Kategorija: Vyras ir moteris

Namai – tai meilės erdvė, o ne mūšio laukas.

Jei jūsų požiūris į gyvenimą skiriasi nuo tėvų, vyro ar žmonos, brolių ar seserų požiūrio – išsaugokite santarvę.

Juk yra tiek daug temų pokalbiams, tiek bendros veiklos.

Neaptarinėkite neramių įvykių su mama, verčiau paprašykite jos padėti pasodinti gėles balkone.

Nesiginčykite su vyresniąja karta, geriau iškepkite drauge obuolių pyragą arba atneškite šviežių uogų prie arbatos.

Pasikalbėkite su sutuoktiniu apie darbą, apie namus, vaikų pomėgius, planus vasarai.

Vietoje priešiškumo ir barnių kalbėkitės apie jausmus. “Man neramu, apkabink mane.“Man skaudu, pabūk su manimi, prašau.“

Abejoti, užjausti, nerimauti – normalu.

Bet namai turi išlikti ta saugia ramybės erdve.

Kur galima sugrįžti vakare, nusimesti, lyg lukštus, dienos nerimą, apkabinti mylimus žmones ir padėkoti už dar vieną gerą dieną.

Mylėkime ir branginkime mūsų artimus ir mylimus žmones.

Kol mes turime juos, o jie – mus.

Tiesiog todėl, kad jie yra.

Kol yra ši dovana – gyvenimo, bendravimo, gerumo ir švelnumo stebuklas.

Įsivaizduojate – kokie mes laimingi!

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Patys brangiausi laimės perliukai, pačios svarbiausios vertybės gyvenime – tai mūsų artimi žmonės.

Kaip ramu širdyje, kai jie šalia, sveiki ir laimingi, kai džiugina mus šypsenomis, kai vakarais kalbamės apie viską, juokiamės, valgome blynus su mėgiama uogiene, ir taip įprastai užverdame žolelių arbatą mažame arbatinuke…

Su jais arbata skanesnė, su jais namai jaukesni, su jais šilčiau širdyje. 

Ir jokios negandos nebaisios, ir ne taip jau svarbu, kad kartais šėlsta audra už mūsų mažo pasaulėlio langų, kai virtuvėje skambiu varpeliu liejasi mylimų žmonių balsai, kai spindi džiaugsmu jų akys, o namuose viešpatauja meilė, jaukumas ir tyra šeimyninė laimė…

Padėka autorei! Pagal Alisa Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mums taip norisi tikėti istorijomis apie tyrą ir didelę meilę ir apie tai, kad “vieną dieną jie atrado vienas kitą ir ilgai ir laimingai gyveno“ (o kaip gi kitaip?).

Kartais mes matome tokias istorijas ne tik knygose ar kine. Kartais suprantame, kad “ilgai ir laimingai“ – tai nebūtinai “tobulai-romantiškai ir be jokio debesėlio“

Ir kad laimė visada kitokia. Ir kad ji ne kažkur ten, už tolimo horizonto, už Visatos tolių, bet čia pat, su žmogumi, kurį tu myli. Ir kad jūs galite būti labai skirtingi, tačiau visiškai neįtikėtinu būdu sutampate tame, kas svarbiausia: meilėje.

Ir kad kartais kelyje į meilę tenka įveikti įvairiausius (ir ne tik išorinius!) sunkumus, kliūtis ir aplinkybes. O kartais tenka susidoroti ir su savo asmeninėmis baimėmis ir abejonėmis. Arba neryžtingumu ir tingumu. Arba su perdėtu svajingumu, kurį visada iš debesų į žemę nuleidžia tvirta realybės ranka. Ir kad tikrovė – tai visada gilu, paprasta ir suprantama. Arba sudėtinga, bet visada suprantama. Bent jau tau pačiam.

O kartais pasirodo, kad visa ta didelės meilės istorija – taip pat ir apie tave. Pasistenk tai laiku pastebėti ir suprasti. Pasistenk tai pajusti ir pilnai priimti. Ir leisk sau patirti didelės meilės laimę ir sunkumus.

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes galime kasdien ir sunkiai darbuotis ties savo tobulėjimu. Išmokti aiškiai išreikšti savo norus ir ketinimus kitam žmogui. Tapti sąmoningais ir supratingais. Žinančiais savo ribas ir atsakingais už save. Visa tai yra mūsų asmeninės atsakomybės sritis gyvenime.

Ir tarpusavio santykiuose tai, deja, tik penkiasdešimt procentų. Koks bebūtų protingas ir sąmoningas vienas partneris, tačiau jis negali atsakyti už viską. Tik už savo pusę. Ir kartais tai apmaudu.

Bet kas gi prasideda toliau? Toliau prasideda kito žmogaus atsakomybės sritis. Ir jis gali daryti čia viską, ką nori. Tikrai. Viską, ką nori. Jis gali pakilti iki dangaus ir pulti žemyn. Jis gali kažkur užstrigti ir ten ilgai užsibūti. Jis gali pažadėti kažką nuveikti ir tyliai sabotuoti bet kokius pokyčius. Jis gali nueiti savuoju, kitokiu nei mūsų, keliu. Čia jis gali viską.

Kas tuomet belieka mums? Mums lieka viltis. Tik viltis, kad mes sutapsime. Ir būti pasiruošus tam, kad nesutapsime. Pasiruošus priimti tai, kad mes negalime būti kartu. Ir džiaugsmas dėl to, kad vis dėl to galime. Ir didelė drąsa visa tai pradėti.

Todėl kad mylėti būna malonu arba skausminga, džiugu arba baugu, bet mes turime poreikį mylėti. Antraip vardan ko visa tai aplinkui?

Padėka autorei! Pagal Aglaja Datešidzė tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ar pastebite kasdienines smulkmenas, kurios išreiškia meilę?

Pavyzdžiui, kai labai tyliai uždaro duris, kad nepažadintų… Arba kai paruošia arbatą su tiek cukraus šaukštelių, kiek kitam patinka…

Kai pasidalina skanesnėmis uogomis iš savo deserto… Kai išvykoje palieka vandens butelyje, kai labai norisi gerti…

Kai ryte atsikelia šiek tiek anksčiau, kad spėtų paruošti pusryčius, ir vaikšto tyliai, ant pirštų galiukų… Ir parenka gražesnį kąsnelį…

Kai glosto, kad užmigtų… Kai slaugo, kad greičiau pasveiktų… Kai laukia…

Meilė išreiškiama štai tokiomis mielomis smulkmenomis… jei tai pastebite…

Autorius nežinomas

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai šviečia saulė, ji šviečia visiems vienodai…

Taip pat ir besąlygiška meilė. Ji nenukreipta tik į kažką konkrečiai, ji tokia pati saulė viduje, šviečianti ir sušildanti savimi viską aplinkui.

Daugeliu atvejų mes tik mokomės tokiais būti. Ir geriausiu atveju mums gaunasi nukreipti vieną iš spindulių į kažką konkrečiai iš mūsų aplinkos. Tačiau ne visada, o tik tuomet, kai tas kitas žmogus nukreipia į mus savo spindulius. Kol juos nukreipia.

O štai saulė šviečia visiems, šildydama savo spinduliais visus ir viską. Nepriklausomai nuo to, ar šviečia kažkas atsakydamas, vertina šią šviesą ir šilumą ar ne.

Ji tiesiog šviečia ir šildo. Be jokių sąlygų ir lūkesčių. Ji tiesiog nemoka kitaip.

Taip pat ir tikra meilė. Ji negali kitaip.

Saulė ją tik primena. Primena savimi apie ją.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Meilė – tai nebūtinai jausmas tam tikram žmogui – tai būsena, charakterio ypatumas, kuris įtakoja žmogaus požiūrį į visą pasaulį, o ne tik į vieną meilės “objektą“.

Jei žmogus myli tik kažką vieną ir abejingas kitiems artimiesiems, tuomet jo meilė – ne meilė, o simbiotiška sąjunga.

Dauguma žmonių įsitikinę, kad meilė priklauso nuo “objekto“, o ne nuo jų gebėjimo mylėti. Jie įsitikinę, kad jei jie nemyli nieko, išskyrus “mylimą“ žmogų, tai tik įrodo jų meilės jėgą. Taip išryškėja  klaidinga nuostata, kurią anksčiau minėjome – fiksacija į “objektą“.

Tai panašu į žmogų, kuris nori piešti, bet vietoje to, kad eitų mokytis piešti, tvirtina, kad jis tiesiog turi atrasti vertingą natūrą, ir kai ją suras, jis pieš puikiai, ir tai įvyks savaime.

Tačiau jei aš tikrai myliu kažkokį žmogų – aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą.

Jei aš galiu kažkam pasakyti “aš myliu tave“, aš turiu gebėti pasakyti ir “aš myliu tavyje viską“, “tavo dėka aš myliu visą pasaulį“…

Mintys iš E. Frommo kūrybos

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Turi moterys tokią savybę – idealizuoti pasaulį. Kaip pievų gėlėmis jos puošia savo namus, taip ir savo prisiminimus jos puošia nuostabiu maksimalizmu.

Jei tai grožis – tai neįtikėtinas, jei skausmas – tai nepakeliamas, jei gylis – tai tikra bedugnė…

Taip joms įdomiau įsiminti gyvenimą. Taip jis tampa truputį stebuklingesnis. Taip aukščiau skrieja siela.

Ir net jei iš tiesų viskas ne taip jau romantiška, ne taip nuostabu, ne taip poetiška, net ne taip skaudu, bet galimybės pagyvinti savo likimą, perrašant ne ateitį, bet bent jau praeitį, iš moterų neatimsi.

Joms maža šios realybės, nes moters širdžiai, kuri kupina meilės, pasidaro ankštas pasaulis…

**************

Kartą eilinio smulkaus ir nuobodaus barnio įkarštyje staiga kažkas spragtels tavyje…

Ir tu pamatysi priešais save savo vyrą – jau nejauną, pavargusį taip pat kaip ir tu, iškankintą tomis nesibaigiančiomis problemomis, nelabai sveiką…

Tą, su kuriuo tu seniai eini petys į petį per šį gyvenimą, su kuriuo tu džiaugeisi ir dėl kurio verkei…

Ir kažkas apsivers tavyje, ir tu nutilsi, ketindama ištarti kaltinimo žodžius, prieisi prie jo, tylėdama apkabinsi ir paglostysi jo galvą- su meile, švelnumu ir supratingumu…

Nes meilė tarp jūsų svarbesnė už visus nesutarimus…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !