Kategorija: Mintys

Būna, kad gyvenime niekaip neatsiranda vietos kažkokiam žmogui.

Štai, yra žmogus.

Ir tu bandai ir taip, ir anaip, bet vietos jam neatsiranda.

Todėl kad daug darbo, jis, kaip vanduo, išsilieja ir užima visą laisvą erdvę – suspėti, nepraleisti, susitarti… Arba nuotolinis pasitarimas pusantros valandos. Paskui dar kažką paruošti, suskaičiuoti, užpildyti, išsiųsti – atsikvėpti. Bet atsikvėpti tik 15 sekundžių, o paskui vėl prisiminti, kiek dar visko liko padaryti.

Ir dar vaikai. Paruošti, pamaitinti, išleisti į mokyklą, sužinoti, kad mokykla uždaryta karantinui, pulti į neviltį. Atsigauti, patikrinti namų darbus, pažaisti su vaikais. Suprasti, kad greitai Kalėdos, dovanos, šventės, pradėti viską planuoti.

Ir žinutės. Socialiniuose tinkluose draugai, artimi ir nepažįstami žmonės. Vakarop nuo tų žinučių ūžia galva, bet ryte, vos pabudus, tu vis vien pirmiausiai imi į rankas telefoną. Su permainingais gėdos ir priklausomybės jausmais.

O dar tvarkymas, šampūnas baigėsi, nėra normalių žieminių batų, ir reikėtų pradėti sportuoti… – ir visą laiką sukasi galvoje įvairiausios mintys…

Bet visos šios mintys paradoksaliu būdu neišlaisvina, o tik dar labiau užteršia galvą.

O tu vis ieškai joje vietos tam žmogui.

Ir nėra.

Nėra jos.

O taip naiviai norisi, kad atsirastų.

Bet jo niekaip neįterpsi tarp “nupirkti kiaušinių“, “patikrinti, ar kuprinė sudėta“ ir “atsakyti į laiškus“.

Į šitą tavo suaugusį, neatidėliotiną, suplanuotą gyvenimą.

O taip apmaudu.

Ypač, jei tas žmogus – tu pats.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Indijoje yra toks pasakojimas apie gerą ir kuklų žmogų, kuris kiekvieną rytą meldėsi prie Gango upės.

Vieną kartą jis pamatė, kad vandenyje blaškosi nuodingas voras. Žmogus sudėjo delnus rieškučiomis ir ištraukė vorą.

Kai jis padėjo vorą ant žemės, šis jam įgėlė. Bet žmogaus būsena buvo tokia tyra, kad voro nuodai jam nepakenkė.

Kitą dieną istorija su voru vėl pasikartojo. Ir trečią dieną gerasis žmogus vėl ištraukė besiblaškantį vorą iš vandens…

Voras paklausė jo:

– Kodėl tu vis gelbėji mane? Argi tu nesupranti, kad kaskart aš tau įgelsiu? Nes aš negaliu kitaip – tokia jau mano prigimtis!

Gerasis žmogus eilinį kartą paleido vorą ir atsakė:

– Ir aš negaliu kitaip: aš gelbėju tave, nes tokia mano prigimtis.

… Gali būti daugybė priežasčių būti geru, bet labiausiai įkvepia būtent ši: “ Tiesiog todėl, kad mano tokia prigimtis“.

Tai tarsi kažkokios aukštesnės vidinės jėgos valioje… Voras gelia. Bitė renka medų. Skruzdė stato skruzdėlyną. O žmonės padeda kitiems, nežiūrint į nieką.

Net kai kažkas po to įgelia.

Ir ne vienam taip įgeldavo, kaip tam kukliam žmogui, kuris gelbėjo vorą.

Bet jam tai nesvarbu, nes tokia žmogaus prigimtis.

Mūsų prigimtis.

Ir galimybė tiesiog daryti tai, ką skaitai reikalingu, svarbesnė, nei įgėlimas.

Būtent tai ir palaiko šį pasaulį.

Pagal Ošo alegoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nereikia priežasties, mielieji.

Kad pasakytume “aš tave myliu“ – nereikia laukti pasimatymo. Kad padovanotume gėles, nereikia laukti gimimo dienos.

Kad pasakytume “atleisk, aš buvau neteisus“ – nereikia laukti tinkamo momento, jis jau čia. Kad parašytume “tu pats geriausias“ – nereikia laukti, kol bus sunkumai ir kliūtys. Padrąsinti galima ir tuomet, kai viskas gerai.

Kad už kažką pagirtume vaiką – visiškai nebūtina laukti, kol jis parneš iš mokyklos gerą pažymį, pakanka to, kad jis jūsų vaikas, o tai jau reiškia – jis geras. Ir tikrai vertas šiltų žodžių. Kiekvieną, kiekvieną dieną. Ir tų žodžių verti visi, kuriuos mylite.

Kad nusiųstume žinutę mamai, kad nupirktume pyragėlį kolegai darbe, kad pagirtume kiemsargį, kuris sąžiningai nukasa sniegą – nereikia laukti progos. Padarykite tai tiesiog dabar.

Idealus momentas mažam stebuklui, mielam netikėtumui, trumpam skambučiui, atviram prisipažinimui – tiesiog DABAR.

Padėka autorei! Pagal Y. Gres esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Meilė – ji ne iš čia. Ji – iš kito, iš dvasinio pasaulio. Ji ten kitokia. Ne ta, prie kurios mes čia įpratome.

Tai tyra energija. Atvira ir visaapimanti. Besąlygiška. Neginčytina. Beribė. Tai dvasinio gyvenimo energija: ji ir maistas, ir deguonis. Vienintelė įmanoma gyvavimo forma.

Čia kitaip. Čia apskritai viskas kitaip. Čia santykiai su savo taisyklėmis ir žaidimais. Su scenarijais, kuriuos sugalvoja ego. Žmonės galvoja, kad tai ir yra meilė.

Ji ir čia kartais nutinka. Kaip blykstelėjimas. Greitai. Trumpai. Giliai. Bet žmonės negali jos išlaikyti. Tyros sąmonės neilgam pakanka. Visiško pasitikėjimo. Visiško atvirumo. Meilė atsiveria pernelyg trumpam. O po to… Po to – ego santykiai.

Kažkam daugiau pasiseka – jie atpažįsta savo giminingą sielą. Tiems, kas prisimena savo esybę. Būtent jiems nutinka tai, kas retai tarp žmonių pasitaiko. Meilė. Tikra retenybė – galbūt, dešimtys, šimtai tokių porų. Bet ne tūkstančiai. Ir tikrai – ne milijonai.

Penkiasdešimt metų tyros meilės. Taip būna. Nes pasitiki ir atsiveria. Besąlygiškai. Beatodairiškai. Jaučia tą gilų vidinį ryšį ir palaiko jį, gyvena juo.

Kitiems taip nesigauna. Ego trukdo. Apribojimai. Patirtis. Baimė. Stereotipai. Netikėjimas dvasine žmogaus prigimtimi, Vieningos Sąmonės neigimas.

Gyvenimas – įprastas, kasdieninis, leidžia nesigilinti į jausmus. Paviršutiniškumas. Komfortas ir patogumai – tai suprantama, tai galima paliesti. Tai matoma.

O širdies mažai kas teklauso. Pernelyg daug triukšmo. Žmonės ieško naudos. Daugiau tiki analize, logika, nei tuo, ką jaučia. Širdis uždara. Taip lengviau gyventi. Taip galima ir visą gyvenimą pragyventi. Be jausmų, šaltu protu.

O širdžiai reikia visko ir visiems laikams. Pilnai. Ji nemoka pusiau ar patogiai. Ji – viskas. Ir viskame gyvena.

Tie, kas tai suvokė, paviršutiniškai nemoka. Ieško. Laukia. To, kas taip pat nemoka paviršutiniškai. Arba nenori. Paviršutiniškai nesigauna. Gaunasi rimtai ir giliai.

Dvasia traukia dvasią. Susijungti. Atkurti. Vėl pajusti. Kaip namuose. Meilę. Artumą.

Todėl kad tikra – tai taip, kaip ten…

Padėka autorei! Pagal L. Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žiema… Laikas prisiminti viską, kas labiausiai sušildė per visus metus. Saugoti savyje tą švelnumą, jaukų lėtumą, brandinti gerumą.

Daugiau tylėti, nei kalbėti, daugiau stebėti, daugiau klausyti ir matyti…

Pastebėti savo artimuose žmonėse tai, į ką anksčiau gal nekreipei dėmesio – kaip šukuoja plaukus, kaip užsiriša šaliką, kiek visko pasipila iš kišenių, kai siekia raktų… Kaip ryškiai iš jų sklinda širdies šviesa ir šiluma… Ties kuo sulaiko savo žvilgsnį… Kam ruošia šiltą arbatą ir kam kuria pasakas…  

Ir nėra tinkamesnio laiko liautis skubėti ir pradėti tiesiog būti. Neliūdėk. Tu gyvas ir jautrus, todėl logiška, kad žiema, kuri atneša šaltį, o ne gyvybę, ir tave sulėtina…

Bet tuo žmogus ir skiriasi nuo, pavyzdžiui, persiko kauliuko: jam nereikia laukti, kol pasibaigs šaltis, žmogus visada pats sugeba generuoti šilumą ir šviesą.

Ir tu sugebi generuoti šilumą ir šviesą – tiesiog pajusk tai. Ir – skleisk…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sakoma, kad visi atsakymai į mūsų klausimus jau yra mumyse. Visi tai girdėjo. O kas, jei mes nematome tų atsakymų? Kas, jei mes jų negirdime, kas, jei negalime jų pajusti?

Ir tuomet, būtent tuomet, – pačiu nuostabiausiu būdu, stebuklas pasireiškia per žmones aplink mus. Aplink tave. Tarsi veidrodis atspindi Visatos atsakymus į tavo klausimus. Per giminingą tau sielą.

Kai talentingas žmogus įkvėpė tave žengti pirmą žingsnį link tavo išsvajotos, tokios tyros ir reikalingos pasauliui svajonės.

Arba iš tavo draugo širdies atėjo paguodos energija. Tarytum jaukiu, minkštu, švelniu, šiltu pledu apgaubė tave, pasupo, lopšinę padainavo. Dabar viskas gerai… Šalia artimo žmogaus tu atsigauni, tarsi susirenki iš gabalėlių, iš detalių, iš molekulių, iš minčių ir jausmų. Dabar tu vientisas ir jautiesi saugus.

Arba ta melodija, ta daina, jos tekstas priminė tau tai, kas atrodė jau prarasta. Ir tu vėl kuri nepatirtas istorijas, apie kurias svajojai. Ir jos nutinka tavo paralelinėje Visatoje. Kaip gera dabar atlaisvinti širdies kampelį naujiems stebuklams!

O gal laiku ištarti žodžiai sustabdė tave, apsaugojo, pažadino iš iliuzijų sapno. Ir dabar tau nereikia vėl lipti ant to paties grėblio, muštis gumbus, sėstis į balą ir dejuoti: “štai ir vėl tas pats“…

Kaip gerai, kad šiame pasaulyje esate jūs, mielieji burtininkai, tie, per kuriuos įvyksta stebuklai! Stebuklai mums. Stebuklai tau.

Kaip gerai, kad mes ne vieni su savo klausimais ir atsakymais. Mes esame drauge. Mes reikalingi vieni kitiems. Ir ačiū Dievui!

Aš linkiu visiems laimės !

Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad liautumeis bijoti, pakanka jungti šviesą.

Visos baimės – dėl tamsos. Kai nežinai, kas vyksta. Sėdi tamsoje, galvodamas, kad kiekviename kampe tūno baisūs monstrai. O iš tiesų ten gali nieko ir nebūti. Arba, atvirkščiai – ten gali būti kažkas naudingo tau.

Viskas, ką reikia šiuo atveju padaryti – įjungti šviesą. Kitaip tariant, kaip bebūtų baisu, reikia sužinoti tiesą. 

Pavyzdžiui, pažinti žmogų ir pamatyti jo požiūrį į tave. Arba surinkti informaciją apie siūlomą naują veiklą ar kažkokią situaciją – kai nori pabandyti, bet bijai.

Kuo daugiau aiškumo, tuo mažiau tamsos ir mažiau blokuojančios veiksmus baimės.

Svarbu, įjungus šviesą, neuždengti akių.

Net jei kampe iš tiesų tūno monstras – tai reiškia, kad matai kažką, kas tau visai nepatinka, bet šviesoje tu gali tai įžvelgti. Gali įvertinti jo mastelį, pavojaus lygmenį, pagalvoti, kokią taktiką gali konkrečiai jam pritaikyti.

Ir kai situacija išaiškės, tu daugiau nebijosi. Ir galėsi toliau ramiai siekti savo tikslų.

Galbūt, jau laikas įjungti šviesą?

Savo vidinę šviesą.

Juk tamsa – tai tiesiog šviesos nebuvimas.

O tavo vidinė šviesa nušvies ir išorinę tamsą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

O juk gyvenimas – tai ir yra įkvėpimas! Įkvėpimas, kurio kartais mes tiesiog nepastebime.

O jei gerai pagalvosime?..

Juk mes galime matyti… Matyti visą spalvų įvairovę, saulėtekius, saulėlydžius, gamtos grožį, metų laikų kaitą. Matyti mylimus žmones – argi tai ne įkvėpimas?

Mes galime girdėti… Muzikos garsus, šiltus žodžius. Pirmą kartą pavasarį išgirsti vieversius – argi tai ne stebuklas?

Mes užuodžiame kvapus… Mamos pyrago ir kepamos duonos kvapą. Gėlių aromatą, pirmos besikalančios žolės kvapą, kai jos dar nesimato, o kvapas jau sklando ore. Tai nuostabu!

Mes galime pajusti prisilietimus… Paliesti medį, gėlę, paglostyti katiną arba šunį. Apkabinti mylimus žmones, apkabinti vaikus – argi tai ne laimė?

Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena mūsų gyvenimo akimirka – tai ir yra įkvėpimas… Tereikia truputį atidžiau į viską pažvelgti.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Taip norisi palinkėti mums visiems gyventi pasaulyje, kur bus mažiau priešiškumo ir daugiau meilės, kur žmonės brangins vienas kitą, o ne išnaudos, kur bus saugu mūsų vaikams, kur pagalba bus siūloma besąlygiškai ir priimama su dėkingumu, kur altruizmas taps norma, o ne ciniškas egoizmas.

Skamba lyg utopija, bet tai taip trokštama ir tikrai įmanoma, jei kiekvienas prie to prisidės.

Tiesiog norisi gerumo… Atsibodo idėja apie tai, kad išgyvens stipriausias, pasaulyje, kur kiekvienas tik už save. 

Tegul suklestės gėris, užaugintas visuotiniu gėrio siekiu. Šiandieniniame agresyviame pasaulyje tai ypač aktualu.

Padėka autorei! Pagal T. Marač esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Nenusimink.

Taip, vakarai bus vis tamsesni, o rūkas rytais – vis tirštesnis. Posūkis, ties kuriuo dar vakar prasidėjo kelias į namus, pavirs labirinto pradžia, o žemėlapio niekas tau neduos. Žibintai prisipildys lietaus vandeniu, ir taps labiau panašūs į akvariumus, nei į šviesos šaltinius.

Bet niekas – patikėk man – neužgesins tavo vidinės šviesos, net negalvok apie tai. Ir jei sugebėsi nuolat prisiminti, kad turi tokią nepaprastą dovaną, tuomet tapsi švyturiu šioje Žemėje.

Paklausyk.

Sienos, išaugusios greičiau iš baimės, nei iš betono ir plytų – iškreips žodžius, taps apribojimu prisilietimams. Viskas, kas buvo pasakyta, praeis kreivų veidrodžių karalystę prieš pasiekiant ausis to, kam tai buvo skirta.

Bet tai nesutrukdys vėl ir vėl ieškoti bendros kalbos. Kurti ją iš tylėjimo ir tylos, švelnumo ir vienybės. Ir sekti, kad šį kartą galimybė pakenkti nepakliūtų į pačią esmę.

Tęsk savo kelionę.

Nesivadovauk melu: „aš silpnas, aš nieko nesugebu”. Arba: „palauksiu, pasislėpsiu, ir viskas praeis”…

Bet ženk nors vieną žingsnį. O paskui dar vieną. Veiksmai virsta tikrove. Įžiebk ugnį. Saugok šilumą. Nupink iš džiaugsmingų dienų auksinių siūlų apklotą ir užmesk jį ant tamsios nakties, kuri apgaubė tavo miestą ir tavo širdį.

Negalvok apie tamsą ir baimę, nes greitai ateis aušra, sulauk jos.

Su mumis kiekvieną sekundę nutinka kažkas reikšmingo ir svarbaus, ir tai gali viršyti visą tavo įsivaizduojamą grožį ir didybę…

Ir kokia laimė, kad tu supranti, apie ką aš dabar kalbu.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !