Leisti sau subręsti

XXI amžiuje pasaulis taip organizuotas, kad nuolat mus skubina ir neleidžia mums subręsti. Iš tiesų vartotojiška visuomenė niekam niekada neleidžia subręsti. Pomidorus nuskina ir deda į dėžes dar žalius, o subrandinami jie kelyje. Avokadai parduotuvėse panašūs į akmenis, nes taip lengviau juos transportuoti. Tas pats vyksta ir su žmonėmis, kurie nespėja subręsti ir susiformuoti. 

Ir lygiai taip pat mes elgiamės su savimi ir savo vaikais. Vos tik vaikas paima į rankas pieštukus, mes tuoj kabiname jam dailininko etiketę. Kai vaikas pradeda rodyti kažkokius kitokius talentus, mes kaipmat, neleisdami jam susivokti, skubame juos vystyti. Vystyti kažką nebrandaus, atsitiktinio. Pamindami procesą tik dėl rezultatų.

Save mes taip pat skubiname apsispręsti ko norime gyvenime, skubame kuo greičiau pradėti tai įgyvendinti, todėl kad mums jau daug metų, nes kiti juk jau seniai apsisprendė, o štai mes… Mes stojame į aukštąsias mokyklas, kai dar nėra aiškaus suvokimo apie pasirinktą profesiją. Mes pradedame dirbti, nieko nežinodami apie tą darbą, ir subręstame kelyje. Mes susilaukiame vaikų ne todėl, kad tam asmeniškai subrendome, bet todėl, kad laikas “spaudžia“, kad paskui bus per vėlu. Gyvenimas su pojūčiu, kad nuolat trūksta laiko savęs suvokimui, jau tampa norma.

Aš dažnai sutinku tėvus, kurie “skubina“ savo vaikus vystytis. Aš nuolat sutinku suaugusius žmones, kurie nuolat skubina save ir neleidžia sau subręsti. Vos tik aptinka savyje hobio užuomazgas, tuoj pat stengiasi paversti tai profesija. Bet kadangi hobis dar nėra išvystytas ir stabilus, jie nusivilia. Pradeda daryti kažką gero, ir bando kuo greičiau tai paversti komercija, užgesindami tuo visą interesą.   

Nesupraskite manęs neteisingai. Komercinis pagrindas – nėra blogai, jei tai daroma laiku. Bet kaip dažnai žmonės elgiasi lyg mažos sudygusios gilės, kurios tvirtina, kad jos jau ąžuolai. Sudygusi gilė – tai mažas ąžuoliukas. Ir laikui bėgant jis taps dideliu ąžuolu, kuris gyvens šimtmetį. Į šį medį galima bus atsiremti. Po juo bus galima pasislėpti. Bet kol kas tai viso labo sudygusi gilė, į ją negalima atsiremti,  ją pačią reikia slėpti nuo liūties ir stipraus vėjo. Ir jei pradėsime slėgti ją nepakeliamu krūviu, ji tiesiog pražus.

Mūsų idėjos, svajonės, pomėgiai dažnai panašūs į mažus daigelius, kuriuos reikia saugoti kaip vaikus. Vaikai turi potencialą, ir vieną dieną jie užaugs. Bet kol jie auga, mes duodame laiką jiems užaugti. Įrodyta, kad vaikai, kuriems leido pilnai patirti savo vaikystę, suaugę yra daug laimingesni ir veiklesni. O vaikai, kuriuos nuolat ragino ir skubino, nespėjo pilnai subręsti, todėl visada stengiasi prie to sugrįžti.

Aš nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris neatrado savo vietos gyvenime, jei davė sau pakankamai laiko. Jei liaujamės stovėti ties savimi su laikmačiu, kalkuliatoriumi ir liniuote, tuomet žymiai lengviau atrandame save. Galima laukti, bandyti, stebėti, mėgautis procesu. Perdaryti ir bandyti kažką naujo, niekuo savęs neįpareigojant. Tegul tam prireiks metų ar dviejų. Bet paskui jūs galėsite tiksliai pasakyti, kas jums patinka. O skubinti save galima dešimtmečiais, bet niekur nenueiti.

Todėl aš linkiu visiems pasitelkti kantrybę ir leisti subręsti savo pomėgiams, kūrybai, idėjoms, svajonėms, planams, projektams. Leisti subręsti savo asmenybei ir sukurti tam ramias jaukias sąlygas. Ir tuomet rezultatas bus puikus, bet ne mažiau puikus bus pats procesas. O gyvenimas – tai ir yra procesas, kuris gali džiuginti kiekvieną akimirką, jei leisime sau subręsti.

Padėka autorei! Pagal psichologės A. Datešidzės straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kai liaujamės skubėti

Sąmonė subręsta tuomet, kai mes liaujamės skubėti.

Jaunystėje viskas vyksta šurmulyje.

Ir tik su amžiumi tu mokaisi lėtinti tempą, o ne spausti gyvenimo akceleratorių, išsunkiant iš jo visus syvus.

Tu sustoji, ir tuomet įvyksta stebuklas. Kasdienybė – visi tie nereikalingi pokalbiai, emocijų lukštai, įaudrinti jausmai nusėda lyg dumblas, ir gyvenimas pasidaro aiškus ir tyras. 

Tu pradedi pastebėti kiekvieną smulkiausią savo būties detalę; suprasti tarpusavio ryšius, kurie staiga išsipainioja patys, nors anksčiau jie atrodė tau sudėtingiausių problemų kamuoliu.

Ir tuomet viskas pasidaro paprasta.

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Viskam savo laikas

Neskubėkite. Jūs viską suspėsite!

Neklausykite frazių apie tiksintį laikrodį. Nereaguokite į provokacijas, kad paskui bus per vėlu. Taip nėra.

Viskam savo laikas. Ir jei jūs dabar kažko negalite pasiekti, tai reiškia, kad tiesiog tam laikas dar neatėjo. Jis laukia, kada mes būsime pasiruošę.

Net tada, kai mes nieko neveikiame – mes veikiame. Atgauname jėgas, ilsimės, nusimetame nereikalingą krūvį arba persiformatuojame, lyg diskas įjungtame kompiuteryje. Galiausiai, mes juk nelaikome tuščiu reikalu plaukų plovimą?

Tik vos keliais atvejais mes gaištame laiką veltui: kai pavydime, kai lyginame save su kitais arba galvojame, kad viskas galėjo būti kitaip. Tai iš tiesų kvailystės, kuriomis neturėtume užsiimti.

Visa kita – galima. Net jei mes sulėtiname tempą, kad paskui įsibėgėtume ir pakiltume aukštyn.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Jis mums būtinas…

Kartais per jėgą jau nesigauna. Viskas viduje priešinasi, protestuoja, pradeda lūžinėti.

Tai reiškia, kad atėjo laikas pauzei. Laikas pasakyti: “ne dabar“. Šiek tiek vėliau.

Laikas atsigauti. Laikas taisyti tai, kas sugedo.

Reikia viską suvokti ir pergyventi. Reikia atsigulėti, persirgti ir išsimiegoti. O po to – pasivaikščioti vienatvėje, pakvėpuoti, pastebėti kažką didesnio. Ir save tame didesniame.

Atleisti. Pamilti iš naujo. Arba galutinai išsiskirti.

Tylos laikas. Buvimo su savimi laikas. Jo visada nepakanka. O jis mums būtinas.

Kartais reikia tiesiog pasitikėti savo vidiniam “šiek tiek vėliau“.

Padėka autorei! Pagal Olia Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik tada, kai užgis

Greiti laikai. Greita jausmų kaita. Nėra laiko pergyventi skausmą.

Žmonės eina pas psichologus dažnai su vieninteliu tikslu – kad nedelsiant užgesintų skausmą. Kad greičiau liautųsi jausti – ir vėl bėgte į gyvenimą į darbus, į šeimą. Kaip robotai. Kad gyventų ir nesijaudintų. Kad gyventų ir netrukdytų įkyrios mintys. Kad gyventų ir nieko nejaustų.

Todėl kad skausmas – tai apie jausmus. Tai rodiklis. Kur pažeista visuma, ten skauda. Kur žaizda, ten skauda. Kur žaizda, ten negali neskaudėti. Jei organizmas gyvas, jis reaguoja į traumą, į susirgimą, į veiklos sutrikimą.

Žaizda nesugyja akimirksniu. Patepkime ją nuskausminančiu tepalu. Perriškime ją. Bet žaizda neužgis anksčiau, nei suveiks visi apsauginiai ir atstatomieji mechanizmai. Kraujo negalima priversti krešėti greičiau, o ląstelių – greičiau regeneruotis. Viskas vyksta savo greičiu ir savo laiku.

Tas pats – ir su psichika. Ji turi praeiti visus etapus. Neslopinti specialiai (neliesti žaizdos), neskubinti (netepti vieną po kitos priemonių). Reikia leisti sau PERSIRGTI.

Netektis skaudina. Išsiskyrimas skaudina. Pranešimas su negatyviu turiniu skaudina. Neatsakytas laiškas skaudina. Grubus žodis skaudina. Nemeilė skaudina. Ignoravimas skaudina. Pavydas skaudina.

Reikia ne bėgti, ne gelbėtis, o pergyventi. Reikia persirgti. Kaip gripo metu, kai reikia gulėti lovoje ir gerti arbatą su citrina. Reikia priimti šį skausmą ir šią būseną. Pripažinti ir įvardinti tai, ką jauti. “Taip, aš pavydžiu“ . “Taip, aš bijau ją prarasti, labai bijau“. Ir pajusti. Verkti. Pykti. Išlieti jausmus. Ilgesingai vartyti nuotraukas. Rašyti kvailus laiškus. Galima neišsiųsti, tik parašyti. Skirti laiką tam, kad išgyventume skausmą dėl situacijos. Pabūti joje. Nepersijungti. Nesiblaškyti. Specialiai skirti laiką sąmoningam skausmo pergyvenimui.

Psichika pati įjungs apsauginius mechanizmus. Jei netrukdysite jai, įjungs. Praeis skausmas – ir ateis apatija, abejingumas. Paskui ateis ramus suvokimas to, kas įvyko. Po to – susitaikymas su situacija ir noras judėti toliau. Būtent tai, ką jūs norėjote gauti iš karto, nedelsiant, pačioje pradžioje.

Suprantu, tai keistas receptas. Bet jūs patys žinote: bet kokių nuskausminamųjų poveikis baigiasi, o žaizda nustoja skaudėti tik tada, kai užgyja.

Padėka autorei! Pagal Lilijos Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Svarbus gebėjimas

Žmogus paprastai nemoka visiškai tylėti. Kai tavo lūpos tyli, tavo protas ir toliau plepa. 

Atrodytų, kad tu tiesiog tyli, bet tavo galvoje verda košė iš tavo minčių. Tavo protas, kaip ta stebuklinga puodynė iš pasakos, be perstojo verda minčių košę. 

Dauguma tavo minčių nemalonios tau pačiam, bet tu nežinai, kaip jų atsikratyti. Tavęs to nemokė.

Tave mokė tik pradėti galvoti, įjungti mąstymo procesą. Taip ir sakė: “Pradėk pagaliau galvoti. Įjunk galvą!“

Bet tie, kas išmokė tave įjungti šį procesą, nežino, kaip jį išjungti arba bent jau laikinai sustabdyti.

O tau reikia šito daugiau, nei tu pats dabar suvoki. Todėl kad dauguma žmonijos problemų ir konfliktų vyksta būtent dėl to.

Kad išmoktum pilnai tylėti be įkyrių minčių ir tiesiog ilsėtis nuo nereikalingos informacijos triukšmo, reikia išmokti sąmoningai kalbėti, girdėti, ką tu sakai ir suvokti, ar tai, ką tu kalbi, yra tiesa.

Išmok sakyti tiesą, išmok sąmoningai kalbėti, sakyti tai, ką tu jauti. Ir tuomet, laikui bėgant, tu išmoksi tylėti be įkyrių minčių galvoje.

Tai ir yra tikras poilsis nuo visokio šurmulio ir įtampos. Tai didžiausia dovana.

Padėka autoriui! Pagal A. Sita esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Patirtis

Patirtis – ne tuomet, kai žinai, kaip bus toliau. Bet kuomet žinai, kaip toliau jau tikrai nebus. 

Tu gali užlipti ant grėblio, bet laiku pagausi jį ranka. Galbūt, tu ir užlipsi ant jo būtent tam, kad nereikėtų lenktis, kad jį paimtum. Tačiau jis bus tavo rankoje, o ne smūgyje į kaktą.

Patirtis – tai gebėjimas išvengti praeities klaidų.

Patirtis gali būti asmeninė. Gali būti kitų patirtis. Bet jei klaidos nieko neišmoko – tai ne patirtis. Tai liapsusų kolekcionavimas.

Padėka autoriui! Pagal Said Šy esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Į pradžią, į save…

Aš negaliu pakeisti to, kas buvo. Ir kokiu buvau aš.

Aš negaliu dėl to kaltinti savęs ir teisti (tai niekaip nepadės).

Tačiau aš galiu nuspręsti būti kitokiu ir daryti viską kitaip.

Aš galiu pabandyti skleisti daugiau meilės, nei skausmo. Daugiau supratimo ir atjautos, nei pamokslavimų.

Daugiau šilumos ir gerumo, nei kategoriškumo ir principingumo. Daugiau susitaikymo ir vienybės, nei egoizmo.

Daugiau Kūrėjo, nei manęs.

Aš galiu pabandyti dabar daryti viską kitaip, net jei tam prireiks pradėti viską iš pradžių (o būtent to ir prireiks).

Ir aš pasirengęs. 

Sugrįžti į pradžią ir pradėti viską nuo nulio.

Bet jau kitaip. Ir visai kitoks aš.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Klausykime savęs…

…Kad suprastume save, nereikalingi padėjėjai, mokytojai, palydovai, tonos internetinio šlako ir guru, kurie geriau žino, kas jūs esate. Imti tai, kas reikalinga, atmesti, kas nereikalinga ir aklai nesekti niekuo – štai kas svarbu.

Kad taptume laisvi, nereikia iš visų jėgų stengtis pritapti prie tų, kurie galvoja, kad jau yra laisvi. Kur šaukia sekti paskui – ten viena nuomonė visiems.

Kad nesijaustume vieniši – nebūtinai reikalingi žmonės šalia. Vienatvė nuo to nepriklauso, vienišam galima jaustis ir tarp žmonių.

Keista, kad žmogų, kuris pamėgo tylą ir atsisakė tuščių kalbų, dažnai vadina atsiskyrėliu. Aš pavadinčiau jį stebėtoju ir kūrėju.

Aš ir pati tokia esu… Man prie širdies tyla, be nereikalingų žodžių, drumsčiančių erdvę. 

Aš įsitikinau, kad visi mano keliai veda į ramybės ir harmonijos būseną. Ką aš bedaryčiau ir kur bebūčiau, rodiklis, kad aš esu reikiamu metu reikiamoje vietoje – ir yra toji ramybės būsena. 

Ir jei atsitiktinai nuklystu ne ten – visa mano esybė įsitempia, tarsi indikatorius su ženklu “stop“. 

Kiekvienas iš mūsų turi savo “navigacijos sistemą“. 

Klausykite savęs…

Padėka autorei! Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !