Kategorija: Saviugda

Kai esame sutrikę ir nežinome, kas bus toliau.. belieka tiesiog pasitikėti gyvenimu. Ir – savimi…

Ko gero, tai sunkiausia – patirti slogią nežinomybę.

Nes mes visada norime aiškumo: turėti planą ateičiai, matyti prasmę, užsibrėžti tikslus.

Tačiau kartais mes atsiduriame tarsi nesvarumo būsenoje, kaip vėjo blaškomos plunksnelės, skraidančios ore be jokios krypties, ir nežinančios, kur jas vėjas nuneš.

Ir tokia būsena mums pernelyg sunki.

Juk reikia tokio brandumo, tokios stiprybės ir visiško pasitikėjimo gyvenimu, kad priimtume viską taip, kaip yra…

Kad gyventume be didelių planavimų, kad tiesiog – gyventume.

Kad pasitikėtume savimi, savo vidine dvasine jėga, ir – ta aukštesniąja kūrinijos jėga, kurios veikimo principų dažniausiai negalime suvokti dėl jų milžiniškų mastelių, ir kuri sukūrė mus pačius.

Todėl nežinomybėje apninka baimė ir nepasitikėjimas savimi.

Tačiau prisiminkime – juk mūsų gyvenime ne kartą buvo sudėtingos aplinkybės, kai atrodė, jog nėra jokios išeities… Bet… mes tai išgyvenome, mes radome sprendimus, arba – sulaukėme netikėto palaikymo!

Būtent todėl – pasitikėkime savimi, pasitikėkime gyvenimu! Nežiūrint į nieką. Kūrėjas saugo ir brangina savo kūrinius – kaip tėvas savo vaikus. Pasitikėdami gyvenimu mes susijungiame su jėga, kuri mus sukūrė.

Pasitikėjimas – tarsi švyturys, kuris visada nurodo teisingą kelią. Tai jėga, kuri nuramina vidines audras, suteikia stiprybės ir išminties, įkvepia ir įžiebia viltį, siunčia gyvenimo ženklus ir pagalbą.

Tiesiog įsiklausykime į save tyloje.

Tiesiog… pasitikėkime.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Yra toks pastebėjimas: kai keičiasi žmogus, keičiasi ir jį supantys žmonės.

Jie keičiasi dviem būdais:

– Žmonės, su kuriais jūs susieti tvirtais tarpusavio ryšiais, kurie jus brangina, pradeda keistis todėl, kad keičiatės jūs. Tiesiog todėl, kad nori ir toliau būti su jumis. Tai vyksta nepastebimai ir nesąmoningai.

Tai galima įsivaizduoti kaip metaforą su krumpliaračiais: jei staiga sistemoje vieno krumpliaračio žingsnis pasidarė platesnis tarp dantračių, tuomet ir kiti keičia žingsnį, kad sistema veiktų.

– Žmonės, kurie negalėjo prisiderinti prie jūsų pasikeitusio, nutraukia bendravimą, nes neturi kuo už jūsų “užsikabinti“. Ir ateina tie, kurie randa kažką bendro.

Taip keičiasi mūsų erdvė.

Bet čia yra vieni spąstai: jei jūs keičiatės tam, kad pakeistumėte kitus – jums nieko nesigaus.

Keistis reikia pačiam ir dėl savęs.

Aplinkos pasikeitimai – tai papildomas efektas. Nėra jokios prasmės laukti ir reikalauti, kad keistųsi kiti.

Jei jums kažkas nepatinka kitame žmoguje, tuomet tai jūsų pasirinkimo klausimas – pasilikti su juo artimuose santykiuose ar ne.

Padėka autorei! Pagal Nina Rubštein tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kad iš tikrųjų pažintum pasaulį, vaikščiok pėsčiomis. Daryk tai taip dažnai, kaip tik gali.

Tavo asmeninis judėjimo greitis suteikia tau unikalią galimybę pasimėgauti gėlės aromatu, paragauti saldaus vaisiaus, kurį tu nuskynei nuo šakos, paglostyti šuniuką arba paspausti ranką draugui.

Tu gali žiūrinėti gyslotą lapą, skaityti seno, kaip pasaulis, medžio žievės hieroglifus, stebėti šurmuliuojančias skruzdėles ant saulės įkaitinto akmens rievių.

Tu gali pajusti savo kvėpavimo vienybę su viskuo, kas palengva, neskubant, juda gyvenimu šalia tavęs, su tavimi ir aplink tave.

Ir visa tai esi tu. Tikrasis.

Senovės graikai vadino kentauru žmogų, kuris beveik niekada nenulipdavo nuo savo žirgo, ir todėl praktiškai suaugo su juo į vieną sudarkytą nenatūralų organizmą. Tačiau žirgo greitumas nesuteikė kentaurui žirgo išminties ir atėmė žmogaus išmintį. Todėl kentaurai garsėjo savo sunkiu charakteriu ir visišku nesaikingumu.

Greičio saikingumas – išminties požymis. Ir, apskritai, visoks saikingumas – tai raktas į išmintį. 

Mes negalime įvaldyti jo, nes nuolat skubame, niekur ilgam nesustojame, lengvai ir greitai perjungiame savo dėmesį nuo vieno dalyko į kitą.

Tuo pačiu neišvengiamai kaupiame aplink save daugybę SVETIMŲ mums dalykų ir daiktų, pažinčių ir ryšių, neužbaigtų arba tuščių reikalų, apgaudinėdami save viltimi, kad kažkada sugrįšime prie jų, kad skirtume jiems nors truputį savo neįkainojamo laiko ir dėmesio.

Bet taip niekada nenutinka, nes mus traukte traukia ne mūsų reikalų ne mūsų greitis.

Kodėl mes bijome būti išmintingais? 

Todėl kad išmintis padaro mus ne tokiais, kaip visi.

Ne kiekvienas gali tam pasiryžti.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Mums visiems reikalingas palaikymas. O kritika – tikrai mažiausiai reikalinga.

Tačiau kaip sunku būna nevertinti kitų, nevertinti savęs, nevertinti pasaulio. Juk vadinti tikrovę savo vardais ir – vertinti, teisti – apskritai skirtingi dalykai.

Juk kažkodėl taip paprasta praeiti pro šalį, kai pamatai iškritusį iš lizdo paukščiuką arba motiną, šaukiančią ant savo vaiko, ir taip sunku palaikyti artimą žmogų, pasakyti jam: “Kas benutiktų, aš visada būsiu su tavimi“.

Kodėl mums taip norisi vertinti, teisti artimus žmones, reikšti jiems pretenzijas dėl to, ką jie padarė arba nepadarė?

Tai viso labo mūsų išbujojęs vidinis Kritikas.

Jis jau nuteisė mus pačius, ir dabar persijungė į mūsų artimus ir tolimus žmones.

Ir tik mūsų valioje – leisti jam toliau vešėti, arba – kasdien apvalyti savo sielą, kad išsaugotume pusiausvyrą. Juk niekas negali mūsų valdyti, kol mes sąmoningai ar ne, bet tai leidžiame.

Bet net jei kartais silpnumo ar budrumo praradimo akimirką mes pasiduodame, tačiau mes visada galime atšaukti savo leidimą. Tereikia tik tikėjimo ir nuoširdaus siekio keistis.

Kūrėjas mus sukūrė pagal savo pavidalą, o tai reiškia, kad žmonių rankose yra didžiulė jėga. Belieka tai prisiminti ir patikėti savimi. Kūrėju savyje. Patikėti jėga savyje, kurios mes nežinome. Arba tiesiog pamiršome.

Kiekvieno iš mūsų dvasia stipri ir galinga. Laikas sugrįžti į save ir pradėti gyventi iš dvasios pozicijos, o ne būti kažkokios kritikuojančios subasmenybės valdomiems.

Pakeisti pagrindą.

Padėka autorei! Pagal O. Kso tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jei tau sunku nuo tavo minčių, reiškia, ne tu jas renkiesi, bet jos renkasi tave, prisijungdamos prie tavęs automatiškai.

Jei tu pats nesirenki savo minčių, tuomet jos ateina automatiškai iš informacinio lauko. Tave pajungia prie sektorių, kurios atitinka tavo emocijas. Ir kuo toliau – tuo stipriau įtraukia tave į nepageidaujamus scenarijus.

O juk reikia tiesiog suvokti, kad mintys plaukia automatiškai, neatsiklausdamos tavęs – nori tu jas galvoti ar ne. Reikia tai suvokti ir rinktis savas, šviesias mintis.

Ir mokytis Pasirinkti, o ne Prisijungti automatiškai.

Pasirinkti, o ne Prisijungti.

Tau sunku? – Tu prijungtas automatiškai. Tu nesirinkai, tave pasirinko automatiškai. Vietoje tavęs pasirinko.

Nori Gėrio – Rinkis pats. Atjunk autopilotą. Sėskis už vairo.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mažiausius pozityvius pokyčius būtina pastebėti ir rūpestingai puoselėti. Tai gerovės bangos pranašai.

Kai tik jūs išgirstate bent mažiausias viltį teikiančias naujienas, nepamirškite jų iš karto, kaip tai darėte anksčiau, bet, atvirkščiai – mėgaukitės jomis, aptarinėkite, ieškokite jų.

Galvokite apie jas iš įvairių požiūrio taškų, džiaukitės, planuokite pozityvią ateitį, laukite tolimesnio pagerėjimo.

Tokiu būdu jūs pradedate mąstyti gerovės bangų dažniu, jūs susiderinate su jos parametrais. Ir – gerų naujienų bus vis daugiau, o gyvenimas pradės palengva keistis į gerąją pusę.

Tai ne mistika ir ne žmogaus psichikos savybė filtruoti informaciją, kuomet pesimistas žiūri į pasaulį per juodus akinius, o optimistas – per rožinius.

Tokia realybė: jūs tiesiog persikeliate į gyvenimo linijas, atitinkančias jūsų minčių energijos parametrus 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šviesių ir gerų permainų mums visiems 🙂 !

Ką žmonės besakytų, tačiau laimė, sklindanti iš vidaus, niekur nedingsta.

Kelias, kurį tu žingsnis po žingsnio nuėjai, negali būti sugriautas. Namas, kurį tu pastatei, priklauso tau. Tai, ką uždirbai – tavo uždirbta. Tai, ką iškentėjai – tavo iškentėta. Sąžiningai gautos patirties niekas negali iš tavęs atimti.  

Kaip galima atimti iš tavęs tavo patirtį, jei ji tiktai tavo? Net jei kažkas pasakys, kad tai netiesa ir vieni niekai. Tu juk žinai, kas tiesa, o kas ne. Tavo atrasta tiesa taps tavo pagrindu. Tavo stuburu. Tavo kvėpavimu. Tuo, kas visada palaikys tave, net jei viskas aplink tam prieštarauja. Net jei pats artimiausias žmogus nusigręš. Net jei audra siautės.

Tu esi tu, net jei tūkstančiai žmonių sakys priešingai. Net jei jie grasins arba pataikaus. Gąsdins arba abejos.

Tu esi tu. Tu pats – tavo tvirčiausias pagrindas. Tavo laisvė. Ir tavo tiesa.

Padėka autorei! Pagal Aglaja Datešidzė esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žinai, kas gali būti blogiau už fizinį nuovargį?

Tai štai… Blogiau už fizinį nuovargį būna tik moralinis nuovargis. Būtent, perkrova. Moralinė… Kai žmogui viskas atsibosta. Ir jis tiesiog pavargsta nuo gyvenimo.

Taip nutinka, kai žmogus pernelyg ilgai gyvena su nuostata “reikia“. Reikia padaryti tą, reikia aną, reikia, reikia… ir staiga – tavo siela jau rauda, akys prigeso, o tu tiesiog prakeiki visus tuos “reikia“. 

Ir apima skausmas, kuris tave gali sužlugdyti, jei tik tu neatgimsti, kaip Feniksas iš pelenų.

Todėl neleisk, kad įvyktų tokie lūžiai. Kokie tikslai ir užduotys bebūtų tavo gyvenime, atmink, kad poilsis – būtina sąlyga juos pasiekti.

Nepamiršk nors retkarčiais išskristi iš savo pareigų narvo.

Padėka autorei! Pagal F. Snegava teksą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !