Kategorija: Saviugda

Savo minčių žmonės dar neįprato valdyti. Valdyti savo veiksmus gerai išmoko, o minčių – ne. Paprasčiau priversti save kažką padaryti, nei pagalvoti apie kažką giliau, tiesa? 

Įsivaizduokime, kad einame gatve su kažkokiu konkrečiu tikslu, bet pro šalį einantis atsitiktinis praeivis staiga čiumpa mus už rankos ir veda kur tik nori, o mes paklusniai sekame iš paskos… Nerealu? Bet būtent panašiai ir vyksta su mūsų mintimis.

Tokiu būdu ir atsitiktinė negatyvi informacija gali pilnai užvaldyti žmogaus dėmesį. Ir tuomet žmogus nuolat nešiojasi savyje tai, ko nenori, ir nuolat galvoja apie tai, kas jam kelia nerimą. T.y., galvoja apie tai, ko nenori ir nenori to, apie ką galvoja – štai toks gaunasi paradoksas…

Ir jei tik žmogus įpranta galvoti, kad “viskas blogai, ir nieko čia nepadarysi…“, jei pradeda žiūrėti į pasaulį per negatyvumo prizmę, tuomet laikui bėgant tai tampa mąstymo būdu, o mąstymo būdas tiesiogiai įtakoja mūsų gyvenimo būdą.

Todėl reikia suprasti, kad visos mintys, kurios yra mūsų galvoje – tai mūsų mintys, tai mes jas galvojame, ne kas kitas. Net jei jos kažkieno įtakotos. Ir kad minčių ekologija ir mūsų emocinė būsena – tai mūsų pačių atsakomybė. Ir mūsų valioje tai valdyti.

Žinoma, tai nelengva, kai aplink, tarsi bičių avilys, dūzgia negatyvus informacinis laukas. Tam reikia sąmoningumo ir nuoseklumo, reikia sekti, kad joks “atsitiktinis praeivis“ nenuvestų ten, iš kur bus sudėtinga išeiti.

Rūpinkimės savo minčių ekologija. Tai tikrai verta daryti. Juk tai mūsų gyvenimas.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Prie visų esminių gyvenimo dėsnių pridurčiau dar vieną: “Neskaudink“.

Tame tiek gilumos ir prasmės.

Juk kaip dažnai, kai su kažkuo susipykstame, kai praleidžiame ilgą laiką automobilių kamštyje arba tiesiog ne ta koja išlipame iš lovos, mes pradedame skaudinti savo artimus žmones. Piktu žodžiu, grubiu poelgiu, savo abejingumu. Sąmoningai ar ne – neturi reikšmės.

Žmogus jautrus ir tyras. Žmogus labai pažeidžiamas. O mus mylintys žmonės pažeidžiami dar labiau. Jie atviri mums, jie mumis pasitiki, todėl nelaukia iš mūsų klastos ar smūgio į nugarą.

Neįtikėtinai lengva prarasti žmogų. Ir labai baisu. Bet mums kažkodėl atrodo, kad jei myli, tai ir pakentės, ir viską atleis.

Ir iš tiesų, pakentės ir atleis. Vieną, kitą, trečią kartą, kol skausmas nepavirs viena didele žaizda. Kai tiesiog jau nebeliks jėgų mylėti.

O rytoj-poryt gera nuotaika būtinai sugrįš. O žmogus – ne.

Mes atėjome į šį pasaulį, kad mylėtume vieni kitus. Kad kurtume savo mažą, gerą, šiltą pasaulį didelio pasaulio viduje. Kaip dažnai mes tai pamirštame.

O juk taip svarbu išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje. Rūpintis ir saugoti tuos, kas šalia. Kad nesugriautume. Kad neprarastume. Kad išsaugotume tai, kas brangiausia gyvenime.

Neskaudink. Tai labai daug. Tai svarbu. Tai vertinga.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt.

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Gana dažnai išsekimas – tai ne pernelyg didelių krūvių ir poilsio ar atsipalaidavimo trūkumo pasekmė, o tuščio bėgimo rezultatas paskui tai, kas iš tiesų visai nėra būtina…

Menas gyventi – tai pirmiausiai saikingumas, kuris sugeba sustoti ir pasakyti sau, kad pakanka, mielieji.

Yra toks dėsningumas, kad maža visuomet tam, kas ieško išorėje, o ne viduje.

Pasitenkinimas net dėl pačių brangiausių žaisliukų baigiasi labai greitai, ir prieš bėgant ieškoti naujų, laužant save iki išsekimo, verta pagalvoti, kuo užpildyti visai kitą tuštumą…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes gyvename išvystyto intelekto pasaulyje. Mus supa sudėtingi daiktai. Pavyzdžiui, kompiuteris. Jis sudėtingas. Telefonas, internetas, naujos kartos buitinė technika – jie visi sudėtingi. Tie sudėtingi daiktai palengvina mūsų gyvenimą. Tačiau sudėtingų daiktų pasaulyje mes ir patys tampame sudėtingais.

Sugalvojami sudėtingo poilsio būdai. Norvegijos intelektualaus kino savaitė, kelionė į Indiją į sąmoningų sapnų retritą… Dešimties dienų meditacija su žymiu guru… Ir pamirštame, kad jei jau padirbėjome galva, tai reikia paprasčiausių dalykų, kad pailsėtume: pasivaikščioti gryname ore, užsiimti mėgiama veikla – rankdarbiais, sodo darbais… Taip, aš lankiausi norvegiško intelektualaus filmo savaitėje, ir tai buvo įdomu! Bet pailsėjau aš namuose, siuvinėdama kryželiu.

Mes nuolat galvojame apie tai, kaip geriau vystytis dvasiškai, tačiau pamirštame, kad dvasingumas ne Indijoje, ne sudėtingoje meditacijoje ir ne intelektualiame kine. Dvasingumas – tai sąmoningumas paprastuose dalykuose. Kai aš tiesiog ruošiu vakarienę, su meile galvodama apie namiškius. Kai aš tiesiog tvarkausi namuose. Kai aš tiesiog siuvinėju kryželiu arba tiesiog uždegu žvakes vakare.

Man asmeniškai magija yra tame, kad aš tiesiog žiūriu į mėnulį ir matau jo grožį, ir tam nereikia sudėtingų žodžių ar rankų mostų. Aš mielai nuvažiuosiu į retritą Indijoje, bet nesu tikra, kad ten aš atrasiu daugiau dvasingumo, nei močiutės pasakojime apie vaikystę kaime. O mintys, kurios ateina plaunant indus, kartais daug naudingesnės, nei ilgalaikės meditacijos.

“Dievas gyvuoja smulkmenose“ – sakė Gustavas Floberas. O aš pridursiu: Dievas gyvuoja paprastume. Ten, kur paprasta, ten, kur tylu, ir ten, kur dirbama rankomis, gyvena dvasingumas. Nepamirškime paprastų dalykų. Jie daug svarbesni už sudėtingus.

Padėka nežinomai autorei! Vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Bet kuri ištarta arba užrašyta frazė taikoma abiems pusėms. Ir jums, ir kitai pusei. Bet žmonės kažkodėl tai pamiršta…

“Aš niekam nieko neprivalau“. Gerai, sutinku. Bet ir “tau niekas nieko neprivalo“.  Ir kas, kad tu nori klausytis muzikos vėlai naktį, bet gi nepamiršk: tu niekam nieko neprivalai, bet ir mes neprivalome taikstytis su tavo norais ir girdėti tą triukšmą. Mes taip pat tau nieko neprivalome…

“Branginkite tuos, kas jus myli ir neatstumkite jų“… Gražiai pasakyta, dažnai tai girdime. O dabar pabandykime apversti viską kiek kitaip: tarkim, jus myli alkoholikė iš pirmo aukšto. Na, patinkate jūs jai. Ir ji nori, kad jūs sėdėtumėte su ja vakarais, ir, gurkšnodami degtinaitę, klausytumėte jos ilgesingų pasakojimų apie tai, koks žiaurus pasaulis ir kad visi prieš ją. Gerai. Eikite ir branginkite. Arba štai vyrukas. Na ir kas, kad godus ir netvarkingas? Bet nuoširdžiai myli jus su jūsų alga ir padoriais pasiturinčiais tėvais. Galite už jo ištekėti – juk reikia branginti tuos, kas jus myli ir jų neatstumti.

“Mylėkite savo tėvus“ – graudžiai ašarodama rašo viena moteris, supykusi ant sūnaus, kuris neatsiliepė į jos skambutį, o pati tuo pat metu šaukia ant savo pagyvenusios motinos: “Uždaryk duris… užknisai!“

Visus žodžius, kuriuos norime pasakyti kitiems, pirmiausiai reikia pasakyti sau.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kartais žmogaus agresija – tai jo nerealizuoto potencialo išraiška. Ši agresija įvairiomis formomis gali būti nukreipta į aplinką, į kitus žmones, į pasaulį, bet iš esmės – tai besiveržianti iš vidaus neįsisavinta asmeninė jėga.

Užslopinta viduje, ji primena apie save kaip tik gali: kūno simptomatika, augančiu nerimu, tarsi niekaip negali rasti sau vietos, nusivylimu, bejėgiškumu, liūdesiu, ilgesiu…

Taip, to jausmo, to savęs tikrojo ilgesio – gyvo, kūrybingo, laisvo, gyvenančio pagal širdies balsą, pagal sąžinę ir tiesą – to jausmo su niekuo nesupainiosi… 

Ypač jei žinai ir prisimeni save tikrąjį – šio pergyvenimo niekaip neištrinsi ir neišbrauksi, jis persmelkia kiaurai. Ir tuos, kas nešiojasi savyje tą vidinę ugnį, atpažįsti kaipmat iš jų žvilgsnio, iš rusenančių liepsnelių akyse.

O dar štai toks visiems pažįstamas pojūtis, kai viskas (ne kažkas, o apskritai viskas…) tavo gyvenime NE TAIP… Būtent tai – vienas iš ryškiausių indikatorių ir liudijimų apie tai, kad neišreiški savo vidinės prigimties, savo sielos ir dvasios gylio-aukščio-platumos.

Ir tuomet išorinis pasaulis – tik vidinio pasaulio, tavo vidinės nelaisvės projekcija… o visa agresija, sklindanti į išorę – tik skausmo ir liūdesio forma dėl savo nelaisvės, dėl to, kas tavyje dar neišskleista ir neišreikšta.

Padėka autorei! Pagal K. Messing tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Eiti, sekant širdies kompasu, kur jis bevestų. Tai geriausias kelias, kurį aš žinau. Nesvarbu, bus rezultatas toks, kokio tikiesi, ar visai kitoks.

Tu žinai, kad tai tavo pasirinkimas – tyras ir sąmoningas. Ir net jei viskas pasisuka ne taip, kaip galvojai, laikui bėgant tu pamatysi tame ir gerovę, ir prasmę.

Klausytis širdies – tai reiškia turėti stiprų ryšį su savimi, su siela, su savo aukštesniuoju Aš. Tuomet širdies balsas ypatingai aiškus ir ryškus. Ir tu judi savo kryptimi, lengvai aplenkdamas kliūtis “taip reikia“, “taip priimta“, “ turi atitikti“, “privalai“…

Jei širdyje – meilė, tuomet tavo laivas plaukia pagal meilės kompasą. Tai reiškia, kad visi sprendimai, visi pasirinkimai daromi iš meilės.

Tu gali nepateisinti kažkieno lūkesčių, gali nuliūdinti. Bet kiti juk taip pat mokosi savo pamokas, tame tarpe ir su tavimi. Tai, žinoma, nemalonu – kažką nuliūdinti. Bet būti drauge, kai laikas išeiti, arba padaryti žmogui “paslaugą“, pasiėmus jo atsakomybę ant savo pečių – tai žymiai blogiau abiems pusėms.

“Ego“ visada turės abejonių. Ypač tuomet, kai širdis paprašo žengti ryžtingą žingsnį į nežinią, palikus nuošalyje įprastą ir patogų gyvenimą.

Abejonės, baimė – tai įprasta reakcija. Svarbu nežiūrint į nieką eiti savo maršrutu, sekant savo širdies kompasu.

Tuk-tuk… Tuk-tuk-tuk… Kaip Morzės abėcėlė. Atidžiai klausai… Ir eini…

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kai esame sutrikę ir nežinome, kas bus toliau.. belieka tiesiog pasitikėti gyvenimu. Ir – savimi…

Ko gero, tai sunkiausia – patirti slogią nežinomybę.

Nes mes visada norime aiškumo: turėti planą ateičiai, matyti prasmę, užsibrėžti tikslus.

Tačiau kartais mes atsiduriame tarsi nesvarumo būsenoje, kaip vėjo blaškomos plunksnelės, skraidančios ore be jokios krypties, ir nežinančios, kur jas vėjas nuneš.

Ir tokia būsena mums pernelyg sunki.

Juk reikia tokio brandumo, tokios stiprybės ir visiško pasitikėjimo gyvenimu, kad priimtume viską taip, kaip yra…

Kad gyventume be didelių planavimų, kad tiesiog – gyventume.

Kad pasitikėtume savimi, savo vidine dvasine jėga, ir – ta aukštesniąja kūrinijos jėga, kurios veikimo principų dažniausiai negalime suvokti dėl jų milžiniškų mastelių, ir kuri sukūrė mus pačius.

Todėl nežinomybėje apninka baimė ir nepasitikėjimas savimi.

Tačiau prisiminkime – juk mūsų gyvenime ne kartą buvo sudėtingos aplinkybės, kai atrodė, jog nėra jokios išeities… Bet… mes tai išgyvenome, mes radome sprendimus, arba – sulaukėme netikėto palaikymo!

Būtent todėl – pasitikėkime savimi, pasitikėkime gyvenimu! Nežiūrint į nieką. Kūrėjas saugo ir brangina savo kūrinius – kaip tėvas savo vaikus. Pasitikėdami gyvenimu mes susijungiame su jėga, kuri mus sukūrė.

Pasitikėjimas – tarsi švyturys, kuris visada nurodo teisingą kelią. Tai jėga, kuri nuramina vidines audras, suteikia stiprybės ir išminties, įkvepia ir įžiebia viltį, siunčia gyvenimo ženklus ir pagalbą.

Tiesiog įsiklausykime į save tyloje.

Tiesiog… pasitikėkime.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, ir harmonijos mums visiems 🙂 !