Autorius: Ruvi

Įvairių krizių metu visų svarbiausia – tai žmonės. Paprastas žmogiškas bendravimas.

Jei šalia jūsų yra tie, su kuo galima nuoširdžiai pasikalbėti, atsikvėpti, nubraukti ašarą be baimės būti atstumtam – tuomet jūs įveiksite bet kokius štormus. 

Ir esmė visai ne tame, kad drauge galima kažką pasmerkti arba nekęsti, ne.

O tame, kad galima pasidalinti savo jausmais – sumišimu, nesupratimu, liūdesiu, nusivylimu, nerimu, baime.

Pamatyti akyse priešais, kad tave – mato ir girdi.

Tu svarbus.

Ir sugrąžinti tą gerąją kibirkštėlę kaip atsaką – ir tu svarbus, reikalingas ir brangus man.

Saugokite save ir savus.

Ir kitus – taip pat saugokite.

Todėl kad kiti – ne svetimi, tiesiog šiuo metu jie skirtinguose „radiodažniuose”, ir dėl to jūs galite negirdėti vieni kitų.

Bet visiems vienodai svarbu viena – širdies šiluma, palaikymas, gerumas ir saugi erdvė.

Kurioje nesmerkia, neatstumia, kur nėra neapykantos…

Padėka autorei! Pagal U. Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Lapkritis – tai pauzė. 

Tiltas rūke. Ilgas miegas.

Žemė slepia gyvybę į šiltas rankoves, kad ji galėtų ramiai peržiemoti ir atsibustų pavasarį – saulės pasitikti.

Mes – kaip Žemė.

Mumyse daug gyvybės, bet dabar jai reikalinga ramybė. Šiluma. Saugumas. Karštas maistas. Pakankamai miego.

…O iš tiesų pačiame lapkričio dugne bręsta auksinis būsimo pavasario atspindys.

Neliesk jo savo dėmesiu.

Kaupk jėgas.

Viskam savo laikas.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mes matome žmones, bet nieko nežinome apie jų dramas, jų skausmą, nes žiūrime tik išorinius paveikslėlius. Ir labai retai – prisiliečiame prie jų gyvenimo istorijų.

Lygiai taip pat niekas nemato ir mūsų istorijų, mūsų pergyvenimų. Dažnai patys artimiausi žmonės, net būdami šalia, nežino, kas iš tiesų vyksta mūsų širdyje.

Todėl žmonės svetimėja, skaudina vienas kitą abejingumu, šaltumu, priešiškumu. Ir dėl to skausmo gyvenime dar daugiau.

Žinoma, gerai, jei žmogus sugeba pats viską įveikti. Bet būna įvairios aplinkybės. Kartais taip svarbu ištiesti žmogui ranką ir padėti atsikelti. Rūpestingai, nepažeidžiant jo orumo. Tiesiog paimti už rankų, sušildyti jo šaltus, nuo išgyvenimo kovų pavargusius pirštus.

Nuraminti, pralinksminti, tiesiai pasakyti arba duoti jam suprasti, kad jis svarbus, mylimas ir brangus…“Tu viską įveiksi, o jei ką – aš šalia“. Leisti jo išvargintai sielai pailsėti, kad atgautų jėgas ir tęstų savo kelią. 

Sakoma, kad Dievas – Visata, Dangaus Komanda, Angelai…- neturi kitų rankų ir širdžių, išskyrus mūsų. Aš tuo tvirtai tikiu ir su dideliu dėkingumu prisimenu tuos, kas pačiu laiku pasakė man keletą paguodos žodžių, apkabino, sušildė gerumu ir meile.

Be jų manęs nebūtų. Arba būčiau visai kitokia aš.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Rudeninis spalvų žaismas pamažu blėsta.

Dangumi plaukia žemi lietaus debesys, blunka po kojomis auksiniai medžių lapai, į šiltuosius kraštus skuba paskutiniai paukščių pulkai, oras kaime pakvimpa krosnies dūmais… O tamsoje taip jaukiai šviečia namų langai…

Ateina tamsusis metų laikotarpis, ir visi jį sutinka savaip.

Kažkam patinka pasivaikščiojimai po pilku dangumi, kiti su liūdesiu prisimena šiltas dienas, kažkas džiaugiasi vėsaus oro gaiva ir laukia pirmojo sniego, kažkas kepa pyragus, mezga šiltas kojines arba skaito knygas, o kiti su artimaisiais geria kvapnią vasaros žolelių arbatą…

Ir kokia bebūtų jūsų nuotaika dabar – tegul kiekvieno laukia jaukūs namai ir nuolat šildo tai, kas pripildo jūsų širdį tyliu džiaugsmu šį žvarbų lapkritį 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !