Autorius: Ruvi

Pasaka apie angelus

Žiemą angelai visada pasibeldžia, prieš įeidami pro langą. Jie kruopščiai valosi kojas ant palangės, kabina paltą ant lango rankenos ir pastato aulinukus po radiatoriumi.

Angelai mėgsta sėdėti šalimais ant sofos, juokauti, šypsotis, valgyti sausainius arba džiuvėsėlius ir žiūrėti knygų paveiksliukus. O tu tuo metu, jei jau visai neturi ką veikti, gali sulopyti jų vilnones kojinaites.  

Angelų kojinaičių užkulniai taip pat sudyla. Jie tau ačiū nepasakys. Tiesiog plačiai nusišypsos, maudamiesi sulopytas kojinaites. O paskui demonstruos tau sulopytą užkulnį, žaismingai šokinėdami ant vienos kojos ir šypsodamiesi.

Angelai ateina vakarais, pučia į sušalusius pirštus ir labai džiaugiasi dideliu puodeliu karštos arbatos – o kaip gi, juk jiems visą dieną teko lipdyti snaiges rytojaus pūgai… Ir kartais tu užsnūsti trumpam, pabundi – o jų jau nėra. Langas rūpestingai uždarytas, vandens bala nuo atitirpusių aulinukų kruopščiai išvalyta, švarūs puodeliai surikiuoti šalia kriauklės, o visos knygos stovi lentynose. Nieko nuostabaus – juk jie angelai…

O vasarą dar įdomiau. Juk vasarą tiek darbų! Išpurtyti debesis nuo dulkių, atverti akis pienėms, o svarbiausia – nuspalvinti drugelius. Drugelius spalvina tik patys mažiausi angelai. Tai jiems tarsi spalvinimo knygelės. Angelai spalvina drugelius miniatiūriniais teptukais, o drugeliai tyliai juokiasi – juk teptukai kutena…

Vasarą vos praveri langą – o angelai jau čia. Atsisėda ant palangės, paduoda tau ramunes ir laimingą keturlapį dobilą, mataruoja kojomis ir glosto žvirblius, pasisodinę juos sau ant kelių. Žvirbliai prisimerkia, ir, rodos, tuoj-tuoj pradės murkti…

Angelai padeda žolei augti, trukteldami želmenėlius į viršų, pirštais atveria sustingusius pumpurus, kad lapai greičiau išvystų šviesą, ir barsto žiedadulkes į gėles. Dar vakar mačiau, kaip šalimais praskrido juokingas angelas, visas aplipęs žiedadulkėmis. Jis čiaudėjo taip, kad net strazdanos ant jo veido šokinėjo…

Dabar lyja. Langas atviras. Ant stogo priešais sėdi pasišiaušusi varna. O šalia stovi labai rimtas angelas su lietpalčiu ir guminiais batais ir laiko virš jos lietsargį. Iš čia man nelabai gerai matosi, bet man atrodo, kad varna šypsosi…

Padėka autorei! Pagal Evos Orlovskajos pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būtis kalba tyliai

Tai toks subtilus momentas – pastebėti būties palaikymą. Tiek šurmulio aplink, jog verta sustoti trumpam, kad išgirstume tylų šnabždesį to, kas savo rankose laiko mūsų gyvenimą.

Tai apjungia mūsų gyvenimo įvykius, tarsi nepaaiškinama nuojauta, kai lauki kažko nepaprasto, kai kažkas netikėtai paliečia tavo širdį šiltais žodžiais, kai viskas susiklosto nelauktai sklandžiai…

Tai ir “atsitiktinumų“ akimirkos – kai atsilaisvina vieta transporte arba parkavimo vieta automobiliui sausakimšoje aikštelėje. Ką jau bekalbėti apie autobusus ir traukinius, kurie “sulaukia“ tavęs vėluojančio, arba keleivis, kuris pasiūlo vietą prie lango lėktuve…

Tokie maži stebuklingi netikėtumai linksmu pulkeliu sukasi aplink mus kiekvieną dieną.

