Kategorija: Saviugda

Prieš tai, kai ketiname kažką pasakyti arba padaryti, ypač jei esame suirzę ar emocingi – trumpam sustokime… 

Atsikvėpkime ir paklauskime savęs dviejų dalykų: “ Ar tai suartins, sustiprins pasitikėjimą ir vienybės pojūtį?“, ir:  “O gal tai supriešins ir atitolins?“

Jei teigiamai atsakome į pirmąjį klausimą, tuomet mes teisingame kelyje. Tai ir yra meilės ir geranoriškumo kalba: kai mūsų veiksmai ir žodžiai kuria bendrą harmonijos erdvę.

O jei mūsų veiksmai ir žodžiai kupini priekaištų, pykčio, pažeminimo – sustokime ir sąžiningai paklauskime savęs: “O gal tai mano vidinės įtampos išraiška? Kodėl aš griaunu tai, kas man brangu?“

Kaip dažnai mes skaudiname kitus žmones ne todėl, kad “jie to nusipelnė“, bet todėl, kad tiesiog išliejame savo vidinę įtampą. Toks griaunantis impulsas visada turi priežastį, ir ta priežastis labai dažnai yra mumyse.

Kai suprantame ir įvardiname šią priežastį (“pavargau… supykau… na,tiesiog prasta nuotaika…“, ir pan.), tuomet sąmoningai renkamės dialogą vietoje tylos, supratimą vietoje konflikto. Branginame tai, kas mus vienija.

Įdomu tai, kad dauguma žmonių tai žino. Bet trumpam sustoti, kai apima tas griaunantis impulsas, matyt, nėra lengva, net jei vėliau to gailimasi. Tačiau – verta išmokti. Kad išsaugotume tai, kas mums brangu.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kartais mes užsidarome savyje, lyg sraigės namelyje: nuo problemų, agresijos, įtampos ir baimės – nuo visko, kas vyksta aplinkui. Ir tuomet prarandame savo reikšmingumo pojūtį šiame pasaulyje…

Mes pradedame galvoti, jog esame lyg mažyčiai varžteliai didžiulės mašinos struktūroje, ir nesuvokiame, kad ir nuo kiekvieno iš mūsų kažkas priklauso. Mes nesijaučiame reikalingi.

Netikime, kad mažais gerais darbais sugebame kurti didelį gėrį. Bet juk mes tai galime!

Kiekviename žmoguje yra tas šviesos siūlelis, kuris gali išgelbėti kažkieno skęstančią sielą. Tereikia tuo patikėti, išgirsti pagalbos šauksmą ir padėti. Ir tai gali kiekvienas.

O juk nedaug tereikia… Geras žodis, padrąsinantis žvilgsnis, buvimas šalia, šypsena, atviras nuoširdus pokalbis, rūpestis – štai tokie paprasti dalykai kartais gelbėja gyvenimus ir padeda žmonėms atgauti prasmę.

Kartais ir tiek nereikia.. Kartais tiesiog žinojimas, kad yra kažkas, kas tikrai ateis sunkią akimirką, ir bus šalia, net jei jūs tik tylėsite drauge – tai jau labai svarbus stimulas gyventi! 

Todėl prašau kiekvieno, kas skaito šias eilutes – tikėkite, kad esate reikalingi ir svarbūs šiame gyvenime! Tikėkite, kad galite praskaidrinti kažkieno gyvenimą, kai jį palaužė gyvenimo vėjai.

Tikėkite gero žodžio galia, širdies gerumu ir savo vidine šviesa, kuri gali pagelbėti, paguosti, pakelti suklupusį ir padėti eiti toliau…

Patikėkite, jūs – svarbūs ir reikalingi!

Mes reikalingi vieni kitiems…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Vienos moters namuose gėlės bujoja tarsi lianos džiunglėse, o jos kaimynės namuose – gėlės vysta, nors daigus ir sėklas ir viena, ir kita, perka toje pačioje sodininkų parduotuvėje.

Vienas barista kavinėje verda ypatingai skanią kavą, o kitas – šiaip sau, nors abu naudoja tas pačias kavos pupeles, tokį patį pieną ir cukrų, griežtai laikosi proporcijų ir verda kavą tame pačiame kavos virimo aparate.

Kažkieno prabangiame bute – dukslus užsistovėjęs oras, o kažkieno – pyragų, vanilės, ir tiesiog neapsakomas jaukių namų kvapas, nors interjeras kuklus ir paprastas…

O tai reiškia, kad esmė ne daiguose ar sėklose, ne kavos rūšyje ir ne namų interjeruose. Esmė tame, kuo mes patys pripildome savo aplinką ir ką įdedame į įvairius veiksmus ir procesus.

Juk visos planetos, šalys, žmonės, gyvūnija, augmenija, jūros, mintys ir žodžiai turi savo energetiką, kuri yra labai skirtinga. Neįmanoma palyginti plėšrūno ir žolėdžio gyvūno. Kaimo stoties ir sostinės autobusų stoties atmosferos. Draugo ir priešo energetikos.

Mes užpildome savimi savo artimiausią aplinką, ir jei esame pikti, jei bijome – reiškia, ir visa mus supanti aplinka bus nejauki. O jei mylime ir esame geranoriški – tuomet ir mūsų aplinka bus užpildyta vidine šiluma, kurią mes skleidžiame.

Todėl mes pasijuntame blogai šalia piktavališkų ir žiaurių žmonių. Jaučiame skirtumą tarp kuriančio ir griaunančio žmogaus. Skleidžiančio meilę ar neapykantą.

Mūsų būsena, mūsų vidinis pasaulis visada veikia mūsų aplinką ir viską, su kuo mes susiduriame. Ir neįmanoma to poveikio suvaidinti, paslėpti, apgauti ar nuslopinti.

Todėl nesvarbu, ką mes darome – auginame gėles, verdame kavą ar rašome apsakymus – visur mes įdedame dalį savęs. Ir jei tai darome su meile – bujoja gėlės, gaunasi skani kava ir įdomūs apsakymai 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt 

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Jei tau atrodo, kad tu kažką darai, o pokyčių nėra, tai tau tik taip atrodo.

Juk tam, kad augalas užaugtų, sėkla turi sudygti. Praeis tam tikras laikas, kol augalo stiebas iš akiai nematomos požemio karalystės, kur sėkla bręsta ir keičiasi, prasikals į šviesą ir taps nuostabiu medžiu arba gėle.

Mes dažnai nuvertiname savo veiklą tik todėl, kad tą akimirką, kai mums to norisi, mes nematome rezultato, kurio tikimės. Mums reikia skubiai, čia ir dabar, ir būtent taip, o ne kitaip. Bet – ne… Ir kaip dažnai tai sukelia nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, neviltį, ir tu jau nenori tęsti to, kas tau buvo taip svarbu. Todėl taip daug lieka atidėta, neužbaigta, nepasiekta…

Tačiau, žinoma, būna įvairios situacijos. Kartais tu darai tai, kas iš tiesų tau visai nereikalinga – tik todėl, kad tai primetė sociumas arba kažkas įkalbėjo. Arba tie siekiai gali tau pakenkti. Arba tu darai tai neteisingai. Arba bandai daryti tai, kam kol kas neturi nei fizinių, nei emocinių resursų…

Bet dažniausiai – dar ne laikas. Pokyčiai vyksta. Prisimeni: kaip sėklos, kuri bręsta po žeme, stiebas lėtai, bet užtikrintai kalasi į šviesą. O tavyje – per tas nematomas akiai vidines transformacijas, kurios būtinos, kad pasiektumei tai, ką užsibrėžei. Viskas juda ir vystosi savo natūraliu tempu.

Todėl žvelk ramiai ir su pagarba į tai, ką darai, jei tiki tuo, ko sieki. Ir tiesiog toliau daryk tai, ką gali. Ir vieną dieną iš tavo pasėtos sėklos užaugs nuostabi permainų gėlė.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Jei jūs kažką matote kitame žmoguje, tai nebūtinai yra ir jumyse.

Iškreipta mintis apie žmogaus atspindį aplinkiniuose sukėlė daug triukšmo, o idėja apie visuotinį pakantumą viskam tapo eiline prievarta prieš žmogaus esybę.

Ne visada kitų elgesio priežastys yra jumyse. Kartais (visada) kitas žmogus – tai tiesiog žmogus, kuris turi savo pasaulio matymą ir sąmoningumo lygmenį, savo pergyvenimus ir būsenas, ir elgiasi taip, kaip jis sugeba elgtis. Tai nepriklauso nuo jūsų. Jūs galite tik stebėti jo saviraišką ir nuspręsti, norite jūs turėti su tuo reikalų, ar ne.

Jūs neprivalote priimti visų ir visko ir kaltinti save, jei nepavyksta to padaryti. Liaukitės prievartauti save. Tendencija į visuotinį pakantumą viskam, nepriklausomai nuo to, ką jūs jaučiate, įvaro jus į eilinį užburtą kankinio ratą. Atseit, mes visi turime kentėti, o jei jums tai nesigauna (o tai natūralu), tuomet jūs turite pasmerkti save už tai, kad esate nepakankamai dvasingas ir pakantus.

O iš tiesų dvasingumas išlaisvina. Jis nepaverčia jūsų kažkokių šablonų vergu. Jūs laisvi naudotis tuo, ką turite. Jūs laisvi patys spręsti, kurti ir viską rinktis savo gyvenime. Pakantumo viskam idėja varo jus į užburtą ratą – pareigą kentėti, kaltės jausmą ir savęs smerkimą už netobulumą.

Dvasingumo kelias negali sukelti tokių negatyvių vibracijų ir pojūčių.

Kai tampate sąmoningesni, jūs esate laisvesni ir mažiau priklausomi nuo bet kokių išorinių aplinkybių ir kitų žmonių elgesio. Jei kažkas šalia jūsų elgiasi niekingai, jūs neturite ieškoti priežasties savyje, ieškoti tame savo atspindžio ir bandyti priimti tai savyje. Nesukite sau galvos. Jūs turite teisę tiesiog apsisukti ir išeiti.

Sąmoningumas – tai gebėjimas matyti esmę ir laisvė būti savimi.

Padėka autorei! Pagal V. Vojtanik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Ar žinote, kokia pati laimingiausia akimirka suaugusio žmogaus gyvenime? Teisingai! Tai atokvėpio akimirka!

Pauzė po įvairiausių svarbių reikalų, kuri tęsiasi, kol vėl neužgriūna kiti svarbūs reikalai…

Vienos šeimynos tėvas pasakojo man, kad jaučia palaimą, kai laukia sugrįžtančių iš atostogų vaikų tuščiame ir tvarkingame bute. Kuomet jau jie ateis, atsigers arbatos iš puodelių, išmėtys žaislus, įdės purvinas kojinaites į skalbimo mašiną ir dar kažką sugalvos…

Atokvėpio akimirka negali ir neturi tęstis ilgai. Ji trumpa, bet dėl to dar labiau vertinga. Ji trunka lygiai tiek, kad suvoktume, kas vyksta prieš ir po jos, o taip pat savo vietą visame tame. 

Kad atsikvėptume. Juk atokvėpis – jau pats savaime vertingas ir būtinas visiems tiems labai svarbiems pilnaverčio ir laimingo suaugusio gyvenimo reikalams.

Padėka autorei! Pagal A. Datešidzė tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai mes susiduriame su neįveikiama vidine aklaviete, kančios šaltiniu arba disharmonija, mums norisi kuo greičiau atsikratyti šio skausmo, todėl mes renkamės vieną iš dviejų sprendimų: arba bandome kažkaip spręsti problemą, tačiau neturėdami tam energijos arba resursų, tik dar labiau didiname diskomfortą ir įtampą; arba – stengiamės atsiriboti nuo problemos, apsimesdami, kad jos nėra arba ji jau išspręsta, ir tokiu būdu gauname nekontroliuojamą monstrą pasąmonėje.

Tačiau, jei nepavyksta išspręsti problemos, jei mes negalime jos įveikti – mums reikėtų laikytis visiškai kitokios strategijos.

Suvokdami, kad mes dabar negalime harmoningai išspręsti iškilusio klausimo, verčiau turėtume paieškoti galimybių padidinti savo energiją, neignoruojant problemos, bet ir nesureikšminant jos.

Kitais žodžiais tariant, mums reikėtų ne nuolat narplioti neišsprendžiamą problemą ir neignoruoti jos, bet – turint ją omenyje, užsiimti kažkuo kitu – tuo, kas leistų mums padidinti savo energiją; o jau sukaupus pakankamą energijos kiekį – sugrįžti prie problemos sprendimo, nes, tik būdami harmoningoje būsenoje, galime efektingai ją išspręsti.

Padėka autoriui! Pagal En Merkar tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Generalinė tvarka gyvenime. Ją naudinga atlikti nors kartą per pusmetį.

Ir dažniausiai žmonės to nedaro, net kai akivaizdu, kad labai reikia. Sustabdo baimė: taip daug visko, aš nepasiruošęs, aš neįveiksiu…

Ką tokiu atveju daryti? Pradėti nuo mažiausios ir lengviausios srities. 

Tai panašu į virtuvės tvarkymą – daugybė stalčių, spintelių, daug indų ir kažkokių daiktų-daiktelių… Ir aš suprantu, kad viską reikia išimti, išplauti, išvalyti, o kažką ir išmesti.

Darbo apimtis didžiulė, todėl aš ilgai nesiryžtu pradėti. O paskui pradedu tvarkyti vieną lentyną virš stalo. Švaru, gražu… Ir įkvėpimas ateina sutvarkyti rytoj iš pat ryto dar vieną lentyną. Arba spintelę. Ir taip palaipsniui, be streso, per kelias dienas, aš sutvarkau visą virtuvę.

Lygiai taip pat galima daug ką sutvarkyti gyvenime – pirmiausiai reikia padaryti pirmą žingsnį. Tai, kas pagal jėgas. Pavyzdžiui, gerai savijautai ir nuotaikai – kas dieną padaryti po kelis pritūpimus, pradėti pildyti dėkingumo dienoraštį, dažniau apkabinti artimuosius… 

Svarbu pradėti procesą, ir viskas pajudės. Jau po pirmojo žingsnio taps aišku, ką ir kaip toliau daryti.

Taip, žinoma, geriau nuolat palaikyti tvarką ir savyje, ir aplink save. Tačiau kaip besistengtum, vis vien periodiškai reikalinga generalinė tvarka. Ypač tuomet, kai ateina laikas pradėti naują gyvenimo etapą.

Ir nereikia bijoti darbo apimties. Tiesiog pradėk nuo mažiausios ir lengviausios srities. O tada – viskas pajudės. Ir viskas tau gausis.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Sąžiningumas su savimi – pagrindas viskam gyvenime. 

Kai tu nuoširdžiai, be iliuzijų pripažįsti savo mintis, jausmus, įsitikinimus. Priimi situaciją, kurioje dabar esi. Tu nesislepi nuo savęs, o sprendi tai, ką dabar reikia išspręsti, prisiimdamas atsakomybę už savo gyvenimą ir už tai, kas vyksta su tavimi.

Būtent nuo sąžiningumo prasideda kiekvienos situacijos prasmės suvokimas, todėl tu matai sprendimų variantus. Ir ką besakytų kiti, bet kai esi sąžiningas su savimi, tu visada žinai, kokia iš tiesų tavo padėtis. Asmeniškai tavo. 

Tu gali išklausyti kitokias nuomones, bet pasitiki savimi. Ir nepradedi kovoti už savo tiesą, nes tu ir taip ją žinai. Todėl neturi poreikio kažką įrodinėti. Jei esi sąžiningas su savimi – tu ramus ir sąmoningas.

Sąžiningumas su savimi padeda atrasti mėgiamą veiklą ir per ją išreikšti save pasauliui. Išreikšti pačiu geriausiu būdu.

Sąžiningumas su savimi susietas su empatija, todėl padeda kurti palankiausius santykius su žmonėmis, sutikti mylimą žmogų ir sukurti laimingą šeimą.

Sąžiningumas – tai ryšys su siela, dvasia, aukštesniuoju “Aš“. 

Tai harmonijos ir pilnatvės kelias. Trumpiausias maršrutas į save tikrąjį.

 Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !