Kategorija: Mintys

Visa gyvybė, kiekvienas organizmas turi savo ciklus, savo metų laikus. 

Kartais atrodo, jog apėmė apatija, anabiozė, ir tu nematai išeities. O jei ir matai, tai neturi jėgų net pajudėti.

O paskui – viens! – ir viskas keičiasi. Pabundi – ir gieda pavasario giesmes paukščiai, čiurlena šaltiniai, šviečia šilta švelni saulė, pražysta sodai…

Žinoma, tai niekaip nesusiję su gamtos sezonais. Tai susieta su tavo asmeniniu sezonu. Tai gali būti tavo asmeninė žiema kalendorinio vidurvasario metu, o gali būti ir tavo pavasaris pačio šalčiausio metų mėnesio metu.

“Pažvelkite į medžius. Gali atrodyti, kad šią akimirką jie miršta, tačiau iš tiesų jie tiesiog atgimsta, ir po poros mėnesių vėl sužaliuos“. (Tao Porčon-Linč).

Ir mes lygiai taip pat atgimstame, net kuomet atrodo, kad gyvenimas sustingo ir sustojo. Tai didžiausia iliuzija.

Tiesiog dabar tu, galbūt, išgyveni savo asmeninę žiemą.

O tai reiškia, jog tu kaupi jėgas, kad galėtum oriai pasitikti pavasarį.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Pavasaris nutraukia apklotą nuo žemės (kelkis, pabusk!), ir nuo mūsų, panašu, taip pat.

Pavasaris pažadina, išjudina mumyse kažką, kas buvo paslėpta, kas miegojo iki tam tikro laiko ir saugojo mūsų ramybę.

Kažkas tuo džiaugiasi, neria į gaivinantį srautą, plaukia laimingas ir švenčia.

Kažką baugina tai, kas bunda širdyje – todėl stengiasi tai vėl užslopinti, paslėpti, uždengti. 

Kažkas stovi sutrikęs, ir, žvelgdamas į akvarelinį balandžio dangų, bando suprasti, kas gi įvyko. Kas pabudo viduje? Iš kur tas keistas nerimas? Prieš gera ar ne? 

Aš noriu pasakyti ir vieniems, ir kitiems, ir visiems – viskas tvarkoje. Ir tai, kas pabudo, jūsų nesugriaus.

Tai tiesiog gyvenimas.

Taip, pavasaris išryškina viską, kas buvo šešėlyje. Ir tokiu būdu, ko gero, suteikia mums galimybę pažvelgti į kažką, į ką žiūrėti nenorėjome. Ir, galbūt, kažką svarbaus pakeisti.

Pasinaudoti tuo ar ne – tai jau mūsų valioje.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Vieną dieną… atsibundi išmintingas…

Ir supranti staiga, kad dramas verta stebėti tik žiūrovų salėje, žiūrint į profesionalus, kurie po poros valandų nusiplaus grimą ir sugrįš į savo įprastą gyvenimą…

Kad ten, kur tu reikalingas tam, kas reikalingas tau, viskas labai paprasta ir aišku…

Jums paprasta gyventi kartu, miegoti kartu, gerti kartu arbatą rytais, dalintis naujienomis, kuriose, galbūt, nėra nieko naujo, bet tai ne taip svarbu… Svarbu girdėti vienas kitą…

Supranti, kad uždarytos durys, kurios neatsidaro į tavo beldimą, uždarytos ne šiaip sau… Ir, jei sustosi ir gerai pagalvosi, tuomet suprasi, kad  tau ten nieko nereikia…

Laimingas gyvenimas paprastas, kaip duona ir vanduo…

Ir tuo yra vertingas…

Vertinga viskas, ko nereikia išgraužti dantimis, išprašyti, išreikalauti…

Viskas, kas geriausia – vyksta savitarpio supratimu ir geranoriškai…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys, kad tik nuo nuojautų! Ir būtent pakilių, ir tik sulaukus kovo, tikro pavasario. Kai tavo žvilgsnis ten, ateityje, kur tu jau esi kitokių įvykių realybėje: šildaisi dosnios saulutės spinduliuose, žiūri, netikėdama savo akimis, į pirmuosius gėlių žiedus, kurie kukliai sveikinasi su tavimi, svetingai linksi galva, džiaugiasi sodrių spalvų ir gaivių aromatų apdarais.

O kaip nuostabu pamatyti, ar iš pradžių išgirsti pirmąją bitę! Lėtokai, bet jau rūpestingai ieškančią nektaro. Štai tuomet tu supranti: jau tikrai pavasaris. O aplink žaliuoja lapai, ir greitai sužydės visas sodas. Ir obelys, ir kriaušės, ir slyvos…

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys: nuo švelnaus žodžio. Nuo artimų rankų švelnumo, nuo gerų akių žvilgsnio, nuo to, kad tu svarbi šiam žmogui, svarbi be sąlygų, net jei elgiesi “ne taip“. “Ne taip“ užkliūna kitiems, o šiam žmogui svarbesnė tu, tavo džiaugsmas ir skausmas, tavo abejonės ir siekiai, tavo kritimai į bedugnę ir polėkiai iki pat žvaigždžių, tavo sveikata ir tavo saugumas.

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys: nuo namų jaukumo, nuo paruoštų su meile valgių, nuo švaros ir grožio aplink. Kai tu žinai, kad namuose tavęs labai laukia, ir šviesa lange jau uždegta. Kad surastum savo namus net gūdžiausioje tamsoje.

Nuo ko pasidaro šilta?

Kažkas pasakys: ogi nuo visko. Nuo visko, ką tu myli ir brangini. Ir kas benutiktų, su tavimi išlieka nepamirštamos akimirkos. Apie tai, kaip dirbi rankomis žemę, su meile purendama lysves ir ruošdama jas sodinimo stebuklui.

Apie tai, kaip žvelgi pro langą išbandymų valandą, o sieloje taip skaudu, tamsu, ilgu. Bet staiga pamatai: štai žolelė susiūbavo, paprasta miela smilga. Už lango. Bet mes visi susieti. Tu nuliūdusi, o ji tau viltį siunčia. Juk ji nesulūžo nei per lietų, nei per stiprius vėjus. Stovi sau tyliai, tokia mažytė, bet stipri. Ir tu taip pat: gyvenk, gyvenk toliau. Ir lietus, ir vėjas, ir audra praeis, praeis, praeis…

Taigi, nuo ko pasidaro šilta? O žvarbu nuo ko? Ir būtent tau, drauge mano?

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Meilė – vienintelis gėris, kurio daugėja, kai mes juo dalinamės. Tai širdžių kalba, sielų ryšys, šviesa tamsiais laikais.

Pasaulyje, kur tiek triukšmo, painiavos ir konfliktų, sunku prisiminti, kad visi mes esame iš vieno šaltinio, kad mums visiems reikia meilės, kad mes turime mylėti.

Žmoniškumas išreiškiamas smulkmenose: šypsena nepažįstamam žmogui, ištiesta pagalbos ranka ir paguodos žodžiu kenčiančiam. Tai tyli jėga, kuri suartina mus, nežiūrint į visus skirtumus.

Sustokime šiandien akimirkai ir paklauskime savęs: kam aš galiu dabar padovanoti meilę?

Galbūt, kažkam iš mūsų artimųjų būtent to ir reikia: patvirtinimo, kad jis ne vienas, kad jį mato ir brangina.

Todėl kad galiausiai svarbu ne tai, ką mes turime ar ko pasiekėme, bet tai, kiek meilės mes atnešėme į šį pasaulį.

Padėka autorei! Pagal A. Rossi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Patys nuostabiausi iš mūsų – tai žmonės, kuriuos aš pavadinčiau Vaikščiojančiu Džiaugsmu.

Jie nemoka dalintis blogiu – tik gėriu.

Ši savybė, beje, ir yra vidinė inteligencija, nesusieta nei su išsilavinimu, nei su socialine padėtimi.

Tokiems žmonėms būdingas šventas, beveik vaikiškas naivumas, ir likimas saugo juos, kaip vaikus…

Pagal nežinomo autoriaus miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Reikia sugebėti išsaugoti savo širdyje neišsenkančias gerumo atsargas, auksinių šypsenų žėručius, patį nuoširdžiausią džiaugsmą ir labai išmintingą meilę.

Ir neprarasti jų niekada, kai susiduriame su bėdomis ir praradimais, kai pasitinkame skausmą ir negandas plačiai atverta širdimi, kurioje nežiūrint į nieką, išlieka šiluma, kurioje skamba tyri vaikų balsai, kurioje šviečia mažytė, bet pati tikriausia saulė…

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tu žinai, kas svarbiausia pavasarį?

Nepramiegoti tos akimirkos, kai tavo širdis pradeda žydėti. Ji ilgai tylėjo žiemą ir dabar atgimsta kaip šaltinėliai, kurie bunda iš miego ir paverčia sniegą vandeniu.

Tu jauti? Širdis atgimsta kiekvieną pavasarį – kartu su sprogstančiais medžių pumpurais, su prasikalančia pirmąja žole, su kasdien vis šiltesne saule. Oras toks gaivus, kad norisi kvėpuoti pilna krūtine.

Viskas bunda, ir širdis taip pat. Ji pražysta, todėl pavasarį mes viską jaučiame ryškiau. Gamta mus iš naujo pertvarko, kaip namą, kuriam reikalingas atnaujinimas. Ji atveria langus, nuvalo dulkes, keičia senus daiktus, paslėpdama tai, kas nereikalinga ir palikdama tai, kas svarbiausia – tai, kas mumyse iš tiesų yra tikra.

Ir to neįmanoma su niekuo supainioti. 

Ir neįmanoma to praleisti.

Ir tai – pavasaris…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

* Ne kiekvieno ausiai prieinama tiesa, ir ne visada melas gali būti patiklios sielos atpažintas.

* Žmogaus mintys veda jį gyvenimo keliu, o ne kojos…

* Žinios ir mokslai turi tapti sparnais, o ne slegiančiu akmeniu.

* Kai žmonės ginčijasi, juos domina ne tiesa, o asmeninės ambicijos.

* Neverta bėgti ten, kur jums nereikia vien todėl, kad ten visi bėga.

* Kuo daugiau stengiesi įtikti kitiems, tuo labiau prarandi ryšį su savimi.

* Mes dažnai kartojame, kad apie žmogų galime spręsti pagal jo poelgius, tačiau pamirštame, kad žodis – taip pat poelgis.

* Įskaudinti žmogų galima labai greitai, o pasekmės gali tęstis labai ilgai…

* Svarbu laiku atpažinti tai, kas griauna tave.

* Kartais mes laukiame kažko didingo ir… praleidžiame reikšmingas smulkmenas…

* Tokia žmogaus psichika – jei mes neišreiškiame džiaugsmo, tuomet galiausiai prarandame ir gebėjimą jį pajusti.

* Nėra vaistų, kurie gali išgydyti tai, ką gali išgydyti meilė.

* Kartais svetima pievelė žalesnė… todėl, kad ji dirbtinė…

* Niekam nebus gera su žmogumi, kuriam bloga su pačiu savimi.

* Kiekvienas iš mūsų – ne tik permainų dalis, bet ir jų šaltinis.

* Gyvenimas – ne sustingę šablonai: jis nuolat juda, banguoja, keičiasi.., ir mūsų būsenos – taip pat.

* Tik meilė atskleidžia mūsų tobulą dvasinę prigimtį, nes ji neturi nieko bendro su egoizmu…

* Pasirodo, kad klausimas “Kaip tu?“ – tai tarsi artimų žmonių slaptažodis…

* Sužvarbusią sielą ir širdį sušildo ne rūbai, o gerumas ir meilė.

* Kartais pakanka paprasčiausios žmogiškos šilumos, kad kažkam būtų lengviau ir šilčiau…

* Mieste gamta – nedidelė kasdieninio gyvenimo dalis, o kaime patys žmonės yra gamtos dalis.

* Jei norime, kad pasaulis suklestėtų – parodykime pavyzdį…

* Optimizmas – ne tik gebėjimas matyti stiklinę pusiau pilną, tai gyvenimo nuostata, kad kiekvienoje situacijoje galima rasti sprendimą.

* Atėjo pavasaris… ir gyvenimas palengva persikelia iš jaukių namų į sodus, miškus… – į Gamtą…

* Pavasaris – puikus priminimas apie tai, kokios nuostabios gali būti permainos…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai tu staiga išgirsi sidabrinių varpelių skambesį… Kai vėjas padovanos tau oro bučinį, lengvai paliesdamas tavo lūpas… Kai tarp bekraščių pilkų debesų tu pamatysi aukštą mėlyną dangų… Kai paukščių sparnų plazdėjimas atsispindės šaltose balose… Kai nepažįstamas kiemo katinas nusišypsos tau…

Kai širdis atsilieps į sidabrinių varpelių melodiją ir nustėrs nuo netikėto vėjo bučinio, ir prisipildys šviesa, sugrąžindama Saulei pamestą spindulį, ir sudainuos drauge su sugrįžtančiais paukščiais paprastą laimės dainelę, ir šyptels atsakydama nepažįstamam gatvės katinui, o šypsena nušvies tavo veidą…

Žinok, kad tai Mažasis Angelas primena tau, kad į tavo gyvenimą bando ateiti kažkas neįtikėtinai-nuostabaus, stebuklingo, gero, gražaus, trapiai-švelnaus… Nepraleisk šio Stebuklo… Leisk mažyčiam Stebuklui pabūti su tavimi… Ir padovanoti tau truputį laimės…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasakėlę, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdžių šilumos mieloms Moterims 🙂 !