Vieną dieną viską, ką tu pasėjai, tu būtinai surinksi.
Įsitikink, kad tu sėji meilės, gerumo, išminties ir atjautos daigus.
Visada, visur ir kiekvieną akimirką.
Ir kuomet jie užaugs, tu pamatysi užsėtą meilės lauką.
Ir save, stovintį jo viduryje.
Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky miniatiūrą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
* Labiausiai mums patinka knygos, kur užrašytos mūsų mintys, kurių mes negalėjome suformuluoti.
* Yra žiemos knygos – ne tos, kurios apie žiemą, o tos, su kuriomis pasidaro jauki pūga už lango.
* Žemėje nėra rojaus, bet yra rojaus kampeliai.
* Mažos džiaugsmo akimirkos panašios į žvakes – šviesiais laikais jų nepastebime, o tamsiais laikais neįmanoma be jų išgyventi.
* Žmogui blogai, kai neigiami jo gyvenimo momentai persveria teigiamus.
* Laikini vienkartiniai sunkumai gali paskatinti veikti, tačiau kai gyvenimas sunkus dešimtmečiais – tai išsekina ir palaužia.
* Kai sunku, stengtis dar daugiau – reiškia dar daugiau pavargti.
* Kartais žmogui atrodo, kad jis norėtų išnykti, o iš tiesų – jis nori, kad jį atrastų…
* Laisvos dvasios neįmanoma pažaboti – ji arba išreiškia save nežiūrint į nieką, arba sugriauna tai, kas ją sukaustė.
* Poilsis – iki to, kai tu pavargai. Jei jau pavargai, tai ne poilsis, tai – reabilitacija.
* Psichologinė sveikata visada priklauso nuo to, kaip žmogus kuria savo asmeninį gyvenimą – remdamasis objektyviais gyvenimo poreikiais, ar aptarnaudamas svetimus lūkesčius, vertinimus, stereotipus ir šablonus.
* Paradoksas: “protingi“ įrenginiai atbukina žmogaus protą…
* Jei nors vienam žmogui reikalinga jūsų kūryba – nesiliaukite kurti. Net jei tas žmogus – jūs…
* Dalintis pamąstymais, patirtimi – tai tarsi draugiškas pokalbis prie laužo, kai kitų žmonių nuomonė – tik priežastis dar gilesniems pamąstymams.
* Vidiniame žmogaus pasaulyje gerumas – tai lyg saulė.
* Yra labai svarbus laiko tarpas – “Laiku“. Juk taip svarbu laiku: pasakyti, nutylėti, sugrįžti, išklausyti, apkabinti, pasikalbėti, padėti…
* Patį nuostabiausią pasaulyje vaiką turi… kiekviena mama.
* Svarbiausias skanaus maisto komponentas – meilė tiems, kam gaminamas maistas.
* Pasaka – priminimas apie tai, kad visada reikia tikėtis geriausio.
* Vieni žmonės šypsosi, nes tu šypsaisi, o kiti šypsosi, kad tu nusišypsotum…
* Saulėtą dieną net liūdnos mintys turi laimingą pabaigą.
* Žiema – toks laikas, kai žmonės gali sušildyti vienas kitą – savo mintimis, žodžiais, jausmais…
Parengė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Yra tokia teorija apie tai, kad yra daugybė visatų. Mokslas ją vis įrodinėja, įrodinėja, o įrodyti niekaip negali. Bet mes juk ir be mokslo žinome, kad mažosios visatos gyvuoja visur, tereikia jas atrasti.
Štai, pavyzdžiui, laimingų bilietų visata – jei bilietėlio nesuvalgai, o tiesiog įsidedi į kišenę. Tuomet jame sukaupta laimė jau duoda pradžią naujam laimingam gyvenimui…
Arba plokščių akmenėlių visata – jei tu, kaip ir Amelija, mėgsti nešioti juos su savimi, kad paleistum vandens paviršiumi. Taip pat yra smulkių monetų visata, surūdijusio vinies visata ir popierinių nosinėlių ūkas. Ir ar įmanoma įsivaizduoti, kokie stebuklai vyksta tokiose visatose, kaip lėlių nameliai?
Na ir kas, jei tokia visata kartais telpa vienoje kišenėje? Kišenė – tai labai didelė erdvė kitam išmatavimui! Ir tai tik mūsų valioje – leisti užgimti naujai visatai arba gerinti jau sukurtą…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Štai ir nužingsniavo nauji metai į priekį. Greitai-greitai. Viskas šurmuliuoja, sukasi: darbai, rūpesčiai, reikalai visokie, svarbūs ir nelabai. Ir kiek įvairiausių planų! Ir viskam, rodos, ir laiko pakaks, ir jėgų, ir noro, ir nusiteikimo. O kaip gi ten bus iš tikrųjų?
Ir lūkesčiai patys įvairiausi! Žinoma, patys šviesiausi, ryškiausi ir gražiausi. Ir mes laukiame, laukiame kažko… tokio… stebuklingo… netikėtai-malonaus… O kaip gi ten bus iš tikrųjų?
Ir nuojautos jaudinančios galvą svaigina. Galbūt, meilė vėl aplankys? O gal, pagaliau, kiekvienoje dienoje išmoksime pamatyti priežastis meilei ir džiaugsmui? Ir kaip gi ten bus iš tikrųjų?
Pagyvensim, pamatysim…
Padėka autorei! pagal O. Meškovskaja Piatakova esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
Stebuklingas Kalėdų metas. Pamenu, kaip vaikystėje mėgau šį artėjančio stebuklo jausmą. Man patiko galvoti, kad visas pasaulis ruošiasi kažkam labai geram ir svarbiam, ir kiekvienais metais aš su ypatingu jauduliu laukiau šių šaltų žiemos dienų.
Šis stebuklingas laikas visada pažadindavo manyje pasakos pojūtį! Atrodė, kad aplinkui atgydavo gražios legendos, ir pačios savaime susidėliodavo nuostabios istorijos. Mūsų miške už apsnigtų eglių slėpėsi miško elfai raudonais batais su bumbulais ant užriestų galų, o prie upės staiga atsitiktinai atsirasdavo pasakiškų nykštukų pėdos. Na, o jei ilgai klaidžioji miško takeliais, galima užklysti į Sniego Karalienės pilį. Ir tuomet prasideda tikras žiemos stebuklas!
Ir, apskritai, žiemos stebuklai juk visada šalia. Jie beldžiasi pas mus į langus snieguotomis pūgomis, pasakoja rytais pasakas nėriniais ant stiklų, dainuoja dainas šaltu vėju, ir, svarbiausia – skamba širdyje šilta tyra meile.
Aš prisimenu, kaip vaikystėje tikėjau visomis šiomis pasakomis. Ir aš, galbūt, dabar galėčiau pasakyti, kad esu suaugusi ir jau netikiu jomis… bet šiandien ryte aš pamačiau, kaip pateka žiemos saulė ir savo atspindžiais šoka krištoliniuose medžių šakose. Ir šio tikro stebuklo pakanka, kad niekada nesuaugčiau.
Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo, šviesių ir jaukių Kalėdų mums visiems 🙂 !
Jūs matėte kada nors, kaip atrodo meilės energija?
Tai nesibaigiantis besiskleidžiančių gėlių srautas, kai kiekvienas žiedlapis virsta nauju žiedu – ir šis besiplečiantis procesas perpildytas iškilmingu gėlių saliutu: amžinu, begaliniu ir apgaubiančiu viską šiame pasaulyje.
Kalbant techniniais terminais, tai savaime išsipakuojančių informacinių vienetų srautas, kurie atsiveria į naujus užarchyvuotus failus, ir jų atsivėrimo procesas, plintantis geometriniu pagreičiu, yra begalinis.
Žmonės godžiai geria šią energiją ir negali atsigerti, o ji ne tik toliau teka, bet ir didina apimtis, švelniai užgydydama praeities atsiminimų žaizdas.
Žmonėms norisi sustabdyti šią laimės akimirką – ir sustojusi juose energija gęsta neišsiskleidusiomis formomis, užbaigusi naujų nuostabių gėlių gimimo procesą.
Todėl geriausia, įsileidus meilę į save, padovanoti ją pasauliui. Ir žmogui jos pakaks, nes gausos erdvėje jau naujos gėlės skleidžiasi ant jo egoizmo kiauto, tirpdydamos nuoskaudas, pyktį ir išlaisvindamos erdvę nevaržomai meilės kūrybai.
Padėka autoriui! Pagal S. Seov esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
“Žiemą, – galvojo Mažasis Angelas, – žmonėms taip trūksta Saulės. Net ir čia, už debesų, žiemą ji užsuka itin retai, bėgiodama kažkur su savo saulėtais rūpesčiais. Ir kad kažkaip išsigelbėtų nuo pilkumos ir niūrumo, žmonės uždega tūkstančius žvakių ir milijonus spalvotų lempučių… Šildo sielą, laikydami rankose puodelį su šokolado-medaus arbata, žvelgdami su viltimi į ateities paslaptis… Įkvėpdami geltonai-oranžinį citrusų aromatą, švelniai paliečia šiurkščią šiltą jų odelę…
O patys drąsiausi įžiebia stebuklingus Laimės žiburius… Augina Saulės Zuikučius… Uždega vidinių Švyturių šviesą… Paverčia ašaras žvilgančiomis visomis vaivorykštės spalvomis krištolinėmis žvaigždutėmis… Dovanoja saulėtas šypsenas kiekvienam sutiktam žmogui… Saugo širdyje šilumą, kuri sušildo net per pačius didžiausius šalčius… Štai taip ir įsižiebia savo, ypatinga, Saulutė Žiemai…“
Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
Kad užpildytume pasaulį šviesa, visai nebūtina būti meistru, mokytoju, dvasiniu vadovu…
Aš pažįstu “Šviesos darbuotojus“, kurie užsiima pačiais paprasčiausiais žemiškais darbais. Tačiau jie skleidžia tokią ypatingą energiją, kalba apie tokius gilius išmintingus dalykus, kad kvapą užima iš nuostabos.
O kažkas nieko tokio ypatingo ir nesako, bet šalia jų taip gera būti, kad negali atsitraukti. Ir išeini, tarsi sparnus įgavęs.
Dabar daugeliui žmonių atsiveria, stiprėja jų vidinė šviesa. Ir, manau, labai svarbu nelaikyti jos už uždarų durų. O skleisti pasauliui.
To pakanka – tiesiog šviesti toje vietoje, kur tu esi. Su tokia jėga, kokia gali. Kaip pasirengęs.
Kuo daugiau harmonijos viduje, tuo daugiau šviesos tu skleidi. Ir atgaivini pasaulį jau vien savo buvimu.
Padėka autorei! T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Orų prognozėje man labiausiai patinka ne taip seniai įvesta naujovė, kuri vadinama “jutimine oro temperatūra“.
Pavyzdžiui, rašo: “Dabar oro temperatūra -10, jutiminė temperatūra -17“.
Išeinu į lauką – na, ne, minus 10 ir yra… Kas jaučia tuos minus 17, kas toks jautrus? Ir kaip, kokiu prietaisu, koks žmogus taip tiksliai nustato tą jutiminę temperatūrą? O gal tiesiog sinoptikas išėjo iš namų pernelyg lengvai apsirengęs, ir kol pasiekė darbovietę, labai sušalo?..
Bet, žinote, idėja man patiko.
Ją galima taikyti ir plačiau – pavyzdžiui, į klausimą, kiek man metų, galiu drąsiai atsakyti: “Dabar man 39, o jutiminių metų 27…“
Aš, kaip sinoptikas – taip jaučiu 🙂 …
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Mane visada stebino žmonės, kurie klausė: kam visa tai, kur prasmė, vardan ko mes gyvename?..
Mes gyvename vardan karštos arbatos po šalčių. Mes gyvename vardan artimų žmonių apkabinimo. Vardan meilės ir draugystės. Mes gyvename vardan pasivaikščiojimo jūros pakrante po žvaigždėtu dangumi.
Mes gyvename vardan muzikos, nuo kurios šiurpuliukai ant odos. Vardan juoko iki ašarų. Vardan nerūpestingo žaidimo sniego gniūžtėmis. Vardan vėjo, plaikstančio plaukus. Vardan drobėje atgyjančių paveikslų. Vardan ramaus ir gilaus miego. Vardan lietaus lašų ant veido.
Mes gyvename vardan rytinės saulės spindulių. Vardan malonaus nuovargio po atlikto darbo. Ir vardan milijono kitų dalykų, kurių nebūtų, jei mes negyventume. Bet mes gyvename.
Ir gyvenimas – tai nuostabiausia, kas galėjo su mumis nutikti…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 