Kategorija: Saviugda

Kas įvyks, jei kažkas blogai apie tave pagalvos? Tiesiog paklausk savęs: “Kas realiai su manimi atsitiks, jei kažkas kažkur galvos apie mane blogai? Jei kažkas negali priimti manęs tokio, koks esu? Jei kažkur žmonės apkalbės mane už akių, o aš apie tai net nežinosiu? Kas tokiu atveju nutiks su manimi?“

Atsakymas paprastas: Nie-ko. Su tavimi nieko nenutiks.  Visa tai vyksta su kažkuo, kas apie tave galvoja ar kalba negatyviai, bet ne su tavimi. Jie taip ginasi nuo to, ko negali priimti. 

Todėl liaukis baimintis dėl to, kad kažkas kažkur kažką apie tave ne taip pagalvos. Negaišk tam laiko. Verčiau pradėk veikti. Daryti tai, ką iš tiesų nori. Apie ką svajoji, bet to droviesi. Apie ką tik pagalvoji, bet dar niekada nebandei.

Pirmyn!.. Geros tau kloties!

Padėka autorei! Pagal A. Datešidzė tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Ar kada nors susimąstėte, kiek energijos atima nuolatinis savęs vertinimas?

Jūs lyginate save su kitais – ir jaučiate, kad neprilygstate. Laukiate pritarimo – ir jei nesulaukiate, jaučiatės nepakankamai geras. Jūs bijote suklysti – nes kiekviena klaida jums atrodo kaip jūsų nepilnavertiškumo įrodymas.

Sumenkinate savo pasiekimus – nes jie atrodo jums nepakankamai reikšmingi. Ir net jei pavargote nuolat abejoti savimi – jūs nežinote, kaip tai sustabdyti….

O juk visa tai neišvengiamai įtakoja jūsų gyvenimą… Jums sunku priimti sprendimus, nes baiminatės, kad padarysite “neteisingą“ pasirinkimą. Jūs sutinkate su nepatogiomis sąlygomis, nes nenorite nuvilti kitų. Galiausiai – gyvenate su pojūčiu, kad jums reikia “užsitarnauti“ savo vertingumą.

Tačiau liūdniausia – kad ši kova niekada nesibaigia. Ir kokias aukštumas bepasiektumėte, tai suteikia tik laikiną reikšmingumo pojūtį, o paskui ir vėl apninka abejonės…

O dabar… įsivaizduokite, kad jūs daugiau nepriklausomi nuo vertinimų. Jums nereikia laukti pagyrimo, kad jaustumėtės pilnaverčiu žmogumi. Jūs ramiai kalbate apie savo veiklą, nemenkindami jos.

Jūs daugiau nebijote kitų nuomonės ir elgiatės taip, kaip jums atrodo svarbu. Ir klaidos neišmuša iš vėžių, nes jūsų vertingumas nuo jų nepriklauso. Ir gyvenate jau su aiškiu pojūčiu, kad esate savaime vertingas – be jokių sąlygų ir įrodymų.

Nes – savivertė, arba orumas, arba adekvatus savęs vertinimas (nepainiokime su egoizmu) – tai mūsų prigimtinė savybė, kurią galima atgaivinti ir išvystyti 🙂 .

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂  !

Kartais mums atrodo, kad mes ne tokie, kaip visi.

Kad visiems visada viskas einasi vienodai sklandžiai, o mums – kažkaip sudėtingai, ne taip ir savaip.

Labai dažnai tai išgyvenama kaip nepilnavertiškumo jausmas, gėda, neatitikimas ir vienišumas.

Bet aš manau, kad mes visi esame kažkokie ne tokie, nepanašūs ir išskirtiniai. Mes visi saviti. Ir visi kažko neatitinkame.⠀

Tiesiog kažkas dar bando įsprausti save ir aplinkinius į įvairius standartus, o kažkas jau to nedaro ir priima savo ypatumus kaip nepakartojamą asmenybės reljefą, ir organizuoja savo gyvenimą pagal save.

Jei jums atrodo, kad jūs ne toks, kaip visi, džiaukitės, kad jūs pagaliau suradote save.

Ir jums atsiveria galimybė sužinoti, kas jūs, ir eiti savo keliu 🙂 .

Padėka autorei! Pagal A. Datešidzė esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Žmonių tarpusavio santykiuose negalima pernelyg ilgai tęsti tylėjimo pauzę.

Artumas tarp žmonių – tai tiltelis iš širdies į širdį, kuris nutiesiamas sutartinai, o sugriūna jis kartais todėl, kad vienas žmogus labai ilgai laukia, o kitas neskuba paskambinti, parašyti, pasikalbėti.

Ir būna taip, kad žmonės nori atnaujinti dėl kažkokių priežasčių nutrūkusį bendravimą ir galvoja, kad pakaks pasakyti įprastą savo: “Labas, kaip laikaisi?“, ir viskas bus taip, kaip buvę. Gal bus, o gal ir nebus. Juk kuo ilgesnė pauzė, tuo trapesnis tiltelis iš širdies į širdį, kuris laikui bėgant ir visai sugriūna.

Jei jums iš tiesų kažkas brangus, nenutraukite bendravimo mėnesiams ar net metams, juk mūsų laikais visada yra galimybė sužinoti, kaip žmogus gyvena, paklausti, kaip jam sekasi ir papasakoti apie save. Net jei mes labai užimti. 

Gyvenimas – įvairiausių įvykių virtinė, ir ne visi po jų išlieka tokie, kokie buvo, o kai kurie apskritai išeina visiems laikams.

Todėl neatidėkite bendravimo su artimais žmonėmis: “Paskambinsiu, parašysiu vėliau…“, nes su kiekviena atidėta diena jums vis sunkiau bus pradėti bendravimą, o jiems vis sunkiau bus jums atsakyti.

Bendravimas su artimais žmonėmis – tai ryšys. Abipusis. Palaikykime ir branginkime jį.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Savo minčių žmonės dar neįprato valdyti. Valdyti savo veiksmus gerai išmoko, o minčių – ne. Paprasčiau priversti save kažką padaryti, nei pagalvoti apie kažką giliau, tiesa? 

Įsivaizduokime, kad einame gatve su kažkokiu konkrečiu tikslu, bet pro šalį einantis atsitiktinis praeivis staiga čiumpa mus už rankos ir veda kur tik nori, o mes paklusniai sekame iš paskos… Nerealu? Bet būtent panašiai ir vyksta su mūsų mintimis.

Tokiu būdu ir atsitiktinė negatyvi informacija gali pilnai užvaldyti žmogaus dėmesį. Ir tuomet žmogus nuolat nešiojasi savyje tai, ko nenori, ir nuolat galvoja apie tai, kas jam kelia nerimą. T.y., galvoja apie tai, ko nenori ir nenori to, apie ką galvoja – štai toks gaunasi paradoksas…

Ir jei tik žmogus įpranta galvoti, kad “viskas blogai, ir nieko čia nepadarysi…“, jei pradeda žiūrėti į pasaulį per negatyvumo prizmę, tuomet laikui bėgant tai tampa mąstymo būdu, o mąstymo būdas tiesiogiai įtakoja mūsų gyvenimo būdą.

Todėl reikia suprasti, kad visos mintys, kurios yra mūsų galvoje – tai mūsų mintys, tai mes jas galvojame, ne kas kitas. Net jei jos kažkieno įtakotos. Ir kad minčių ekologija ir mūsų emocinė būsena – tai mūsų pačių atsakomybė. Ir mūsų valioje tai valdyti.

Žinoma, tai nelengva, kai aplink, tarsi bičių avilys, dūzgia negatyvus informacinis laukas. Tam reikia sąmoningumo ir nuoseklumo, reikia sekti, kad joks “atsitiktinis praeivis“ nenuvestų ten, iš kur bus sudėtinga išeiti.

Rūpinkimės savo minčių ekologija. Tai tikrai verta daryti. Juk tai mūsų gyvenimas.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Prie visų esminių gyvenimo dėsnių pridurčiau dar vieną: “Neskaudink“.

Tame tiek gilumos ir prasmės.

Juk kaip dažnai, kai su kažkuo susipykstame, kai praleidžiame ilgą laiką automobilių kamštyje arba tiesiog ne ta koja išlipame iš lovos, mes pradedame skaudinti savo artimus žmones. Piktu žodžiu, grubiu poelgiu, savo abejingumu. Sąmoningai ar ne – neturi reikšmės.

Žmogus jautrus ir tyras. Žmogus labai pažeidžiamas. O mus mylintys žmonės pažeidžiami dar labiau. Jie atviri mums, jie mumis pasitiki, todėl nelaukia iš mūsų klastos ar smūgio į nugarą.

Neįtikėtinai lengva prarasti žmogų. Ir labai baisu. Bet mums kažkodėl atrodo, kad jei myli, tai ir pakentės, ir viską atleis.

Ir iš tiesų, pakentės ir atleis. Vieną, kitą, trečią kartą, kol skausmas nepavirs viena didele žaizda. Kai tiesiog jau nebeliks jėgų mylėti.

O rytoj-poryt gera nuotaika būtinai sugrįš. O žmogus – ne.

Mes atėjome į šį pasaulį, kad mylėtume vieni kitus. Kad kurtume savo mažą, gerą, šiltą pasaulį didelio pasaulio viduje. Kaip dažnai mes tai pamirštame.

O juk taip svarbu išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje. Rūpintis ir saugoti tuos, kas šalia. Kad nesugriautume. Kad neprarastume. Kad išsaugotume tai, kas brangiausia gyvenime.

Neskaudink. Tai labai daug. Tai svarbu. Tai vertinga.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt.

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Gana dažnai išsekimas – tai ne pernelyg didelių krūvių ir poilsio ar atsipalaidavimo trūkumo pasekmė, o tuščio bėgimo rezultatas paskui tai, kas iš tiesų visai nėra būtina…

Menas gyventi – tai pirmiausiai saikingumas, kuris sugeba sustoti ir pasakyti sau, kad pakanka, mielieji.

Yra toks dėsningumas, kad maža visuomet tam, kas ieško išorėje, o ne viduje.

Pasitenkinimas net dėl pačių brangiausių žaisliukų baigiasi labai greitai, ir prieš bėgant ieškoti naujų, laužant save iki išsekimo, verta pagalvoti, kuo užpildyti visai kitą tuštumą…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes gyvename išvystyto intelekto pasaulyje. Mus supa sudėtingi daiktai. Pavyzdžiui, kompiuteris. Jis sudėtingas. Telefonas, internetas, naujos kartos buitinė technika – jie visi sudėtingi. Tie sudėtingi daiktai palengvina mūsų gyvenimą. Tačiau sudėtingų daiktų pasaulyje mes ir patys tampame sudėtingais.

Sugalvojami sudėtingo poilsio būdai. Norvegijos intelektualaus kino savaitė, kelionė į Indiją į sąmoningų sapnų retritą… Dešimties dienų meditacija su žymiu guru… Ir pamirštame, kad jei jau padirbėjome galva, tai reikia paprasčiausių dalykų, kad pailsėtume: pasivaikščioti gryname ore, užsiimti mėgiama veikla – rankdarbiais, sodo darbais… Taip, aš lankiausi norvegiško intelektualaus filmo savaitėje, ir tai buvo įdomu! Bet pailsėjau aš namuose, siuvinėdama kryželiu.

Mes nuolat galvojame apie tai, kaip geriau vystytis dvasiškai, tačiau pamirštame, kad dvasingumas ne Indijoje, ne sudėtingoje meditacijoje ir ne intelektualiame kine. Dvasingumas – tai sąmoningumas paprastuose dalykuose. Kai aš tiesiog ruošiu vakarienę, su meile galvodama apie namiškius. Kai aš tiesiog tvarkausi namuose. Kai aš tiesiog siuvinėju kryželiu arba tiesiog uždegu žvakes vakare.

Man asmeniškai magija yra tame, kad aš tiesiog žiūriu į mėnulį ir matau jo grožį, ir tam nereikia sudėtingų žodžių ar rankų mostų. Aš mielai nuvažiuosiu į retritą Indijoje, bet nesu tikra, kad ten aš atrasiu daugiau dvasingumo, nei močiutės pasakojime apie vaikystę kaime. O mintys, kurios ateina plaunant indus, kartais daug naudingesnės, nei ilgalaikės meditacijos.

“Dievas gyvuoja smulkmenose“ – sakė Gustavas Floberas. O aš pridursiu: Dievas gyvuoja paprastume. Ten, kur paprasta, ten, kur tylu, ir ten, kur dirbama rankomis, gyvena dvasingumas. Nepamirškime paprastų dalykų. Jie daug svarbesni už sudėtingus.

Padėka nežinomai autorei! Vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Bet kuri ištarta arba užrašyta frazė taikoma abiems pusėms. Ir jums, ir kitai pusei. Bet žmonės kažkodėl tai pamiršta…

“Aš niekam nieko neprivalau“. Gerai, sutinku. Bet ir “tau niekas nieko neprivalo“.  Ir kas, kad tu nori klausytis muzikos vėlai naktį, bet gi nepamiršk: tu niekam nieko neprivalai, bet ir mes neprivalome taikstytis su tavo norais ir girdėti tą triukšmą. Mes taip pat tau nieko neprivalome…

“Branginkite tuos, kas jus myli ir neatstumkite jų“… Gražiai pasakyta, dažnai tai girdime. O dabar pabandykime apversti viską kiek kitaip: tarkim, jus myli alkoholikė iš pirmo aukšto. Na, patinkate jūs jai. Ir ji nori, kad jūs sėdėtumėte su ja vakarais, ir, gurkšnodami degtinaitę, klausytumėte jos ilgesingų pasakojimų apie tai, koks žiaurus pasaulis ir kad visi prieš ją. Gerai. Eikite ir branginkite. Arba štai vyrukas. Na ir kas, kad godus ir netvarkingas? Bet nuoširdžiai myli jus su jūsų alga ir padoriais pasiturinčiais tėvais. Galite už jo ištekėti – juk reikia branginti tuos, kas jus myli ir jų neatstumti.

“Mylėkite savo tėvus“ – graudžiai ašarodama rašo viena moteris, supykusi ant sūnaus, kuris neatsiliepė į jos skambutį, o pati tuo pat metu šaukia ant savo pagyvenusios motinos: “Uždaryk duris… užknisai!“

Visus žodžius, kuriuos norime pasakyti kitiems, pirmiausiai reikia pasakyti sau.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !