Kategorija: Mintys

Vienas žmogus labai norėjo įgauti jėgą, kuri padėtų jam viską gyvenime įveikti. Žmogus Kūrėjo prašė tos stiprybės ir jau įsivaizdavo, kaip tampa bebaimis, stiprus ir galingas! Toks… kad nėra jam lygių pasaulyje!

Kūrėjas išgirdo žmogaus prašymą ir sapne pasiuntė jam Angelą, kuris atnešė ilgai lauktą žinią:

– Stiprybė – Meilėje! Kad ją įgautum – keliauk į dykumą, į gūdų mišką ir visada veik tik iš Meilės, iš pačios širdies!

Ryte žmogus pabudo, pasvarstė, bet sapno nesuprato. Tačiau vedamas smalsumo vis gi susiruošė į dykumą: juk reikia pabandyti! Ir vis galvojo: kaip jam meilė galėtų padėti?

Keliauja žmogus per dykumą, aplink nė gyvos dvasios. Saulė aukštai, vandens šaltinio nesimato, karštis kankina, prakaitas liejasi… Nėra jėgų toliau eiti. Ką daryti?..

Kai jau visiškai nepajėgė paeiti, žmogus prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “Daugiau neištversiu, todėl paskutines savo jėgas sukaupsiu tam, kad paskutinį kartą pasiųsčiau pasauliui Meilę ir dėkingumą už tai, kad gyvenau ir mylėjau gyvenimą. Be reikalo užsimaniau tos stiprybės, reikėjo tiesiog džiaugtis gyvenimu, o aš… vis man kažko trūksta.“

Žmogus atsiduso ir paskutinį kartą iš širdies, su Meile padėkojo gyvenimui, dykumai, saulei. Ir… stebuklas: Meilė taip užkaitino jo sielą, kad žmogus jau nebejautė dykumos karščio, o ir jėgos palengva sugrįžo! Žmogus labai nustebo, apsidžiaugė ir dainą užtraukė: Meilę visam pasauliui siuntė. Jis suprato, kad Meilė padėjo jam dykumą įveikti.

Keliaudamas pagaliau tolumoje mišką pamatė. Priėjo, bet nė neįtarė, kad pamiškėje už krūmo vėl pavojus tyko: ten susirangė gyvatė ir taikėsi įgelti. O žmogus eina, dainuoja, ir staiga – kažkas lyg žaibas šalia jo ore šastelėjo: žmogus net susigaudyti nespėjo, tačiau širdis tebeskleidė Meilę. Ir vėl nutiko stebuklas: gyvatė negėlė žmogui, ir jis nukeliavo toliau.

Jis pasijuto dar žvaliau, nes pradėjo suprasti Meilės Jėgą: Meilės ne sau, ne dėl savęs, o kiekvienam sutiktam kelyje. Beeinant mišku sutemo. Baugoka: tai kažkas suūkia, tai virš galvos praskrenda, tai šalia sušnara… O kai priešais pamatė kažkieno akių žiburėlius, apėmė siaubas: “Viskas, galas…“

Bet žmogus vėl prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “ Vis vien nieko neprarasiu, bus kai buvę“, ir pradėjo iš širdies siųsti Meilę miškui ir visiems jo gyventojams… Baimė praėjo, ir žmogus pasijuto lyg namuose, pajuto vienybę su viskuo, kas gyva.

Jis praėjo visą mišką, niekas jo nelietė. O švintant žmogus suprato, kokia galinga Meilės Jėga, kad nėra nieko stipresnio už ją: ji pyktį lyg bumerangą grąžina, jos kalbą net gyvūnai supranta, ir visa Gamta Meilę jaučia ir į ją atliepia…

Žmogus padėkojo Kūrėjui už Jėgą, kurią Jis jam padovanojo ir pasuko namo – su Meile ir džiaugsmu širdyje :)…

(Autorius nežinomas)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Jei jūs teisingame kelyje (Ošo)

Labai paprasta atpažinti, kad esate teisingame kelyje: jūsų vidinė įtampa pradeda mažėti ir nykti, jūs darotės vis ramesnis ir vis mažiau pažeidžiamas, jūs pradedate atrasti grožį ten, kur niekuomet jo neįžvelgdavote.

Patys mažiausi dalykai pradeda įgyti reikšmę. Jūs tampate vis tyresnis – visai kaip vaikas, bėgantis paskui drugelį arba renkantis akmenukus prie jūros kranto.

Jūs pajuntate, kad gyvenimas – ne problema, o dovana: kaip palaima ir palaiminimas.

Jei esate teisingame kelyje – aptiksite vis daugiau tokių įrodymų. O jei nuklydote nuo savo kelio – viskas vyks atvirkščiai.

Nepraraskite ryšio su savo gyvybės šaltiniu!

Žmonės, kurie prarado ryšį su amžinu gyvybės šaltiniu savyje, yra panašūs į medį, praradusį ryšį su savo šaknimis.

Tokie medžiai nelapoja ir nežydi. Jie meta lapus, o nauji jau neatauga. Gyvybės syvai nustoja tekėti kamienu, todėl energija senka. Gyvybė palieka tokį medį. Jis pamažu nyksta.

Ir tada medis pradeda filosofuoti egzistenciniais klausimais ir imasi tvirtinti, kad gyvenime nėra spalvų, nėra gėlių ir kvapų, nėra nei paukščių.

Medis gali net pareikšti, kad taip buvo visada, o protėviai tiesiog klydo dėl spalvų, gėlių ir kvapų – visa tai tėra jų vaizduotė.

“Taip buvo visada, jokio pavasario nebuvo, žmonės viską išsigalvojo. Tai jų fantazijos apie gėles, džiaugsmą, paukščius ir šviesą. Iš tiesų viso šito nėra. Viskas – migla, atsitiktinumas.. viskas beprasmiška.“ Štai ką tegali pasakyti toks medis.

Bet juk tiesa ne tame, ką sako šis medis, bet tame, kad jis prarado ryšį su savo šaknimis..

Vaikai – pats nuostabiausias stebuklas Žemėje (Selma Lagerfeld)

Pasirodo, vaikai – tai pats nuostabiausias stebuklas Žemėje.

Tik pagalvokite, kad pasaulyje yra maži žmogučiai, kurie kiekvienam ištiesia savo rankutes ir apie kiekvieną galvoja, kad jis puikus ir geras.

Žmogučiai, kuriems nesvarbu, gražus tavo veidas ar ne, jie visus pasiryžę su džiaugsmu pabučiuoti, myli visokį – seną ir jauną, turtuolį ir vargšą :)!

Saulėtos visiems nuotaikos ir puikaus artėjančio savaitgalio! 😀

Kartą, kasdamas savo nedidelį daržą, vienas valstietis surado nepaprasto grožio akmenėlį.

Šis akmenėlis spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis, ir valstietis pagalvojo, kad akmenėlis, ko gero, labai patiks jo vaikams. Galės per dienas su juo žaisti – juk jis toks gražus!

Valstietis įsidėjo akmenėlį į kišenę, parsinešė jį namo ir atidavė vaikams.

Na, o vaikai, kaip ir vaikai: pažaidė su tėvo atneštu akmenėliu kol nepabodo, paskui padėjo ant palangės ir pamiršo…

Vieną vakarą nakvynės pas valstietį pasiprašė keliaujantis vienuolis.

Valstietis pavaišino jį vakariene, o paskui jie pradėjo kalbėtis apie vienuolio keliones po pasaulį, apie jūras ir kalnus, apie žmonių papročius.

Vėliau kalba pasisuko apie brangakmenių kasyklas. Vienuolis paklausė valstiečio:

– Tavo darbas su žeme labai sunkus. O kodėl tau nepabandžius laimės deimantų kasykloje? Aš galiu papasakoti, kaip iki jos nukeliauti.

Valstietis pritilo, susimąstė… bet negalėjo taip greitai apsispręsti iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Todėl ir nepaklausė vienuolio – kur ta kasykla.

O ankstų rytmetį vienuolis jau buvo išėjęs.

Valstietį gi užvaldė nenumaldomas troškimas padirbėti kasykloje ir uždirbti šeimai pinigų. Pasvarstęs, galiausiai jis pasiryžo leistis į kelionę ieškoti tos brangakmenių kasyklos.

Atsisveikindamas viltingai pasakė žmonai ir vaikams:

– Kai grįšiu, pasibaigs mūsų vargai ir pagaliau gyvensime nieko nestokodami!

Valstietis ilgokai klajojo, dirbo įvairiose brangakmenių kasyklose, bet nerado deimantų tiek, kad galėtų gyventi be vargo. O štai atpažinti deimantus išmoko kuo puikiausiai!

Pagaliau valstietis nusprendė grįžti namo ir dirbti įprastus žemės darbus…

Sugrįžęs prisėdo pailsėti ir papasakoti šeimai apie savo keliones ir darbus. Ir staiga… jo žvilgsnį patraukė akmenėlis ant palangės – tas pats, kurį jis kadaise atrado ir atidavė vaikams pažaisti.

Valstietis negalėjo patikėti savo akimis: tai buvo labai retas, didžiulis deimantas! Ir gulėjo jis tiek metų visų pamirštas ant palangės, jo paties namuose!..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Keista… (Macuo Monro)

Keista, bet mažai kas domisi iš tiesų svarbiais dalykais.

“Kuo dirbi? Kiek uždirbi? Kur važiuoji atostogauti? Koks tavo automobilis ir kada keitei jį paskutinį kartą?“ Štai ir viskas, kas domina kitus žmones.

Na, gal dar “Koks tavo mėgiamas patiekalas?“ ir “Ar turi šeimą?“…

Ir net jei aš geranoriškai ir smulkiai atsakysiu į šiuos klausimus – ką jūs apie mane sužinosite?

Ir niekam į galvą neateis paklausti: ką aš jaučiu, kai vasaros naktį žiūriu į švytinčius jonvabalius? Arba kai klausausi vėjo šlamesio nendryne ūkanotą rudens rytą?..

Išgirskite melodiją… (Ani Čoing Dolma)

Ar Jūs kada nors stebėjote besisupančius karuselėje vaikus? Ar girdėjote barbenantį į žemę lietų? Grožėjotės skrendančiu drugeliu? Ar matėte saulę išnykstančioje naktyje?

Pradėkite gyventi šiek tiek lėčiau, nebėkite taip greitai.

Jūs pragyvenate kiekvieną dieną bėgdami? O klausdami “Kaip laikaisi?“, ar girdite atsakymą?

O dienos pabaigoje, kai gulite savo lovoje, Jūsų galvoje jau sukasi šimtai minčių apie neatliktus darbus?..

Jūs kada nors sakėte savo vaikui: “Mes padarysime tai rytoj“? Ir patys per skubėjimą nepastebėdavote jo problemų?

Kadaise apleistas ryšys gali užgesinti draugystę. O priežastis tame, kad Jūs niekada neturite laiko. Net tam, kad paskambintumėte ir paprasčiausiai pasakytumėte: “Sveikas!“

Kai greitai bėgate, kad kažkur patektumėte, Jūs praleidžiate pusę visų gyvenimo Žemėje grožybių.

Jūs nerimaujate ir visą dieną skubate – ir visa tai galima palyginti su nuostabia, bet neišpakuota dovana.

Gyvenimas – ne lenktynės. Pabandykite gyventi lėčiau.

Išgirskite melodiją anksčiau, nei pasibaigs daina.

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Apkabinimas (D. Kenfild)

Apkabinimas yra naudingas sveikatai. Jis stiprina imuninę sistemą, gydo depresiją, mažina stresą ir gerina miegą. Jis jaunina, teikia jėgų ir neturi jokių nepageidaujamų šalutinių poveikių. Apkabinimas – iš tiesų stebuklinga priemonė nuo visų ligų.

Apkabinimas yra visiškai natūralus žmogui. Jis organiškas, su būdingu prigimtiniu saldumu, neturi dirbtinių komponentų, neteršia oro, nekenkia aplinkai ir daro šimtaprocentinį gerą poveikį.

Apkabinimas – ideali dovana. Puikiai tinka visiems atvejams, jį malonu ir gauti, ir dovanoti. Jis išreiškia jūsų rūpestį, nereikalauja papildomo įpakavimo, ir, žinoma, pilnai atsiperka.

Apkabinimas praktiškai neturi jokių trūkumų. Nereikalauja maitinimo elementų keitimo, nepavaldus infliacijai, negadina figūros, nesusietas su mėnesinėmis įmokomis, apsaugotas nuo grobikų ir neapmokestintas.

Apkabinimas – nepakankamai išnaudotas resursas, turintis stebuklingą galią. Kai mes atveriame savo širdis ir rankas, mes paskatiname kitus sekti savo pavyzdžiu.

Prisiminkite jums brangius žmones. Ar norėtumėte jiems kažką pasakyti? Arba apkabinti juos? Ar jūs tiesiog laukiate ir viliatės, kad jie pirmieji tai padarys?

Prašau, nelaukite! Geriau pradėkite patys! 🙂

* Tylėjimas – vienintelis dalykas iš aukso, kurio nepripažįsta moterys.

* Nebijokite pasilikti akis į akį su savimi: jūs gi nesikandžiojate ;).

* Anksčiau aš gyvenau labai aktyviai: žaidžiau tenisą, futbolą, biliardą, rungiausi šachmatais, dalyvavau automobilių lenktynėse. Bet.. viskas baigėsi, kai sugedo mano kompiuteris.

* Žmonės sako: “Laimė būtinai tave suras!“ O aš negaliu suprasti: ar aš taip gerai slepiuosi, ar ji taip blogai ieško?..

* Paprastai laimė ateina pas laimingą, o nelaimė – pas nelaimingą..

* Atostogos – tai dvasios būsena!

* Mąstyti taip sunku.., todėl dauguma žmonių miega.

* Neieškokite Meilės – kurkite ją!

* Štai jūs einate į sporto salę ir uoliai treniruojatės, atsikratydami nereikalingų kilogramų.. Bet! Jūs net neįtariate, kad visi tie kilogramai kantriai laukia jūsų namie, pasislėpę.. šaldytuve!

* Pats geriausias draugas – katinas! Jis niekada tavęs neklausia, kodėl tu valgai naktimis. Jis.. ėda kartu su tavimi!

* Kelias į tvarką daiktuose – per tvarką mintyse.

* Dauguma – ne visada rodiklis. Pavyzdžiui, psichiatrinėje ligoninėje ligonių daugiau, nei gydytojų..

* Niekuomet nesigręžiokite į praeitį – ten nieko nesikeičia!

* Televiziją žmonės žiūri ne todėl, kad įdomu, o todėl, kad tikisi pamatyti kažką įdomaus.

* Senatvė – kai jau negali nusiplauti kojų kriauklėje..

* Nevairuokite automobilio greičiau, nei skrenda jūsų angelas-sargas.

* Kalbasi dvi karvės:
– Žinai, man atrodo, kad mus laiko tik dėl pieno ir mėsos..
– Baik skleisti tas savo kvailas sąmokslo teorijas! Visa banda iš tavęs juoksis!..

* Paryčiais kvailos mintys virsta protingomis. Bet, deja, dienos bėgyje jos vėl sukvailėja..

* Mes galime nuslopinti pyktį, ašaras, kančią.. Bet spontaniško juoko nuslopinti neįmanoma!

* Kiekviename žmoguje yra kažkas gero – matome tai ar ne, priklauso tik nuo mūsų.

* Kas žmogui stebuklas, Kūrėjui – kasdienybė :)..

(Mintys iš interneto)

Visiems linkiu smagaus ir šilto savaitgalio! 🙂

Kartą gyveno maža žuvelė. Vieną dieną ji išgirdo kitų žuvelių pasakojimus apie nuostabųjį Vandenyną ir nusprendė žūtbūt jį pasiekti.

Žuvelė kreipėsi patarimo pas įvairius išminčius. Dauguma iš jų nieko negalėjo patarti, bet daug ir įmantriai kalbėjo, kad atrodytų didžiais mokytojais.

Viena tokių žuvų-guru pasakė žuvelei, kad pasiekti Vandenyną galima tik praktikuojant aštuonių pakopų kelio pirmo lygio tobulos žuvies pozas.

Kita žuvis-guru mokė, kad į Vandenyną galima patekti tik per ilgametes ir kruopščias nušvitusių žuvų pasaulio studijas.

Trečioji guru tvirtino:

– Vienintelė galimybė pasiekti Vandenyną – visą laiką kartoti mantrą “ram-ram-ram…“ Tokiu ir tik tokiu atveju atsivers kelias!

Galiausiai… pavargusi nuo įvairiausių mokymų ir patarimų, žuvelė nuplaukė į gelmes pailsėti.

Ten ji sutiko žuvį-senolę. Žuvelė labai apsidžiaugė, nes buvo girdėjusi apie šios kuklios senolės išmintį ir apie tai, kad nėra lengva ją sutikti.

Išgirdusi žuvelės klausimą apie Vandenyną, žuvis-senolė švelniai nusišypsojo ir atsakė:

– Miela naivuole žuvele… Vandenynas, kurio tu taip uoliai ieškai – aplink tave! Ir tu esi to Vandenyno dalis, nors ir nepastebi to… Maža to – kaip ir kiekviena jo dalis, esi labai svarbi ir mylima. Apsižvalgyk: jis tavyje, jis aplink tave! Jo nereikia ieškoti, jį reikia tiesiog pamatyti ir pajusti!.. 🙂

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos! 😀

Mylėti – reiškia linkėti kitam gero (motina Teresė)

Kai jaučiatės nelaimingi ar apleisti, pabandykite padaryti kažką su meile.

Ištarkite nors vieną žodį su meile, tiesiog pagalvokite apie kažką su meile.

Atverkite savo širdį ir pasistenkite pažadinti joje meilę. Kad tai pavyktų, turite nustoti matyti kituose žmonėse ir savyje tik trūkumus ir klaidas.

Vieni žmonės gali mums patikti, kiti – ne.

Lengva mylėti žmones, kurie mums patinka. Tačiau mylėti artimą savo nereiškia žavėtis juo.

Sunku įsivaizduoti, kad galima žavėtis žudiku ar vagimi. Bet galima linkėti jiems gero.

Mylėti artimą savo – reiškia linkėti jam gero.

Meilė – tai menas, reikalaujantis nuolatinių įgūdžių. Geri gydytojai, muzikantai, dailininkai, sportininkai lavinasi valandų valandas, kad tobulintų savo gabumus.

Taip pat ir su meile. Jei nemylėsite – būsite vieniši ir nelaimingi.

Atverkime širdį meilei (A. Louenas)

Keliauti per gyvenimą uždara širdimi – tas pats, kas leistis į kelionę per vandenyną užsirakinus laivo triume.

Meilė, vedama vidinės išminties (Devidži)

Kaip galime neleisti išorinėms jėgoms įtraukti į chaosą mūsų vidinį pasaulį?

Tam reikia ir intelektualaus, ir gilaus vidinio poslinkio sąmonėje. Svarbu suprasti skirtumą tarp atramos išoriniuose dalykuose ir atspirties taško pačiame žmoguje.

Kai orientuojamės į išorinę realybę – mūsų laimė pradeda priklausyti nuo išorinio pasaulio. Ir tada išorinis pasaulis turi nuolat teikti mums “atramas“: materialias, emocines, finansines, kūniškas… Teikti, teikti ir teikti. Jei tik nustoja teikti – mes patiriame gilią krizę.

Atspirties taškas pačiame žmoguje – tai meilė, vedama vidinės išminties. Ir ji nepriklauso nuo išorinių rezultatų. Jos neveikia nei baimė, nei titulai ar mokslo laipsniai, nei turtai ar pinigai, nei nuomonės ar aplinkiniai žmonės.

Kai atspirties taškas pačiame žmoguje – jis turi gilų tikėjimą, kad yra dieviška visatos išraiška, jis žino, kad jo žodžiai, mintys ir veiksmai – dieviškumo atspindys. Tai galinga Jėga, stipresnė už visus išorinius poveikius.

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Aklas žmogus ir veidrodis

Aklas žmogus turėjo veidrodį. Ir nors jam atrodė, kad turi labai vertingą daiktą, jokios naudos jam iš veidrodžio nebuvo – kiek prieš jį bestovėtų…

Tai nenaudingo turėjimo pavyzdys.

Išvada: kai eini Keliu, palik viską, kas nenaudinga ir kas yra perteklius.

Einu ne ten, bet einu…

Vienas žmogus pasiklausė kaimynų pasakojimų apie legendinį lobį ir nusprendė jį atrasti. Tačiau prieš leisdamasis į kelionę nepasidomėjo – kur tiksliai to lobio ieškoti.

Ilgai negalvojęs, patraukė į netoliese esantį mišką, nes šis tiesiog buvo arčiausiai. Tačiau kuo toliau ėjo, tuo didesnės abejonės jį apniko: ar ten jis ieško?

O čia dar sutiktas pakeleivis pasakė, kad lobio reikia ieškoti kitoje vietoje… Bet žmogus nukeliavo jau gana toli, todėl pagalvojo, kad vėlu kažką keisti ir nusprendė eiti toliau, nes negalėjo sustoti. Žmogus drąsino save, sakydamas: “gal ir einu ne ten, bet juk reikia kažkur eiti!..“

Daugybė žmonių, kurių protas sujauktas arba miegantis, veikia taip pat, kaip tas ieškantis lobio žmogus. Užhipnotizuoti materialumo iliuzijos, jie įsitraukia į išorinius veiksmus, kurie – kaip jiems atrodo – suteiks laimę.

Nesąmoningi išoriniai veiksmai atrodo jiems svarbūs, nors iš tiesų jie beprasmiški. Dažnai jie ir patys tai žino, tačiau pats išorinio veiksmo procesas taip įtraukia, kad jie jau negali nei sustoti, nei pasukti į kitą pusę. Jie eina – ir kuo greičiau eina, tuo labiau tolsta nuo savo tikrojo lobio.

Išvada: prieš leisdamiesi į kelionę nustatykite maršrutą. Negailėkite laiko žemėlapio nagrinėjimui. Pabandykite išsiaiškinti, išjudinkite savo protą. Galbūt, lobis yra tiesiog po jūsų kojomis? Mokykitės be gailesčio atsisakyti klaidingų krypčių ir tikslų.

Gyvatės oda

Kartą gyvatė išsinėrė iš senosios odos. Palikusi ją, gyvatė lyg niekur nieko nušliaužė toliau.

Kai jos paklausė – ar negaila palikti savo odą, ji atsakė, kad daugiau nelaiko šios atsiskyrusios dalies savo oda.

Išvada: eidami mokinystės Keliu, mes numetame prisirišimų odą, todėl einame vis lengviau. Mokykimės be gailesčio palikti tai, kuo nesame. Kad eitume lengvai – atsisakykime visko, kas trukdo, kas nereikalinga. Juk tai ne mes, o tik “oda“, kurią periodiškai turime numesti.

Saulėto visiems savaitgalio!! 🙂

– Viso geriausio, mieloji, ir atminkite: atleisti, atleisti ir dar kartą atleisti! Tris kartus per dieną, po valgio! Būkite sveika! Sekantis…

– Laba diena, daktare!

– Laba diena. Kuo skundžiatės?

– Sielą maudžia. Juk jūs sielos gydytojas?

– Žinoma. Ar jūsų sielą kažkas sužeidė?

– Nežinau. Galbūt… Aš jos lyg ir nejaučiu. Aš apskritai silpnai jaučiu, pavyzdžiui – nemoku pasakyti “myliu“.

– Tikrai? Na, tai paplitęs susirgimas. Pabandykite įkvėpti. Giliau, dar giliau… Kodėl jūs taip įsitempusi?

– Negaliu giliau kvėpuoti. Man gniaužia kvapą.

– Taip ir užrašysime: neleidžiate sau kvėpuoti pilna krūtine. O dabar nekvėpuokite. Dar ne, dar… Viskas, įkvėpkite. Panašu, kad jums tai įprasta – nekvėpuoti?

– Kodėl? Aš lyg ir kvėpuoju…

– Būtent: “lyg ir“. O iš tiesų tik apsimetate. Juk jūs bijote atsiverti. Visus savo jausmus slopinate. Neleidžiate sau jų išreikšti!

– Bet juk tai nepadoru – rodyti savo jausmus. Aš juos užgniaužiu vos užgimusius.

– Štai ir išryškėjo jūsų kvėpavimo problemų priežastys. Jūs prikaupėte daugybę vos užgimusių jausmų: jų pilna krūtinė. Todėl ir negalite giliai kvėpuoti. O užgniauždama savo jausmus jūs darote nusikaltimą prieš save pačią!

– O ką turėčiau su jais daryti?..

– Pripažinti, kad jie yra, įvardinti juos ir leisti jiems būti.

– Bet gal aš vėliau su jais išsiaiškinsiu. Aš juk ne dėl to atėjau, o todėl, kad nemoku pasakyti “myliu“.

– Na, gerai, leiskite, aš jūsų paklausysiu.

– Oi, ne! Man jau baisu!

– Štai ir jūsų baimes atradome! Bet juk jums neskauda, ko bijote?

– Skausmo bijau, nenoriu, kad skaudėtų.

– Na va… O kas jums sukelia skausmą?

– Kai suklystu. Kai apgauna. Kai įžeidžia. Daug kas…

– Mieloji, bet juk jūs tiesiog bijote mylėti!

– Aš? Bijau? Prie ko čia baimė?

– Juk meilė – visa aprėpiantis skrydis! Ar ne taip? Skrydis su pakilimais, posūkių viražais.. ji negali būti baili.

– Aš žinau, daktare. Esu tai patyrusi.

– Ir todėl dabar jūs bijote.

– Taip, bijau: kad nesupras, atstums, apgaus…

– Todėl ir nuslopinote savo jausmus ir taip apsisaugojote nuo galimo skausmo. Todėl jums ir sunku pasakyti “myliu“… Žinote, jūsų liga lengvai pagydoma! Pirmiausia išmokite mylėti save. Jei mylėsite save, išmoksite išreikšti savo jausmus ir atrasti tai, kas jus džiugina gyvenime.

– Reiškia, aš nemyliu savęs?.. O kaip išmokti save mylėti?

– Paprastai: mokykitės įsiklausyti į save, suprasti savo pojūčius. Juk ko jūsų bepaklausčiau, jūs atsakote: “nežinau“, “nejaučiu“. Jei jūs tokia neatidi sau, tai kaip kiti gali jus suprasti?.. Taip pat išmokite džiaugtis savo pasiekimais, savo gyvenimu.

– Na… aš pabandysiu.

– Ir puiku! Vykdykite mano nurodymus, ir greitai pajusite, kaip jūsų širdyje atsilaisvins vieta meilei. Šiam kartui viskas: medicina tarė savo žodį – dabar viskas jūsų rankose!

– Palaukite, daktare! Bet kaip ta vieta meilei atsilaisvins, jei ten tiek visko prisikaupė?..

– Taip, taip… daug prikaupėte tų nuslopintų jausmų… daug!

– Tai ką su jaus daryti?

– O štai čia, mieloji, vienintelis patikimas receptas: atleisti, atleisti ir dar kartą atleisti! Tris kartus per dieną, po valgio! Būkite sveika! Sekantis…

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus savaitgalio!! 🙂