Kategorija: Mintys

Kartais saulės šviesą priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Žinome, kad ji yra, ji visada sušildys, visada švies. Kaip saulėgrąžos, pasisukame į jos spindulius, sušylame jų glėbyje, nusiraminame, nutylame. Viskas tvarkoje, kai ji šviečia.

Bet kas, jei saulę netikėtai užtemdo debesys? Ir jau dieną, antrą, nėra taip ilgai lauktos šviesos, įprastos šilumos, nėra orientyro. Ir štai jau savaitė, dvi, trys. Debesys, debesys, lietus, tamsu, apsiniaukę… O tu – saulėgrąža, Šviesos vaikas. Ir kas belieka? Nuleisti galvą, žiūrėti žemyn, verkti rasos lašais, lenktis nuo vėjo gūsių ir laukti: tuoj-tuoj sulūšiu? 

O saulė ir pro debesis sako kiekvienam savo vaikui: “Tu – ne tik saulėgrąža, tu – maža saulutė. Dabar atėjo laikas išmokti dalintis savo sukaupta vidine šviesa su kitais.“

Apsižvalgyk aplinkui, pažiūrėk į saulėgrąžų laukus. Yra saulė – jos pasisuka į ją, linkčioja jai, godžiai sugeria Visatos meilę. O apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis šios mažos saulutės atsigręžia viena į kitą ir keičiasi sukaupta šiluma ir šviesa. Taip ir gyvena, išgyvena, atsigauna – todėl kad vieningos. Ne tik savimi rūpinasi, bet ir keičiasi tarpusavyje gerumu.

Taip ir mes. Kartais saulės nėra. Ne todėl, kad jai kažkas nepatinka, bet todėl, kad ji – kaip išmintinga motina – nori, kad mes sužinotume dar vieną savo vidinės jėgos paslaptį.

Išmoktume gyventi širdimi.

Atsigręžtume vienas į kitą, padovanotume vienas kitam sielos šviesą, šiltą žodį, padrąsinančią šypseną, nuoširdų apkabinimą, palaikymą, reikiamą pagalbą.

Ir taptume saulute. Saulutėmis. 

Sulauktume, kada vėl bus šviesu Žemėje.

Patvirtintume, kad išmokome.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaulis nėra paprastas…

Kartais jis toks nepaprastas, kad sudėtinga išlikti žmogumi. Būna labai sunkios dienos. Ir kartais jos tęsiasi keletą metų.

Jūs bandote pakeisti situaciją, bet nieko nesigauna. Jūs prarandate darbą, pinigus, draugus, tikėjimą ir meilę.

Jūs matote siaubingus įvykius naujienose. Jums baisu. Jūs pilnai užsidarote savyje.

Kartas mus visus apgaubia tamsa. Mums reikalinga šviesa, bet mes niekaip jos nerandame.

Tačiau kas, jei Jūs ir Esate – Šviesa? Kas, jei jūs galite tapti Šviesos šaltiniu?

Ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad tapčiau Šviesa?

Žinoma, aš negaliu įtakoti klimato kaitos, sustabdyti karų, pakeisti žmones. Bet aš galiu paveikti tuos, ką sutinku gyvenime, net jei mes nepažįstami. 

Mano elgesys turi reikšmę, nes aš gyvenu ne negyvenamoje saloje. “Užkrečiami“ liūdesys ir baimė, bet lygiai taip pat galima “užsikrėsti“ gerumu ir supratingumu.

Kiekvienas iš mūsų turi didelę įtakos jėgą, apie kurią dažnai net nežinome.

Kuo mes su jumis bebūtume, kaip mus beįtrauktų kasdieniniai rūpesčiai, aš tikiu, kad kiekvienas iš mūsų gali nušviesti dalelę Pasaulio…

Padėka autorei! Pagal Liz Gilbert esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vienas mokinys buvo nuolat niūrus. Mokytojas nusprendė jam parodyti jo niūrumo priežastį ir paprašė:

– Atidžiai apžiūrėk šį kambarį ir pasistenk įsiminti visus rudos spalvos daiktus.

Kambaryje buvo daug rudų daiktų: baldai, užuolaidos, paveikslų rėmai, todėl mokinys lengvai susidorojo su šia užduotimi.

Tačiau netrukus Mokytojas jo paprašė:

– O dabar užmerk akis ir išvardink visus… mėlynos spalvos daiktus.

Mokinys sutriko ir atsakė:

– Bet aš nieko mėlyno nemačiau, juk tavo nurodymu aš įsiminiau tik rudos spalvos daiktus!

Į tai mokytojas atsakė:

– Atmerk akis, apsižvalgyk – juk kambaryje labai daug mėlynos spalvos daiktų.

Mokinys apsižvalgė ir nustebo pamatęs, kad tai tiesa.

Tuomet Mokytojas tęsė:

– Šia užduotimi aš norėjau tau parodyti gyvenimo tiesą: jei ieškai kambaryje tik rudos spalvos, o gyvenime – tik blogio, tai tu pastebėsi išskirtinai tik tai, ko ieškai. Atmink: jei ieškai blogio, tai būtinai jį rasi, bet… niekada nepastebėsi nieko gero.

Mokinys paprieštaravo:

– Bet aš maniau, kad verčiau laukti iš gyvenimo blogiausio, tuomet neteks nusivilti. O jei atsitiks kažkas gero – tai bus malonus siurprizas…

– Jei gyvenime būsi nusiteikęs blogam, tai būtinai taip ir nutiks, nes nuolat ieškosi patvirtinimų savo baimėms ir dvejonėms, – atsakė Mokytojas. – Laukdamas blogiausio, tu nepastebi gyvenime viso to gėrio, kuris jame iš tiesų yra. O nusiteikęs gėriui tu ne tik kursi gėrį, bet ir išsiugdysi tokią dvasios stiprybę, kad ir pasitaikiusius sunkumus įveiksi nepalūždamas! Todėl – mokykis matyti gėrį…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Oras jau kitoks – taip, jau kvepia rugsėju. Rudenėja.

Vakarais mes vis dažniau ištraukiame pledą, dosniai pilame arbatos į patį didžiausią puodelį ir stengiamės būti arčiau vienas kito..

Rudenėja – lėtai, bet užtikrintai. Į mūsų kraštą sugrįžta ruduo. Lengvai paliesdamas auksu medžių viršūnes prie namų, skleisdamas pušų kankorėžių, senų klevų ir prisirpusių krituolių obuolių kvapą.

Ir dangus dabar visai kitoks. Šypsosi kažkokia ypatinga saulėta šviesa – sodria, rausva, auksine. Ir viskas aplink pasidaro jautru, tylu, artima. Rudenėja.

Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mane visada žavėjo ir žavi prasikalę pro betoną, asfaltą gėlės, augalai. 

Tokie mažyčiai, švelnūs, bet tokie stiprūs. Kas jiems padeda? Troškimas gyventi? Pasiekti šviesą? Ar viskas kartu?

Aš mačiau ir matau žmones, kurie keliaudami per tamsius, sunkius periodus, pasiekia šviesą. 

Jiems padeda tas pats, kas ir gėlėms. Gyvenimas pagal savo prigimtį – savo širdies balsą.

Gyvenimas pasitikėjime, Tėkmėje. Kai matai, kad jei vienos durys uždarytos, tu į jas nesilauži, bet ieškai atvirų. 

Sąmoningumas – kai matai prasmes, žinai, kad kiekvienoje situacijoje – galimybė ir potencialas.

Atsiremi savyje į tai, kas stipriausia ir patikimiausia. O visa kita – jau proceso eigoje sustiprini, augini.

Augi-augi, ir vieną nuostabų rytą pabundi jau visai kitoje tikrovėje. 

Galingame šviesos sraute.

Ir šypsaisi saulei.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tu – tiesos ir laisvės tyrinėtojas.

Tegul tavęs nebaugina, kad tokiems, kaip tu, čia nesugalvotos taisyklės, nenutiesti maršrutai. Tai tau teks juos nutiesti, pažymėti žemėlapiuose.

Tai tu klysi ir galvosi, kad jau viską galutinai sugadinai, o paskui suvoksi – taip, gal tai buvo ir ne pats geriausias sprendimas, bet jei aš čia, po šiuo birželio dangumi, po rugpjūčio žvaigždynais, su širdimi, perpinta saulėtais siūlais, kuri vos sutalpina visą šią laisvę, bijūnus ir nuostabią muziką – galbūt, visa tai ne beprasmiška?

Tai tu – bučiuosi ne tuos, laužysi terminus, auginsi gėles, pamirši pasveikinti tuos, kas tau brangūs, pasuksi ne ten dideliame kelyje.

Tai tu – atkartosi pasaulį žvilgsniu ir žodžiu, liudysi realybę pačiu savo buvimu, draugausi su miestais ir jūra, gydysiesi nuo slogos, suspėsi į paskutinį seansą, parašysi spontaniškai kažką panašaus į “galvoju apie tave visą dieną“ arba “koks saldus oras šią vasarą, net galva svaigsta“, būsi tuo svarbiu pakeleiviu, būsi tuo, kas stebi, būsi tuo, nuo ko neatitraukia įsimylėjusių akių.

Būsi šioje tikrovėje.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Yra artimi. Yra svetimi.

Yra tie, kas eina šalimais su tavimi gyvenime, nors ir nelabai jį įtakoja, bet yra jame dėl kažkokių priežasčių.

Yra tie, kas labai suartėja su tavimi ir keičia įvykių eigą tavo gyvenimo istorijoje.

Yra ateinantys ir išeinantys. Jie per akimirką palieka pėdsakus tavo sielos dienoraštyje, kai tuo tarpu kiti, metų metais esantys šalia, nepaliečia tavo širdies stygų.

Neįmanoma nuspėti, kas pasiliks su tavimi, nes kartais artimieji paleidžia tavo ranką ant bedugnės krašto, o visai svetimi netikėtai ištiesia savo pagalbos ranką, kad išgelbėtų tave.

Galima eiti vienu keliu, bet žiūrėti į priešingas puses.

Galima eiti skirtingais keliais, bet netikėtai susitikti likimo kryžkelėje.

Ir niekas negali žinoti, kas nutiks po minutės, mėnesio, metų.

Bet, atėję į kito gyvenimą, arba net vos palietę jį – palikite jame tai, kas taps jam švyturiu pačią tamsiausią jo gyvenimo naktį.

Pasilikusi širdyje, ši vos juntama šviesa gali uždegti vilties ugnį būtent tuomet, kai to labiausiai reikės, ir kai atrodys, kad išsigelbėjimo jau nėra iš kur sulaukti.

Būkite geresni, jautresni, nuoširdesni. Tai ne silpnumas ir ne yda. Tai pati galingiausia jėga.

Sakykite laiku svarbius žodžius jūsų artimiesiems, juk tie žodžiai vertingiausi būtent tuomet, kai jų laukia.

Viskas, kas taip svarbu mūsų sielai, turi būti atlikta laiku. Viskam savo laikas: žodžiui – savo, poelgiui – savo.

Sakykite svarbius žodžius taip pat ir svetimiems žmonėms, galbūt, per jus į juos kreipiasi jų angelas-sargas.

Visi mes keliaujame per šį gyvenimą ir nuolat artimai ar prabėgomis persipiname vieni su kitais.

Ir nepaisant nuomonės, kad žmogus gimė ir yra vienišas gyvenime, aš tvirtinu: jūs niekada nebuvote vieniši, net jei esate tuo tvirtai įsitikinę. Kiekvienas kitų žmonių prisilietimas prie jūsų sielos, kaip ir jūsų prisilietimas prie kitų, palieka pėdsaką likimų knygoje ir keičia įvykių eigą.

Būkite dėmesingi, lieskitės rūpestingai.

Pagal Andželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žinai… Tu ne viską žinai…

Pavyzdžiui, apie tai, kad gyvenime nėra juodraščių. Ir tu rašai ne pieštuku, o jau iš karto rašalu.

Kiekvienas žodis ir vidinė tyla jau perskaityta Danguje, o toliau… Toliau klostosi įvykiai arba jų nebuvimas.

Įsivaizduoji? Vienas tavo sprendimas, – ir tavo gyvenimo, tavo dienos, tavo valandos žemėlapis jau pilnai pasikeitė, tu jau kitoje tikrovėje, tu jau su kitais žmonėmis, tavo projektai jau kiti, kitos mintys, pojūčiai, tavo išvaizda kitokia.

Tu renkiesi…Eini variantų erdvės koridoriumi, vaikštinėji alternatyvioje realybėje. Pieši gyvenimą.

Žinai… Tu dar ne viską žinai. Juk tu, tavo būtis ar nebūtis – taip pat kažkieno nupiešta, išsvajota, sugalvota. Tu gyveni kažkieno gyvenimo žemėlapyje, arba, atvirkščiai, išeini iš jo, ir erdvė keičiasi. Tu pakliūni į kitą tikrovę. Ir kartais tam pakanka vos akimirkos, sekundės.

Žinai… Tu ne viską žinai. Vienas tavo žodis – ir žmogui šilta, jis vėl tiki gėriu, vėl tiki, kad išeitis vis tik yra – pati geriausia, kur viskas jau gerai. Kur viskas aprims, susiderins, atsiras, praeis.

Žinai… Tu dar apie save ne viską žinai… Po tavo nepasitikėjimu savimi ir savo jėgomis esi tu – siela – graži, begalinė, amžina. Tu viską gali, viską išmanai, nėra ribų tau-sielai, jei gyveni širdimi. Ir tuomet, būtent tuomet įmanoma tai, kas atrodo neįmanoma. 

Žinai… tu dar ne viską žinai. O ar bus tavo dabartiniai sunkumai taip jau svarbūs po metų? Ar verti jie, tie sunkumai, tavo šiandieninių pergyvenimų? O jei svarbūs, tuomet kaip sužinoti, kaip rasti sprendimus? Kas gali padėti? Žvelgiu į ateitį – patark. Susidraugauk su manimi dabartiniu. Kur aš save matau? Su kuo aš? Kas su manimi? Vardan kokios gerovės tai vyksta?

Žinau… Kad ne viską žinau… Ir būtent tai yra nuostabu, nes kiekvienas toks atradimas visada neįtikėtinas… iki šiurpuliukų ant odos… iki šypsenos, kurios negalima sulaikyti… iki švelnios nuojautos širdyje… iki jaudulio žvilgsnyje… iki gyvybės alsavimo kiekvienoje ląstelėje… iki susiliejimo su kiekviena žolele, lapeliu, su kiekvienu lietaus lašeliu.

Žinai… Tu dar ne viską žinai… Viskas yra daug geriau, neliūdėk… Apkabinu tave…

Linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !