Autorius: Ruvi

Paprasti kasdieniniai stebuklai

Stebuklas ir yra tame, kad suprastume, jog kiekvienos dienos laimė – meilėje…

…Pabusti savo šiltuose namuose ir virti aromatingą kavą namiškiams; girdėti vaikų juoką; ieškoti naktį pamestos kojinaitės; girdėti kaimynų šuns lojimą; išgirsti gražios melodijos garsus; dėkoti gyvenimui už šį pasaulį; pirkti duoną, pasirenkant iš kelių rūšių, gaudyti liežuviu snaiges; kalbėtis su balandžiais ant mėgiamo tiltelio; eiti per sniegą šiltais batais, arba guminiais – per balas, žinant, kad neperšlaps, bet leis prisiminti save šešiametį; gėrėtis įsimylėjėliais, papuošusiais savimi pavasarinį miestą; pasigrožėti gėlėmis gėlių parduotuvių vitrinose ir saulės atšvaitais visur, kur tik jie atsispindi; rašyti eiles pakeliui.., ir kalbėti apie visa tai, nustojus slėptis nuo paties savęs…

Pagal Ija Latan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Beribė ir besąlygiška…

Meilė – tai nebūtinai jausmas tam tikram žmogui – tai būsena, charakterio ypatumas, kuris įtakoja žmogaus požiūrį į visą pasaulį, o ne tik į vieną meilės “objektą“.

Jei žmogus myli tik kažką vieną ir abejingas kitiems artimiesiems, tuomet jo meilė – ne meilė, o simbiotiška sąjunga.

Dauguma žmonių įsitikinę, kad meilė priklauso nuo “objekto“, o ne nuo jų gebėjimo mylėti. Jie įsitikinę, kad jei jie nemyli nieko, išskyrus “mylimą“ žmogų, tai tik įrodo jų meilės jėgą. Taip išryškėja  klaidinga nuostata, kurią anksčiau minėjome – fiksacija į “objektą“.

Tai panašu į žmogų, kuris nori piešti, bet vietoje to, kad eitų mokytis piešti, tvirtina, kad jis tiesiog turi atrasti vertingą natūrą, ir kai ją suras, jis pieš puikiai, ir tai įvyks savaime.

Tačiau jei aš tikrai myliu kažkokį žmogų – aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą.

Jei aš galiu kažkam pasakyti “aš myliu tave“, aš turiu gebėti pasakyti ir “aš myliu tavyje viską“, “tavo dėka aš myliu visą pasaulį“…

Mintys iš E. Frommo kūrybos

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Rudens gimtadienis…

Ruduo ateina nepastebimai, bet visada palieka savo ženklus. Tai gali būti žolėje nukritęs lapas, šalto vėjelio gūsis, paauksuotas žydras dangus. Pirmąją rudens dieną – savo gimimo dieną – jis dar žaidžia su mumis slėpynių.

O mes ieškosime jo ženklų, švęsime jo gimimo dieną. Bet ne triukšmingai, o tyliai ir truputį paslaptingai, lyg žvelgdami pro jo petį…

Autorius nežinomas

************

Rudenį vadina liūdesio sezonu. Aš nesutinku: tikras liūdesys ateina kartu su vasara, jei nėra su kuo dalintis saulės dosnumu.

Tegul šį rudenį bus truputį daugiau šilumos, supratimo – savęs ir mums brangių žmonių, truputį daugiau dėmesio ir tarpusavio palaikymo.

Ir jei širdyje yra šviesa – jokie debesys nebaisūs. Ir jei širdyje yra meilė, visada bus su kuo ja pasidalinti! O jei viduje tamsa, tuštuma ir vienatvė – tai nepriklauso nuo metų laikų.

Elčin Safarli

************

Visi rašo apie praėjusią vasarą…  O aš noriu palinkėti, kad vasara visada būtų su jumis puodelyje arbatos su pačių surinktomis žolelėmis, sudžiovintoje pievų gėlių puokštėje, rytinėje bandelėje su aviečių uogiene, mintyse-drugeliuose, kurios jau rikiuoja planus sekantiems metams…

Vasaros sieloje. Vasaros širdyje!

Autorius nežinomas

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nes jis ne vienas…

…Daugumos iš to, su kuo kasdien grumiasi vieni, kiti net nepastebi, nes jie turi artimųjų palaikymą. Jų pagalba – tarsi oras. Jis nematomas, bet, apgaubdamas, jis prisotina ir apsaugo.

Jei tave palaiko, tuomet visi šie nemalonumai: apkalbos, nuoskaudos, pretenzijos išsisklaido, kartais net nepasiekus tikslo. Jie kaip meteoritai, papuolę į atmosferą.

Žmogus su palaikymu kartais labiau nenugalimas, nei karys su šarvais. Nes jis ne vienas, už jo nematomas gynybos būrys.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Visiškai realūs…

Tu gyveni įprastą, kaip tau atrodo, gyvenimą. Gamini vakarienę, kuri planus savaitgaliui, džiaugiesi, kad atradai, pagaliau, balansą tarp darbo ir kažko asmeniško. Pamiršti jau, kad gali būti kitaip.

O paskui sutinki kažką iš jų – nesvarbu, ar triukšmingoje gatvėje, ar tiesiog prie savo namų slenksčio. Ir jauti, kaip pasaulis atgyja lotosu, mėlynąja paukšte, širdies švelnumu tavo krūtinėje.

Kokie jie gražūs: beprotiškas ironijos ir gerumo mišinys. Kaip jie atranda savyje jėgų eiti, net jei baisu, jei išmušti iš vėžių ir iš kojų. Neša savyje muziką, sapnus ir pasakas. Ir ne tik – neša! Atrodytų, kad jie iš to sudaryti, kaip kiti – iš kaulų ir odos.

Sugrąžina nukritusias žvaigždes ten, kur jos labiausiai reikalingos: į nusiminusių, bijančių tamsos širdis. Saugo gėles nuo skersvėjų, žodžiais sušildo tylėjimo šaltį, ir ne tiek laukia stebuklų, kiek patys mokosi sudalyvauti jų kūryboje.

Visiškai realūs… Tie, kas įjungia šviesą…

Padėka autorei! Tekstas iš projekto “Kit ne spi“, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Miniatiūros

Išmintingai kalbėti daug lengviau, nei gyventi tuo, ką kalbi. Todėl Rytuose yra posakis: “Koks tu iš tiesų esi šaukia garsiau už tai, ką tu kalbi“.

H. Inayat Khan

************

Tame mūsų laikų ir ironija, ir bėda – mus nuolat spraudžia į visokius šablonus, vietoje to, kad tiesiog būtume tuo, kas esame: žmonėmis… Juk sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, drugelis studijuotų instrukciją “Kaip tapti drugeliu“, arba kad obelis krimstų mokslus “Kaip tapti obelimi“…

Autorius nežinomas

************

Kai stengiamės būti savimi, eiti savo keliu, mes sukeliame daugeliui žmonių priešiškumą. Tačiau jei stengiamės nusileisti kitų norams, mes sukeliame priešiškumą patiems sau.

K. Pinkola Estes

************

Taip ir turi būti: dangus su žvaigždėmis, Žemė su gėlėmis, ir žmonės – su meile…

Tanajama Čiugeju

************

Nori sužinoti, kuo tu gali tapti? Tu gali apkabinti tą, kas verkia. Prajuokinti tą, kas pyksta. Atsisėsti ant suolelio šalia to, kas iš beviltiškumo sėdi vienas. Tu gali kažkam tapti visu pasauliu.

Gabriel Garsia Markes

************

Daugelyje iš mūsų gyvena laimės fantomas. Tai keistas, niekuo nepagrįstas tikėjimas, kuris laikosi ant trijų banginių-žodžių: “Viskas bus gerai“…

Emilija Osten

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kodėl vasara?

Ir kas žino, kodėl mes taip sunkiai atsisveikiname su vasara?

Paskutinė rudens diena skęsta šaltuose žiemos rūkuose. Atsisveikinimas su rudeniu tylus ir nepastebimas. Pilką liūdesį palaipsniui keičia griežtas baltumas ir siluetų ryškumas.

Paskutinė žiemos diena niekada nedovanoja vilčių ankstyvam pavasariui. Mes visada patys piešiame sau šią viltį.

Paskutinė pavasario diena – ne atsisveikinimas, tai nuojauta. Vasaros nuojauta. Ji gali būti įvairi. Kažkam – uodai ir musės, leipstantys nuo karščio miestai, kaitinanti saulė. Kažkam – besąlygiško džiaugsmo pojūtis, lengvas svaigulys nuo spalvų ryškumo, pojūčių ir jausmų. Paskutinė pavasario diena – tai nuojauta “Rytoj vasara!“  

Ir tik paskutinė vasaros diena sukelia nepaaiškinamą liūdesį. Ir mes bandome prailginti vasarą, išvažiuodami į šiltus kraštus. Mes prisimename, kokia trumpa (jau kelintą kartą!) buvo ši vasara. Ir vėl pradedame laukti kitos vasaros.

Gerai, kad ji kaskart sugrįžta…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kur tu esi?

Kur tu dabar esi, gerasis mano žmogau? Kas vyksta ten, kur tu esi? 

Ir aš dabar štai apie ką: ar tu matai gyvenimą? Kur iš tiesų tu esi?

Gal telefono erdvėje? O juk kartais jis būna ne tik geruoju Burtininku, bet ir laiko Ėdiku. O vasara, kuri dabar aplink tave, galbūt iš visos širdies nori kažką tau pasakyti. Arba ruduo, ar žiema, pavasaris…

Kur tu dabar esi? Apmąstymuose apie ateitį? O ji kuriama dabar, kaip namas iš atvežtų statybai medžiagų: kas yra, iš to ir statoma. Iš liūdesio, iš pykčio, tavo ateitis, ar iš gerumo akimirkų?

O juk štai jis, širdimi atskleistas atradimas: ten, kur tu dabar esi, ten gera. Ten, kur tavo širdis, ten gera.

Gera kvėpuoti gaivumu, kurį padovanojo praėjęs lietus. Kvėpuoji – ir atsigauni, jėgos grįžta, žvalumas, ištiesini nugarą, pakeli rankas į dangų. Ir jau debesys išsisklaido, saulė pasirodo, mirkteli ir pasislepia už neįtikėtinai gražaus debesėlio (ir kas ten juos piešia, tas nepakartojamas formas, koks nepailstantis Dailininkas?), ir vėl saulutė pasirodo, spinduliais apkabina. Gera… Gera stebėti šias slėpynes Kūrėjo pasaulyje…

Gera klausytis kaimo garsų. Štai gaidys gieda savo rytinę “pareigą“, žadina dieną, naujos energijos ateina, imsimės visi darbų. Draugiškai ir žvaliai, bendrai naudai..

Lengvi vėjo gūsiai dar nupurto nuo berželio likusius lietaus lašelius, šviesa slysta nuo vieno lapelio ant kito. Skrenda sau drugelis laisvoje erdvėje, ieškodamas sausos, gražios ir gėlėtos vietelės.

O štai karvutė eina pro šalį, mūkia, šaukdama savus arba perspėja šeimininkę, kad atvertų vartus ir vandens atsigerti kuo daugiau įpiltų.

Namuose artimi žmonės maloniuose rūpesčiuose tyliai šnekučiuojasi…

Štai jis – gyvenimas. Štai ji – stiprybė gyventi. Akimirkose.

Tame, ką matai. Tik atidžiai, savo širdimi. Tame, ką girdi. Tame, dėl ko šypsaisi. Arba tame, dėl ko verki nuo užpildančio iki kraštų nuoširdumo pojūčio.

Arba tame, kai skubi padėti. Arba kai ją, tą pagalbą, priimi ir matai: gerumas mūsų širdyse neišsenka, o sunkumuose jis dar ryškiau pasireiškia, tas mūsų gerumas. Jei tu drąsiai žvelgi į gyvenimą.

Ir tuomet nėra būtinybės gaišti laiką giliuose apmąstymuose ar telefonuose (na, nebent svarbūs darbai šaukia), kankintis abejonėse “o kas, jei…“ ir “o kas būtų…“

Prasmė – ji čia pat. Gyvenimo prasmė – pilnai atsiveria kiekvienoje akimirkoje.

Kartais vienas skrendantis pro šalį drugelis gali įkvėpti knygai, vaiko šypsena – svarbiam sprendimui, išgirstas nuoširdus pokalbis – geriems darbams.

Ir tu pradedi kelionę. Eini iš širdies į širdį. Kaip gali, kaip sugebi, kaip žinai, kaip jauti. Ir viskas. Viskas tau aišku. Ir dėl to lengva. Gera.

Tai kur gi tu dabar esi, gerasis mano žmogau? Kas vyksta ten, kur tu esi?

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tarp kasdienybės rūpesčių…

Jūs girdėjote daug pasakojimų apie atsiskyrėlius, apie vienuolynus kalnuose, kur žmonės pašvenčia savo gyvenimą Kūrėjui.

Mums diegė mintį, kad tie žmonės ypatingi. O kas, jei aš pasakysiu, jog ypatingi esate jūs?

Kiekvienas iš jūsų gyvena šiuolaikinio pasaulio rūpesčiuose, ir vis dėl to jūs gyvenate Kūrėjui.

Lengva eiti dvasiniu keliu, kai tu esi vienas, kai nereikia rūpintis vaikais, pagyvenusiais tėvais, ryte eiti į darbą ir spėti paruošti vakarienę visai šeimai.

Nereikia daryti iš kitų žmonių stabų už tai, kad jie parašė protingą knygą arba atvėrė savyje savybes, kurių jūs dar neatvėrėte savyje.

Iš tikrųjų tai jūs tas priešakinis būrys, kuris tarp kasdienybės rutinos ir daugybės rūpesčių nutiesia kelią į šviesą visiems, kas eina už jūsų.

Padėka autoriui! Pagal Venestiano esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !