Kategorija: Mintys

Mažasis Angelas iš pat ryto kruopščiai karpė ryškiai raudonas širdeles… Daug-daug mažų ryškių širdučių. Ir svajojo, kaip mes jas į viršų, aukštai-aukštai… O vėjas jas pagaus, lengvai pasuks ir nuneš tolyn… 

Ir kažkam iš žmonių, ten, žemai, į delną nukris ne žvaigždė, o mažytė, sušildanti sielą širdelė… Ir dėl to pasidarys taip nuostabiai gera, ir šilta, ir neapsakomai ramu, ir kažkaip labai jauku…

Todėl kad mums reikia, kad mus tiesiog mylėtų… Ir dovanotų mums savo meilę… Ir priimtų mūsų meilę, nesusimąstydami, kodėl, kam ir kaip… Todėl kad meilė… ji juk niekada neklausia, kam ji reikalinga. Ji tiesiog yra… Ji mus šildo.. Ji dovanoja mums laimę…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nuimkime nuo bet kurio žmogaus gyvenimo sunkumų, problemų ir kliūčių naštą… Išlaisvinkime jį nuo slegiančių nežinomybės emocijų ir negatyvaus gyvenimo siužeto. Išvalykime jo sielą, sudrumstą egoizmu ir susikaupusiu baimės sluoksniu…

Ir tuomet…

Prieš jus iškils nuostabus šviesos ir meilės angelas, laikinai patalpintas į šaltas ir kietas šio materialaus pasaulio sąlygas…

Ir tuomet jums atsivers tikroji buvimo žmogumi šioje planetoje esmė – sugebėti išsaugoti ir skleisti savo tyrą vidinę šviesą ekstremaliose dualumo sąlygose. Būti šviesos ir besąlygiškos meilės šaltiniu…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartais mes taip prislėgti žodžiu “reikia“, kad nespėjame atsikvėpti. Reikia-reikia-reikia…

Mus įtraukia problemos, darbai, buitis. Ir tuomet mes turime iš naujo mokytis norėti. Norėti smulkmenų… Kad iki šiurpulio norėtųsi atsikąsti apelsino arba apsimauti šiltas kojines. Arba kąsnelio sūrio. Arba susitikti su draugais.

Kai namuose nemalonumai, arba blogiau – kai užgriuvo kažkokios didelės bėdos, galima tiesiog panorėti  lyžtelėti lietaus lašelį nuo rankos arba atsigerti vandens. Labai panorėti. Kiekviena ląstele. Ir padaryti.

Kai vejiesi didelę svajonę, prarasdamas gebėjimą norėti smulkmenų, tuomet nieko nematai lenktynių migloje, o išėjus į šviesą, jos neatpažįsti, todėl pajunti nusivylimą.

Visada kažko norėkite. Visada. Tegul tai bus smulkmenos. Bet panorėkite ir gaukite. Net jei tai tiesiog vandens gurkšnis… Ir šiame rituale yra dėsningumas. Tu pradėjai ir baigei veiksmą. Tu pajutai tai kiekviena ląstele. Ir tai atgaivina, nuramina ir suteikia jėgų judėti toliau.

Tai bus švyturėlis tirštoje migloje. Mažytė viltis. Panorėjai, ir kaipmat išsipildė. Šis mažas švyturėlis nušvies didelį kelią tamsoje. Net tuomet, kai atrodo, jog visos viltys jau visai užgeso… Tik tai bus tau švyturėliu, išsigelbėjimu, žiburiu, kad surastum kelią. Kad gyventum toliau…

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jei jautiesi išsekęs, pailsėk.

Jei nenori kažko pradėti, nedaryk to.

Jei nejauti įkvėpimo daryti kažką naujo, tuomet tiesiog jaukiai pabūk tame, kas tau jau žinoma ir gerai pažįstama.

Jei tau nesinori kalbėti, patylėk.

Jei pavargai nuo žinių, išjunk jas.

Jei nori kažką atidėti rytdienai, atidėk rytdienai.

Jei nori šiandien nieko neveikti, leisk sau šiandien nieko neveikti.

Pajusk tuštumos pilnatvę, tylos neaprėpiamumą, tyrą gyvenimą tokiais tavo “neproduktyviais“ momentais.

Laiką ne visada reikia užpildyti.

Kartais tau pakanka tiesiog būti.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Saugok save. Nuo svetimo blogio, kad jis netaptų tavuoju. Nuo vertinimų, kurie nuodija, o ne padeda pažvelgti plačiau. Ir nuo vertintojų, kurie galvoja, kad jie visada teisūs.

Saugok save. Palaikyk savo vidiniuose namuose švarą. Nekaupk šlamšto, valyk dulkes, laistyk gėles. Neleisk užeiti į tavo namus nepasibeldus ir purvinais batais. Ir nepalik atvirų durų tiems, kas pro jas neužeis.

Saugok save. Savo jautrumą, nuoširdumą ir drąsą būti unikaliu. Nepradink už svetimų nugarų. Negesink šviesos savyje, net jei kažkam ji nereikalinga.

Saugok save – kartais tai vienintelis dalykas, kuris belieka, kad galėtum perplaukti upę ir išlipti kitame krante.

Padėka autorei! Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai prasideda stipri pūga, už lango ar mano širdyje, pats geriausias iš man žinomų būdų nepasiklysti – eiti ten, kur manęs laukia.

Į namus, kur lange uždega šviesą mylimas žmogus… Į butą, kur ant palangės tupi mano katinas…

Į ateitį – kur aš jau truputį kitoks, šią pūgą pergyvenęs, šildausi pavasarinės saulės spinduliuose, kuriu ateities planus ir laukiu, kada aš, iš dabarties, pas ją ateisiu… Ir aš einu.

Aš jau kelyje.

Aš aplenksiu pūgą.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvienas žmogus turi turėti žmogų, kurį gali pakviesti į svečius, kai bute betvarkė. Jei jis paskambins ir pasakys, kad bus po 10 minučių, galima neslėpti kojinių po lova, nekimšti paskubomis skalbinių lyginimui į spintą.

Todėl, kad tu tiksliai žinai – šio žmogaus negąsdina tavo betvarkė. Jis nekreips dėmesio, jei jau ant slenksčio užlips ant lego detalės arba įlips į išlietą ant grindų kompotą.

Jis atvers buto duris, sušalęs arba sulytas, priklausomai nuo oro, ir pasakys kažką naivaus: “Kū-kū, štai ir aš!“ O rankose būtinai turės pakelį sausainių iš artimiausios parduotuvėlės.

Jo nereikia pasitikti prie įėjimo, jaudintis ir blaškytis dėl vaišių. Jis puikiai žino, kur tavo bute yra vonia ir kaip patekti į virtuvę. Prieis, paims už rankos, atitrauks tave nuo viryklės ir pasodins už stalo, ramiai nubraukęs nuo jo trupinius.

Jis pats prieis prie kriauklės, paims iš ten du puodelius, lėkštutes ir šaukštelius, išplaus ir pastatys ant stalo. O paskui jūs gersite arbatą ir valgysite sausainius. O gal net surasite spintelėje susicukravusią agrastų uogienę ir valgysite ją tiesiog iš stiklainio.

O kai jis išeis, tu net neprisiminsi, apie ką su juo kalbėjai. Tačiau betvarkė bute stebuklingu būdu išsisklaidys.

O dabar žodį “butas“ pakeiskite žodžiu “siela“ ir perskaitykite dar kartą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jei jums skambina arba rašo ne dėl kažkokių reikalų, o tiesiog tam, kad sužinotų, kaip jūs laikotės – tai labai daug reiškia.

Žmonių, kurie kreipiasi su reikalais, prašo pyrago recepto ar dėmesio – daug.

Bet kažkas vienas rūpestingai paklausia: “kaip tu?“, nes jam nieko iš jūsų nereikia. Jis tiesiog nori įsitikinti, kad su jumis viskas tvarkoje.

Ir tokie santykiai jau patys savaime vertingi. Iš esmės tai ir yra artimi santykiai, tai ne dalykiniai ryšiai. 

Ir, galbūt, kasdienybės šurmulyje mes nepastebime esminio skirtumo, kuomet atsakome ne tik į darbinius skambučius ir laiškus, bet ir priminimus apie sveiką mitybą ir aštuonias stiklines vandens per dieną.

Nepastebime skirtumo ir tuomet, kai pas mus viskas gerai, viskas nuoseklu ir pagal planą. 

Ryškiausiai skirtumą pajuntame tada, kai mums išmuša pagrindą iš po kojų kažkoks eilinis gyvenimiškas Visatos akibrokštas, kuris visada atlekia su trenksmu ir pačiu netinkamiausiu metu. Ir sujaukia visus grafikus, įprastus procesus ir rutiną.   

Štai tokiu metu tas žmogus ištiesia pagalbos ranką jau vien savo klausimu “Kaip tu? Ar viskas tvarkoje?“…

Kad tu galėtum įsikibti į ją ir vėl atsistoti ant kojų.

Padėka autoriui! Pagal O. Roj tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Neįtikėtina, kaip nesutampa gamtos ir socialiniai ritmai… Žiemos švenčių laikotarpiu tai ypač ryšku.

Gruodžio pabaiga, sausis – didžiausios rimties metas gamtoje. Iškvėpimo, sustojimo, judėjimo į vidų, o ne į išorę metas.

Pakanka išeiti į gamtą, ir viskas pasidaro aišku! Šalta žemė, užšalęs vanduo – visas gyvenimas vyksta kažkur viduje, viskas sulėtėja, užmiega.

O mes – lekiame, sutelkę paskutines jėgas! Suspėti, nubėgti, pasiekti… Susumuoti metų rezultatus, priplanuoti naujų pasiekimų!

Tačiau dabar tam ne laikas. Todėl taip vargina nesavalaikis šurmulys. Todėl taip išsekina didelis aktyvumas.

Dabar tinkamas laikas ramybei. Geriausias laikas. Ir tegul negalima atsigulti ant šiltos krosnies ir sapnuoti spalvotus sapnus, bet juk galima atidėti kai kuriuos reikalus, užsivirti kvapnios arbatos ir pasižiūrėti atidžiau į savo gyvenimą.

Pamatyti gyvenimo tėkmę savyje… Leisti sau sustoti, nors ir neilgam.

Nusiraminti, atsipalaiduoti ir pabūti tyloje. Kuri mums visiems taip reikalinga… Ypatingai dabar.

Nuoširdi padėka autorei! Pagal J. Ševčenko esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Štai ir atėjo būtent tas stebuklų metas, kai viską, kas nelabai gerai, jau galima paskelbti pernykščiu ir drąsiai su tuo atsisveikinti.

Ne visiems šie metai buvo geri ir džiaugsmingi. Kartais mes jautėmės vieniši. Pasimetę. Sutrikę. Išgyvenome išsiskyrimo ar netekčių skausmą.

Suvokėme tikras vertybes ir atradome prasmes. Dėjome tašką. Stovėjome ant pavojingos ribos. Išmokome vertinti duotybę.

Atvėrėme širdis. Patikėjome. Nes visuomet yra tai, dėl ko verta gyventi. Eiti į priekį. Nepalūžti.

Šeima ir draugai buvo pasiryžę padėti sunkią akimirką. Juk ištikimybė, kaip ir visais laikais, yra vertinama labiau už viską. Ir mes ryžomės nuostabiems poelgiams.

Kartais tai buvo kasdieninis, nedidelis, bet vis dėl to – žygdarbis. Gerumas išliko gerumu. Žmogiškumas įveikė egoizmą. Švelnumas įrodė, kad jis stipresnis už prievartą. Ir meilė dar kartą parodė, kad ji – stipriausia jėga.

Ir Naujuose metuose būtinai bus geraširdiškumas. Santarvė. Vienybė. Meilė. Draugystė.

Ir tikėjimas stebuklais išliks, ir uždarytos durys atsivers, ir kiekvienam iš mūsų pakaks vidinės šviesos ir dvasinių jėgų, kad dovanotume savo širdies šilumą kitiems.

Ir Kūrėjas suteiks jėgų viską įveikti, atleisti, suprasti… ir suteiks vilties sparnus.

Būkite laimingi ir visada išlikite Žmonėmis!

Įsiklausykite į tylą… Stebuklai jau visai šalia…

Jie jau mumyse…

Laimingų ateinančių metų mums visiems 🙂 ! Tegul auga, klesti ir stiprėja viskas, kas mus suburia ir įkvepia geriems darbams visų gerovei 🙂 !