Kategorija: Mintys

Kad liautumeis bijoti, pakanka jungti šviesą.

Visos baimės – dėl tamsos. Kai nežinai, kas vyksta. Sėdi tamsoje, galvodamas, kad kiekviename kampe tūno baisūs monstrai. O iš tiesų ten gali nieko ir nebūti. Arba, atvirkščiai – ten gali būti kažkas naudingo tau.

Viskas, ką reikia šiuo atveju padaryti – įjungti šviesą. Kitaip tariant, kaip bebūtų baisu, reikia sužinoti tiesą. 

Pavyzdžiui, pažinti žmogų ir pamatyti jo požiūrį į tave. Arba surinkti informaciją apie siūlomą naują veiklą ar kažkokią situaciją – kai nori pabandyti, bet bijai.

Kuo daugiau aiškumo, tuo mažiau tamsos ir mažiau blokuojančios veiksmus baimės.

Svarbu, įjungus šviesą, neuždengti akių.

Net jei kampe iš tiesų tūno monstras – tai reiškia, kad matai kažką, kas tau visai nepatinka, bet šviesoje tu gali tai įžvelgti. Gali įvertinti jo mastelį, pavojaus lygmenį, pagalvoti, kokią taktiką gali konkrečiai jam pritaikyti.

Ir kai situacija išaiškės, tu daugiau nebijosi. Ir galėsi toliau ramiai siekti savo tikslų.

Galbūt, jau laikas įjungti šviesą?

Savo vidinę šviesą.

Juk tamsa – tai tiesiog šviesos nebuvimas.

O tavo vidinė šviesa nušvies ir išorinę tamsą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

O juk gyvenimas – tai ir yra įkvėpimas! Įkvėpimas, kurio kartais mes tiesiog nepastebime.

O jei gerai pagalvosime?..

Juk mes galime matyti… Matyti visą spalvų įvairovę, saulėtekius, saulėlydžius, gamtos grožį, metų laikų kaitą. Matyti mylimus žmones – argi tai ne įkvėpimas?

Mes galime girdėti… Muzikos garsus, šiltus žodžius. Pirmą kartą pavasarį išgirsti vieversius – argi tai ne stebuklas?

Mes užuodžiame kvapus… Mamos pyrago ir kepamos duonos kvapą. Gėlių aromatą, pirmos besikalančios žolės kvapą, kai jos dar nesimato, o kvapas jau sklando ore. Tai nuostabu!

Mes galime pajusti prisilietimus… Paliesti medį, gėlę, paglostyti katiną arba šunį. Apkabinti mylimus žmones, apkabinti vaikus – argi tai ne laimė?

Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena mūsų gyvenimo akimirka – tai ir yra įkvėpimas… Tereikia truputį atidžiau į viską pažvelgti.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Taip norisi palinkėti mums visiems gyventi pasaulyje, kur bus mažiau priešiškumo ir daugiau meilės, kur žmonės brangins vienas kitą, o ne išnaudos, kur bus saugu mūsų vaikams, kur pagalba bus siūloma besąlygiškai ir priimama su dėkingumu, kur altruizmas taps norma, o ne ciniškas egoizmas.

Skamba lyg utopija, bet tai taip trokštama ir tikrai įmanoma, jei kiekvienas prie to prisidės.

Tiesiog norisi gerumo… Atsibodo idėja apie tai, kad išgyvens stipriausias, pasaulyje, kur kiekvienas tik už save. 

Tegul suklestės gėris, užaugintas visuotiniu gėrio siekiu. Šiandieniniame agresyviame pasaulyje tai ypač aktualu.

Padėka autorei! Pagal T. Marač esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Nenusimink.

Taip, vakarai bus vis tamsesni, o rūkas rytais – vis tirštesnis. Posūkis, ties kuriuo dar vakar prasidėjo kelias į namus, pavirs labirinto pradžia, o žemėlapio niekas tau neduos. Žibintai prisipildys lietaus vandeniu, ir taps labiau panašūs į akvariumus, nei į šviesos šaltinius.

Bet niekas – patikėk man – neužgesins tavo vidinės šviesos, net negalvok apie tai. Ir jei sugebėsi nuolat prisiminti, kad turi tokią nepaprastą dovaną, tuomet tapsi švyturiu šioje Žemėje.

Paklausyk.

Sienos, išaugusios greičiau iš baimės, nei iš betono ir plytų – iškreips žodžius, taps apribojimu prisilietimams. Viskas, kas buvo pasakyta, praeis kreivų veidrodžių karalystę prieš pasiekiant ausis to, kam tai buvo skirta.

Bet tai nesutrukdys vėl ir vėl ieškoti bendros kalbos. Kurti ją iš tylėjimo ir tylos, švelnumo ir vienybės. Ir sekti, kad šį kartą galimybė pakenkti nepakliūtų į pačią esmę.

Tęsk savo kelionę.

Nesivadovauk melu: „aš silpnas, aš nieko nesugebu”. Arba: „palauksiu, pasislėpsiu, ir viskas praeis”…

Bet ženk nors vieną žingsnį. O paskui dar vieną. Veiksmai virsta tikrove. Įžiebk ugnį. Saugok šilumą. Nupink iš džiaugsmingų dienų auksinių siūlų apklotą ir užmesk jį ant tamsios nakties, kuri apgaubė tavo miestą ir tavo širdį.

Negalvok apie tamsą ir baimę, nes greitai ateis aušra, sulauk jos.

Su mumis kiekvieną sekundę nutinka kažkas reikšmingo ir svarbaus, ir tai gali viršyti visą tavo įsivaizduojamą grožį ir didybę…

Ir kokia laimė, kad tu supranti, apie ką aš dabar kalbu.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Įvairių krizių metu visų svarbiausia – tai žmonės. Paprastas žmogiškas bendravimas.

Jei šalia jūsų yra tie, su kuo galima nuoširdžiai pasikalbėti, atsikvėpti, nubraukti ašarą be baimės būti atstumtam – tuomet jūs įveiksite bet kokius štormus. 

Ir esmė visai ne tame, kad drauge galima kažką pasmerkti arba nekęsti, ne.

O tame, kad galima pasidalinti savo jausmais – sumišimu, nesupratimu, liūdesiu, nusivylimu, nerimu, baime.

Pamatyti akyse priešais, kad tave – mato ir girdi.

Tu svarbus.

Ir sugrąžinti tą gerąją kibirkštėlę kaip atsaką – ir tu svarbus, reikalingas ir brangus man.

Saugokite save ir savus.

Ir kitus – taip pat saugokite.

Todėl kad kiti – ne svetimi, tiesiog šiuo metu jie skirtinguose „radiodažniuose”, ir dėl to jūs galite negirdėti vieni kitų.

Bet visiems vienodai svarbu viena – širdies šiluma, palaikymas, gerumas ir saugi erdvė.

Kurioje nesmerkia, neatstumia, kur nėra neapykantos…

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Lapkritis – tai pauzė. 

Tiltas rūke. Ilgas miegas.

Žemė slepia gyvybę į šiltas rankoves, kad ji galėtų ramiai peržiemoti ir atsibustų pavasarį – saulės pasitikti.

Mes – kaip Žemė.

Mumyse daug gyvybės, bet dabar jai reikalinga ramybė. Šiluma. Saugumas. Karštas maistas. Pakankamai miego.

…O iš tiesų pačiame lapkričio dugne bręsta auksinis būsimo pavasario atspindys.

Neliesk jo savo dėmesiu.

Kaupk jėgas.

Viskam savo laikas.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes matome žmones, bet nieko nežinome apie jų dramas, jų skausmą, nes žiūrime tik išorinius paveikslėlius. Ir labai retai – prisiliečiame prie jų gyvenimo istorijų.

Lygiai taip pat niekas nemato ir mūsų istorijų, mūsų pergyvenimų. Dažnai patys artimiausi žmonės, net būdami šalia, nežino, kas iš tiesų vyksta mūsų širdyje.

Todėl žmonės svetimėja, skaudina vienas kitą abejingumu, šaltumu, priešiškumu. Ir dėl to skausmo gyvenime dar daugiau.

Žinoma, gerai, jei žmogus sugeba pats viską įveikti. Bet būna įvairios aplinkybės. Kartais taip svarbu ištiesti žmogui ranką ir padėti atsikelti. Rūpestingai, nepažeidžiant jo orumo. Tiesiog paimti už rankų, sušildyti jo šaltus, nuo išgyvenimo kovų pavargusius pirštus.

Nuraminti, pralinksminti, tiesiai pasakyti arba duoti jam suprasti, kad jis svarbus, mylimas ir brangus…“Tu viską įveiksi, o jei ką – aš šalia“. Leisti jo išvargintai sielai pailsėti, kad atgautų jėgas ir tęstų savo kelią. 

Sakoma, kad Dievas – Visata, Dangaus Komanda, Angelai…- neturi kitų rankų ir širdžių, išskyrus mūsų. Aš tuo tvirtai tikiu ir su dideliu dėkingumu prisimenu tuos, kas pačiu laiku pasakė man keletą paguodos žodžių, apkabino, sušildė gerumu ir meile.

Be jų manęs nebūtų. Arba būčiau visai kitokia aš.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Rudeninis spalvų žaismas pamažu blėsta.

Dangumi plaukia žemi lietaus debesys, blunka po kojomis auksiniai medžių lapai, į šiltuosius kraštus skuba paskutiniai paukščių pulkai, oras kaime pakvimpa krosnies dūmais… O tamsoje taip jaukiai šviečia namų langai…

Ateina tamsusis metų laikotarpis, ir visi jį sutinka savaip.

Kažkam patinka pasivaikščiojimai po pilku dangumi, kiti su liūdesiu prisimena šiltas dienas, kažkas džiaugiasi vėsaus oro gaiva ir laukia pirmojo sniego, kažkas kepa pyragus, mezga šiltas kojines arba skaito knygas, o kiti su artimaisiais geria kvapnią vasaros žolelių arbatą…

Ir kokia bebūtų jūsų nuotaika dabar – tegul kiekvieno laukia jaukūs namai ir nuolat šildo tai, kas pripildo jūsų širdį tyliu džiaugsmu šį žvarbų lapkritį 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Išėjusieji pasilieka. Prisiminimuose, sapnuose, iš praeities paliečia mus rūpestingais delnais, jaukiai apgaubia pečius savo meile…

Ir ilgais vingiuotais takais nuvilnija mūsų prisiminimai iki pat horizonto, palydėdami į bendrą praeitį, kur mes kitokie, kur nėra išsiskyrimų ir atstumų. Kur viskas įmanoma – tereikia ištiesti ranką. Ten mažiau skausmo ir daugiau šviesios ateities, išaustos iš saulėtekio dangaus, šiltos saulės ir bundančių gėlių rasotoje pievoje…

Išėjusieji pasilieka. Senose nuotraukose, įsimintinose datose, primenančiuose juos balsuose ir kvapuose. Užsnigtose gatvėse, namų sienose, nakties tyloje. Slepiasi nuo akių, užleisdami vietą čia gyvenantiems.

Sapnuose atneša mums geras naujienas, kad gyvenimas tęsiasi ir kad mes esame jų priežiūroje.

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pakalbėkime šiandien apie Mus. Žmones…

Kokie skirtingi mes vienas kitam beatrodytume, tačiau iš tiesų mes labai labai panašūs…

Visi ieško savo vienintelio teisingo kelio… Visi vienodai džiaugiasi ir liūdi…

Ir ateina laikas, kai kiekvienam žmogui kyla klausimas – o kam aš gyvenu? Kam esu sukurtas? Kur atrasti save tikrąjį, savo esminį gyvenimo pašaukimą… Ir kam…

Žinai, galima daug metų klausinėti savęs apie tai ir nerasti atsakymo. Bet… Viskas paprasta…

Pažvelk, juk pačiame klausime jau slypi atsakymas: “Kam aš sukurtas (kam reikalingas)?

Žmogus turi būti reikalingas. Dalinti save. Tame yra Kūrybos esmė. Tame pats Gyvenimas.

Ir, jei tik tu pažvelgsi į Gamtą, tu pamatysi joje šio Kūrybinio proceso esmę. Ji nuolat save dalina. Atiduoda dosniai ir tuo pačiu “pasipildo“.

Taip ir žmogus. Visišką pilnatvę, “pasipildymą“ jam suteikia tik “reikalingumas“ kažkam, tik savęs atidavimas…

Mes reikalingi vieni kitiems, mes atiduodame save vienas kitam. Ir tokiu būdu mes kuriame Gyvenimą.

Išmokęs atiduoti, žmogus suvokia, kas yra Meilė. Ta Meilė, kuri suteikia sąlygas Gyvenimui Būti, nuolat tęstis… Ta Meilė, kuri Kuria.

Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas žmogus turi gilų poreikį būti kažkam reikalingu.

Mes reikalingi vieni kitiems, supranti?

Dalink save su Meile. Pabandyk. Ir tada tau daugiau nekils klausimas: “kam aš reikalingas…“

Tik taip Gyvenimas gali Būti. Tik taip gali Būti Tu.

Pagal Amu Mom novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !