Kategorija: Mintys

Įvairių krizių metu visų svarbiausia – tai žmonės. Paprastas žmogiškas bendravimas.

Jei šalia jūsų yra tie, su kuo galima nuoširdžiai pasikalbėti, atsikvėpti, nubraukti ašarą be baimės būti atstumtam – tuomet jūs įveiksite bet kokius štormus. 

Ir esmė visai ne tame, kad drauge galima kažką pasmerkti arba nekęsti, ne.

O tame, kad galima pasidalinti savo jausmais – sumišimu, nesupratimu, liūdesiu, nusivylimu, nerimu, baime.

Pamatyti akyse priešais, kad tave – mato ir girdi.

Tu svarbus.

Ir sugrąžinti tą gerąją kibirkštėlę kaip atsaką – ir tu svarbus, reikalingas ir brangus man.

Saugokite save ir savus.

Ir kitus – taip pat saugokite.

Todėl kad kiti – ne svetimi, tiesiog šiuo metu jie skirtinguose „radiodažniuose”, ir dėl to jūs galite negirdėti vieni kitų.

Bet visiems vienodai svarbu viena – širdies šiluma, palaikymas, gerumas ir saugi erdvė.

Kurioje nesmerkia, neatstumia, kur nėra neapykantos…

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Lapkritis – tai pauzė. 

Tiltas rūke. Ilgas miegas.

Žemė slepia gyvybę į šiltas rankoves, kad ji galėtų ramiai peržiemoti ir atsibustų pavasarį – saulės pasitikti.

Mes – kaip Žemė.

Mumyse daug gyvybės, bet dabar jai reikalinga ramybė. Šiluma. Saugumas. Karštas maistas. Pakankamai miego.

…O iš tiesų pačiame lapkričio dugne bręsta auksinis būsimo pavasario atspindys.

Neliesk jo savo dėmesiu.

Kaupk jėgas.

Viskam savo laikas.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes matome žmones, bet nieko nežinome apie jų dramas, jų skausmą, nes žiūrime tik išorinius paveikslėlius. Ir labai retai – prisiliečiame prie jų gyvenimo istorijų.

Lygiai taip pat niekas nemato ir mūsų istorijų, mūsų pergyvenimų. Dažnai patys artimiausi žmonės, net būdami šalia, nežino, kas iš tiesų vyksta mūsų širdyje.

Todėl žmonės svetimėja, skaudina vienas kitą abejingumu, šaltumu, priešiškumu. Ir dėl to skausmo gyvenime dar daugiau.

Žinoma, gerai, jei žmogus sugeba pats viską įveikti. Bet būna įvairios aplinkybės. Kartais taip svarbu ištiesti žmogui ranką ir padėti atsikelti. Rūpestingai, nepažeidžiant jo orumo. Tiesiog paimti už rankų, sušildyti jo šaltus, nuo išgyvenimo kovų pavargusius pirštus.

Nuraminti, pralinksminti, tiesiai pasakyti arba duoti jam suprasti, kad jis svarbus, mylimas ir brangus…“Tu viską įveiksi, o jei ką – aš šalia“. Leisti jo išvargintai sielai pailsėti, kad atgautų jėgas ir tęstų savo kelią. 

Sakoma, kad Dievas – Visata, Dangaus Komanda, Angelai…- neturi kitų rankų ir širdžių, išskyrus mūsų. Aš tuo tvirtai tikiu ir su dideliu dėkingumu prisimenu tuos, kas pačiu laiku pasakė man keletą paguodos žodžių, apkabino, sušildė gerumu ir meile.

Be jų manęs nebūtų. Arba būčiau visai kitokia aš.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Rudeninis spalvų žaismas pamažu blėsta.

Dangumi plaukia žemi lietaus debesys, blunka po kojomis auksiniai medžių lapai, į šiltuosius kraštus skuba paskutiniai paukščių pulkai, oras kaime pakvimpa krosnies dūmais… O tamsoje taip jaukiai šviečia namų langai…

Ateina tamsusis metų laikotarpis, ir visi jį sutinka savaip.

Kažkam patinka pasivaikščiojimai po pilku dangumi, kiti su liūdesiu prisimena šiltas dienas, kažkas džiaugiasi vėsaus oro gaiva ir laukia pirmojo sniego, kažkas kepa pyragus, mezga šiltas kojines arba skaito knygas, o kiti su artimaisiais geria kvapnią vasaros žolelių arbatą…

Ir kokia bebūtų jūsų nuotaika dabar – tegul kiekvieno laukia jaukūs namai ir nuolat šildo tai, kas pripildo jūsų širdį tyliu džiaugsmu šį žvarbų lapkritį 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Išėjusieji pasilieka. Prisiminimuose, sapnuose, iš praeities paliečia mus rūpestingais delnais, jaukiai apgaubia pečius savo meile…

Ir ilgais vingiuotais takais nuvilnija mūsų prisiminimai iki pat horizonto, palydėdami į bendrą praeitį, kur mes kitokie, kur nėra išsiskyrimų ir atstumų. Kur viskas įmanoma – tereikia ištiesti ranką. Ten mažiau skausmo ir daugiau šviesios ateities, išaustos iš saulėtekio dangaus, šiltos saulės ir bundančių gėlių rasotoje pievoje…

Išėjusieji pasilieka. Senose nuotraukose, įsimintinose datose, primenančiuose juos balsuose ir kvapuose. Užsnigtose gatvėse, namų sienose, nakties tyloje. Slepiasi nuo akių, užleisdami vietą čia gyvenantiems.

Sapnuose atneša mums geras naujienas, kad gyvenimas tęsiasi ir kad mes esame jų priežiūroje.

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pakalbėkime šiandien apie Mus. Žmones…

Kokie skirtingi mes vienas kitam beatrodytume, tačiau iš tiesų mes labai labai panašūs…

Visi ieško savo vienintelio teisingo kelio… Visi vienodai džiaugiasi ir liūdi…

Ir ateina laikas, kai kiekvienam žmogui kyla klausimas – o kam aš gyvenu? Kam esu sukurtas? Kur atrasti save tikrąjį, savo esminį gyvenimo pašaukimą… Ir kam…

Žinai, galima daug metų klausinėti savęs apie tai ir nerasti atsakymo. Bet… Viskas paprasta…

Pažvelk, juk pačiame klausime jau slypi atsakymas: “Kam aš sukurtas (kam reikalingas)?

Žmogus turi būti reikalingas. Dalinti save. Tame yra Kūrybos esmė. Tame pats Gyvenimas.

Ir, jei tik tu pažvelgsi į Gamtą, tu pamatysi joje šio Kūrybinio proceso esmę. Ji nuolat save dalina. Atiduoda dosniai ir tuo pačiu “pasipildo“.

Taip ir žmogus. Visišką pilnatvę, “pasipildymą“ jam suteikia tik “reikalingumas“ kažkam, tik savęs atidavimas…

Mes reikalingi vieni kitiems, mes atiduodame save vienas kitam. Ir tokiu būdu mes kuriame Gyvenimą.

Išmokęs atiduoti, žmogus suvokia, kas yra Meilė. Ta Meilė, kuri suteikia sąlygas Gyvenimui Būti, nuolat tęstis… Ta Meilė, kuri Kuria.

Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas žmogus turi gilų poreikį būti kažkam reikalingu.

Mes reikalingi vieni kitiems, supranti?

Dalink save su Meile. Pabandyk. Ir tada tau daugiau nekils klausimas: “kam aš reikalingas…“

Tik taip Gyvenimas gali Būti. Tik taip gali Būti Tu.

Pagal Amu Mom novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pasaulis – toks trapus ir nenuspėjamas…

Mes negalime numatyti, kas įvyks rytoj. Negalime pakeisti to, kas nuo mūsų nepriklauso.

Bet mes galime labiau mylėti… Dažniau apkabinti… Pastebėti… Būti šalia… Dėkoti… Padėti… Dovanoti šilumą…

Galime įprastus ir paprasčiausius dalykus atlikti su meile ir rūpestingai…

Mes tikrai galime rinktis, kuo būtent dabar užpildyti savo gyvenimą.

Ko gero, taip kiekvienas iš mūsų prisideda prie bendros gerovės – puoselėdami savo mažą pasaulį, mes padedame didžiajam pasauliui aplink mus…

Saugokite save ir savo pasaulį. Šiandien tai reikalinga, kaip niekada.

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pažvelkime tiesiai į šią iliuziją ir supraskime pagaliau, kad VISI MES ESAME VIENA.

Žmonija ir visas Gyvenimas – tai vientisas laukas. Visa tai yra viena. Todėl nėra nieko, kas gali būti aukščiau kažko, ir nėra nieko, aukščiau ko galima būti.

Tai svarbiausia tiesa, kurios moko Gyvenimas.

Argi tulpė svarbesnė už rožę? Argi kalnai gražesni už jūrą?

O kuri snaigė pati nuostabiausia? Juk visos jos nuostabios, o visos kartu jos sukuria nepakartojamą, širdį virpinantį reginį…

O paskui jos tirpsta, susiliedamos viena su kita, tačiau jos niekur neišnyksta, bet tiesiog keičia formą. Ir jos tai daro daugybę kartų: pereina iš kietos būsenos į skystą, iš skystos virsta garais ir paskui vėl sugrįžta nuostabaus grožio snaigių pavidalu.

Tai ir yra Gyvenimas: sąveika, apykaita, virsmas…

Tai ir esame MES.

Ir kai išnyksta iliuzinis “ego“ – išnyksta visi pranašumo miražai ir visa su tuo susijusi kančia. Atsiskyrimas nuo Visumos – visada kančia ir skausmas.

Vienybė, bendrumo pojūtis – tai visada pilnatvė, būties džiaugsmas ir harmonija.

VISI MES ESAME VIENA. Tai taps mūsų gyvenimu, kai išmoksime pamatyti kiekvieno žmogaus vidinį grožį ir unikalumą.

Ir nors mes esame skirtingi – kaip gėlės ar snaigės – tačiau kai tik atsisakome egoizmo, mes pradedame veikti išvien, ir tada išnyksta pranašumo iliuzija.

Tuomet MES TAMPAME VIENINGI, o iš mūsų “skirtingumo“ gimsta nuostabi ĮVAIROVĖS VIENYBĖ.

Padėka autoriui! Pagal N. D. Walsch alegoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

************

Nelaukite iš žmonių tų jausmų ir poelgių, kurių jie nesugeba arba negali atlikti.

Jūs galite metų metus laukti, kol obelis užaugins vyšnias, bet to nebus. Jūs puikiai suprantate, kad neverta laukti tokio stebuklo – jums tiesiog reikia surasti savąjį vyšnios medį.

Dž. Krišnamurti

************

Kai kurios durys neatsidarė, nes buvo ne jums skirtos. Kai kurie žmonės išėjo iš jūsų gyvenimo, nes atėjo trumpam, o ne visam gyvenimui.

Norai neišsipildė, nes tam dar neatėjo laikas. Galimybės nepilnai išnaudotos, nes reikėjo ir tokios patirties, ne tik sėkmės… Viskam savo laikas.

Venestianas

************

Sunkiu metu visi žmonės kaip ant delno… Visos apnašos nubyra. Kaukės nukrenta.

Ir staiga pamatai: už gėlės slepiasi dilgėlė, už paukštuko – rupūžė, o už šypsenų – bailiai ir egoistai.

Bet ir Tikruosius matai. Jie visada tokie buvo: padorūs, jautrūs, geranoriški, be lašo pykčio ir abejingumo – Tikri Žmonės.

Tokių žmonių dėka ir laikosi pasaulis.

Autorius nežinomas

************

Jei tik žinotume, kaip sunkiai ir kaip ilgai kai kuriems žmonėms pavyksta susigrąžinti vidinę ramybę, tuomet suprastume, kodėl jie taip ryžtingai atsiriboja nuo bet kokio negatyvumo ir taip kruopščiai renkasi, ką įsileisti į savo gyvenimą…

N. Forniak

************

O juk iš tiesų Tu niekada nesikeitei…

Tiesiog Tu vis daugiau tampi Savimi. Tu ieškojai Gyvenimo Prasmės, o pasirodo, tu ėjai į Save, pakeliui nusimesdamas tai, kas netikra, nereikalinga, primesta, ne Tavo…

Visi keliai veda į Save. Save Tikrąjį.

S. Seov

************

Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, koks bus pasaulis po valandos ar po akimirkos… Ar bus jis geresnis nuo dar vieno gero žodžio, dar vienos ištiestos pagalbos rankos? Ar bus šviesesnis nuo meilės, draugystės, kūrybinio polėkio? Nuo tavo arba mano džiaugsmo būsenos?

Ką mes siunčiame pasauliui?

Tit Nat Chan

************

Saugokime savo vidinę Šviesą – tai gyva mūsų širdžių šilumos liepsna, kurią palaikome, dalindami vieni kitiems. Dalindamiesi mes panašūs į žydintį sodą…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Patiko atsitiktinai nugirsta frazė: “atsiliepti gyvenimui“. Tai reiškia išnaudoti visus jo pateiktus šansus, galimybes ir laiku reaguoti į pokyčius.

Reiškia jaustis maksimaliai gyvu rytais. Pabusti kiekvieną rytą atsinaujinus, godžiai įkvėpti deguonį, tarsi pirmą kartą. Vakarykščio tavęs jau nėra.

Būti pasiruošusiam permainoms. Būti lanksčiu asmeninėse transformacijose, kol jos nenubloškė tavęs, neklausdamos, nori tu to ar ne.

Negadinti skonio pigiais pakaitalais, nesvarbu, santykiai tai ar daiktai. Būti nuoširdžiu ir atviru. Būti stipriu ir kartais pažeidžiamu. Tame yra tam tikra jėga ir resursas. Tai normalu.

Iškelti į prioritetus savo vertybes ir ketinimus, o ne socialinius statusus ir vaidmenis. Jei juos panaikintų, kas beliktų iš tavęs?

Patirti įvairius jausmų spektrus ir stebėti save juose. Nors kartą atvirai ir nuoširdžiai pasidalinti tuo, kas vyksta tavyje.

Mylėti visą gyvybę ir pačio gyvenimo tėkmę. Įsilieti į jo srautą.

Kai gyvenimas bučiuoja tave – tai juntama. Mėgaukis.

Juk viskas taip greitai keičiasi.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !