Kategorija: Saviugda

Kartais žmogaus agresija – tai jo nerealizuoto potencialo išraiška. Ši agresija įvairiomis formomis gali būti nukreipta į aplinką, į kitus žmones, į pasaulį, bet iš esmės – tai besiveržianti iš vidaus neįsisavinta asmeninė jėga.

Užslopinta viduje, ji primena apie save kaip tik gali: kūno simptomatika, augančiu nerimu, tarsi niekaip negali rasti sau vietos, nusivylimu, bejėgiškumu, liūdesiu, ilgesiu…

Taip, to jausmo, to savęs tikrojo ilgesio – gyvo, kūrybingo, laisvo, gyvenančio pagal širdies balsą, pagal sąžinę ir tiesą – to jausmo su niekuo nesupainiosi… 

Ypač jei žinai ir prisimeni save tikrąjį – šio pergyvenimo niekaip neištrinsi ir neišbrauksi, jis persmelkia kiaurai. Ir tuos, kas nešiojasi savyje tą vidinę ugnį, atpažįsti kaipmat iš jų žvilgsnio, iš rusenančių liepsnelių akyse.

O dar štai toks visiems pažįstamas pojūtis, kai viskas (ne kažkas, o apskritai viskas…) tavo gyvenime NE TAIP… Būtent tai – vienas iš ryškiausių indikatorių ir liudijimų apie tai, kad neišreiški savo vidinės prigimties, savo sielos ir dvasios gylio-aukščio-platumos.

Ir tuomet išorinis pasaulis – tik vidinio pasaulio, tavo vidinės nelaisvės projekcija… o visa agresija, sklindanti į išorę – tik skausmo ir liūdesio forma dėl savo nelaisvės, dėl to, kas tavyje dar neišskleista ir neišreikšta.

Padėka autorei! Pagal K. Messing tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Eiti, sekant širdies kompasu, kur jis bevestų. Tai geriausias kelias, kurį aš žinau. Nesvarbu, bus rezultatas toks, kokio tikiesi, ar visai kitoks.

Tu žinai, kad tai tavo pasirinkimas – tyras ir sąmoningas. Ir net jei viskas pasisuka ne taip, kaip galvojai, laikui bėgant tu pamatysi tame ir gerovę, ir prasmę.

Klausytis širdies – tai reiškia turėti stiprų ryšį su savimi, su siela, su savo aukštesniuoju Aš. Tuomet širdies balsas ypatingai aiškus ir ryškus. Ir tu judi savo kryptimi, lengvai aplenkdamas kliūtis “taip reikia“, “taip priimta“, “ turi atitikti“, “privalai“…

Jei širdyje – meilė, tuomet tavo laivas plaukia pagal meilės kompasą. Tai reiškia, kad visi sprendimai, visi pasirinkimai daromi iš meilės.

Tu gali nepateisinti kažkieno lūkesčių, gali nuliūdinti. Bet kiti juk taip pat mokosi savo pamokas, tame tarpe ir su tavimi. Tai, žinoma, nemalonu – kažką nuliūdinti. Bet būti drauge, kai laikas išeiti, arba padaryti žmogui “paslaugą“, pasiėmus jo atsakomybę ant savo pečių – tai žymiai blogiau abiems pusėms.

“Ego“ visada turės abejonių. Ypač tuomet, kai širdis paprašo žengti ryžtingą žingsnį į nežinią, palikus nuošalyje įprastą ir patogų gyvenimą.

Abejonės, baimė – tai įprasta reakcija. Svarbu nežiūrint į nieką eiti savo maršrutu, sekant savo širdies kompasu.

Tuk-tuk… Tuk-tuk-tuk… Kaip Morzės abėcėlė. Atidžiai klausai… Ir eini…

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kai esame sutrikę ir nežinome, kas bus toliau.. belieka tiesiog pasitikėti gyvenimu. Ir – savimi…

Ko gero, tai sunkiausia – patirti slogią nežinomybę.

Nes mes visada norime aiškumo: turėti planą ateičiai, matyti prasmę, užsibrėžti tikslus.

Tačiau kartais mes atsiduriame tarsi nesvarumo būsenoje, kaip vėjo blaškomos plunksnelės, skraidančios ore be jokios krypties, ir nežinančios, kur jas vėjas nuneš.

Ir tokia būsena mums pernelyg sunki.

Juk reikia tokio brandumo, tokios stiprybės ir visiško pasitikėjimo gyvenimu, kad priimtume viską taip, kaip yra…

Kad gyventume be didelių planavimų, kad tiesiog – gyventume.

Kad pasitikėtume savimi, savo vidine dvasine jėga, ir – ta aukštesniąja kūrinijos jėga, kurios veikimo principų dažniausiai negalime suvokti dėl jų milžiniškų mastelių, ir kuri sukūrė mus pačius.

Todėl nežinomybėje apninka baimė ir nepasitikėjimas savimi.

Tačiau prisiminkime – juk mūsų gyvenime ne kartą buvo sudėtingos aplinkybės, kai atrodė, jog nėra jokios išeities… Bet… mes tai išgyvenome, mes radome sprendimus, arba – sulaukėme netikėto palaikymo!

Būtent todėl – pasitikėkime savimi, pasitikėkime gyvenimu! Nežiūrint į nieką. Kūrėjas saugo ir brangina savo kūrinius – kaip tėvas savo vaikus. Pasitikėdami gyvenimu mes susijungiame su jėga, kuri mus sukūrė.

Pasitikėjimas – tarsi švyturys, kuris visada nurodo teisingą kelią. Tai jėga, kuri nuramina vidines audras, suteikia stiprybės ir išminties, įkvepia ir įžiebia viltį, siunčia gyvenimo ženklus ir pagalbą.

Tiesiog įsiklausykime į save tyloje.

Tiesiog… pasitikėkime.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Yra toks pastebėjimas: kai keičiasi žmogus, keičiasi ir jį supantys žmonės.

Jie keičiasi dviem būdais:

– Žmonės, su kuriais jūs susieti tvirtais tarpusavio ryšiais, kurie jus brangina, pradeda keistis todėl, kad keičiatės jūs. Tiesiog todėl, kad nori ir toliau būti su jumis. Tai vyksta nepastebimai ir nesąmoningai.

Tai galima įsivaizduoti kaip metaforą su krumpliaračiais: jei staiga sistemoje vieno krumpliaračio žingsnis pasidarė platesnis tarp dantračių, tuomet ir kiti keičia žingsnį, kad sistema veiktų.

– Žmonės, kurie negalėjo prisiderinti prie jūsų pasikeitusio, nutraukia bendravimą, nes neturi kuo už jūsų “užsikabinti“. Ir ateina tie, kurie randa kažką bendro.

Taip keičiasi mūsų erdvė.

Bet čia yra vieni spąstai: jei jūs keičiatės tam, kad pakeistumėte kitus – jums nieko nesigaus.

Keistis reikia pačiam ir dėl savęs.

Aplinkos pasikeitimai – tai papildomas efektas. Nėra jokios prasmės laukti ir reikalauti, kad keistųsi kiti.

Jei jums kažkas nepatinka kitame žmoguje, tuomet tai jūsų pasirinkimo klausimas – pasilikti su juo artimuose santykiuose ar ne.

Padėka autorei! Pagal Nina Rubštein tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kad iš tikrųjų pažintum pasaulį, vaikščiok pėsčiomis. Daryk tai taip dažnai, kaip tik gali.

Tavo asmeninis judėjimo greitis suteikia tau unikalią galimybę pasimėgauti gėlės aromatu, paragauti saldaus vaisiaus, kurį tu nuskynei nuo šakos, paglostyti šuniuką arba paspausti ranką draugui.

Tu gali žiūrinėti gyslotą lapą, skaityti seno, kaip pasaulis, medžio žievės hieroglifus, stebėti šurmuliuojančias skruzdėles ant saulės įkaitinto akmens rievių.

Tu gali pajusti savo kvėpavimo vienybę su viskuo, kas palengva, neskubant, juda gyvenimu šalia tavęs, su tavimi ir aplink tave.

Ir visa tai esi tu. Tikrasis.

Senovės graikai vadino kentauru žmogų, kuris beveik niekada nenulipdavo nuo savo žirgo, ir todėl praktiškai suaugo su juo į vieną sudarkytą nenatūralų organizmą. Tačiau žirgo greitumas nesuteikė kentaurui žirgo išminties ir atėmė žmogaus išmintį. Todėl kentaurai garsėjo savo sunkiu charakteriu ir visišku nesaikingumu.

Greičio saikingumas – išminties požymis. Ir, apskritai, visoks saikingumas – tai raktas į išmintį. 

Mes negalime įvaldyti jo, nes nuolat skubame, niekur ilgam nesustojame, lengvai ir greitai perjungiame savo dėmesį nuo vieno dalyko į kitą.

Tuo pačiu neišvengiamai kaupiame aplink save daugybę SVETIMŲ mums dalykų ir daiktų, pažinčių ir ryšių, neužbaigtų arba tuščių reikalų, apgaudinėdami save viltimi, kad kažkada sugrįšime prie jų, kad skirtume jiems nors truputį savo neįkainojamo laiko ir dėmesio.

Bet taip niekada nenutinka, nes mus traukte traukia ne mūsų reikalų ne mūsų greitis.

Kodėl mes bijome būti išmintingais? 

Todėl kad išmintis padaro mus ne tokiais, kaip visi.

Ne kiekvienas gali tam pasiryžti.

Padėka autoriui! Pagal I. Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Mums visiems reikalingas palaikymas. O kritika – tikrai mažiausiai reikalinga.

Tačiau kaip sunku būna nevertinti kitų, nevertinti savęs, nevertinti pasaulio. Juk vadinti tikrovę savo vardais ir – vertinti, teisti – apskritai skirtingi dalykai.

Juk kažkodėl taip paprasta praeiti pro šalį, kai pamatai iškritusį iš lizdo paukščiuką arba motiną, šaukiančią ant savo vaiko, ir taip sunku palaikyti artimą žmogų, pasakyti jam: “Kas benutiktų, aš visada būsiu su tavimi“.

Kodėl mums taip norisi vertinti, teisti artimus žmones, reikšti jiems pretenzijas dėl to, ką jie padarė arba nepadarė?

Tai viso labo mūsų išbujojęs vidinis Kritikas.

Jis jau nuteisė mus pačius, ir dabar persijungė į mūsų artimus ir tolimus žmones.

Ir tik mūsų valioje – leisti jam toliau vešėti, arba – kasdien apvalyti savo sielą, kad išsaugotume pusiausvyrą. Juk niekas negali mūsų valdyti, kol mes sąmoningai ar ne, bet tai leidžiame.

Bet net jei kartais silpnumo ar budrumo praradimo akimirką mes pasiduodame, tačiau mes visada galime atšaukti savo leidimą. Tereikia tik tikėjimo ir nuoširdaus siekio keistis.

Kūrėjas mus sukūrė pagal savo pavidalą, o tai reiškia, kad žmonių rankose yra didžiulė jėga. Belieka tai prisiminti ir patikėti savimi. Kūrėju savyje. Patikėti jėga savyje, kurios mes nežinome. Arba tiesiog pamiršome.

Kiekvieno iš mūsų dvasia stipri ir galinga. Laikas sugrįžti į save ir pradėti gyventi iš dvasios pozicijos, o ne būti kažkokios kritikuojančios subasmenybės valdomiems.

Pakeisti pagrindą.

Padėka autorei! Pagal O. Kso tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jei tau sunku nuo tavo minčių, reiškia, ne tu jas renkiesi, bet jos renkasi tave, prisijungdamos prie tavęs automatiškai.

Jei tu pats nesirenki savo minčių, tuomet jos ateina automatiškai iš informacinio lauko. Tave pajungia prie sektorių, kurios atitinka tavo emocijas. Ir kuo toliau – tuo stipriau įtraukia tave į nepageidaujamus scenarijus.

O juk reikia tiesiog suvokti, kad mintys plaukia automatiškai, neatsiklausdamos tavęs – nori tu jas galvoti ar ne. Reikia tai suvokti ir rinktis savas, šviesias mintis.

Ir mokytis Pasirinkti, o ne Prisijungti automatiškai.

Pasirinkti, o ne Prisijungti.

Tau sunku? – Tu prijungtas automatiškai. Tu nesirinkai, tave pasirinko automatiškai. Vietoje tavęs pasirinko.

Nori Gėrio – Rinkis pats. Atjunk autopilotą. Sėskis už vairo.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !