Kategorija: Mintys

Koks tu esi be savo dvasinių ieškojimų istorijos?

Prašau, nepasakok man apie “tyrą sąmonę“ arba “gyvenimą absoliute“.

Aš noriu pamatyti, kaip tu elgiesi su savo sutuoktiniu. Su savo vaikais, tėvais, su savo kūnu.

Prašau, nedėstyk man paskaitos apie atskirto “aš“ iliuziją arba apie tai, kaip tu pasiekei nuolatinę palaimą viso labo per 7 dienas.

Aš noriu pajusti nesuvaidintą šilumą, sklindančią iš tavo širdies.

Aš noriu pamatyti, kaip tu moki išklausyti. Kaip reaguoji į informaciją, kuri neatitinka tavo asmeninės filosofijos.

Aš noriu pamatyti, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kurie nesutinka su tavimi.

Nepasakok man, kad tu praregėjai ir esi laisvas nuo “ego“.

Aš noriu pažinti tave be žodžių.

Aš noriu pajusti, kaip tu jautiesi, kai tave ištinka nelaimės. Ar gali pilnai išgyventi skausmą ir nevaidinti nepažeidžiamo.

Ar gali jausti pyktį, bet nepaversti jo prievarta. Ar gali išgyventi negandas, bet nepasinerti į jas ir netapti jų vergu.

Ar gali jausti savo gėdą ir nežeminti kitų. Ar gali suklysti ir tai pripažinti. Ar gali pasakyti “atleisk“ galvodamas apie tai ir nuoširdžiai.

Ar gali būti tiesiog pilnaverčiu žmogumi, paprasčiausiai betarpiškai dvasingu.

Nepasakok man apie savo dvasingumą, mielas drauge. Tai man ne taip įdomu, tai tik žodžiai.

Aš tiesiog noriu susitikti su TAVIMI. Pažinti tavo tyrą širdį.

Suprasti nuostabų žmogų, ieškantį šviesos.

Be žodžių apie “dvasingą žmogų“.

Be visų tuščių žodžių.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Būti vienatvėje su savimi – menas.

Kartais mums reikalinga vienatvė, laikas akistatai su savo mintimis.

Bet tik ne ta vienatvė, kai kankina jausmas, kad esame nereikalingi ir apleisti, kai ilgesys skaudina širdį.

Mums reikalingos akimirkos, kai būdami vieni, mes esame vieningi su visu pasauliu, kai atsiveria šansas dialogui su savimi, galimybė vidinėje tyloje išgirsti savo balsą, pamatyti stebuklus aplinkui, atrasti atramos tašką ir įkvėpimą širdyje, leisti sau išreikšti jausmus.

Tiesiog būti. Esamos akimirkos pilnatvėje. Akis į akį su pasauliu.

Ir jei dabar kažkas išgyvena tokias akimirkas, tegul jo vienatvė bus būtent tokia: šviesi, įkvepianti, kūrybinga…

Padėka autoriui! Pagal Rej Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartą vienas žmogus susižeidė koją ir dėl to buvo priverstas naudotis ramentais.

Jie labai pagelbėjo žmogui vaikščioti, be to, pasirodo, buvo naudingi dar ir norint kažką pasiekti, pastumti, paremti.

Todėl žmogus išmokė visus savo šeimos narius naudotis ramentais. Taip palengva ramentai tapo įprasta jų šeimos kasdieninio gyvenimo dalimi.

Bėgo laikas, ir žmogus ne tik savo pavyzdžiu, bet ir karštais įtikinėjimais įkvėpė daugybę žmonių pradėti naudotis ramentais. Juk jie tokie patogūs! Jie taip palengvina gyvenimą!

Jis pradėjo gaminti ramentus ir vis plėtė ir tobulino jų gamybą. Dabar jau galima buvo įsigyti įvairiausių ramentų: lengvų, sunkių, spalvotų, raižytų, papuoštų brangakmeniais, sidabrinių ir net auksinių.

Buvo atidarytos mokyklos, kuriose mokė žmones teisingai naudotis ramentais, o įvairių institutų profesoriai tyrinėjo aukščiausius naujojo mokslo aspektus ir perspektyvas.

Be ramentų vaikščiojo labai mažai žmonių – tai skaitėsi kvaila, senamadiška, skandalinga, todėl galiausiai ir jie paklusdavo daugumai.

Kai kurie iš jų bandė įrodyti, kad ramentais reikia naudotis tik esant būtinybei, tačiau tokius žmones tuoj pat nubausdavo – kad nedrumstų kitų ramybės.

Pasikeitė kelios kartos, ir jau visi vaikščiojo su ramentais… Pagaliau mažuma “įrodė“ daugumai ir įtikino ją, kad ramentai gyvenime būtini ir kad žmogus be jų negali paeiti.

O jei kažkas bandydavo prieštarauti, juos kaipmat nutildydavo: “Jūs klystate, tai jūsų fantazijos“, “Mokslas jau patvirtino būtinybę naudotis ramentais“, arba – griežčiau: “Tai provokacija, jūs už tai atsakysite!“

Ir žmogus suabejodavo: jei dauguma taip sako, gal jis tikrai klysta?.. Ir… vėl imdavo į rankas ramentus, ir vėl tapdavo neįgaliu.

Moralė: Įtikinėjimo galia didžiulė, o įtikinėtojai – nuoseklūs ir savanaudiški. Pasitikėkite savimi, klausykite savo širdies balso! Net jei visi aplink kalba priešingai…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems  🙂 !

Aš turiu draugą, kuriam patinka būti geru žmogumi.

Jis dovanoja juokingas mielas dovanas, kurių aš nemoku priimti, nesuvokdamas, kad prabėgomis jis išdalina neįkainojamas vertybes, nuo kurių per rankas nubėga šiurpuliukas ir oras pasidaro saldus.

Jis slepia šypseną už žodžių širmos, nepastebėdamas, kaip kuria gražią mažos žmogiškos laimės karalystę kitų širdyse.

Jis slepia veidą nuo įdėmių žvilgsnių, bet laiko atlapą sielą, iš kurios įvairiaspalviais daigais į gyvenimą prasikala įkvėpimo pasauliai.

Aš turiu draugą, kuris moka būti besąlygiška atrama permainingame būties sūkuryje.

Jis nori būti geru žmogumi, bet nepastebi, kad visada tokiu buvo.

Bet svarbu ne tai, kad jis iš tų, kurie niekada neišduos, ne tai, kad aš jam galiu išsipasakoti viską, ir net ne tie sielos turtai ir giluma, kuriuose pasiklydus, jau nesinori išeiti.

Svarbu kitkas: aš turiu draugą, kuris kaip niekas kitas moka būti draugu.

Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems  🙂 !

Galbūt viskas, ko tau dabar reikia – tai tiesiog keliauti per saulėtą vasarą, kvėpuoti auksiniu oru, liesti delnu žolių viršūnėles, skanauti gaivias vasaros uogas, džiaugtis šiluma, braidžioti pakrante, rinkti vaistažoles, pamerkti į vazą virtuvėje pievos gėlės…

Valgyti šviežias bulves su krapais. Anksti keltis. Klausytis lietaus. Stengtis neperkaisti saulėje.

Gyventi.

Vasarą gyvenimas paprastas, kvapnus ir jaukus, džiaugsmui reikia visai nedaug, o apie laimę galima apskritai negalvoti.

Ir kam apie ją galvoti.

Juk dabar – vasara 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

O juk būna, būna tokie momentai gyvenime..

Pavyzdžiui, apsistojate palapinių miestelyje ant ežero kranto, o kažkas netoliese paima gitarą ir netikėtai užgroja “tavo“ dainą, ir – nubėga šiurpuliukai visu kūnu..

Na, arba eini sau gatve, o iš šalimais praeinančio vaikino ausinių staiga išsiveržia ir tave pasiveja tavo mėgiamiausios muzikinės kompozicijos garsai, kurios, kaip tau atrodė, dabar jau niekas neklauso.

Ir širdis apsąla.. Ir šypsena pradeda žaisti lūpų kampučiuose, kai jūsų žvilgsniai susitinka. O muzika skamba jau tavyje, užliedama dar didesniu džiaugsmu.

Arba autobuse mergina vėjo iškedentais plaukais staiga užverčia perskaitytą knygą ir akimirkai prispaudžia ją prie krūtinės, kaip kažką labai brangaus.. O tu suspėji perskaityti pavadinimą, ir.. taip, tai ta pati, daug kartų skaityta “tavo“ istorija, kurią, atrodytų, autorius iš tavo gyvenimo nurašė. O pasirodo, istorija ne tik “tavo“. Čia tai bent..

Arba mažai pažįstamų žmonių kompanijoje kažkas netikėtai užbaigia tavo pradėtą citatą iš seno-seno tavo mylimo filmo. Arba iš naujo. Nesvarbu. Svarbu, kad  žiūrėtas jis daugybę kartų, o tuos prasmingus žodžius jame išgirdai ne tik tu..

Susitinkate akimis. Nusišypsote. Ir pajunti akimirkai, kad dabar tu atsidūrei sutapimų ir galimybių sankryžoje..

Taip būna. Taip gali nutikti. Bet svarbiausia – tokie ženklai-švyturiai visada šalia. Gyvena, alsuoja, šviečia.

Primindami tau, kad tu – ne vienišas..

Padėka autorei! Pagal A. Sneg novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jūs viską įveiksite.

Jūsų gyvenime buvo situacijos, kurių, kaip jūs galvojote, jūs neįveiksite. Ir vis dėl to jūs jas įveikėte.

Jūsų gyvenime buvo problemos, kurių, kaip jūs galvojote, jūs neišspręsite. Ir vis dėl to jūs jas išsprendėte.

Jūsų gyvenime buvo netektys, kurių, kaip jūs galvojote, jūs neišgyvensite. Ir vis dėl to jūs jas išgyvenote.

Jūs čia, šiandien, jūs stiprūs, išmintingi, su didele patirtimi ir žiniomis dėka to, ką patyrėte. Nors kelias buvo nelengvas, tačiau jūs sėkmingai jį praėjote.

Žinoma, sudėtingi periodai dar gali pasitaikyti, ir, galbūt, jūs kaip tik dabar išgyvenate tokį gyvenimo etapą. Todėl verta kartais pažvelgti į praeitį ir prisiminti – net tuomet, kai jūs galvojote, kad kažko neįveiksite, jūs tai įveikdavote.

Ir, galbūt, prisiminę tai, jūs suprasite, kad nėra priežasčių abejoti savimi. Juk su kokiais tik iššūkiais jūs besusidurdavote, jūs viską išspręsdavote.

O dabar, svarbiausias dalykas – su tuo, kas dabar jums kelią nerimą, jūs puikiausiai susitvarkysite!

Pagal R. Marston esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kokia prasmė neigti pasaulį tokį, koks jis dabar yra?

Štai kame pokyčių stebuklas ir paradoksas. Kai mes pavargstame nuo vidinės prievartos, kai daugiau nekovojame su tuo, kas dabar vyksta, kai mes daugiau neneigiame dabartinės situacijos mūsų gyvenime, mes pagaliau atsikvepiame ir nusiraminame.

Ir tik po to, kai esame ramūs, kai turime gilų ryšį su Dabartinės akimirkos pagrindu, mums atsiveria naujos perspektyvos ir neaprėpiamos galimybių erdvės. Užsimezga nauji ryšiai, atsiranda nauji sprendimai.

Iš ramybės ir situacijos supratimo taško, dalykai, kurie atrodė nepajudinami, dabar jau tokie neatrodo. Blokai jau ne tokie tvirti. Senos svajonės apie ateitį pradeda griūti ir užgimsta naujos.

Energijoms, kurios prieš akimirką atrodė neįmanomos, dabar jau leista judėti, išreikšti ir išlaisvinti savo kūrybinę jėgą.

Kadangi mūsų akys plačiai atvertos, dabartinėje gyvenimo situacijoje mes pastebime naujas detales, kurių anksčiau nematėme, nes buvome įsitraukę į “geresnės ateities“ siekius.

Iš gilios vidinės ramybės taško mums lengviau žengti sekantį žingsnį. Ir kartais sekantis žingsnis reiškia apskritai nesiimti jokių veiksmų, o tik dar giliau suprasti ir priimti tai, kur mes dabar esame!

Ir tai nereiškia, kad mes pasiduodame. Tai ne pasyvumas ar pritarimas “negatyvui“. Tai nereiškia, kad atsisakome geresnės ateities. Tai nereiškia, kad sutrikome.

Iš tiesų tai didelė drąsa: pasirengimas sulėtinti gyvenimą, pasirengimas būti sąmoningu, pasirengimas pilnai išgyventi dabartinę mūsų gyvenimo sceną su visais jos džiaugsmais ir nelaimėmis, abejonėmis ir įkvėpimais.

Mūsų gyvenimo scenarijus neparašytas, jis nuolat rašomas. Ir jei priešinamės dabartinei scenai, mes iš esmės priešinamės visam gyvenimui. Pasipriešinimas gimdo tik pasipriešinimą.

Kartais pasipriešinimas gyvenimui taip pat gali turėti prasmę – jis gali mus atvesti į momentą, kai mes pavargsime priešintis gyvenimui! Ir tuomet, iškankinti kovomis, jūs giliai pasineriate į dabartinį momentą, ilsitės jo glėbyje, pasitikite gyvenimu, priimdami savo netobulumą.

Ir tuomet viskas atrodo įmanoma, viskas gyva, kai jūs patys jaučiatės gyvi. Ir tuomet gali įvykti realūs pokyčiai. Galbūt, lėtai, o galbūt, dideliais žingsniais.

Bet jūs daugiau neskubinate pokyčių. Jūs tiesiog leidžiate jiems įvykti. Pagaliau jūs atgavote pusiausvyrą, ir jūs jau ne problemos dalis, o problemos sprendimo išraiška.

Kartais mums reikia liautis bandyti keisti situaciją, kad ji pasikeistų pati savaime.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jei vasaros galima būtų paragauti, pasisemti didžiuliu šaukštu ir skanauti, tuomet, ko gero, jos skonis būtų kaip braškių su cukrumi.

Bet ne tų, kurios supakuotos plastikiniuose paketuose su ryškiomis etiketėmis ir tvarkingai sudėtos parduotuvių lentynose. Ne, tai būtų braškės iš močiutės sodo, kurių bėgi anksti ryte pasiraškyti per rasotą žolę…

Kaimynai jau barškina kibirus ir kažką šūkauja vienas kitam per medines tvoras, o tu dedi uogų karolius į baltą dubenį, kad vėliau įsitaisytum sode po dideliu medžiu su knyga, ir iki valiai pavalgytum šio skanumyno…

O jei kažkas sugalvotų sutalpinti vasaros kvapus į stiklinį kvepalų buteliuką, tai, ko gero, ji kvepėtų laužu, žolynėliais, agurkais tiesiog nuo lysvės, gėlėmis, šiltu vėju ir rytine gaiva.

Ir dar vasara kvepia ką tik iškepta duona ir šaltu pienu. Ir ledais – vaniliniais, šokoladiniais, vaisiniais…  O mėgėjams keliauti vasara kvepia jūra, kalnais, miškais, upėmis ir ežerais…

Tokia ji – vasara: šilta, spalvota, kvapni, dosni… Trumpa.., bet – kupina ryškių akimirkų ir įspūdžių…

Pagal sutrumpintą nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !