Paprastas gyvenimas

Šiuolaikinių žmonių gyvenimas toks sudėtingas.. Mes nuolat bėgame, skubame, mes vis neturime laiko.. Todėl dažnas užduoda sau klausimą – ar tikrai žmogus viso to nori? Ir ko gi jis iš tiesų nori?..

Mums dabar labai trūksta paprastumo – tyrų ir šviesių jausmų, nuoširdaus bendravimo, kūrybinio polėkio, prasmingo darbo, sveikos sąveikos su gamta..

Norisi nusimesti visas kaukes, šablonus ir rėmus, kurie trukdo pasijusti savimi. Pasijusti Žmogumi. Tapti Kūrėju. Pajusti vienybę su žmonija, gamta ir visa gyvybe..

Apie tai šis kviečiantis susimąstyti tekstas:

“Aš noriu gyventi paprasčiau. Viskame. Turėti paprastus namus. Jaukų lizdelį – be krūvos šlamšto, be brangios technikos ir daiktų, kurių negalima liesti ar sutepti vaikams. Kad jis būtų toks nedidelis, iš medžio, su dideliais langais ir pojūčiu, kad tu esi gamtoje. Yra tokie eko-namai.. kur ir viduje, ir išorėje – gamta. Sodas su gėlėmis ir medžiais, vanduo (upė, jūra, ežeras), daržas..

Noriu nešioti paprastus drabužius. Ne tuos, kurie madingi. Paprastas sukneles, sijonus, pasisiūtus iš natūralių audinių, minkštus ir ilgaamžius. Paprastus, pačios arba vaikų pagamintus papuošalus.. Man nereikia aukso ar deimantų, man mieli karoliai iš gilių ir apyrankės iš kriauklelių.

Noriu paprastos kosmetikos. Tiek, kiek jos iš tiesų reikia. Aliejų ir pačios pasigaminto muilo, natūralių kremų ir šampūno. Noriu šalia namo aikštelės vaikams, kurią sumeistravo jų tėtis, ir žaislų ne iš parduotuvės, o vaikų rankomis pasigamintų. Ir valgyti paprastą maistą – užaugintą čia pat, šalia namo savo rankomis, su dideliu rūpesčiu ir meile.

Nenoriu turėti pinigų. Visai. Kad jie nebūtų reikalingi. Kad viską galima būtų pasigaminti savo rankomis, arba esant būtinybei keistis su kaimynais jų rankų darbo vaisiais. Vieni derlių augina, kiti muilą gamina, treti rūbus siuva.

Nesuprantu, KAIP galima buvo prikurti tiek absurdo mūsų pasaulyje? Koks gi tai progresas, jei žmogus visą savo gyvenimą gali ieškoti laimės, ieškoti meilės, ieškoti prasmės, ieškoti savęs, ieškoti pašaukimo.. Juk viskas mums duota nuo pat gimimo, bet kažkas visa tai paslėpė po stora uždanga, ir dabar šios vertybės dulka ir atsiveria tik atkakliausiems ieškotojams.

Ta uždanga – tai šio pasaulio šurmulys, tai viskas, kuo mus bando prisotinti, pamaitinti, aprengti, pralinksminti.. Vergiškas darbas, be kurio neįmanoma išgyventi. Normaliame pasaulyje nėra vergiško darbo. Yra veikla, kuria užsiima žmonės – stato namus, augina derlių, auklėja vaikus, kepa duoną.. ir visa tai atlieka su džiaugsmu. Nėra darbų, kurie alina. Visas darbas teikia džiaugsmą ir yra naudingas. Taip-taip, naudingas.

Sunku net įsivaizduoti, kiek beprasmiško ir net kenksmingo darbo dabar atlieka žmonės. Imkime kad ir popierinį darbą – milijardai tonų popieriaus gaminama, spausdinama, dėliojama iš vienos vietos į kitą, iš vienų rankų į kitas, paskui suplėšoma, išmetama, ir vėl spausdinama. Ir kiek SVARBAUS popieriaus! Tiesiog nerealus kiekis labai svarbaus popieriaus. Jis žymiai svarbesnis, nei žmonės. Dėl jo pykstasi, kovoja, žemina, sodina į kalėjimus, žudo. Dėl popieriaus!

Kad pereitume iš vieno žemės ploto į kitą (iš vienos šalies į kitą), reikia pateikti popierių. Jei popierius tinkamas – tu gali pereiti. O jei nėra popieriaus – vaikščioti svetima žeme nevalia. Kažkas padalino žemę ir nurodė, kur kam galima, o kam ne. Na, nebent pateikus svarbų popierių.

O miestai.. Kam jie reikalingi? Kam? Tos didžiulės betoninės dėžės-butai be sielos ir oro. Jie atima energiją ir jėgas. Miestuose viskas, kas natūralu, pakeista dirbtinu. Viskas-viskas. Žmonės – dėžėse, vaikai auga su svetimais žmonėmis (vaikų darželiai, auklės), gyvūnai – narvuose, produktai – iš chemijos, žaislai – iš plastiko. Ir daug-daug vaistų, kad galima būtų visus išgydyti nuo milijono ligų, kurias sukelia miestas, visų tų depresijų, kančių ir nelaimių.

Vaikai gimsta dirbtinu būdu, vyrai ir moterys, nesuradę poros, keičia orientaciją, ir jau negali būti nė kalbos apie normalios giminės pratęsimą. Šeimos išyra dėl miesto smulkmenų, dėl daiktų, dėl iliuzinių troškimų. Žmonės pamiršta, kad svarbiausi – ne daiktai, o žmonės ir santykiai tarp jų, meilė ir rūpestis artimaisiais. Visi turi tiek problemų!!! Tiesiog krūvos ir kalnai neišspręstų problemų, kurias galima būtų išmesti į sąvartyną ir gyventi laimingai 🙂 . Bet mes pripratome, kad problemos – tai mūsų gyvenimo dalis.

O juk pakaktų išvežti žmogų į gamtą – įsivaizduokite – rami jūra, kalnai ir pakalnės, žolytė žaliuoja, saulutė šviečia.. ir palikti jį akis į akį su gamta.. ir, man atrodo, jis viską supras. Jis įsiklausys į save, į gamtą. Ir išgirs Žemę: “Aš čia, aš su tavimi, aš suteiksiu tau namus, tylą ir širdies palaimą, meilę ir rūpestį. Aš pamaitinsiu tave. Aš tave sušildysiu. Aš nenuskriausiu tavęs. Aš myliu tave. Aš suteiksiu tau Gausą ir Gerovę“. Ir žmogus negrįš į miestą, jis pasiliks gamtoje. Viską supras ir pasiliks. Taip paprasta pasitikėti Žeme. Ji gali išmaitinti milijardus žmonių, jei teisingai naudosimės jos gėrybėmis, bet mes galime pražūti, jei ir toliau gyvensime taip, kaip dabar.

Aš noriu gyventi paprasčiau. Gamtoje. Mylėti Žemę ir ja pasitikėti. Ji gausi ir dosni. Ir to pilnai pakanka, kad būtume laimingi 🙂 .“

Autorė Radost-na-Avos, vertė ruvi.lt

Geros visiems savaitės 🙂 !

Apie pretenzijas tėvams

Suaugusiam žmogui labai svarbu suprasti savo būdą ir charakterį, ypač jei pastebimos kažkokios negatyvios savybės. Todėl logiška, kad to negatyvumo priežasčių dažniausiai ieškoma vaikystėje, tėvų auklėjime – juk tuo metu artimiausių žmonių aplinkoje yra formuojamas vaiko charakteris.

Taip, tėvai didele dalimi yra atsakingi už savo savo vaikų auklėjimą, bet nei vienas iš jų sąmoningai nedaro blogo savo vaikams.. Auklėjimo klaidos atsiranda dėl pačių tėvų nebrandumo arba dėl to, kad jie tiesiog kartoja savo tėvų netikusį auklėjimo modelį.

Gerai, jei tai supratęs žmogus padaro teisingas išvadas ir priima sprendimą tobulėti – t.y., sąmoningai keisti tas savybes, kurios jam trukdo gyvenime. Tačiau neretai žmonės užstringa begalinių kaltinimų, pretenzijų ir priekaištų savo tėvams etape ir įsijaučia į nuskriaustos aukos vaidmenį.

Tokiu atveju tėvai kaltinami visomis įmanomomis nesėkmėmis jų suaugusių vaikų gyvenime, o tėvai, savo ruožtu, pradeda dėl to jausti nuolatinę kaltę.

Suaugę vaikai gali pradėti manipuliuoti tėvų kaltės jausmu ir reikalauti iš jų įvairiausios pagalbos: padėti finansiškai, iškeisti butą jaunos šeimos naudai, prižiūrėti vaikus, įsigyti kažkokius daiktus.. Kiti gi gali atsisakyti bendrauti su tėvais ir prisiminti juos tik tuomet, kai kažko iš jų prireikia.

Tokiu savo elgesiu suaugę vaikai parodo savo nebrandumą ir egoizmą – juk dažniausiai pabrėžiamos tik tėvų auklėjimo klaidos, ignoruojant pozityvius vaikystės momentus. Be to, labai patogu turėti “atpirkimo ožį“, ant kurio galima suversti atsakomybę už savo pačių klaidas.

Tokių kaltinimų klasta tame, kad tėvai verčiami jausti nuolatinę kaltę už tai, ko jau negalima ištaisyti, todėl stengiasi visais įmanomais būdais įtikti savo vaikams ir nusipelnyti atleidimo. Tokie santykiai iš esmės nesveiki, juose negali būti nuoširdumo ir meilės.

Sutikite, keistai atrodo keturiasdešimtmečiai ar net vyresni žmonės, kurie prisidengia savo jau senyvų tėvų auklėjimo klaidomis.. Gal tėvai ir neparodė deramo pavyzdžio, gal nemokėjo ar nesugebėjo tinkamai auklėti, bet juk dabar jų vaikai jau patys suaugę žmonės ir gali sąmoningai ugdyti savyje tai, ko nesugebėjo jų tėvai.

Ir, kaip nekeista, tokie įsijautę į aukos vaidmenį suaugę vaikai dažnai ir patys nebūna idealūs tėvai savo vaikams.. Dėl to, kad nesikeičia, jie patys pradeda nesąmoningai kartoti tas pačias klaidas, kurias darė jų tėvai – taip perduodama ydingo elgesio estafetė giminėje.

Todėl prieš kaltinant savo tėvus reikėtų atminti, kad jie darė tiek, kiek galėjo – nepamirškime, kad tuo metu, kai augino vaikus, jie buvo jauni ir nepatyrę žmonės. Ir kad kiekvienas naujas šeimos narys, kai tik suauga, gali sąmoningai keisti ydingą elgesį giminėje. Ir kas, tai padarys, jei ne mes?..

Kai mes suaugame, ateina mūsų laikas imtis atsakomybės už savo ir savo šeimos gyvenimą. Tėvai jau padarė dėl mūsų viską, ką galėjo – per juos mes atėjome į šį pasaulį, jie mus užaugino taip, kaip sugebėjo.

Gal būt, mums atrodo, kad to per maža, bet tai nereiškia, kad jie mums linkėjo blogo – tiesiog tuo metu jie kitaip nemokėjo.. Galiausiai, tėvų senatvė – ne laikas kerštui už jų netobulumą jaunystėje, tai laikas, kai suaugę vaikai jau turi padėti savo tėvams.

Mes visada turime pasirinkimą – kankintis aukos vaidmenyje, keršyti tėvams ar atleisti jiems ir imtis atsakomybės už save ir savo gyvenimą.

Galima likti aukos pozicijoje, pykti ir reikšti savo tėvams pretenzijas, metų metais reikalauti iš jų skolų už vaikystės nuoskaudas ir permesti jiems atsakomybę už savo gyvenimą..

Bet ar suteiks tai laimės? Ar pakeis kažką į gera? Ir kokį elgesio pavyzdį su tėvais parodysime savo vaikams?

Todėl – būkime sąmoningi, būkime dėkingi už tai, ką gavome iš savo tėvų. Jie jau negali ištaisyti savo auklėjimo klaidų – atleiskime jiems, būkime geraširdiški, tik taip sugrąžinsime harmoniją: meilę, pagarbą, santarvę į šeimą ir giminę, tik taip parodysime deramą pavyzdį savo vaikams.

Meilės, laimės ir vienybės mums visiems 🙂 !.. Geros savaitės 🙂 !

Tas stebuklingas “namų jausmas“

Kaip dažnai mes ieškome dvasinio tobulėjimo už savo namų ribų.. Ir kaip retai susimąstome apie tai, kas vyksta čia pat, visai šalia – mūsų namuose.

Ten viskas gerai? O gal – betvarkė, neplauti indai, atsainus apsirengimas, ginčai, barniai ir pykčiai? Ir kodėl tokie namai šalti ir bedvasiai? Ir juose nesinori užsibūti, nes jiems akivaizdžiai kažko trūksta..

Juk namai – ne tik sienos, o jaukumas – ne prabangus interjeras. Namai – tai ypatingas “namų jausmas“, kurį sukuria jame gyvenanti šeima arba vienas žmogus savo būsena, savo širdžių šiluma, ir kurį pajunta visi, kas į juos ateina.

Bet ir kiekvienas atėjęs į svečius žmogus taip pat gali paveikti tų namų atmosferą savo būsena – apie tai yra sakoma, kad ilgiau užsibuvęs svečias tampa šeimos nariu, ir jei tai geras žmogus – jis atneša harmoniją į namus, o jei žmogus negeras – greitai pajuntama trintis ir disharmonija tarp visų tų namų gyventojų.

Namai gali daug pasakyti apie savo šeimininkus: namai gali būti prabangūs, išblizginti, bet bedvasiai, arba – nedideli, kuklūs ir labai jaukūs. Namai visada atspindi jų gyventojų vidinę būseną, pasaulėžiūrą ir santykius.

Taip yra todėl, kad namuose mes praleidžiame didelę savo gyvenimo dalį – čia mes bendraujame su šeima ir draugais, auginame vaikus, priimame svarbius sprendimus, gaminame maistą, praleidžiame laisvalaikį, ilsimės, atgauname jėgas ir miegame.

Savo mintimis ir veiksmais mes sukuriame namuose tam tikrą atmosferą, kuri pilnai atitinka mūsų vidinę būseną. Juk namai – tai vieta, kur mes galime nusimesti visas kaukes ir būti tokie, kokie iš tiesų esame..

Todėl jei mums geriau bet kur, tik ne namuose; jei norisi nuolat kažkur važiuoti, kažką pakeisti ar persikelti kitur; jei namuose mums nejauku, nesaugu ir nepatogu – reiškia, mes neturime “namų jausmo“, ir tai greičiausiai yra mūsų vidinio diskomforto atspindys.

Ir jei tai mūsų vidinio diskomforto atspindys – galime nuolat keisti gyvenamą vietą, pirkti brangiausius baldus ir interjero detales, bet jaukumo ir pilnatvės juose nepajusime. Ir, atvirkščiai – jei žmogus santarvėje su savimi ir supančiu pasauliu, tuomet kur jis begyventų, jis visur sukurs tą ypatingą “namų jausmą“.

Jaukumas namuose neatsiranda savaime, jį reikia sukurti, ir pradėti reikia nuo savęs, savo vidinės būsenos ir nuo požiūrio į savo namus. Tai puiki galimybė tobulėti dvasiškai tiesiog namuose! Kaip tai padaryti?

  • Pradėkime nuo tvarkos ir švaros – tegul tai tampa geru įpročiu. Tai ne tik sukuria jaukumą, bet ir parodo šeimininko arba šeimos požiūrį į savo asmeninę erdvę.
  • Namai – tai gerumo, ramybės ir jaukumo oazė, kurią sukuria visi namiškiai, todėl mokykimės sutarti, bendrauti geranoriškai ir taikiai. Tai visiems suteikia optimizmo, jėgų ir pasitikėjimo.
  • Įpraskime išreikšti meilę artimiesiems: pasisveikinkime, palinkėkime geros kloties, domėkimės planais ir pasiekimais, padėkokime, apkabinkime, padrąsinkime, pasitarkime, pagirkime, ir – šypsokimės, šypsokimės, šypsokimės vieni kitiems..
  • Kiekvieną dieną pripildykime savo namus džiaugsmu, venkime skubotumo ir atsainumo. Pagalvokime – kuo galime nudžiuginti artimuosius, būkime jiems atidūs ir dėmesingi.
  • Auginkime gėles namuose – tai mažos gamtos, natūralaus grožio dalelės mūsų namuose ištisus metus. O augintinius gyvūnus laikykime šeimos nariais – rūpestis gyvūnais ir augalais suvienija ir suteikia visiems daug džiaugsmo.

“Namų jausmas“ – tai mūsų vidinės būsenos atspindys. O mūsų namai – tarsi mūsų pačių pratęsimas, tai pagrindas, iš kurio mes kuriame savo gyvenimą. Kurkime su meile savo namus ir nuolat tobulėkime 🙂 ..

Gražios visiems savaitės 🙂 !

Protinga moteris ir išmintinga moteris

Protinga moteris, pamačiusi vyro klaidą, su pasimėgavimu parodys ją vyrui. Ir būtinai primins, kad apie tai jį perspėjo. Išmintinga moteris – palaikys, padrąsins vyrą, o kartais ir nutylės, tarsi nieko nepastebėjo.

Protinga moteris sudėtingoje situacijoje ims vadžias į savo rankas ir pamokys vyrą, kaip reikia teisingai gyventi. Išmintinga moteris labai subtiliai nurodys kryptį ir visapusiškai palaikys vyrą, kol jis atras sprendimą.

Protinga moteris mokys vaiką to, kas jai atrodo perspektyvu ir madinga, ir darys tai nežiūrint į nieką. Išmintinga moteris stengsis įžvelgti savo vaikų individualius gabumus ir padės juos vystyti.

Protinga moteris darbe sieks būti geriausia iš visų, o į kitus žvelgs iš aukšto kaip į konkurentus. Išmintinga moteris dirbs gerai ir sąžiningai, o darbo vietoje sukurs geranorišką ir draugišką atmosferą.

Protinga moteris kontroliuos savo suaugusių vaikų gyvenimą, dalins jiems neprašytus patarimus ir nuolat nurodys auklėjimo klaidas. Išmintinga moteris leis savo vaikams įgyti gyvenimo patirtį, o prireikus padės jiems ir juos palaikys.

Protinga moteris kovos su anytos įtaka vyrui, nuolat įrodinės tėvams savo šeimos nepriklausomybę ir barsis dėl jų dalinamų patarimų. Išmintinga moteris pagarbiai išklausys tėvų, padarys išvadas ir pasielgs taip, kaip jai liepia širdis.

Protinga moteris norės pakeisti visą pasaulį ir “perauklėti“ kitus žmones pagal save. Išmintinga moteris tobulės ir augs dvasiškai pati ir savo gerumu keis šį pasaulį. Ir supras, kad kiekvienas turi savo dvasinio augimo kelią.

Protinga moteris galvoja, kad laimingas tas, kas teisus. O išmintinga moteris žino, kad teisus tas, kas myli 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Švelni, stebuklinga, kurianti..

*Tobulas, dvasingas, tikras žmogus – tai mylintis žmogus. Viskas, kas daroma su meile, didina gėrį šiame pasaulyje.. Viskas, ką įtakoja tyra, besąlygiška meilė, atneša džiaugsmą, įkvėpimą ir harmoniją – pagal tai ją ir galime atpažinti.

*Dažnai jauni žmonės savo šeimoje tikisi, kad sutuoktinis mylės juos taip pat, kaip tėvai ir pildys visas jų užgaidas ir kaprizus. Jų meilė nebrandi, o todėl savanaudiška. O kai meilė egoistiška – ji  “išsiurbia“ visas gyvybines jėgas iš to, kurį “myli“: ji reikalauja, pavydi, kaltina.. Tokia “meilė“ sekina ir vargina visus.

*Mes net nesusimąstome, kad  mūsų žodžiai, emocijos ir veiksmai įtakoja artimų žmonių gyvenimą – mes galime ir suteikti sparnus, ir skaudžiai sužeisti. Mylėti – nereiškia spausti, versti ar reikalauti, mylėti – reiškia tiesiog leisti mylimam žmogui pasiekti viską, kam jis turi gabumų ir padėti išskleisti jo geriausias savybes.

*Labai daug šeimoje priklauso nuo moters.. Kai moterys supras, kad namų židinio sergėtojos vaidmuo yra privilegija, o ne bausmė, tuomet ir vyrai turės galimybę pilnai išreikšti savo vyriškas savybes, o šeimos bus laimingos ir tvirtos. Moteris šeimoje valdo santykius, o ne vyrą – tai skirtingi dalykai, ir painioti juos pražūtinga šeimai.

*Harmonija šeimoje priklauso nuo abiejų sutuoktinių. Atverti kito žmogaus geriausias prigimtines savybes gali tik tas, kas atveria ir vysto savo geriausias prigimtines savybes – tuomet žmonės papildo vienas kitą ir iš to gimsta sveika sąveika ir santarvė.

*Jei žmogui iškeliami nepagrįsti reikalavimai arba nebūdingos jo prigimčiai prievolės, jame gimsta pasipriešinimas, gilūs vidiniai prieštaravimai ir disharmonija. Ir atvirkščiai: kai žmogus skatinamas vystyti tai, ką jis geriausiai sugeba – jis tampa laimingas, geranoriškas kitiems ir kuria savo aplinkoje harmoniją.

*Meilė išreiškiama ir palaikoma kasdieniniu nuoširdžiu dėmesiu, rūpesčiu ir dėkingumu – taip kuriamas tarpusavio ryšys, harmoningas pasikeitimo energijomis procesas, kai žmonės visapusiškai palaiko vienas kitą mintimis, jausmais, žodžiais ir poelgiais. O jei trūksta dėmesio, rūpesčio, dėkingumo – tarpusavio ryšys blėsta ir išlieka liguistas prisirišimas su abipusėmis pretenzijomis, priekaištais ir kaltinimais.

*Tačiau net ir sudėtinguose santykiuose mes kažko mokomės vieni iš kitų – galbūt, gebėjimo užjausti, suprasti ir padėti, arba subręsti dvasiškai. Ir svarbiausia – išmokti mylėti kitą žmogų besąlygiškai – juk žmonės niekada netobulėja dvasiškai ir nesikeičia į gera neapykantoje, žmonės darosi geresni tik meilėje..

*Jei jaučiame, kad panirome į negatyvumą, kad sustojome savo dvasiniame kelyje, tai reiškia, kad mūsų gyvenime trūksta svarbiausio pagrindo ir palaikymo – meilės. Ir nelaukime, kol kiti mus pamils, bet prisiminkime paprastą gyvenimo tiesą: meilė ateina ir auga mūsų gyvenime, jei mylime mes patys..

*Kartais nelengva suprasti artimo žmogaus pyktį ar neviltį – galbūt, jį kankina kažkokios abejonės ar nepasitikėjimas savimi, o gal jis kenčia nuo ligos.. Bet jei jūs mylite jį, tuomet ištrauksite visus “dyglius“ iš jo sielos, o po to švelniai nurodysite kelią, kuriuo eidamas jis atsigaus, sustiprės ir pakils.

*Tyra, besąlygiška meilė atgaivina kiekvieną – net pačio didžiausio liūdesio akimirką vien mintis apie tai, kad žmogų kažkas myli – sutuoktinis, vaikas, tėvai ar draugai – atneša jam didžiulį palengvėjimą..

*Tapkime tyros, besąlygiškos Meilės šaltiniais.. Besąlygiška Meilė – tai būsena, kurioje žmogus tampa harmonijos kūrėju. Tas, kas myli – sukelia džiaugsmą ir įkvėpimą žmonių širdyse.

*Jei šiandien pasidalinote su žmonėmis savo meile, gerumu, dėmesiu, rūpesčiu – reiškia, padarėte tai, kas mums visiems yra svarbiausia, tiesiog gyvybiškai svarbu kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką..

Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Apie priekaištus

Ar pastebėjote, kiek daug žmonių bendrauja priekaištų forma? Ir dažniausiai jie to net nepastebi, nes jiems tai atrodo normalu. Toks bendravimas dabar labai paplitęs – jį matome šeimose, darbovietėse, draugų ir kaimynų santykiuose.

Kai įprantame priekaištauti, tuomet labai sunku atsekti, kad būtent priekaištai tampa konfliktų priežastimi bendravime. Juk priekaištai – užslėpta agresija, psichoemocinė prievarta prieš kitą žmogų, todėl visada sulaukia atsakomosios agresijos.

Priekaištai – tai nuolat išsakomi kaltinimai kitam žmogui, kurie sukelia jam kaltės jausmą ir poreikį apsiginti. Besigindamas žmogus taip pat gali pradėti priekaištauti, o tai neišvengiamai dar labiau aštrina konfliktą. Ir jei žmonės taip bendrauja nuolatos – santykiai pasidaro skausmingi ir griaunantys.

Kaip gi skamba priekaištai mūsų bendravime? Tai visada vertinimas iš teisuolio pozicijos: “Aš vertinu tavo veiksmus kaip blogus ir tuo pačiu smerkiu tave“. Kitaip tariant, vertinamas ne kažkoks veiksmas, bet smerkiamas žmogus, atlikęs tą veiksmą.

Pavyzdžiui: “Tu vėl padarei kažką ne tą ar ne taip.. Tu neteisingai tai darai.. Tu amžinai viską sugadini.. Tau nieko negalima patikėti.. Tu nieko nemoki..“, ir pan.

Toks bendravimas ardo bet kokius santykius ir galiausiai liūdnai baigiasi, nes persmelktas priešiškumu, nuolatiniais barniais ir yra kupinas nuolatinių dramatiškų situacijų. Tai nesveiki santykiai, kurie nuodija žmonių psichiką ir sveikatą.

Jei norime tai pakeisti, turime suprasti, kad nuolatiniai priekaištai bendravime – tai labai blogas įprotis, kurio galime sąmoningai atsisakyti ir pradėti mokytis bendrauti harmoningai.

Kartais mes net nesuvokiame, kad priekaištaudami sukeliame kaltės jausmą žmogui ir pradedame tuo kaltės jausmu manipuliuoti. Todėl pirmiausiai stabdykime bet kokį ketinimą pasmerkti ar pažeminti žmogų.

Išmokime geranoriškai paprašyti, o ne priekaištauti – pavyzdžiui, išreikšti savo jausmus ir vertinti veiksmą, o ne žmogų: “Mane tai nuliūdino, prašau, nedaryk taip daugiau“, arba: “Aš tikiu tavimi, pasistenk, prašau“, “Ko gero, aš neteisingai tave supratau, gal galėtum paaiškinti?“, ir pan.

Kai nustojame priekaištauti, žmogui atkrenta būtinybė gintis ar kažkaip kitaip agresyviai reaguoti. Prašymas vietoje priekaišto – tai paprastas būdas nustoti griauti santykius ir pradėti kurti harmoningą, geranorišką bendravimą.

Tačiau prašydami turime atminti, kad prašymas – tai tik pasiūlymas sutikti arba atsisakyti to, ko prašome, todėl turime būti pasirengę priimti ir atsisakymą.

Bet kokiu atveju – visus veiksmus turime derinti su žmonėmis, gerbdami kiekvieno pasirinkimo laisvę. O priekaištaudami pasirinkimo laisvės kitiems nesuteikiame, nes prievarta primetame savo valią, įsijautę į teisuolio ir teisėjo vaidmenį.

Turime išmokti nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, ko tikimės iš artimų žmonių, o taip pat išklausyti tai, ko jie iš mūsų tikisi – tik taip galime suprasti vieni kitus, derinti savo veiksmus ir galutinai atsisakyti priekaištų bendravime.

Elgdamiesi negatyviai, niekada nesukursime gerų santykių, todėl juose neturi būti spaudimo, prievartos ar pažeminimo – o juk visa tai mes darome net nesusimąstydami, kai priekaištaujame kitam žmogui..

Tiesiog užduokime sau klausimą: ko mes siekiame savo bendravime? Jei norime harmonijos – elkimės pozityviai: mylėkime, būkime dėmesingi ir rūpestingi vieni kitiems, būkime geranoriški 🙂 ..

Parengė ruvi.lt