Taip, gali pasirodyti, kad to nėra, ir tie maži sutapimai visai nieko nereiškia. Bet būtent tokiu būdu būtis šnabžda mums: tu čia svarbus ir reikalingas… Štai taip paprastai, taip betarpiškai, lyg besiskleidžiantys pumpurai ar saldus pavasario oras, įvyksta tie atsitiktiniai susitikimai su brangiais žmonėmis arba momentai, kai viskas aišku be žodžių.

Pasaulis dažniausiai kreipiasi į mus be ugninių ženklų, be vaivorykštės su vienaragiu pievoje. Būtis kalba tyliai, šiltų ir jaukių atsitiktinumų kalba. Ir žinai, yra dar toks dalykas: kuo dažniau pastebi tą palaikymą – tuo daugiau jo yra tavo gyvenime…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš patylėsiu…

Aš patylėsiu, kai ateina laikas išklausyti.

Aš patylėsiu, jei mano žodžiai gali suklaidinti.

Aš patylėsiu, kai jaučiu pykčio proveržius.

Aš patylėsiu, kad vėliau nesigėdinčiau savo žodžių.

Aš patylėsiu, jei mano žodžiai gali kažką įžeisti.

Aš patylėsiu, kai tiksliai nežinau visų aplinkybių.

Aš patylėsiu, jei mano žodžiai gali pakenkti draugystei.

Aš patylėsiu, kai mano protas įaudrintas priešiškumo.

Aš patylėsiu, kai negaliu kalbėti taikiai ir ramiai.

…Gebėjimas patylėti dažnai vertingesnis, nei gebėjimas kalbėti…

Padėka autoriui! Pagal G. Rinpoče miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Išminties ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ne bausmė, o dovana

Kančioje nėra nieko vertingo. Nieko dvasingo. Nieko būtino. Kančia užgožia šviesiausius žmogaus jausmus, sukausto, panardina į pilką beviltiškumą. O ilgalaikė kančia moko tik nuolat kentėti.

Kančia – tai visada sielos šauksmas: taip gyventi negalima!

Kančia… tai panašu, lyg įeitum į tankų dygliuotą brūzgyną, skausmingai brautumeis per jį, bandydamas išeiti, tačiau net išėjęs iš jo, dar ilgą laiką gydytumei gilius įbrėžimus ir žaizdas, o užgydęs jas – pakliūtum į sekantį brūzgyną…

Taip, gyvenime gali būti objektyvių priežasčių kančiai, tačiau ji neturi būti nuolatinė ar ilgalaikė – mūsų psichika tam nepritaikyta, todėl ir bando rasti pateisinimą viskam, ką išgyvename, net jei tai absurdiška. Taip pradedame tikėti, kad kančia – “normali ir neatsiejama“ gyvenimo dalis.

Tačiau didžioji dalis kančios žmonijos gyvenime gali būti panaikinta, panaikinus jos priežastis – nuo globalių įvykių pasaulyje iki žmonių tarpusavio santykių. Atrodytų, paprasta: tereikia nesudaryti sąlygų kančiai…

Kančią sukelia tik negatyvūs reiškiniai, o kančioje negatyvumas vis auga ir plečiasi… Kančia sukausto, sutrikdo ir išderina mūsų sveiką nuovoką, pusiausvyros ir harmonijos pojūtį, pastūmėja neapgalvotiems ir neadekvatiems poelgiams, agresijai ir konfliktams.

O juk žmogaus dvasinė prigimtis, jo kūrybinis potencialas – beribiai: mes sukurti meilei, kūrybiniam bendradarbiavimui, begaliniam tobulėjimui, bendros gerovės kūrimui, išradimams, sveikai sąveikai su gamta ir visa gyvybe, meninei išraiškai, tyram džiaugsmui ir laimei…

Todėl jei ir yra kančioje prasmė – tai tik tame, kad suprastume, jog kančios neturi būti mūsų gyvenime. O jei žmonijos kančia globali, nuolatinė, ilgalaikė – reikia padaryti viską, kad būtų panaikintos jos priežastys. Tai liečia ir žmonių tarpusavio santykius šeimoje ir visuomenėje – juk visi negatyvūs, sukeliantys kančią reiškiniai turi priežastis.

Turime suprasti: gyvenimas – ne bausmė, ne “ašarų pakalnė’, ne “kančių keliai“. Mes galime ir turime gyventi taikiai, laisvai ir harmoningai. 

Gyvenimas – tai Kūrėjo dovana kiekvienam iš mūsų, nuostabi galimybė pažinti save, žmoniją, planetą ir visą gyvybę. Padovanoti pasauliui gražiausių žmogaus dvasinių savybių išraišką – mylėti, draugauti ir kurti visų gerovei. Tiesiog… laimingai visiems Gyventi 🙂 …  

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jei tau dabar sunku…

…Reikia judėti nežiūrint į nieką. Atlikti paprastus ir pasiekiamus dalykus.

Pakloti ryte lovą, valytis dantis ir pasivaikščioti su šunimi. Laistyti gėles, pamaitinti katiną, ruošti maistą ir plauti indus.

Kiekvieną dieną kažkas būtino ir pažįstamo turi palaikyti tave tavo gyvenime, neleisti tau atsigulti ir pulti į neviltį.

Pastebėti kiekvieną savo žingsnį: sugebėjai. Sugebi. Ir numoti ranka į tai, kad kiti šiame maratone tave aplenkė ir net neužduso. Dabar ne laikas lenktynėms.

Dabar reikia laikytis buities, įprastų smulkmenų, net jei jos dabar atrodo beprasmiškos. Jos susiuva suplyšusį gyvenimo audeklą, sulopo, sujungia.

Primena tau: tu kvėpuoji. Tu vaikštai. Tu kažką gali, tegul ir mažiau, nei anksčiau. Tu stovi ant žemės. Žemė tave laiko. Oras pripildo plaučius.

Pasaulis sugriuvo, bet ne visas. Ne galutinai. Planeta toliau sukasi. Kažkas liko. Ir tau reikia išsilaikyti. Reikia įsikibti. Sugrįžti.

Todėl kad patys sunkiausi laikai anksčiau ar vėliau praeis. Ir jei tu pasiduosi ir neištversi, tuomet nepamatysi, kad buvo likę, galbūt, visai nedaug. Visai visai nedaug – ir taptų lengviau…

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka “Kaip vaikas atkūrė taiką“

Kartą taikūs vienos planetos gyventojai paprašė vieno galingo burtininko, kad šis nutrauktų karus ir smurtą jų planetoje.

– Tai paprasta, – atsakė jis. – Aš sunaikinsiu visus ginklus, ir daugiau niekas negalės kariauti.

– Puiku! – apsidžiaugė žmonės.

Vienas mostelėjimas burtų lazdele, ir – viskas padaryta. Tris dienas viešpatavo taika, kol karingieji žmonės tuščiai ieškojo savo ginklų. O supratę, kad neteko jų negrįžtamai, jie pasigamino ietis iš jaunų medelių, ir… vėl pradėjo kariauti.

Kai ši liūdna žinia pasiekė burtininką, jis pasakė:

– Nesijaudinkite. Aš padarysiu taip, kad nebūtų jaunų medelių, ir tada daugiau niekas nekariaus.

Kelias dienas ieškoję ir nesuradę jaunų medelių savo ietims gaminti, karingai nusiteikę žmonės pradėjo versti didžiulius medžius ir daryti iš jų kuokas savo mūšiams. Bet burtininkas vėl mostelėjo savo lazdele, ir – nebeliko didžiųjų medžių.

Tuomet karingieji pradėjo gamintis kardus ir skydus iš metalo. Burtininkas panaikino ir metalą. Karingieji pasigamino svaidykles ir pradėjo svaidyti vieni į kitus akmenis. Teko burtininkui panaikinti ir akmenis.

Bet tuomet jau sunerimo taikūs gyventojai, o kaip gi kitaip – juk nėra medžių, nėra metalo ir akmens. Kaip dabar gyventi?.. Greitai neliks ir augmenijos, ir žmonės pražus net nekariaudami. Ne, tai netikęs sprendimas.

Sutriko ir pats burtininkas:

– Tiesiog neišmanau, ką dabar daryti. Aš negaliu panaudoti jėgos prieš pačius karinguosius, tai tikrai ne mano valioje.

Taikūs žmonės labai nusiminė.

Tačiau netikėtai į burtininką kreipėsi vienas mažas vaikas:

– Aš žinau, ką reikia padaryti! Tegul karingi žmonės akimirksniu pajunta tokį patį skausmą, kokį jie suteikia kitiems kariaudami. O jeigu jie suteiks kažkam džiaugsmo – tuomet ir patys patirs džiaugsmą. Ir tada niekas nieko neskaudins, nes tuoj pat pajus skausmą, todėl bus priversti sustoti.

Visi nutilo, pakerėti vaiko lūpomis ištartų žodžių išminties. O burtininkas nedelsiant įgyvendino vaiko idėją. Paskui jis sugrąžino medžius, metalą ir akmenis. Ir net ginklus, kuriuos žmonės labai greitai perdarė į darbo įrankius.

Nuo tos dienos šioje planetoje niekas nieko neskriaudė, nes tuomet tektų ir pačiam kentėti skausmą. Atvirkščiai: žmonės mielai padėjo vieni kitiems, nes jiems patiko jų patiriamas džiaugsmas. Ir pradėjo visi gyventi harmonijoje ir laimėje…

O jūs – ar gerai jaustumėtės tokioje stebuklingoje planetoje?

Bet jūs jau gyvenate tokioje planetoje. Čia taip pat veikia šis dėsnis: “kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Tik mūsų Žemėje, skirtingai nei toje, stebuklingoje, “atsiliepia“, deja, ne iš karto…

Todėl mes galime pajusti savo veiksmų pasekmes ir šiandien, ir rytoj, ir po mėnesio ar net po dešimties metų… Kaip gaila, kad atsiliepia ne iš karto!.. Tuomet ir mes gyventume stebuklingoje Žemėje…

Pagal R. E. Nadžemi pasaką iš “Šiuolaikinių alegorijų“, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kokie mes iš tiesų?

Šviesios sąmonės požymis – ne tik tame, kiek žmogus skleidžia dvasinės šviesos savo gyvenime, bet ir tame, kaip jis reaguoja į tamsą.

Meilė – ne tik tai, ką mes jaučiame, bet ir tai, ką mes skleidžiame aplinkiniams.

Ir jei norime suprasti, ar iš tiesų esame dvasingi – reikia atkreipti dėmesį, kaip mes elgiamės sunkiose situacijose, kaip reaguojame, kai kažkas prašo mūsų pagalbos, kaip elgiamės, kai matome kitų žmonių kančią.

Todėl stebėkime – kokie esame su savo artimaisiais, draugais ir kaimynais, kokie esame kritinėse aplinkybėse ar situacijose, kai nuo mūsų sprendimų priklauso kito žmogaus, o kartais ir daugelio žmonių likimai.

Dvasingumas – tai ne tik meditacijos, išminties knygos ar gražūs pokalbiai apie gėrį. Tai mūsų kasdieniniai veiksmai. Ir tai, kokie iš tiesų esame – parodo mūsų kasdieninių veiksmų rezultatai.

Būkime geri vieni kitiems – taip gimsta mūsų bendra gerovė, taip mūsų dvasingumas tampa regimu.

Parengė ruvi.lt

Meilės, taikos ir gerumo mums visiems 🙂 !