Autorius: Ruvi

Vieniems tu būsi per didelis, todėl jie atidės tave vėlesniam laikui ir sugrįš, kai paūgės…

Kitiems tu būsi pernelyg mažas… Jų spaudimas kažkurią akimirką paveiks tave taip stipriai, kad tu bandysi greitai paūgėti ir net pradėsi trūkinėti per siūles, tačiau tai pavyks tik trumpam.

Kažkam su tavimi bus pernelyg karšta, kažkam – pernelyg šalta. Jie bandys įtikinti tave, kad tai tu kaltas, nes tavęs visada arba “pernelyg“, arba “nepakankamai“, tačiau visa tai kvailystės.

Tavęs bus pakankamai… Ir – pakaks tik tavęs, kai vieną dieną tu su kažkuo tiesiog sutapsi.

Ir… Kai tas “kažkas“ sutaps su tavimi…

Padėka autoriui! Pagal L. Lmoe esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Kaip smagu atrasti SAVO…

Savo kavinę, kur rytais verda pačią kvapniausią kavą ir kepa trapius kruasanus.

Savo apsirengimo stilių, kuris išreiškia mūsų vidinį pasaulį per rūbus, atspalvius, aksesuarus. Savo knygas, kurias vienija viena tema – tai gali būti fantastika, kelionės arba pasakojimai apie gyvūnus.

Mes laimingi, kai sutinkame bendramintį žmogų, su kuriuo galime dalintis ne tik įkvepiančiu džiaugsmu, bet ir sunkiais pergyvenimais. Laimingi, kai turime kampelį, kuriame mums gera – tai jaukūs tėvų namai, arba – pavėsinė miesto parke.

Mums patinka tam tikros gėlės, mes mėgstame labiau plombyrą, nei šokoladinius ledus ir važiuojame troleibusu, ignoruodami autobusą.

Kiekvieną minutę mes kažką renkamės.

Ir turime pilną teisę tokiems pasirinkimams…

Po vieną detalę, kaip dėlionę, mes surenkame SAVO pasaulį. 

Gražų. Ryškų. Unikalų.

Padėka autorei! Pagal K. Šustrova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartais taip būna: tu kalbi, daliniesi, aiškini pačią esmę – bet žmogus tiesiog negirdi. Kaip žirniai į sieną. Ir mes pajuntame apmaudą arba susierzinimą.

Arba, atvirkščiai: kažkas bando tau paaiškinti savo mintį, o tu klausai ir nesupranti, kodėl tai taip svarbu.

Kodėl taip yra?

Įsivaizduokime, kad mintys – tai tam tikra vibracija, o žodžiai – bangos. Kai du žmonės yra skirtinguose dažniuose, nesvarbu, kokią genialią idėją bandoma pateikti – ji tiesiog nebus priimta. Ne todėl, kad kažkas kvailesnis, bet todėl, kad nėra rezonanso.

Rezonansas yra, kai viena vibracija sutampa su kita. Galime tai palyginti su radijo bangomis kai ieškome radijo stoties – jei banga nesutampa, mes neišgirsime muzikos, tik triukšmą.

Ką gi daryti, jei nėra rezonanso tarp pašnekovų?

Pirmiausia – nebandykime kažko aiškinti, jei žmogus to nepriima. Neeikvokime energijos įrodymams – esmė to, kuo norime pasidalinti, atsiveria tiems, kas tam pasirengęs. Bendraukime su žmonėmis, su kuriais yra rezonansas – kai “dažnis“ sutampa, bendravimas yra natūralus ir lengvas.

Mes visada sutinkame žmones, su kuriais sutampame ir suprantame vieni kitus. Na, o tie, su kuriais nesutampame – tiesiog praeis pro šalį. Tai normalu.

Nesilaužkime į užrakintas duris. Atverkime savo! 

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žmogaus mintis, įsitikinimas, tikėjimas iš tiesų daro stebuklus.

Aš asmeniškai pažįstu žmones, kurie pasveiko, o taip pat įveikė ir depresiją, naudodami placebo.

Jie tiesiog nuoširdžiai tikėjo, kad tai “stebuklingas vaistas“. Tas tikėjimas juos įkvėpė, jie buvo įsitikinę, kad su kiekviena tablete jie tampa vis sveikesni. Ir iš tiesų tai jautė. O galiausiai ta visiško pasveikimo nuojauta juos ir gydė.

Mes tiesiogine prasme veikiame savo būsenas. “Kiekvienam – pagal jo tikėjimą“. Tiki, kad pasveiksi – taip ir bus. Ir atvirkščiai. Bet kuris tvirtas įsitikinimas sako “taip“ tikrovei ir ją formuoja.

Ir taip viskame, tai veikia visose gyvenimo sferose.

Todėl taip svarbu atkreipti dėmesį į savo mintis ir įsitikinimus. Būtent jie ir kuria viską, kas yra mūsų gyvenime – viduje ir išorėje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jei jūs papuolėte į sunkią, pavojingą situaciją, jei užgriuvo problemos, jei reikia pastangų išsigelbėjimui, o jėgų tam nėra, tuomet reikia užduoti sau klausimą. Gelbėjantį vilties klausimą.

Ne, nereikia klausti: “už ką man tai?“, “kur mano klaida ir kaltė?“, “kodėl tai įvyko?“ – tokie klausimai sunkioje situacijoje niekaip nepadės.

Kai jūs bandote išlipti iš duobės, ir stengiatės iš visų jėgų, – reikia štai ko paklausti: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ – tai vienintelis teisingas klausimas-būdas gauti energijos ir jėgų antplūdį sunkioje situacijoje. Tai būtent tas klausimas, kurį reikia sau užduoti.

Sunkiose ir nepakeliamose situacijose nesimato prošvaistės. Atrodo, kad taip bus visada. Nėra minčių apie gerą ateitį. Žmogus gyvena savo kančioje, kaip kankinimų kameroje.

Gelbėjantis Vilties Klausimas: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“ pirmiausiai reiškia, kad iš čia galima išlipti. Nusipirksiu kažką, apie ką seniai svajojau, apkabinsiu mylimą žmogų, įsigysiu šuniuką, vyksiu prie jūros, eisiu į kiną, patogiai įsitaisysiu minkštoje sofoje su puodeliu arbatos, užsisakysiu kavinėje karštų kruasanų, susitaikysiu su broliu ir į žvejybą su juo nuvažiuosiu…

Ką norite, tą ir įsivaizduokite. Net jei jūs esate audros epicentre arba smėlingoje dykumoje. Net jei jus persekioja ar užpuolė. Net jei jus liga prikaustė lovoje. Užduokite sau šį klausimą: “Ką aš padarysiu, kai išlipsiu iš čia?“

Ir atsiras jėgos. Mes pamatysime arba apčiuopsime išeitį išsigelbėjimui. Arba ištempsime, kol pagalba ateis. O paskui išlipsime ir padarysime tai, ką numatėme. Arba nepadarysime – tai jau nebus svarbu. Svarbiausia – išlipti iš pavojingos situacijos. Svarbiausia – atsiras jėgų išgyventi ir gyventi.

Todėl kad negandos neamžinos; ir galima tikėtis išsigelbėjimo. Gelbėjantis Vilties Klausimas suteikia jėgų, kai visi resursai pasibaigia. Suteikia galimybę sutelkti dar truputį pastangų ir kantrybės. Ir išsigelbėti…

Padėka autorei! Pagal A. Kirjanova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !