Daiktai pradeda keistis ir prisipildo prasme, kai mūsų rankos juos liečia…
Tai ir ne daiktai jau daugiau – tai mūsų pačių dalelės…
Mėgiamas arbatos puodelis – tarsi ištikimas draugas… Adatos, siūlai – kaip savęs paieškos išsiuvinėtuose raštuose…
Knygos – kaip naujai atverti pasauliai… Langas – kaip nuotaikų veidrodis… Kelias namo – kaip mamos šypsena…
Viskas įgauna prasmę, kai atspindi mus kiekvieną akimirką.
Padėka autorei! Pagal T. Youlju esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Man visada atrodė, kad gyvenimas kaime yra daug turiningesnis. Jame tiek daug nedidelių, smagių ir gerų įvykių, kurie vyksta kiekvieną dieną!
Ryte vos pabudus pamatai nuostabius gamtos vaizdus už lango, kurie taip sušildo širdį… Pusryčiauji jaukiame name, po to gali išeiti pasižvalgyti į kiemą, pasilabinti su kaimynais, o vakare eiti pasivaikščioti į mišką su kažkuo iš artimųjų.
Kasdien matai lauke žaidžiančius vaikus, girdi jų skambų juoką, ir nepajunti, kaip pradedi šypsotis… Dirbi kasdieninius darbus kartu su šeima, kurių kaime niekada netrūksta nei namie, nei lauke: vasarą prižiūri daržą ir gėles, rudenį sugrėbi lapus, žiemą kasi sniegą nuo takelių, o kartu… mėgaujiesi grynu oru ir gamta.
Tokiomis akimirkomis jauti, kad gyveni, kad tavo gyvenimas turi prasmę. Pajunti būties pilnatvę. Mano gyvenime tai ir yra tikroji laimė 🙂 .
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Pati griežčiausia žmogaus charakteristika mano močiutės lūpomis buvo žodžiai: “Jis (ji) blaškosi“.
Ir aš dabar suprantu, kodėl. Blaškymasis – tai reakcija į bejėgiškumą, baimę ir negebėjimą priimti sprendimus. Tai sukelia labai daug veiksmų, tačiau visi jie beprasmiški.
Nesiblaškykite. Išmokite sustoti. Išmokite leisti sau patirti truputį džiaugsmo net tuomet, kai bendra gyvenimo atmosfera visai tam nenuteikia.
Patikėkite man, galima bėgioti iš kampo į kampą ir blaškytis į visas puses, bet nieko nepakeisti. Ir galima neskubant išgerti savo rytinę arbatą ir atrasti geriausią sprendimą iš visų įmanomų.
Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kaip bebūtų dabar šalta, tegul tau bus šilta. Šilta sieloje, artimųjų glėbyje, šilta su jaukiu megztiniu ir rytine arbata su cinamonu ir imbieru. Šilta tavo tyros širdies meilėje, nesvarbu, tu dabar su kažkuo ar dar vienas.
Žiemą mes sulėtiname tempą, gilinamės į save, į savo vidų, kad pailsėtume, sušiltume, pamatytume gėrį, kuris yra mūsų gyvenime. Ir pasidžiaugti, kad, pasirodo, taip daug – to gėrio.
Pasimėgauti šiluma ir artimųjų dėmesiu ir apkabinti juos ypatingai stipriai… Tapti savimi tikruoju, kad sieloje būtų visada šilta, nepriklausomai nuo oro temperatūros ir visko, kas vyksta aplinkui ir tavo gyvenime šiuo metu.
Ir dar – jausti stipriau ir giliau…
Vasara – tai greitis, aistra. Žiema – gilus, jaukus švelnumas. Kai norisi paglostyti, paliesti pačiais pirštų galiukais ir pabučiuoti, lyg drugelio sparnais prisiliesti…
Tegul tavo žiema bus kupina šviesos, džiaugsmo, šilumos ir meilės…
Padėka autorei! Pagal. T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kartais pajunti tokias akimirkas: lauktai ir nelauktai. Už viską ir konkrečiai už kažką.
Ir jau nepergyveni dėl praeities. Nebijai ateities. Nevengi dabarties.
Tiesiog suvoki: nebuvo nieko nereikalingo praeityje, visi susitikimai, žmonės, įvykiai ateidavo tam, kad supažindintų su naujomis būsenomis. Ar galėčiau viena tai patirti? Kaip galėčiau viena to išmokti?
Prieš mano akis veidai iš praeities, pamatau juos naujai… Be nuoskaudų žvelgiu. Be kaltės, be apgailestavimų. Tai juk neatsitiktiniai žmonės. Tie žmonės kaip gyvenimo pasiuntiniai, kaip Kūrėjo meilės išraiška.
Dėkoju jums visiems: tiems, kas dabar su manimi ir ko jau nėra mano gyvenime, bet mano širdyje išliko didelio dėkingumo akimirkos – jūs daug ko išmokėte mane, jūsų gerumas mane išmokė:
– visa savo esybe mylėti gyvenimą; pajusti įkvėpimą dėl visko, kas džiugina širdį; išmokti laukti; svajoti taip, kaip pati nesiryžau; tikėti neįmanomais dalykais; pasitikėti savimi; būtinai tikėtis geriausio; žvelgti į gyvenimą mažo vaiko akimis, nepaverčiant sudėtingais paprastų dalykų; išmokti nepraleisti įvykiuose jokių detalių, žodžių, emocijų, sprendimų; būti dėmesinga kitiems žmonėms; tapti kantresne, švelnesne, atlaidesne, o esant reikalui ir griežta; nepasiduoti vidinėms silpnybėms ir apribojimams; nupuolus keltis ir eiti toliau, gyventi dar plačiau; atgimti lyg Feniksas iš pelenų…
Visa tai, gerieji žmonės iš mano gyvenimo, visa tai apie jus… Tai pačio giliausio dėkingumo akimirkos…
Tikiuosi, kad kažkam iš jūsų aš taip pat neatsitiktinis žmogus.
Aš linkiu jums laimės!
Nuoširdi padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Rytoj orai bus geresni, o namuose bus dar šviesiau.
Ir kalbame dabar ne apie žemiškuosius namus ir orus.
Viskas prasideda ir baigiasi mūsų viduje. Kai mes dėkojame, mylime, apkabiname, dalinamės, tuomet atsiduriame rojuje. O kai kažką apkalbame, pykstame, nekenčiame, apgaudinėjame – puolame į pragarą…
Mes tapsime geresni ir išmoksime nepasiduoti visuotiniam chaosui. Puoselėsime savo vidinius pasaulius, dažniau apkabinsime artimuosius, padėsime tiems, kam reikalinga pagalba ir daugiau keliausime.
Nes viskas prasideda mumyse…
Padėka autoriui! Pagal Elčin Safarli esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kai tamsu, pats laikas prisiminti šviesą, kurią mes išsaugojome savyje. Tai tokia ypatinga, mūsų sukaupta vidinė šviesa, kurią visada atrasime, jei tik atidžiau paieškosime.
Štai, pavyzdžiui, vaikystės prisiminimas, kai birželio popietę supaisi sūpynėse. Pakilimas, trumpa akimirka danguje, ir greitas sugrįžimas. Tas džiugus begalinio skrydžio pojūtis pripildė tave šviesa taip, kad ji dar iki šiol tavyje.
O čia tas saulėtas pojūtis ant lūpų, kai pirmą kartą pamatei jūrą. Iš pradžių, žinoma, išgirdai jos ošimą, bet takas su aukštais medžiais baigėsi, ir tu išvydai jūrą iki pat horizonto. Ir nors saulė tą dieną slėpėsi už debesų, tačiau pirmą kartą pamatyta jūra švietė tavyje lyg saulė.
Paieškok dar – ir atrasi… Štai didžiulė naujametinė eglė, žibanti spalvotomis šviesomis. O čia – mamos balsas, ji skaito tau knygą, tyliai varto knygos puslapius, ir tos istorijos nuneša į fantazijų pasaulį ir švelniai užmigdo. Ir dar daugybė jaudinančių spalvų ir kvapų, apšerkšniję mokyklos langai ir paskutinės mokslo metų dienos…
Atmink: šviesos viduje visuomet daugiau, nei mums atrodo.
Kartais, žinoma, ji slepiasi, bet tik tam, kad tu jos kruopščiau paieškotum. Ir būtinai atrastum. Ir dar štai kas: kuo ryškesnė tavo vidinė šviesa, tuo labiau tu esi matomas kitiems. Tiems, kas taip pat šviečia. Būtent šios šviesos dėka mes ir atrandame vieni kitus…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Kiek daug aplink švyturių – ryškių ir nuostabių.
Bet kaip svarbu, kad būtų šiame pasaulyje žiburėlis, uždegtas būtent man.
Kuris šviečia net tuomet, kai aš jo nematau.
Kuris saugo mane.
************
…Ir tam, kas kiekvieną vakarą ateina į pakrantę su žibintu, kad kažkam taptų viltimi ir šviesos tašku, kad šviestų tolygiai ir neišsektų – labai svarbu matyti Didžiojo Švyturio šviesą.
Kad lygiuotųsi į jį. Kad pasimokytų iš jo.
Kad sunkią akimirką atrastų palaikymą jo šviesoje.
Ir tiesiog žinotų, kad jis – yra.
…O Didysis Švyturys žiūri į šiaurinį dangų – į pačią ryškiausią žydrąją Žvaigždę
Jis žino, kad jį taip pat saugo.
************
Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Aš manau, visi mes pastebėjome, ir jau seniai, koks dabar informacinis laukas. Jis užpildytas negatyvumu, ir tai nenuostabu, atsižvelgiant į tai, kiek visokių įvykių, kurie toli gražu nedžiugina, vyksta išoriniame pasaulyje,
Aš neketinu kviesti jūsų užsidėti, kaip dabar įprasta sakyti, rožinius akinius ir nieko nematyti, išskyrus išsigalvotus rausvus ponius debesyse.
Aš nekviečiu “pabūti nuošalyje“…
Mūsų Meilės jėga ir Dvasios Jėga pasireiškia būtent gebėjime MATYTI TAI, KAS YRA.
Matyti… suprasti – KODĖL, daryti išvadas ir nedalyvauti tos informacijos skleidime, kuri didina įvairiausių baimių ir negatyvių emocijų įtampą.
Matyti ir vis vien mylėti… tikėti, spinduliuoti savo vidine būsena taiką ir visais įmanomais būdais harmonizuoti bendrą erdvę.
Įskaitant ir virtualius socialinius tinklus.
Pirmiausiai tai liečia įvairias prognozes apie “siaubingą siaubą“, kuris nutiks planetoje arba kai kuriose šalyse. Nes dabar reikia spręsti tai, kas jau vyksta. O tai, kas, atseit, “nulemta“, galima pakeisti tik savo dėmesiu, nukreipiant jį į šviesią ateities perspektyvą.
Mielieji, tai toli gražu ne pasakos, kad mes visi savo būsena ir dėmesiu ne tik keičiame erdvę aplink save, bet ir įtakojame galimų įvykių eigą…
Jei tik žmonės tai suvoktų… Jei tik žmonės suprastų, kokia kova vyksta dabar dėl jų dėmesio…
Jei tik žmonės žinotų… kokia Meilės Jėga, galinti pakeisti įvykių eigą, slypi mūsų visų ketinimuose ir sutelktame dėmesyje…
Stebėkite savo vidinę būseną ir kūną, kuomet jūs “prisipildote“ toksiška informacija arba bendraujate su negatyviai nusiteikusiu žmogumi… Kūnas kaipmat reaguoja. Ir – kiekvienas žmogus pajunta pasekmes…
Mūsų daug… Ir mes stiprūs…
Todėl mūsų užduotis – imtis atsakomybės už savo būseną… ir jei ji šiuo metu “nulinė“ – neužkrėsti tuo kitų žmonių.
Mes su jumis – tarsi filtrai Žemės planetoje. Ir tai didžiulis darbas. Nelengvas… ir labai svarbus.
Nuspręskite – prie ko jūs asmeniškai prisidedate – esate Kūrėjai… ar…
Apkabinu kiekvieną, su Meile…
Padėka autorei! Pagal Natalja Forniak tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Kai pabundi pirmąją sausio dieną, gatvėje taip tylu, jog atrodo, kad atėję metai dar niekuo neapgyvendinti. Bandai suprasti, kas pasikeitė, kas įvyko pasaulyje su kalendoriaus pasikeitimu? Nepasikeitė nieko. Tu esi čia, kad gyventum būtent šiame naujame laike, šiame pasaulyje, ir pakeistum į gera viską, ką tik gali.
Mes laukiame stebuklų iš naujų metų. O jie laukia stebuklų iš mūsų. Nepaveskime vieni kitų…
Elena Kasjan
************
Patys naiviausi tiki, kad naujuose metuose viskas bus kitaip – jie užrašo savo norus, degina tuos lapelius, laukia neįtikėtinų pokyčių ir šiugžda vilčių celofanu, rinkdami dovanas.
Tu ciniškai ir kandžiai šypsaisi, stebėdamas jų jausmų šurmulį, tačiau širdies gilumoje žinai, kad patys naiviausi visada buvo patys laimingiausi šioje planetoje.
R. Viliullin
************
Būtinai džiuginkite vaikus! Gyvenimas nelengvas… Ir jūsų užaugusio vaiko sieloje turi būti kertelė, kvepianti vanile, pasakomis, išsipildžiusiais prašymais Kalėdų seneliui, tėvų bučiniais ir tikėjimu, kad jis pats-pats… Kertelė, prie kurios prisilietęs, jis galės rasti savyje jėgų įveikti visus išbandymus…
Autorius nežinomas
************
Galiu valandų valandas stebėti, kaip sninga. Sniego kritimo tyla. Ji visada užburia. Geriausia – žiūrėti į krentantį sniegą per šviesą, pavyzdžiui, per lauko žibintą. Arba išeiti į lauką, kad sniegas ant tavęs kristų. Štai, jis, stebuklas. Žmogaus rankomis to nesukursi…
Erlend Lu
************
Sausis mėgsta šilumą ir jaukumą, todėl ir norai dabar patys paprasčiausi. Kad tik būtų laimingi tie, kas šalia…
Ir netiesa, kad nieko nepasikeis. Daug kas keičiasi nuo vieno vienintelio gero žodžio. Nuo širdies šilumos ir šypsenos…
Autorius nežinomas
************
Parengė ruvi,lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 