Kategorija: Vaikai

Visos mamos skirtingos – jaunos ir gražios, žilos ir pavargusios, švelnios ir griežtos.. Bet visą savo gyvenimą jos išlieka motinomis. Jos padovanoja gyvenimą savo vaikams ir daro viską, ką gali, kad jų vaikai būtų laimingi.

Motinos meilė – tikras stebuklas, nes mama – tikrų tikriausias Angelas šioje Žemėje.. Ji padeda vaikams augti, skleisti geriausias savybes, pažinti žmones ir pasaulį. Tik mama, nežiūrint į nieką, visada palaiko savo vaikus, rūpinasi jais, įkvepia ir nuoširdžiai džiaugiasi jų pasiekimais.

O jei vaikai susiduria su sunkumais – ji išklauso, apkabina, nuramina, padrąsina, ji savo gerumu ir kantrybe įkvepia vaikams pasitikėjimą savimi ir optimizmą. Ji viską savo vaikams atleidžia – tik atsidūsta sau tyliai, nubraukia slapta ašarą ir.. atleidžia. Nes motinos meilė – beribė, nes kitaip ji tiesiog negali.

O motinos rankos.. Ar susimąstėte, kiek neįtikėtinai daug daro motinos rankos? Kokios jos darbščios, geros, švelnios ir rūpestingos! Būtent mamos rankas pirmiausiai pajunta kiekvienas vaikas, atėjęs į šį pasaulį – jos apkabina, sūpuoja, paglosto, apgaubia šiltu jaukumu ir suteikia saugumo jausmą..

Motina subrandina savyje naują gyvybę, ji dovanoja gyvenimą savo vaikams, todėl su motinyste siejame pačią gyvybę ir tai, kas yra visiems gyvybiškai vertinga ir svarbu – todėl dažnai motina vadiname mūsų Žemę-maitintoją ir savo Tėvynę.

Kiek gražių žodžių besakytume apie motinas – to vis vien bus per maža.. Jos besąlygiškai myli savo vaikus ir visą savo gyvenimą jais rūpinasi, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Ji džiaugiasi savo suaugusių vaikų pasiekimais labiau nei savo, ir.. išgyvena jų nesėkmes kaip savo asmenines. Mama atiduos viską, kad jos vaikai taptų gerais ir laimingais žmonėmis.

Todėl suaugę ir palikę tėvų namus nepamirškime, kad yra pasaulyje labai svarbus žmogus – tai mama, kuri visada laukia savo vaikų. Ir visada atranda jiems pateisinimus, kodėl jie neskambina, neatvažiuoja, neparašo..  Ir tyliai siunčia jiems savo besąlygišką meilę ir motinišką palaiminimą..

Branginkime ir mylėkime savo motinas, dovanokime joms savo širdies šilumą ir dėkingumą! Prisiminkime, kaip buvo reikalinga kiekvienam iš mūsų mama vaikystėje.. – lygiai taip pat reikalingi ir mes savo motinoms, kai suaugame.

Juk didžiausia dovana ir laimė kiekvienai mamai – jos vaikų meilė 🙂 ..

Artėjančios Motinos dienos proga – patys šilčiausi, švelniausi ir gražiausi sveikinimai visoms mamytėms, močiutėms, prosenelėms 🙂 !

Būtinai pažiūrėkite iki galo.. Tiesiog tai dar viena proga pagalvoti apie vieną labai svarbų žmogų mūsų gyvenime 🙂 ..

Juk mes visi gyvi žmonės. Kartais silpni, pavargę, suirzę; mūsų resursas ne begalinis.

Viena jauna mama dekretinėse atostogose su trečiu vaiku atsisėdo ir apsiverkė iš bejėgiškumo. Todėl, kad vos tik susitvarkai – ir vėl betvarkė.

Žaisliukai, daiktai, indai, puodeliai… Vyresnieji vaikai bėgioja ir šūkauja. Su pačiu vyriausiu reikia pamokas ruošti, rašyti raides ir skaičius.

Ir, svarbiausia, nuo tvarkymo momentaliai nelieka nė pėdsako. O kriauklė vėl užsipildo purvinais indais. Indaplovė sugedo. Košė prisvilo. Puodelis sudužo ir reikia šukes surinkti.

Vienas vaikas prašo atsigerti, kitas tiesiog verkia, trečias kviečiasi pagalbos: uždavinio negali išspręsti.

O namuose betvarkė. Ant kilimo trupiniai, nors ką tik jį valė su siurbliu. Ir niekaip neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, niekaip!

Kuo daugiau ji stengėsi ir viską plovė, valė, dėliojo į vietas, tuo baisesnis atrodė viską griaunantis chaosas. Jis momentaliai prarydavo jos darbo vaisius.

Paruoštas maistas suvalgytas, ir vėl neplautų indų krūva. Daiktai tepėsi… Tai buvo užburtas ratas. Todėl ji ir pravirko.

Taip jau būna: kuo labiau nori viską sutvarkyti, kuo daugiau dedi pastangų, tuo didesnis chaosas. Griebiesi vieno – kitkas jau sulūžo ar susitepė. Kitko imiesi – sugenda tai, ką jau padarei.

Ir dar kažką jau reikia daryti, laikas spaudžia. O jėgų jau nėra.

Bet juk tai ir yra gyvenimas. Jis niekada neleidžia visko sutvarkyti vieną kartą ir visiems laikams. Būna tokie periodai, kai neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, ir tai normalu.

Ir nereikia pervargti iki ašarų – palengva, pagal galimybes reikia tiesiog palaikyti tvarką. Nesiblaškant. Ir spręsti problemas tada, kai jos iškyla. Ir tuomet nieko baisaus nenutiks, viskas susitvarkys savaime.

Ir kasdien bus vis lengviau, jei mes nesiblaškysime. Mes išsaugosime save ir savo jėgas. O vėliau arba remontą padarysime, arba į naujus namus persikelsime. Arba pas mus atsiras daugiau laiko ir galimybių.

Svarbiausia – tausoti save. Ir nepervargti, nekaltinti savęs, nereikalauti neįmanomų dalykų. Tai tiesiog toks periodas.

O paskui bus viskas kitaip. Žymiai geriau. Ir tai ne tik apie tvarką namuose. Tai apskritai – apie tvarką gyvenime…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Labiausiai Kalėdų laukia vaikučiai.. Jų nuoširdumas, jų šmaikštūs pamąstymai visada žavi ir pakelia nuotaiką 🙂 . Paskaitom 🙂 ..

************

Vienais metais tėvai nusprendė pakeisti nuolatinį Senelio Šalčio “pavaduotoją“ tėtį ir perrengė juo.. močiutę. Priklijavo jai barzdą ir ūsus, nurausvino žandus, uždėjo kepurę ir didžiulį raudoną paltą.

Švenčių vakarą ji paskambino į duris, o tėvai su mažąja dukrele nuskubėjo atidaryti. Pamačiusi Senelį Šaltį, dukrelė nustėro..

O močiutė, lyg niekur nieko, įsijautė į savo vaidmenį ir pakeistu balsu paklausė:

– Na, mažyle, ar žinai, kas aš esu?..

Mergaitė kiek patylėjo, o paskui nusišypsojo ir išpyškino:

– Žinau, žinau! Aš pažinau tave, močiute!

Visi pratrūko juoku.. O močiutė Senelio Šalčio daugiau nesiryžo pavaduoti..

************

Sūnus klausia mamos:

– Mamyte, o kada mes rašysime laišką Seneliui Šalčiui?

– Greitai. O ko tu norėtum dovanų?

– Žinai, aš pagalvojau, kad paprašysiu Senelio Šalčio tau didelio atlyginimo, kad galėtume patys nupirkti viską, ko mums reikia..

************

Kalbasi du vaikai:

– Mano tėvelis labai bijo Senelio Šalčio..

– Bijo? O kodėl?..

– Kai tik pas mus į namus ateina Senelis Šaltis, mano tėtis visada pasislepia, ir aš niekaip negaliu jo surasti!

************

Teta klausia dukterėčios:

– Ką Senelis Šaltis tau padovanojo?

– Saldainių!

– O ką dar?

– Dar saldainių!

– O be saldainių?

– Lėlę ir vežimėlį.

– O ką dar?

– Dar? Sveikatos ir laimės!

************

– Mama, o kiek dienų liko iki Kalėdų?

– Septynios.

– Tiek daug?! O tėtis sakė, kad viena savaitė..

************

Kalbasi dvi mergaitės:

– Tu matei Senelį Šaltį?

– Mačiau..

– Ir kaip jis atrodo?

– Gerai..

************

Anūkas rašo laišką Seneliui Šalčiui. Šalia sėdi močiutė su mezginiu rankose.

– Močiute, o tu rašysi laišką Seneliui Šalčiui? – paklausė anūkas.

– Ne.

– O kodėl?

– Tai kad man lyg ir nieko nereikia..

– Močiute, o tu sakei, kad tau reikia naujo kastuvo į daržą.

– Na, kastuvo gal ir reikia..

Kitą dieną močiutė aptiko ant stalo rūpestingo anūko parašytą laiškelį: “Mielas Seneli Šalti, rašau tau dar vieną laišką, nes turiu didelį prašymą: padovanok, prašau, mano močiutei Kalėdoms kastuvą!“

************

Mama klausia mažojo sūnelio:

– Ko tu paprašysi Senelio Šalčio Kalėdoms?

– Traukinuko.

– Kokio traukinuko?

– Mamyte, man sunku papasakoti.. Na, tu pati pamatysi, kai padovanos..

************

Tėtis sako sūnui:

– Kad gautum dovaną, turėsi išmokti eilėraštį ir pasakyti Seneliui Šalčiui.

– O gal tu pasakysi vietoje manęs eilėraštį?

– Na, bet jei aš pasakysiu, tai ir dovana bus mano.

– Bet jis paskui išeis, o tu galėsi atiduoti dovaną man..

************

Gerokai prieš Kalėdas dukrelė gavo dovanų ilgai lauktą žaisliuką.

Mergaitė apsidžiaugė:

– Kaip gerai! Nieko nereikės Senelio Šalčio prašyti!

************

Vaikas Kalėdų proga gavo daug saldainių. Mama klausia:

– O mane ar pavaišinsi?

– Ne, mamyte. Aš nenoriu, kad tavo dantukai sugestų..

************

Prieš Kalėdas anūkas vieši pas senelius. Močiutė ruošiasi eiti į parduotuvę.

Anūkas klausia:

– Močiute, o ką tu pirksi parduotuvėje?

– Aš dar ne visiems dovanų Kalėdoms nupirkau.

– Močiute, tai ir nepirk, juk Senelis Šaltis visiems atneš!

************

Po ilgų žiemos atostogų vaikas nenori eiti į darželį. Į tėčio argumentą, kad visi rytoj eis į darbą, vaikas liūdnai atsako:

– Taip, tėti, tau tai gerai darbe: dirbi sau, dirbi, dirbi.. O man darželyje net dvi valandas dieną reikia miegoti.. Supranti, dvi valandas!

************

Istorijos iš interneto, vertė ruvi.lt

Visiems geros nuotaikos ir smagaus pasiruošimo šventėms 🙂 !

Kalbėdami apie vienokius ar kitokius auklėjimo metodus, tėveliai geru rezultatu dažniausiai laiko tai, kad jų vaikas tampa ramus, mažai verkia, nerodo kaprizų ir nekelia isterikų.

Tarsi vaikas verktų, pyktų, zirztų ar keltų isterikas tiesiog dėl savo malonumo ar iš įpročio. Tarsi vaikas neturi teisės išreikšti savo emocijas.

O juk nei vienas žmogus negali būti nuolat pozityvioje būsenoje – tai tiesiog nerealu, bet kodėl gi tuomet mes reikalaujame to iš vaiko?

Ne visi suaugusieji geba suvaldyti savo emocines reakcijas, o vaikas – tuo labiau. Ir tik suaugusieji gali išmokyti vaiką suprasti ir išreikšti savo emocijas. O reikalavimai nutilti, nezirzti, nerėkti tiesiog išmoko vaikus slopinti savo reakcijas ir jaustis “blogais“ ir “netikusiais“..

Todėl kad geriau suprastume savo vaikus, naudinga pabandyti įsivaizduoti save jų vietoje. Tarkim, jaučiamės blogai ar esame suirzę: neišsimiegojome, prasta savijauta, kažkas nesiseka ar kažkokios kitos priežastys slegia – kas tokiu atveju mums padeda?

Ar padės, jei kažkas iš namiškių jums pasakys: “Na, baik zyzti, nusibodo klausyti, juk jau ne mažas vaikas esi!“ Ne, tikrai nepadės, nes jums realiai bloga.

Arba pasakys: “Na, baik, visa tai niekai!“ Žinoma, ne, nes jums tai ne niekai.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Eik, paverk į savo kambarį, o kai nurimsi, pasikalbėsime!“ Ne, nepadės, nes pasijusite nesuprasti ir atstumti.

O jei pagrasins: “Klausyk, jei nebaigsi zyzti, aš su tavimi nesikalbėsiu!“ Po tokių žodžių jūs pasijusite dar labiau įskaudinti, nes jums dabar reikalinga pagalba ir palaikymas.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Aš nieko nesuprantu, ką tu čia murmi per ašaras, pasakyk normaliu balsu!“ Tikrai nepadės..

O ar padės jums nusiraminti, jei artimas žmogus pradės ant jūsų šaukti arba.. suduos jums?..

Kodėl tuomet visa tai sakome savo vaikams? Kodėl taip elgiamės?

Kai vaikas suirzęs, kai audringai išreiškia savo emocijas, verčiau pagalvokime – o kas padėtų mums nusiraminti?

Kiekvienam žmogui tokiu atveju padeda supratimas, palaikymas, pagalba, buvimas šalia. Kai blogai, labai svarbu jausti, kad esi mylimas ir kad tave supranta: “Taip, aš žinau, kaip tu jautiesi, ir žinok, kad aš visada šalia ir tave myliu.“ Ir tik tuomet, kai nurimsta emocijos, galima aptarti situaciją ir pradėti ieškoti sprendimų.

Ko reikia vaikui tokiu atveju? To paties, kaip ir suaugusiam – leisti vaikui išreikšti savo būseną, savo emocijas ir tiesiog būti šalia, apkabinti, priglausti. Paguosti, palaikyti: “Tu pyksti, tau blogai, tu suirzęs, taip būna visiems. Bet aš su tavimi ir labai tave myliu..“ Ir kuo vaikui sunkiau – tuo svarbiau jam tuo metu žinoti, kad jis yra mylimas.

Tik rami suaugusiojo reakcija į vaiko emocijas padeda jam nusiraminti. O nurimus reikia pasikalbėti – dėl ko vaikas taip jautėsi ir kaip galima išspręsti situaciją. Taip vaikas išmoksta pažinti save ir savo būsenas, išmoksta valdyti savo emocijas, išsikalbėti.

Jei tėvai teisingai reaguoja į vaiko būsenas, tuomet vaikas nesusitapatina su negatyviomis emocijomis – “blogas“, “piktas“, “netikęs“, jis išmoksta suprasti, kad gali būti įvairių nuotaikų ir emocijų, mokosi jas išgyventi, suprasti jų priežastis ir savarankiškai atrasti sprendimus.

Tėvų meilė, kantrybė, nuoširdumas padeda vaikui išugdyti sveiką psichiką, harmoningą ryšį su kitais žmonėmis ir gebėjimą adekvačiai vertinti realybę.

Ir kai suprantame, kad vaikai auklėjami tik suaugusiųjų asmeniniu pavyzdžiu – labai naudinga kartais įsivaizduoti save vaikų vietoje. Ir atminti, kad meilė daro stebuklus..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Ką dauguma iš mūsų girdėjo vaikystėje

Pažiūrėsime į tavo elgesį.. Aš pagalvosiu.. Neišsigalvok!.. Aš taip pat daug ko noriu.. Nesąmonės.. Nečepsėk.. Kai užaugsi – man ačiū pasakysi!..

Nesuvalgysi sriubos – supilsiu tau ją už apykaklės!.. Kur leki?.. Eik lėčiau.. Pasiskubink.. Nebėk.. Viską suvalgyk.. Plauk rankas.. Išsivalyk dantis.. Patylėk.. Sakyk.. Atsiprašyk.. Pasisveikink.. Padėkok..

Ateik čia.. Atstok nuo manęs.. Eik žaisti.. Netrukdyk.. Žiūrėk po kojomis, nes nukrisi.. Tuo blogiau tau.. Tu dar mažas.. Tu jau didelis.. Eik miegoti.. Jau vėlu..

Aš dirbu.. Pažaisk vienas.. Apsirenk.. Ar nematai, kad aš užsiėmęs?.. Neklausinėk niekų.. Nenervuok.. Nekalbėk pilna burna..

Ir.. tai, ką mes norėjome girdėti

Aš myliu tave.. Aš laimingas, kad turiu tave.. Pasikalbėkime.. Pažaiskime?.. Pasisveikinkime.. Padėkokime.. Kaip jautiesi?.. O ką tu apie tai galvoji?

Bijai?.. Aš būsiu šalia.. Kodėl nenori?.. Ko norėtum?.. Kas tau patinka?.. Ką nori veikti? Nenusimink.. Pabandom dar kartą?..

Tu toks šaunus!.. Tu geras vaikas.. Papasakok man.. Būk atsargus.. Aš pasitikiu tavimi.. Ar galiu tau padėti?.. Man įdomu klausytis tavęs.. Tau puikiai sekasi!.. Tu gali.. Tu išmoksi..

Pasakyk man, jei aš klystu.. Atleisk man.. Tu patinki man toks, koks esi.. Kaip smagu būti drauge.. Ačiū tau..

Mylėkime vieni kitus! Kai meilė yra pirmoje vietoje – visa kita atsistoja į savo vietas 🙂 ..

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !