Kategorija: Mintys

Pasaulis – toks trapus ir nenuspėjamas…

Mes negalime numatyti, kas įvyks rytoj. Negalime pakeisti to, kas nuo mūsų nepriklauso.

Bet mes galime labiau mylėti… Dažniau apkabinti… Pastebėti… Būti šalia… Dėkoti… Padėti… Dovanoti šilumą…

Galime įprastus ir paprasčiausius dalykus atlikti su meile ir rūpestingai…

Mes tikrai galime rinktis, kuo būtent dabar užpildyti savo gyvenimą.

Ko gero, taip kiekvienas iš mūsų prisideda prie bendros gerovės – puoselėdami savo mažą pasaulį, mes padedame didžiajam pasauliui aplink mus…

Saugokite save ir savo pasaulį. Šiandien tai reikalinga, kaip niekada.

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pažvelkime tiesiai į šią iliuziją ir supraskime pagaliau, kad VISI MES ESAME VIENA.

Žmonija ir visas Gyvenimas – tai vientisas laukas. Visa tai yra viena. Todėl nėra nieko, kas gali būti aukščiau kažko, ir nėra nieko, aukščiau ko galima būti.

Tai svarbiausia tiesa, kurios moko Gyvenimas.

Argi tulpė svarbesnė už rožę? Argi kalnai gražesni už jūrą?

O kuri snaigė pati nuostabiausia? Juk visos jos nuostabios, o visos kartu jos sukuria nepakartojamą, širdį virpinantį reginį…

O paskui jos tirpsta, susiliedamos viena su kita, tačiau jos niekur neišnyksta, bet tiesiog keičia formą. Ir jos tai daro daugybę kartų: pereina iš kietos būsenos į skystą, iš skystos virsta garais ir paskui vėl sugrįžta nuostabaus grožio snaigių pavidalu.

Tai ir yra Gyvenimas: sąveika, apykaita, virsmas…

Tai ir esame MES.

Ir kai išnyksta iliuzinis “ego“ – išnyksta visi pranašumo miražai ir visa su tuo susijusi kančia. Atsiskyrimas nuo Visumos – visada kančia ir skausmas.

Vienybė, bendrumo pojūtis – tai visada pilnatvė, būties džiaugsmas ir harmonija.

VISI MES ESAME VIENA. Tai taps mūsų gyvenimu, kai išmoksime pamatyti kiekvieno žmogaus vidinį grožį ir unikalumą.

Ir nors mes esame skirtingi – kaip gėlės ar snaigės – tačiau kai tik atsisakome egoizmo, mes pradedame veikti išvien, ir tada išnyksta pranašumo iliuzija.

Tuomet MES TAMPAME VIENINGI, o iš mūsų “skirtingumo“ gimsta nuostabi ĮVAIROVĖS VIENYBĖ.

Padėka autoriui! Pagal N. D. Walsch alegoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

************

Nelaukite iš žmonių tų jausmų ir poelgių, kurių jie nesugeba arba negali atlikti.

Jūs galite metų metus laukti, kol obelis užaugins vyšnias, bet to nebus. Jūs puikiai suprantate, kad neverta laukti tokio stebuklo – jums tiesiog reikia surasti savąjį vyšnios medį.

Dž. Krišnamurti

************

Kai kurios durys neatsidarė, nes buvo ne jums skirtos. Kai kurie žmonės išėjo iš jūsų gyvenimo, nes atėjo trumpam, o ne visam gyvenimui.

Norai neišsipildė, nes tam dar neatėjo laikas. Galimybės nepilnai išnaudotos, nes reikėjo ir tokios patirties, ne tik sėkmės… Viskam savo laikas.

Venestianas

************

Sunkiu metu visi žmonės kaip ant delno… Visos apnašos nubyra. Kaukės nukrenta.

Ir staiga pamatai: už gėlės slepiasi dilgėlė, už paukštuko – rupūžė, o už šypsenų – bailiai ir egoistai.

Bet ir Tikruosius matai. Jie visada tokie buvo: padorūs, jautrūs, geranoriški, be lašo pykčio ir abejingumo – Tikri Žmonės.

Tokių žmonių dėka ir laikosi pasaulis.

Autorius nežinomas

************

Jei tik žinotume, kaip sunkiai ir kaip ilgai kai kuriems žmonėms pavyksta susigrąžinti vidinę ramybę, tuomet suprastume, kodėl jie taip ryžtingai atsiriboja nuo bet kokio negatyvumo ir taip kruopščiai renkasi, ką įsileisti į savo gyvenimą…

N. Forniak

************

O juk iš tiesų Tu niekada nesikeitei…

Tiesiog Tu vis daugiau tampi Savimi. Tu ieškojai Gyvenimo Prasmės, o pasirodo, tu ėjai į Save, pakeliui nusimesdamas tai, kas netikra, nereikalinga, primesta, ne Tavo…

Visi keliai veda į Save. Save Tikrąjį.

S. Seov

************

Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, koks bus pasaulis po valandos ar po akimirkos… Ar bus jis geresnis nuo dar vieno gero žodžio, dar vienos ištiestos pagalbos rankos? Ar bus šviesesnis nuo meilės, draugystės, kūrybinio polėkio? Nuo tavo arba mano džiaugsmo būsenos?

Ką mes siunčiame pasauliui?

Tit Nat Chan

************

Saugokime savo vidinę Šviesą – tai gyva mūsų širdžių šilumos liepsna, kurią palaikome, dalindami vieni kitiems. Dalindamiesi mes panašūs į žydintį sodą…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Patiko atsitiktinai nugirsta frazė: “atsiliepti gyvenimui“. Tai reiškia išnaudoti visus jo pateiktus šansus, galimybes ir laiku reaguoti į pokyčius.

Reiškia jaustis maksimaliai gyvu rytais. Pabusti kiekvieną rytą atsinaujinus, godžiai įkvėpti deguonį, tarsi pirmą kartą. Vakarykščio tavęs jau nėra.

Būti pasiruošusiam permainoms. Būti lanksčiu asmeninėse transformacijose, kol jos nenubloškė tavęs, neklausdamos, nori tu to ar ne.

Negadinti skonio pigiais pakaitalais, nesvarbu, santykiai tai ar daiktai. Būti nuoširdžiu ir atviru. Būti stipriu ir kartais pažeidžiamu. Tame yra tam tikra jėga ir resursas. Tai normalu.

Iškelti į prioritetus savo vertybes ir ketinimus, o ne socialinius statusus ir vaidmenis. Jei juos panaikintų, kas beliktų iš tavęs?

Patirti įvairius jausmų spektrus ir stebėti save juose. Nors kartą atvirai ir nuoširdžiai pasidalinti tuo, kas vyksta tavyje.

Mylėti visą gyvybę ir pačio gyvenimo tėkmę. Įsilieti į jo srautą.

Kai gyvenimas bučiuoja tave – tai juntama. Mėgaukis.

Juk viskas taip greitai keičiasi.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Paklausyk, bet juk kiekvieną dieną vis vien pavyksta gyventi. Stebėti, kaip geltonuoja lapai, kaip į pavakarę vėjas išvaiko debesis, apnuogindamas šaltą rudeninį dangų…

Ką mes apie save begalvotume, mes nepraradome gebėjimo šypsotis, prisiminti gėrį, mylėti. Kaip mes bepavargtume, mes darome tai, ką galime, rūpinamės tais, kam reikia mūsų pagalbos ir nepamirštame savęs.

Mes susitinkame, bendraujame, klausomės muzikos, įterpdami miesto triukšmą arba aromatingą miško tylą. Einame pasivaikščioti, šildomės kavinėje, vaikštome į parduotuves.

Ir net tuomet, kai slepiamės nuo visų, kai aklinai uždarome duris ir vienatvėje glaudžiamės prie savo sezoninės melancholijos – mes gyvename toliau. Niekas nesustoja. Tiesiog kartais kažkas prapuola iš akiračio.

Paklausyk, juk vis dėl to yra tai, kas laiko mus už rankos, perveda per tamsius laikus, parodo kelią. Ateina į pagalbą: mylimojo apkabinimu, draugų skambučiais, gerais filmais, išmintingomis knygomis…

Nuolat primena, kad mes ne vieni, kad viskas anksčiau ar vėliau, bet susitvarkys.

Reikia tik gyventi ir jausti. Jausti ir kvėpuoti, pripildant plaučius vėsaus rudens prana…

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 🙂 !

Vakar mane aplankė laimė.

Ji buvo pasidabinusi rudeniu, kvepėjo spalvotais lietumis ir kažkodėl – meduoliais.

Mes sėdėjome virtuvėje, aš vaišinau ją karšta arbata, o ji pagardindavo ją rugpjūtyje sudžiovintais kvapniais žvaigždžių žiedlapiais. Paskui ji atsisėdo ant palangės ir tyliai uždainavo.

Ji dainavo apie tai, kas tyra, svarbu, mylima; apie tai, kas tyliai gyvena širdyje ir sušvelnina rankas; ji dainavo apie žmonių juoką, kuris panašus į šiltą gintarinį vėją ir apie šlapius nuo rasos lašelių takelius, vedančius į tai, ko kiekvienas ieško. Mes praleidome kartu visą naktį.

Ji nutūpdavo paukšteliu ant peties arba guldavosi ant kelių minkšta murkiančia kate. O ryte susiruošė į kelionę, atsiprašė ir žadėjo būtinai užsukti pavakaroti, paskui užsimetė ant liaunų petukų vaikiškais sapnais nuspalvintą vaivorykštę ir išskrido pro duris.

Bet aš džiaugiuosi, nes atsigręžusi ant slenksčio, ji pasakė, kad eina pas tave.

Pasitik ją.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasauliui reikia siųsti būtent tokią žinią, kokios tu norėtum sulaukti iš jo. Ne todėl, kad Kūrinija sugrąžina tavo laiškus neskaitytus, bet todėl, kad ji visada atsiliepia pagal pašnekovo intonaciją.

O tai reiškia, kad:

Nori atradimų – Iš ryto atverk langą ir širdį naujai dienai…

Nori muzikos – dainuok kartu su mėgiamomis dainomis, arba dainuok pats…

Nori, kad tave sutiktų su šypsena – nusišypsok ryte savo atvaizdui veidrodyje…

Nori, kad tave mylėtų – apkabink ryte mamą, pasakyk mylimam žmogui, kad kaip gerai, kad jis yra tavo gyvenime, padovanok atsitiktiniam praeiviui gatvėje šypseną arba malonią smulkmeną…

Ir niekada negalvok, kad atiduodi tik dėl atpildo, neskaičiuok procentų, nelauk dividendų – galbūt, laimė ateis iš visiškai netikėtos pusės, ir jei tu daliniesi gėriu lengvai, tarsi paleidi iš savo delnų saulės zuikučius – tiesiog taip, besąlygiškai – laimė ateis būtinai, netikėtai, būtent tada, kai bus tau labiausiai reikalinga!

Padėka autorei!  Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kartais saulės šviesą priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Žinome, kad ji yra, ji visada sušildys, visada švies. Kaip saulėgrąžos, pasisukame į jos spindulius, sušylame jų glėbyje, nusiraminame, nutylame. Viskas tvarkoje, kai ji šviečia.

Bet kas, jei saulę netikėtai užtemdo debesys? Ir jau dieną, antrą, nėra taip ilgai lauktos šviesos, įprastos šilumos, nėra orientyro. Ir štai jau savaitė, dvi, trys. Debesys, debesys, lietus, tamsu, apsiniaukę… O tu – saulėgrąža, Šviesos vaikas. Ir kas belieka? Nuleisti galvą, žiūrėti žemyn, verkti rasos lašais, lenktis nuo vėjo gūsių ir laukti: tuoj-tuoj sulūšiu? 

O saulė ir pro debesis sako kiekvienam savo vaikui: “Tu – ne tik saulėgrąža, tu – maža saulutė. Dabar atėjo laikas išmokti dalintis savo sukaupta vidine šviesa su kitais.“

Apsižvalgyk aplinkui, pažiūrėk į saulėgrąžų laukus. Yra saulė – jos pasisuka į ją, linkčioja jai, godžiai sugeria Visatos meilę. O apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis šios mažos saulutės atsigręžia viena į kitą ir keičiasi sukaupta šiluma ir šviesa. Taip ir gyvena, išgyvena, atsigauna – todėl kad vieningos. Ne tik savimi rūpinasi, bet ir keičiasi tarpusavyje gerumu.

Taip ir mes. Kartais saulės nėra. Ne todėl, kad jai kažkas nepatinka, bet todėl, kad ji – kaip išmintinga motina – nori, kad mes sužinotume dar vieną savo vidinės jėgos paslaptį.

Išmoktume gyventi širdimi.

Atsigręžtume vienas į kitą, padovanotume vienas kitam sielos šviesą, šiltą žodį, padrąsinančią šypseną, nuoširdų apkabinimą, palaikymą, reikiamą pagalbą.

Ir taptume saulute. Saulutėmis. 

Sulauktume, kada vėl bus šviesu Žemėje.

Patvirtintume, kad išmokome.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaulis nėra paprastas…

Kartais jis toks nepaprastas, kad sudėtinga išlikti žmogumi. Būna labai sunkios dienos. Ir kartais jos tęsiasi keletą metų.

Jūs bandote pakeisti situaciją, bet nieko nesigauna. Jūs prarandate darbą, pinigus, draugus, tikėjimą ir meilę.

Jūs matote siaubingus įvykius naujienose. Jums baisu. Jūs pilnai užsidarote savyje.

Kartas mus visus apgaubia tamsa. Mums reikalinga šviesa, bet mes niekaip jos nerandame.

Tačiau kas, jei Jūs ir Esate – Šviesa? Kas, jei jūs galite tapti Šviesos šaltiniu?

Ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad tapčiau Šviesa?

Žinoma, aš negaliu įtakoti klimato kaitos, sustabdyti karų, pakeisti žmones. Bet aš galiu paveikti tuos, ką sutinku gyvenime, net jei mes nepažįstami. 

Mano elgesys turi reikšmę, nes aš gyvenu ne negyvenamoje saloje. “Užkrečiami“ liūdesys ir baimė, bet lygiai taip pat galima “užsikrėsti“ gerumu ir supratingumu.

Kiekvienas iš mūsų turi didelę įtakos jėgą, apie kurią dažnai net nežinome.

Kuo mes su jumis bebūtume, kaip mus beįtrauktų kasdieniniai rūpesčiai, aš tikiu, kad kiekvienas iš mūsų gali nušviesti dalelę Pasaulio…

Padėka autorei! Pagal Liz Gilbert esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vienas mokinys buvo nuolat niūrus. Mokytojas nusprendė jam parodyti jo niūrumo priežastį ir paprašė:

– Atidžiai apžiūrėk šį kambarį ir pasistenk įsiminti visus rudos spalvos daiktus.

Kambaryje buvo daug rudų daiktų: baldai, užuolaidos, paveikslų rėmai, todėl mokinys lengvai susidorojo su šia užduotimi.

Tačiau netrukus Mokytojas jo paprašė:

– O dabar užmerk akis ir išvardink visus… mėlynos spalvos daiktus.

Mokinys sutriko ir atsakė:

– Bet aš nieko mėlyno nemačiau, juk tavo nurodymu aš įsiminiau tik rudos spalvos daiktus!

Į tai mokytojas atsakė:

– Atmerk akis, apsižvalgyk – juk kambaryje labai daug mėlynos spalvos daiktų.

Mokinys apsižvalgė ir nustebo pamatęs, kad tai tiesa.

Tuomet Mokytojas tęsė:

– Šia užduotimi aš norėjau tau parodyti gyvenimo tiesą: jei ieškai kambaryje tik rudos spalvos, o gyvenime – tik blogio, tai tu pastebėsi išskirtinai tik tai, ko ieškai. Atmink: jei ieškai blogio, tai būtinai jį rasi, bet… niekada nepastebėsi nieko gero.

Mokinys paprieštaravo:

– Bet aš maniau, kad verčiau laukti iš gyvenimo blogiausio, tuomet neteks nusivilti. O jei atsitiks kažkas gero – tai bus malonus siurprizas…

– Jei gyvenime būsi nusiteikęs blogam, tai būtinai taip ir nutiks, nes nuolat ieškosi patvirtinimų savo baimėms ir dvejonėms, – atsakė Mokytojas. – Laukdamas blogiausio, tu nepastebi gyvenime viso to gėrio, kuris jame iš tiesų yra. O nusiteikęs gėriui tu ne tik kursi gėrį, bet ir išsiugdysi tokią dvasios stiprybę, kad ir pasitaikiusius sunkumus įveiksi nepalūždamas! Todėl – mokykis matyti gėrį…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !