, mes randame laiko darbui, bet neturime laiko savo vaikams ar tėvams, o paskui negalime suprasti, kodėl mums su jais taip “nepasisekė“.
Ir reikalas ne tame, kad kaltintume save ar kitus, bet tame, kad priimtume faktą, kad kiekvienam “namui“ reikalingas šeimininkas. Tiesiog reikia grįžti ten, iš kur kadaise išėjome ir imtis atsakomybės už savo gyvenimą kuo greičiau – niekas, išskyrus mus pačius, negali padaryti mus laimingais, o mūsų namus – jaukia ir šviesia vieta mums ir mūsų artimiems žmonėms.
Galime iki begalybės “tvarkyti kiemą“ – bėgti nuo neišspręstų vidinių konfliktų ir traumų, pasinerti pilnai į darbą arba linksmintis, t.y., daryti bet ką ir viską, kad tik atidėtume pažinties su savimi tikruoju momentą. Bet kuo greičiau mes užsiimsime visų sandėliukų ir kambarių tvarkymu, tuo daugiau erdvės atsilaisvins sąmoningai ir harmoningai savo gyvenimo kūrybai.
Taigi, kur jūs? Kur jūs tiesiog dabar? Sugrįžkite greičiau namo, jau laikas ruoštis lietaus sezonui 😉 .. Kad išgyventume per šalčius, reikia, kad namuose būtų šilta ir jauku 🙂 .
Pagal Dinos Ričards novelę, vertė ruvi.lt
Virtualių tinklų pagauti..
Dar niekada tiek žmonių virtualioje erdvėje negyveno parodai ir dar niekada mes nežinojome tiek daug apie nepažįstamų žmonių gyvenimą.. Socialiniuose tinkluose žmonės apnuogina savo gyvenimą, ir ten besidalinančių įvairiausių įvykių peripetijomis žmonių atvirumas kartais stebina ir glumina.
Paradoksas: daugumos šių žmonių mes niekada gyvenime nematėme, bet.. gerai žinome, kada jų vaikas ištarė pirmąjį žodį, kur mėgsta miegoti jų šuo ar katinas, kokios spalvos tapetai jų virtuvėje, ką jie valgys vakarienei, kur atostogaus šią vasarą, ką nusipirko vakar prekybos centre ir dėl ko susipyko ar pasidžiaugė šiandien..
Žmonės skaito visas šias “draugų naujienas“ ir nesusimąsto: o kodėl jie visa tai skaito ir kam jiems tai reikia žinoti?.. Juk dažnai jie apie artimiausius savo žmones nežino tiek, kiek apie šiuos savo virtualius “draugus“.
Ir šiam bendravimui reikia skirti ne taip jau mažai laiko, o jei “draugų“ kelios dešimtys ar šimtai, o jei tūkstančiai?.. Ir kiekvienas iš jų turi savo artimuosius, savo būstus su spalvotais tapetais ar naujai išdažyta siena, savo pirkinius, savo atostogas, savo vakarienes ir naminius gyvūnus..
Kelionės, kasdieniai įvykiai, pirkiniai, buitis, šventės.. Pavyzdžiui, tradiciškai laikas prieš žiemos šventes – išpažinčių, metinių pasiekimų, planų ir pasižadėjimų ateičiai metas.. Daugeliui žmonių tai jau tampa tiesiog gyvenimo būdu – vaikščioti visur su kamera ir filmuoti, fotografuoti ir rašyti “ataskaitas“ apie savo gyvenimą.
Kas tai? Vienybės siekis, bendrumo poreikis, naujas bendravimo būdas? Gerai, jei žmogus tikrai nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi, talentais ar suburia žmones kilniems tikslams, bet dažniausiai socialiniai tinklai perpildyti žmonių noru pasirodyti, pasigirti, pasipelnyti ar papasakoti visiškai nepažįstamiems žmonėms nereikšmingus dalykus.
Žmonės taip įsitraukia į kitų žmonių gyvenimo stebėjimą, kad nepastebi, kaip tai tampa informacine priklausomybe. Specialistai tai įvardina kaip naują priklausomybę – socialinių tinklų neurozę, kuri pasireiškia baime praleisti kažką naujo virtualioje erdvėje, kuri verčia žmogų vėl ir vėl naršyti tinkluose.
Ir nors nemažai žmonių suvokia, kad tai yra priklausomybė ir bando ją įveikti, tačiau tai nėra lengva – net kelios valandos be interneto priklausomam žmogui sukelia paniką ir atitrūkimo nuo pasaulio jausmą. O jei ir pavyksta atsiriboti kelioms dienoms, žmogus pasijunta visiškai atsilikęs nuo gyvenimo – internete visi kažką aptarinėja, ginčijasi, diskutuoja.. O jis nieko nežino, jis viską praleido! Todėl stengiasi kuo greičiau įsijungti į procesą – prašo nuorodų, jungiasi į diskusijas..
Bet ką gi tai duoda žmogui? Galbūt, tai suteikia dalyvavimo bendruose procesuose pojūtį – jis nesijaučia vienišas, jis matė, jis žino, jis persiuntė kitiems, jis komentavo ir pažymėjo, kad jam patinka. Galiausiai jis jaučiasi nors ir virtualios, bet kažkokios konkrečios bendruomenės dalyviu.
Ir būtų viskas gerai, jei virtualus bendravimas tik papildytų ar praplėstų realų bendravimą – kai žmonės yra išvykę, kai žmonės dalinasi su kitais vertinga patirtimi arba kai susisiekia su bendraminčiais kilniems darbams. Tačiau jei tai tampa liguista priklausomybe, kuri pakeičia realų bendravimą ir atima daug laiko – reikėtų iš to vaduotis.
Taigi, kaip atskirti adekvatų informacinį poreikį nuo priklausomybės ir kaip išsivaduoti iš virtualių tinklų pinklių?
Pirmiausia, žinoma, reikėtų riboti laiką, kurį praleidžiame socialiniuose tinkluose. Pradžioje tai nelengva, bet ilgainiui tai tampa geru įpročiu – išsivysto gebėjimas pasirinkti reikalingą ir naudingą informaciją reikiamu metu.
Reikėtų peržvelgti ir pavalyti prenumeratas ir draugų sąrašus, paliekant tik tuos, kurie tikrai reikalingi ir suteikia vertingą informaciją. Galiausiai – reikia skirti internetui ir informacinėms technologijoms deramą pagalbininko vietą ir sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad be jų nesijaustume bejėgiai.
Ir nepamirškime, kad esame sąmoningi, dvasingi ir kūrybingi, kad daug ką galime ir turime padaryti patys asmeniškai. Įvairios informacinės technologijos dažniausiai tik sukuria gyvenimo palengvinimo iliuziją ir bendravimo iliuziją, o iš tiesų atima mūsų gyvenimo laiką ir paverčia mus tų technologijų vergais.
Ir jei suges technika, pamesime telefoną, atjungs elektrą – pasijusime bejėgiai.. Bet.. mes galime pasirinkti, kas ką valdys – mes technologijas, ar jos mus, tiesa 🙂 ?.
Parengė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
Susitepei – apsivalyk..
Švariai apsiavęs žmogus atsargiai apeina purvą.
Bet jei jau apsitaškė, susitepė batus, tuomet jis mažiau saugosi, o kai pamato, kad batai visai nešvarūs, tada jau drąsiai šlepsi per purvą, susitepdamas vis labiau ir labiau.
Taip ir žmogus: kol jaunas, kol dar tyras ir švarus nuo visokių blogybių ir paleistuvysčių, jis saugosi ir vengia bet kokių blogų dalykų.
Tačiau pakanka bent kartą-kitą suklysti, ir jis jau galvoja: saugok nesisaugojęs, vis vien bus tas pats, ir dar giliau pasileidžia į nuosmukį.
Nesielk taip. Susitepei – apsivalyk, ir būk dar atsargesnis. Suklydai – pasitaisyk, ir dar labiau saugokis blogybių.
Pagal L. Tolstojaus esė, vertė ruvi.lt
Gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !
Apie pasirinkimo laisvę
Jei laisvė rinktis – tai tikrai laisvė, tuomet kodėl mus visą laiką verčia rinktis? Geriausią, teisingą, naudingą, dvasingą, pelningą… Rinkis kažką, ir tu būtinai būsi laimingas!
Kažkas čia ne taip. Aš jaučiuosi belangės kaliniu, kuriam leidžiama pačiam pasirinkti kameras įkalinimui. Bet dėl to, kad aš laisvai keliauju iš vienos kameros į kitą, belangė nenustoja būti belange.
Man atrodo, kad tai ne aš laisvas savo pasirinkimuose, bet pasirinkimas laisvai manipuliuoja mano laisve savo žaidimuose su manimi.
Kiekvienas mano pasirinkimas vilioja pažadu pagaliau suteikti man pilnatvę, bet tai niekada nenutinka, todėl kaskart, vėl ir vėl, man reikalingas vis naujas pasirinkimas. Tai kažkoks užburtas ydingas ratas. Belangė!
…Tačiau tikroji laisvė, mielas drauge, tai laisvė nuo pasirinkimo. Tiesiog leisk viskam vykti. Tiesiog leisk sau daryti tai, ką tu darai, todėl kad tam visai nereikia kažko rinktis.
Upė teka savo vaga, ji nukreipia savo tėkmę į įvairias puses, bet argi ji renkasi jas? Upė tuo pačiu metu yra ir savo ištakose, ir už tūkstančių kilometrų, kur ji įteka į vandenyną.
Vienintelis pasirinkimas, kurį tau reikia vieną kartą padaryti – tai tapti štai tokia upe savo gyvenime. Tu – alfa ir omega, tu visas dabartiniame momente. Tu – ne tavo ego, ne jo troškimai, tu – beribė laisva esybė.
Tavo laisvė – vidinė. Pasirink vidinę laisvę ir tuo pačiu kartą ir visiems laikams pasirink laisvę nuo pasirinkimo. Išeik iš belangės, jos vartai visada atviri.
Argi tu dar nesupratai, kad tave toje belangėje laiko tik tavo azartiškas klaidžiojimas po kameras, tas absurdiškas įtraukiantis žaidimas į pasirinkimo laisvę, kurį tu klaidingai suvoki kaip tikrą laisvę.
Bet juk vartai atviri! Tai reiškia – laisvė yra tavyje!
Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt
Švarus kambarys
Kartą aš sugalvojau sau švaraus kambario efektą…
Tai emocinė erdvė, kuri yra laisva nuo bet kokio nepageidaujamo poveikio…
Ji būtina kiekvienam, nes kartais mūsų kasdieniniame bendravime pasitaiko ne visai psichologiškai sveiki žmonės, arba gyvenimas mus suveda žmonėmis, kurie neprašyti užklysta į mūsų bendravimo erdvę…
Ir būtent juos reikia išmokti palikti už savo švaraus vidinio kambario durų, o užeiti į jį tik pačiam, ir įleisti į jį tik pačius-pačius…
Ir tai puikiai veikia, mielieji…
Tai puikiai veikia kiekvieną kartą, kai matai eilinį “trolį“ su jo anoniminėmis nuodų atsargomis, kurias jis kruopščiai supila tau į asmeninį paštą, laukdamas bazinių reakcijų…
O tu nereaguoji taip, kaip jis tikisi…
Tu išeini į savo švarų kambarį, uždarai duris, ir skaitai, pavyzdžiui, nuostabias knygas…
Nuodai liko išorėje…
Jie liko su tuo, kas juos atnešė… Juk tie nuodai – jo nuosavybė. Ir nukenčia nuo jų būtent jis, o ne tas, kam juos jis taip uoliai ruošė…
Tai puikiai veikia tuomet, kai kažkas tanku braunasi į tavo teritoriją, įžūliai siekdamas ją okupuoti…
Švarus kambarys – tai riba, kurios negalima peržengti…
Tu tiesiog nieko neįrodinėji, nesiginčiji, nesiteisini…
Tu mandagiai atsisveikini ir išeini į švarų kambarį, į kurį joks purvas nepapuola būtent todėl, kad tu nedalyvauji įkyriai peršamame bendravime…
Tai puikiai veikia net tuomet, kai suveikia vidinė antipatija, kuomet žmogus lyg ir nieko blogo tau nepadarė, bet tu nenori turėti su juo nieko bendro – nei gero, nei blogo…
Tu tiesiog išeini į savo švarų kambarį, apribojęs bendravimą tiek, kiek reikalauja elementarus mandagumas…
Švarus kambarys tavyje – tai patikimas apsaugos mechanizmas, kuris neeikvoja mūsų jėgų sekinančiam troškimui patikti visiems…
Ne su visais būtina draugauti…
Ne visus reikia pakęsti…
Ne visiems būtina įtikti…
Ne visiems reikia atverti savo širdį…
Ne visiems reikia nuolaidžiauti…
Jei yra galimybė – reikia tiesiog išeiti. Jei nėra – užeiti į savo švarų kambarį ir tapti emociškai nepasiekiamu…
Saugokite save ir niekuomet netapkite grobiu emocinėms piranijoms…
Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt
Geros, šviesios savaitės mums visiems 🙂 !
Vidinė šviesa
Vidinė sielos šviesa – tai ypatinga energija, kurią skleidžia mylintis žmogus. Šios energijos negalima pamatyti akimis, bet ją galima pajusti.
Galima pajusti tą meilę ir gerumą, kuriuos skleidžia šviesus žmogus. Jis traukia kitus žmones savo šiluma ir nuoširdumu.
Su juo norisi atvirai pasikalbėti, pasidalinti slapčiausiomis mintimis, nes jo mintys ir žodžiai padeda mums priimti teisingus sprendimus.
Šalia jų mes tampame geresni, tyresni.
Tokio žmogaus žvilgsnis atviras, dėmesingas, jo akys skleidžia švelnią šviesą. Jo balsas kupinas meilės ir gerumo, jis paguodžia, įkvepia, grąžina pasitikėjimą.
Ir net nesvarbu, ką daro šviesus žmogus ir ką jis kalba, svarbiausia, kad jo draugijoje formuojasi meilės, ramybės ir vienybės atmosfera.
Toks žmogus išmoko mylėti šį pasaulį ir žmones be sąlygų, todėl jo širdis virto neišsenkančiu meilės šaltiniu.
Tokių žmonių yra daug. Ieškokite jų, būkite su jais. Kai šviesūs žmonės susivienija, jų jėgos taip sustiprėja, kad jie gali nuveikti labai daug, neįtikėtinai daug gero!
O ką gi daryti, jei sutinkame savo gyvenimo kelyje tamsius žmones? Ir kodėl žmonės pradėjo juos vadinti “tamsiais“? Kas užgesina jų vidinę šviesą?
Pasirodo, vidinę šviesą labai lengva užgesinti. Tereikia supykti, nusiminti, apgauti, susireikšminti, ir vidinė žmogaus šviesa kaipmat blanksta.
Ir jei žmogus nesugeba atgauti vidinės ramybės ir toliau patiria neigiamas emocijas ir būsenas – jis rizikuoja tapti tamsių, neigiamų energijų skleidėju.
Tamsiems žmonėms, kaip taisyklė, būna labai sunku, nes jiems atrodo, kad visi jų vengia, jie galvoja, kad niekas jų nemyli, todėl jie kankinasi ir kankina kitus.
Padėti tokiems žmonėms gali tik šviesūs žmonės. Jie apgaubia juos šiluma, gerumu, meile, supratingumu. Atsargiai nurodo klaidas, nuramina, padeda atgauti ramybę ir vidinę stiprybę.
Mokykimės po žmogaus egoizmo ir pykčio kiautu pamatyti jo tyros sielos šviesą.. Tuomet įvyks tikras stebuklas: kiautas subyrės, o žmogaus vidinė šviesa suspindės visu grožiu..
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !
ruvi 