Kategorija: Saviugda

Reikia rasti laiko bendravimui su gerais žmonėmis. Jis savaime neatsiras.

Laikas – tokia keista substancija. Jis linkęs užsipildyti darbais, buitimi ir šurmuliu.

Jis – amžinas. O žmonės – ne.

Todėl reikia mokytis išplėsti jį ir įterpti ten bendravimo akimirkas su tais, kas tau artimas ir svarbus.

Dar kartą paskambink. Paklausk, kaip sekasi. Pakviesk arbatos. Rask laiko pasivaikščiojimui su drauge po darbo ir puodeliui arbatos su seserimi ar broliu.

Taip tik atrodo, kad tokios akimirkos nesvarbios.

O iš tiesų jų dėka viskas ir laikosi.

Padėka autorei! Pagal A. Ostrovskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kai tik tu nusiramini, viskas stojasi į savo vietas.

Įsivaizduok, kad tu įėjai į kambarį, kuriame viešpatauja pilnas chaosas. Tu – panikoje, nežinai, ko griebtis.

Tai štai, nedaryk nieko. Atsisėsk ir nusiramink, išsivirk arbatos, šaltakraujiškai suradusi arbatinuką tarp visos šios griūties, pastatyk jį ant viryklės. Mažais gurkšneliais lėtai skanaudama išgerk arbatą.

Tau atrodo tai absurdiška? Suprantu – aplink viskas išvartyta, išmėtyta, o tu, kaip kvailelė, džiaugiesi, kad tu pati esi gyva. Sėdi virtuvėje ir šypsaisi.

Ir štai, išgėrusi savo arbatą, tu ramiai eini miegoti, o ryte – su naujomis jėgomis imiesi darbo. Rankos tarsi pačios žino, kur kokį daiktą padėti, ir tu, niūniuodama mėgiamas dainas, greitai sutvarkai savo būstą, kuris labai greitai sužėrės kaip naujas.

Net jei tas būstas – tavo siela.

Padėka autorei! Pagal Alina Ermolaeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Laimė – toks ypatingas dalykas, beveik pasakiškas… Kiekvienas turi savo suvokimą apie laimę, ir jos paieškos trunka tol, kol mes aptinkame tai, kas mus įkvepia, kas artima mūsų sielai.

Kažkas atranda laimę šeimoje – augina vaikus, kuria jaukumą namuose, sodina gėles ir daržoves, puoselėja šeimos tradicijas. Kažkam pavyksta išreikšti savo talentus darbe. Kažkas kuria muziką, dainuoja arba tapo paveikslus. Kiti laimingi, turėdami širdžiai mielus laisvalaikio pomėgius…

Sakoma, kad laimingi žmonės yra panašūs. Ir kuo gi jie panašūs, jei jų laimės išraiška skirtinga? Visi jie panašūs tuo, kad yra laimingi… 

Todėl neverta ginčytis, kieno laimė “tikresnė“ ar “teisingesnė“, tik pats žmogus žino, kame jo laimė. Nors daugiavaikei mamai sunku patikėti, kad įmanoma laimė be vaikų, o į darbo projektus pasinėrusiam žmogui sunku suprasti laisvamanius kūrėjus ar jogos sekėjus…

Žmogus laimingas, kai išreiškia savo prigimtinius gabumus. Tai ir yra ta nepakartojama įvairovės vienybė – kai kiekvienas žmogus savo unikalumo išraiška kuria bendrą visų gerovę.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tu gyveni nerimaudamas, nes tau atrodo, kad tau kažko trūksta. Tu nori surasti žmogų, kad mylėtum jį ir būtum laimingas. Bet iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tau trūksta, tai tu. Ir kai tu atsiduri santykiuose, ten, kaip ir prieš tai, tau pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Tau reikalingi daiktai, ir tu jauti vienokį ar kitokį stygių: drabužių, automobilio, aksesuarų. Bet iš tiesų tau reikalinga tam tikra tavo būsena, kurioje gali įsigyti šiuos daiktus. Ir vėl, tau lygiai taip pat pritrūks to, kas tai suteiks. Pritrūks tavęs.

Tu svajoji priklausyti bendruomenei. Didelei gerai kompanijai, mokyklai ar šeimai. Bet jei tu galvoji, kad tai padovanos tau tave, tu klysti. Jei tu neatradai savęs, tuomet toje bendruomenėje tau vis vien pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tu tikrai ilgiesi – tai tu. Žmogus, kuris gali išspręsti visas tavo problemas – tai tu. Žmogus, gebantis rasti sprendimą, nuraminti, pralinksminti ir sužadinti interesą tavo gyvenime – tai taip pat tu. Žmogus, kuris gali mylėti ir dalintis šiuo jausmu – tai tu.

Tai nereiškia, kad tu lieki vienišas ir niekas tau reikalingas. Tai reiškia, kad tu jau nepriklausai nuo išorinių faktorių, ir tavo gyvenimas pradeda priklausyti tau. Ir tuomet atsiranda viskas, ko tu taip norėjai, bet negalėjai pasiekti. Ateina mylimi žmonės. Susikuria bendruomenė.

Gyvenimas keičiasi kardinaliai, kai tu nustoji jam siūlyti formuoti tave ir formuoji jį savarankiškai. Todėl kad vienintelis žmogus, kuris gali suteikti laimę tavo gyvenimui – tai tu.

Padėka autorei! Pagal Aglaja Datešidzė esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna sunkios situacijos, kurių jis neįstengia išspręsti vienas. Kaip elgtis, jei toks žmogus kreipiasi į jus pagalbos?

Kai kažkas kreipiasi į jus su savo problema arba emociniais išgyvenimais, pirmiausiai leiskite žmogui išsikalbėti. Pasistenkite įsivaizduoti save jo vietoje ir suprasti, ką jis pergyvena. Tokiu atveju žmogui labai svarbus supratimas ir palaikymas.

Kartais svarbu tiesiog pripažinti, kad situacija tikrai sudėtingai. Žmogui lengviau, kai jis jaučia, kad jūs suprantate jo išgyvenimus, kad jis ne vienas. Galbūt jis tiesiog nori, kad jo išklausytų, gal tikisi patarimo problemos sprendimui, o gal nedrįsta paprašyti konkrečios pagalbos.

Paklauskite, kaip galėtumėte jam padėti. Pasiūlykite pagalbą.

Tačiau kaip pasielgti, jei negalite padėti taip, kaip žmogus prašo? Juk atsisakymas tokioje situacijoje gali būti jam skausmingas. Na, tiesiog iš tiesų pabandykite įsivaizduoti save jo vietoje: jis atsivėrė jums, ir atstumti jį reikštų dar labiau apsunkinti jo būseną.

Pabandykite pasiūlyti alternatyvą – padėkite mažesne apimtimi, tiek, kiek galite. Arba padėkite kažkokiu kitokiu būdu, kas galėtų palengvinti problemos sprendimą. Bet kokiu atveju – nenusigręžkite, parodykite žmogui, kad jį suprantate ir palaikote. Pagalba – ne žeminantis kitą gailestis, bet palaikymas, neleidžiantis žmogui palūžti.

Ir dar – pagalba nesibaigia vienu pokalbiu. Palaikykite ryšį, pasidomėkite, kaip žmogus jaučiasi, ar išsprendė savo problemą. Užjausti kitus bėdoje – žmogiška, palengvinti kito kančią – aukščiausia dorybė, o kiekvienas mūsų geras poelgis kitų gerovei – tai mūsų dvasingumo išraiška.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Svarbus suvokimas, kuris pakeitė mano gyvenimą: vienintelis dalykas, kurį aš galiu kontroliuoti – tai mano veiksmai ir sprendimai iškilusiose aplinkybėse.

Daryti geriausia, ką galiu čia ir dabar, kas aplinkui bevyktų. Visa kita – iliuzija.

Aš nežinau, kokios bus “iškilusios aplinkybės“ rytoj ar po akimirkos. Nežinau, bus tos aplinkybės palankios ar ne.

Palaikys kažkas mane ar ne. Net tie, kas nuoširdžiai žadėjo, ne visada gali arba nori būti šalia, kai reikia. Tokia tikrovė. Visada šalia tik mano Dangaus Komanda.

Esu tik aš ir mano sprendimas: daryti ar nedaryti, eiti toliau ar sustoti. Ir viena, ir kita – teisinga, jei tai iš širdies, ir aš tiksliai žinau, kad šiuo metu tai geriausias sprendimas.

Gamtoje viskas taip gyvuoja. Nebando kontroliuoti to, ko kontroliuoti neįmanoma – žmonių ar situacijų. Upė teka, keisdama vagą, ji, priklausomai nuo vietovės, pasirenka palankiausią kryptį. Augalai kažkaip įsigudrina prasikalti į šviesą per asfaltą. Jie tiesiog daro geriausia, ką gali tose aplinkybėse, kuriose atsidūrė.

Kai visa tai supranti, ateina ramybė. Kas beatsitiktų, aš visada turiu pasirinkimą. Net jei jis labai ribotas. Bet šį pasirinkimą visada darau aš. Remdamasi į vienintelę realią atramą – savo Dieviškąją esmę.

Įkvėpimas-iškvėpimas – ir dar vienas mažas žingsnelis, kad pasiekčiau Šviesą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Dabar visur skamba kvietimai “nepasinerti į negatyvumą“.

Deja, dauguma tai suvokia kaip “apsimesti, kad nieko nevyksta“. Ir čia bandoma pritaikyti tuos visus “tu ne kūnas“, “viskas iliuzija“ ir panašius keistus šablonus.

Tačiau tu – ir kūnas taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. Ir tu turi jausmus, kurie net labai realūs. Ir jie neišnyks tik todėl, kad tu juos neigi.

“Nepasinerti į negatyvą“ nereiškia nuvertinti savo jausmus arba kitų žmonių jausmus. Nereiškia bėgti nuo tikrovės į sugalvotą idealią visatą.

Tai reiškia neleisti nusivylimui, liūdesiui ir baimei užgožti viską, kas yra geriausia. Kad išsaugotume savyje vilties šviesą. Kad pastebėtume tai, kas gyva, tikra, vertinga.

Ir tuo pačiu – tai reiškia sąžiningai patirti tai, ką dabar jaučiame. Nebėgti nuo savo jausmų, nesislėpti, neneigti. Leisti sau ir liūdėti, ir supykti, ir verkti. Neversti savęs šypsotis per jėgą, jei nesinori. Ir neversti kitų taip pat elgtis.

Ir, kol išgyvename tuos jausmus, svarbu pasirūpinti savimi. Dažniau pasiklausti savęs: “ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad pasijusčiau geriau?“

Būtent taip – meile, dėmesiu, šiluma, viltimi – gydoma siela. O ne tikrovės ir tiesos neigimu.

Apkabinu visus, kam dabar tai reikalinga.

Padėka autorei! Pagal A. Karbovskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kiekviename iš mūsų yra sodas, kurį reikia nuolat prižiūrėti. Ravėti piktžoles, naikinti kenkėjus, tręšti dirvą, auginti gėles… Tai ir kūryba, ir darbas.

Būna ypač sunku, jei sodu ilgai nesirūpinome, jį apleidome. Tuomet galime aptikti nepraeinamus brūzgynus, voratinklius, sunykusius augalus ir galybę kenkėjų.

Būna įvairios aplinkybės. Skausmas, ilgalaikis stresas. Pojūtis, kad esi pasimetęs ir niekam nereikalingas. Nutrūkęs ryšys su savimi…

Bet tik mes patys atsakingi už savo gyvenimą. Ir kaip bebūtų baisu įžengti į apleistą, sustingusį, ištuštėjusį sodą, vis tik svarbu tai padaryti. Ir pradėti jį šildyti, laistyti, pradėti tvarkyti. Atgaivinti gyvenimui.

O jei nieko neliko, tuomet pradėti auginti jį nuo nulio. Svarbu pradėti, padaryti pirmą žingsnį, ir viskas pajudės. Prisimenate – yra toks mažų žingsnelių menas?

Mes – savo tikrovės, savo vidinio sodo kūrėjai. Ir užauga jame ne tai, ko mes norime, bet tai, ką mes sodiname, laistome ir puoselėjame.

Ir jei esame dėmesingi ir rūpestingi sau, tuomet ir mūsų vidinis sodas tampa harmonijos ir stiprybės erdve. Kur mes ateiname, kad mūsų siela pailsėtų, kad pasipildytume tyla ir šviesa.

O ir eiti, iš esmės, nėra kur, tik į save.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ką daryti? Kaip gyventi? Sau į šiuos klausimus aš seniai atsakiau.

Reikia atmesti išankstinius nusistatymus, neieškoti visur savanaudiškų kėslų. Reikia matyti ir girdėti tai, kas yra, o ne tai, kas pasirodė. Nesukeisti prasmių. Nevadinti gilių jausmų patosu, nuvertinant kitų mintis. Ir apskritai kuo mažiau kištis į kitų gyvenimą. Ir, juo labiau, imtis vertinti jį.

Nevaidinti raganų ir psichologų, jei nėra tam tikrų žinių. Kartais bananas – tai tiesiog bananas. O noras – tiesiog noras. Melagingos traktuotės ir savitaiga atneša daug žalos jūsų vidiniam pasauliui ir santykiams tarp žmonių.

Būti nuoširdžiu žmogumi. Galite padėti – darykite tai nuoširdžiai. Padėkite kitiems, kiek tai įmanoma. Dovanokite dovanas. Atleiskite skolas, kurias galite atleisti.

Būti dėkingu. Pozityvus pojūtis, kuris atsiranda dėl dėkingumo, gamina endorfinus ir palaiko žmogų dvi savaites. Kartais jūs būsite vieninteliai, kas išreiškė pelnytą dėkingumą ir palaikymo žodžius pardavėjui ar oficiantui, ir tai suteiks jiems jėgų ir sugrįš jums.

Neimti svetimo. Saugokite savo, mokėkite save apginti. Savo darbą atlikite kokybiškai.

Galvoti apie gėrį. Darykite gerus darbus, pakelkite šiukšles, net jei jos ne jūsų.

Drąsiai dalinkitės geromis žiniomis, pasakokite apie pelnytus pasiekimus, sakykite šiltus žodžius. Būkite dosnūs tiems, ką mylite. Tiesiog žmoniškai, nuoširdžiai palaikykite vieni kitus. Būkite geranoriški ir supratingi. Ypač artimiems žmonėms.

Mylėkite save ir jus supančius žmones. Ir atminkite, kad laime galima užsikrėsti. Nuo laimingų žmonių. Būtent todėl prie jų žmonės linksta…

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būtent taip, su šauktuku, o ne su daugtaškiu gale – tai svarbu.

Taigi: bus ir kitokios dienos! Sakau sau nuo tada, kai…

Praėjo truputį daugiau nei dveji metai. Gyvenimas man tuomet atrodė (mano gyvenimas) nuobodus, prėskas, monotoniškas ir aš aiškiai suvokiau: tai dėl manęs. Daugybę metų aš sau įrodinėjau, kad aš – “intravertiškas intravertas“, namisėda, todėl niekur nėjau ir nevažiavau. Nors kartais pagalvodavau: o ar mano tai įsitikinimai, ar aš tiesiog tuo patikėjau, nes man buvo patogu taip galvoti?

Bet štai vieną dieną, maždaug pavasario pradžioje, mane pakvietė keliauti į nepažįstamą man miestą (o tokių daug!). Paviešėti, atgaivinti smegenis ir paįvairinti gyvenimą. Pažiūrėti, kaip kiti žmonės gyvena.

Ir aš sutikau! Intravertiška intravertė, namisėda.., na, jūs supratote. Aš dariau tai, kas man nebūdinga. Nebuvo jau tokio karšto noro sėdėti tvirtai vienoje vietoje. Ir visą laiką stebėjausi: bet mes juk savęs visai nepažįstame, nežinome, ką mes sugebame!

Štai nuo to laiko aš sau sakau: bus ir kitokios dienos! Ir su būtinu šauktuko ženklu gale.

Ar žinojau aš apie šią kitokių dienų taisyklę? Ne. Bet dabar jau tiksliai žinau.

Po aktyvumo bangos bus tarsi “sąstingis“, o iš tiesų tai tiesiog ateina ramybės ir atsipalaidavimo periodas – taip pat laikinas.

Tačiau bus ir kitokios dienos! Ir labai greitai!

Po peršalimo bus pasveikimas. Gyvenimo energija palengva vėl atgaivins ir atnaujins tave.

Po liūdesio ateina džiaugsmas. Kartais daug-daug džiaugsmo. O liūdesys tebuvo galimybė pagalvoti ir įsisąmoninti žinias, pailsėti nuo naujos informacijos.

Šiandien padeda tau. Rytoj padėsi tu.

Šiandien tu nerimauji, o rytoj tvirtai pasitiki savimi.

Šiandien energija trykšta, bet bus ir kitokios dienos – lėtos, meditacinės.

Todėl, mielas bičiuli, kas su tavimi šiandien bevyktų…

Bus, tikrai bus ir kitokios tavo dienos! Tokios, kokių tu lauki, kokių tu trokšti.

O tai, kas su tavimi vyksta dabar –  tai tik dėl kažko svarbaus vyksta. Tikrai svarbaus. Tik ne visada tai aišku iš karto.

Bet ir tai praeis.

Bus kitokios dienos, mano bičiuli, bus. Ir būtinai su šauktuko ženklu.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !