Kategorija: Mintys

Yra artimi. Yra svetimi.

Yra tie, kas eina šalimais su tavimi gyvenime, nors ir nelabai jį įtakoja, bet yra jame dėl kažkokių priežasčių.

Yra tie, kas labai suartėja su tavimi ir keičia įvykių eigą tavo gyvenimo istorijoje.

Yra ateinantys ir išeinantys. Jie per akimirką palieka pėdsakus tavo sielos dienoraštyje, kai tuo tarpu kiti, metų metais esantys šalia, nepaliečia tavo širdies stygų.

Neįmanoma nuspėti, kas pasiliks su tavimi, nes kartais artimieji paleidžia tavo ranką ant bedugnės krašto, o visai svetimi netikėtai ištiesia savo pagalbos ranką, kad išgelbėtų tave.

Galima eiti vienu keliu, bet žiūrėti į priešingas puses.

Galima eiti skirtingais keliais, bet netikėtai susitikti likimo kryžkelėje.

Ir niekas negali žinoti, kas nutiks po minutės, mėnesio, metų.

Bet, atėję į kito gyvenimą, arba net vos palietę jį – palikite jame tai, kas taps jam švyturiu pačią tamsiausią jo gyvenimo naktį.

Pasilikusi širdyje, ši vos juntama šviesa gali uždegti vilties ugnį būtent tuomet, kai to labiausiai reikės, ir kai atrodys, kad išsigelbėjimo jau nėra iš kur sulaukti.

Būkite geresni, jautresni, nuoširdesni. Tai ne silpnumas ir ne yda. Tai pati galingiausia jėga.

Sakykite laiku svarbius žodžius jūsų artimiesiems, juk tie žodžiai vertingiausi būtent tuomet, kai jų laukia.

Viskas, kas taip svarbu mūsų sielai, turi būti atlikta laiku. Viskam savo laikas: žodžiui – savo, poelgiui – savo.

Sakykite svarbius žodžius taip pat ir svetimiems žmonėms, galbūt, per jus į juos kreipiasi jų angelas-sargas.

Visi mes keliaujame per šį gyvenimą ir nuolat artimai ar prabėgomis persipiname vieni su kitais.

Ir nepaisant nuomonės, kad žmogus gimė ir yra vienišas gyvenime, aš tvirtinu: jūs niekada nebuvote vieniši, net jei esate tuo tvirtai įsitikinę. Kiekvienas kitų žmonių prisilietimas prie jūsų sielos, kaip ir jūsų prisilietimas prie kitų, palieka pėdsaką likimų knygoje ir keičia įvykių eigą.

Būkite dėmesingi, lieskitės rūpestingai.

Pagal Andželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žinai… Tu ne viską žinai…

Pavyzdžiui, apie tai, kad gyvenime nėra juodraščių. Ir tu rašai ne pieštuku, o jau iš karto rašalu.

Kiekvienas žodis ir vidinė tyla jau perskaityta Danguje, o toliau… Toliau klostosi įvykiai arba jų nebuvimas.

Įsivaizduoji? Vienas tavo sprendimas, – ir tavo gyvenimo, tavo dienos, tavo valandos žemėlapis jau pilnai pasikeitė, tu jau kitoje tikrovėje, tu jau su kitais žmonėmis, tavo projektai jau kiti, kitos mintys, pojūčiai, tavo išvaizda kitokia.

Tu renkiesi…Eini variantų erdvės koridoriumi, vaikštinėji alternatyvioje realybėje. Pieši gyvenimą.

Žinai… Tu dar ne viską žinai. Juk tu, tavo būtis ar nebūtis – taip pat kažkieno nupiešta, išsvajota, sugalvota. Tu gyveni kažkieno gyvenimo žemėlapyje, arba, atvirkščiai, išeini iš jo, ir erdvė keičiasi. Tu pakliūni į kitą tikrovę. Ir kartais tam pakanka vos akimirkos, sekundės.

Žinai… Tu ne viską žinai. Vienas tavo žodis – ir žmogui šilta, jis vėl tiki gėriu, vėl tiki, kad išeitis vis tik yra – pati geriausia, kur viskas jau gerai. Kur viskas aprims, susiderins, atsiras, praeis.

Žinai… Tu dar apie save ne viską žinai… Po tavo nepasitikėjimu savimi ir savo jėgomis esi tu – siela – graži, begalinė, amžina. Tu viską gali, viską išmanai, nėra ribų tau-sielai, jei gyveni širdimi. Ir tuomet, būtent tuomet įmanoma tai, kas atrodo neįmanoma. 

Žinai… tu dar ne viską žinai. O ar bus tavo dabartiniai sunkumai taip jau svarbūs po metų? Ar verti jie, tie sunkumai, tavo šiandieninių pergyvenimų? O jei svarbūs, tuomet kaip sužinoti, kaip rasti sprendimus? Kas gali padėti? Žvelgiu į ateitį – patark. Susidraugauk su manimi dabartiniu. Kur aš save matau? Su kuo aš? Kas su manimi? Vardan kokios gerovės tai vyksta?

Žinau… Kad ne viską žinau… Ir būtent tai yra nuostabu, nes kiekvienas toks atradimas visada neįtikėtinas… iki šiurpuliukų ant odos… iki šypsenos, kurios negalima sulaikyti… iki švelnios nuojautos širdyje… iki jaudulio žvilgsnyje… iki gyvybės alsavimo kiekvienoje ląstelėje… iki susiliejimo su kiekviena žolele, lapeliu, su kiekvienu lietaus lašeliu.

Žinai… Tu dar ne viską žinai… Viskas yra daug geriau, neliūdėk… Apkabinu tave…

Linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Rugpjūtis. Kelias į rudenį. Oras kvepia medumi ir prisiminimais. Tu stovi tarp vasaros ir rudens, su savo dėmės nuo aviečių ant sarafano istorija, žvaigždžių švytėjimu ant tako, ir žiūri akimis, kuriose atsispindi vasaros rytas… ir dabar visa tai gyvena tavyje.

Rugpjūtis – dar vasara. Rugpjūtis – beveik ruduo.

Ir tu renkiesi, kaip jį pragyventi. Kepti obuolių pyragus, pabusti su saulėtekiu rūke ir apsigaubti vėsiu rytu, lyg dideliu vilnoniu pledu. Užvirti arbatą su cinamonu, vakarais sėdėti prie lango ir po truputį nusiteikti rudeniui.

Arba ir toliau rašyti istoriją apie vasarą. Puoštis karštomis saulėtomis dienomis ir pasitikti žvaigždėtas naktis. Jau ne vasariškai vėsias, tamsias, su… rudens prieskoniu.

Ruduo… Iki tam tikro laiko negalvoji apie jį, paslapčiomis slepi pirmąjį geltoną klevo lapelį tarp knygos puslapių, nepastebi, kaip tarsi savaime vakarais ant krėslo atsiranda pledas iš spintos… oras prisipildo kažkokiu ypatingu paslaptingumu.

Rugpjūtis – dar vasara.

Rugpjūtis – beveik ruduo.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Liepos viduryje pajunti – kažkas pasikeitė. Tai vos juntamos permainos – jų ir nepastebi vasaros šurmulyje, jei minutėlei nesustoji ankstyvą rytą, neįkvėpi vėsaus oro pilna krūtine ir neįsiklausai, neapžvelgi visko, kas vyksta aplinkui.

Standūs žali lapai nusėti tamsiomis dėmėmis – vyšnios jau seniai prisirpo, uogos iki juodumo subrendo kaitrioje saulutėje. Bitė uoliai darbuojasi, dūzgia paskutiniuose čiobrelio žieduose – koks kvapnus gausis medus! Abrikosai – sunkūs, sukaupę šviesą ir šilumą, auksiniais kamuoliukais žvelgia iš sodrios lapijos.

Ir staiga supranti – vasara greitai atsisveikins iki sekančių metų, palikdama gausias dovanas. Dar kelios karštos dienelės, ir pintinė iki pat viršaus prisipildys raudonais serbentais, sultingomis šilkmedžio uogomis ir standžiais agrastais, iš kurių, tik paliesk – ir ištrykšta saldžiai rūgščios sultys!   

Žengi į šalį nuo takelio – ir po kojomis sušiugžda gelsvas beržo lapas (čia tai bent! Juk dar tik liepos vidurys!), ir vos girdimai sutraška lūždama sausa medžio šakelė.

Sušnara piliarožės krūmas – jau užaugo gerokai virš tavo galvos – ir ore plačiai pasklinda dar tolimo, bet vis artėjančio rudens aromatas.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jautrūs žmonės tampa naujojo pasaulio pagrindu.

Senajame jiems teko išgyvenimo, išlikimo pozicija, nes viskas jiems buvo pernelyg triukšminga, buvo per daug spaudimo, pažeidžiamumo, žiaurumo. Jie giliai jautė svetimą skausmą.

 O dar – jų nesuprato, nepriėmė. Ir net patys artimiausi. “Kažkoks keistas“ – pajuoka, paniekinimas iš bendraamžių…

Ir vėliau – virtinė suaugusiųjų gyvenimo dramų. Todėl kad suaugai, o pasaulį jauti taip, lyg būtum be odos. Ir viskas tau – pernelyg.

Kažkas neišlaikė ir palūžo. Kažkas pasinėrė į neurozes. O kažkas ne tik išgyveno, bet ir gerokai užsigrūdino ir pavertė savo jautrumą vidine jėga.

Ir išmoko džiaugtis savo dideliu jautrumu. Matyti, girdėti, jausti, suvokti ne tik smulkiausias pasaulio detales, bet ir pajusti pačią esmę – garso, paveikslo, informacijos, žmogaus tikrąją esybę.

Ir tuo pačiu išlikti savimi, su savo jausmais. Giliai pergyventi, bet nepasinerti į kito žmogaus kančią, o tiesiog parodyti jam kelią į krantą. 

Gera pažinti save ir laiku sugebėti sau padėti. Kad padėtum tiems, kam reikalingas tavo aktyvus dalyvavimas. Daryti viską su meile ir geriausiai, ką tu gali – čia ir dabar.

Didelio jautrumo žmonės – tai, iš esmės, naujojo laiko magai. Kurie anksčiau turėjo gilų ryšį su kosmosu, visata, Kūrėju. Tik nesąmoningai, to nesuvokdami.

O dabar – absoliučiai sąmoningai. Jie priima informaciją, struktūrizuoja ją ir su meile atiduoda tiems, kas pasiruošęs ją priimti. Paprastai ir suprantamai.

Vis daugiau žmonių dabar kalba apie tai, kad padidėjo jų jautrumas pasauliui, žmonėms. Sustiprėjo intuicija, atsiveria kažkokios ypatingos savybės…

Ir tokių žmonių vis daugiau.

Pasaulis keičiasi, pereina į aukštesnį, į sąmoningą jautrumą – išmintingą, geraširdišką, besąlygiškai mylintį.  Ir tuo pačiu – stiprų ir laisvą.

Jautrumą, kuris gali išsaugoti savo ribas ir duoti ramų, bet galingą atkirtį visiems, kas pabandys purvinais batais užeiti į jo teritoriją. Nors, kaip ir anksčiau, oda plona, bet valia – geležinė.

Tokie žmonės JAU kuria naują pasaulį.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sėdėti ant palangės, valgyti gintarinę abrikosų uogienę tiesiai iš stiklainio, gerti arbatą. Sūpuoti įdegusią koją ir stebėti saulėlydį. Numesti šliurę nuo kojos. Pajudinti pirštus.

Eiti gatve su ką tik nuskintais astrais ir kvėpti jų pūkuotų žiedų aromatą.

Sugrįžus namo, pakliūti po lietumi prie pat durų, stabtelėti, pakelti galvą ir pajusti visą dainuojančio dangaus vandens gaivą, o paskui bėgti namo, persirengti sausai, ir, susisupus į jaukų pledą ar minkštą didžiulį chalatą, gerti arbatą ir klausytis, kaip barbena lašai į palangę.

Sutrinti tarp pirštų džiovintą pelyną, o paskui uosti jo kvapą ant pirštų, kuris taip dvelkia vasara – kartokai, aitriai, saulėtai.

Eiti basomis per žolę, kai dygu, bet neskauda.

Vaikų skyriuje apsikabinti su didžiuliais minkštais žaisliukais, paglostyti juos.

Važiuoti mašina, ir žiūrėti, kaip tiesiasi kelias priešakyje, kaip virš vakarėjančio miško leidžiasi skaisčiai oranžinė saulė.

Klausytis cikadų.

Žiūrėti į tolimas artimas žvaigždes.

Miegoti iki valiai, o paskui atsibusti ir nusišypsoti, nes dar viena diena ir gyvenimas tęsiasi.

Kokia laimė – nesiblaškyti nuolat, nesinerti iš kailio, nesivaržyti, neįrodinėti, o tiesiog – būti.

Būti laimingu.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra vienintelė laisvės išraiška, kurios taip siekia žmogus.

Jis galvoja, kad ieško kažkokios nepriklausomybės pasaulyje, bet iš tiesų – išsilaisvinimo ir lengvumo būsenos siekia jo siela. Išskristi iš apribojimų narvo, pajusti savo sparnų užmojo jėgą – tai reiškia suteikti savo sielai teisę maksimaliai išreikšti jos galimybes ir talentus čia, šioje žemėje.

Tai reiškia leisti sau gyventi savo gyvenimą taip, kad išskleistum visas savo gebėjimų puses.

Atsiminti viską, kas užgniaužta, užslopinta, įvaryta į kampą, suveržta į mazgą.

Atsiminti tai, kam buvo pakirpti sparnai, savo ar kitų rankomis.

Tai, ką buvo baisu pripažinti, atskleisti, parodyti pasauliui.

Tai, kas taip skyrėsi nuo kitų, bet buvo unikalu ir individualu.

Tai, kas veržėsi į laisvę, bet buvo užslopinama, vos apie tai pagalvojus ar prabilus.

Tai, kas buvo iš meilės ir gerumo, bet aptemo dėl nesantarvės.

Tai, kas priminė laimės paukštę, bet virto pelenais.

Kiekviename iš mūsų yra sava gaisravietė, kurioje verkia siela, prislėgta ne savo personažo vaidybos.

Būk savimi. Viso labo du žodžiai. Ir šie du žodžiai kartais tampa pačia sunkiausia misija ir pašaukimu. Vienintele laisvės išraiška. Ir vieninteliu šansu išskleisti vidinius jūsų sielos sparnus.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt 

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Koks tu esi be savo dvasinių ieškojimų istorijos?

Prašau, nepasakok man apie “tyrą sąmonę“ arba “gyvenimą absoliute“.

Aš noriu pamatyti, kaip tu elgiesi su savo sutuoktiniu. Su savo vaikais, tėvais, su savo kūnu.

Prašau, nedėstyk man paskaitos apie atskirto “aš“ iliuziją arba apie tai, kaip tu pasiekei nuolatinę palaimą viso labo per 7 dienas.

Aš noriu pajusti nesuvaidintą šilumą, sklindančią iš tavo širdies.

Aš noriu pamatyti, kaip tu moki išklausyti. Kaip reaguoji į informaciją, kuri neatitinka tavo asmeninės filosofijos.

Aš noriu pamatyti, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kurie nesutinka su tavimi.

Nepasakok man, kad tu praregėjai ir esi laisvas nuo “ego“.

Aš noriu pažinti tave be žodžių.

Aš noriu pajusti, kaip tu jautiesi, kai tave ištinka nelaimės. Ar gali pilnai išgyventi skausmą ir nevaidinti nepažeidžiamo.

Ar gali jausti pyktį, bet nepaversti jo prievarta. Ar gali išgyventi negandas, bet nepasinerti į jas ir netapti jų vergu.

Ar gali jausti savo gėdą ir nežeminti kitų. Ar gali suklysti ir tai pripažinti. Ar gali pasakyti “atleisk“ galvodamas apie tai ir nuoširdžiai.

Ar gali būti tiesiog pilnaverčiu žmogumi, paprasčiausiai betarpiškai dvasingu.

Nepasakok man apie savo dvasingumą, mielas drauge. Tai man ne taip įdomu, tai tik žodžiai.

Aš tiesiog noriu susitikti su TAVIMI. Pažinti tavo tyrą širdį.

Suprasti nuostabų žmogų, ieškantį šviesos.

Be žodžių apie “dvasingą žmogų“.

Be visų tuščių žodžių.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Būti vienatvėje su savimi – menas.

Kartais mums reikalinga vienatvė, laikas akistatai su savo mintimis.

Bet tik ne ta vienatvė, kai kankina jausmas, kad esame nereikalingi ir apleisti, kai ilgesys skaudina širdį.

Mums reikalingos akimirkos, kai būdami vieni, mes esame vieningi su visu pasauliu, kai atsiveria šansas dialogui su savimi, galimybė vidinėje tyloje išgirsti savo balsą, pamatyti stebuklus aplinkui, atrasti atramos tašką ir įkvėpimą širdyje, leisti sau išreikšti jausmus.

Tiesiog būti. Esamos akimirkos pilnatvėje. Akis į akį su pasauliu.

Ir jei dabar kažkas išgyvena tokias akimirkas, tegul jo vienatvė bus būtent tokia: šviesi, įkvepianti, kūrybinga…

Padėka autoriui! Pagal Rej Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !