Autorius: Ruvi

Tikėjimas žmogumi

Žmonės, kurie tiki jumis labiau, nei jūs patys – ir yra patys artimiausi žmonės.

Tikėjimas žmogumi gali ištraukti jį iš pačio giliausio dugno ir padovanoti jam sparnus skrydžiui. Tikėjimas gelbėja gyvenimus. Tikėjimas keičia jūsų minčių ir žingsnių eigą.

Tikėjimas – stipriausia jėga, kuri gali pažadinti kito žmogaus valią ir dvasią. Tai tikėjimas, grįstas matymu žmogaus tokiu, kokiu jis gali tapti. O pakilti skrydžiui gali tik įkvėptas žmogus, kai šalia yra tie, kas suteikia palaikymą, padrąsinimą ir pasitikėjimą savimi.

Išmintingi žmonės niekada nežemins jūsų orumo, atvirkščiai, jie sustiprins jūsų tikėjimą, kad jūs galite viską. O visi kiti – tai tarsi akmenys, kurie ketina nutempti jus žemyn, nepraleidžiantys progos vėl ir vėl priminti jums, kad jūs esate niekas.

Kai jūsų sielą pasieks ilgai lauktas permainų vėjas – nekreipkite dėmesio į akmenis, laikykitės užsibrėžtos krypties kartu su tais, kas tiki jumis.

Jų žodis – tai pats tyriausias ir tikriausias jūsų galimų aukštumų matymas. Tų aukštumų, kurias matote ir jūs, jei tik būtų pašalintas visas slegiantis sunkumas, kuris trukdo jums pakilti.

Padėka autorei! Pagal Anželika Hoffman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Tapkite dvasiniu sodininku…

Tapkite dvasiniu sodininku – pirmiausiai sau, o paskui ir kitiems. Ugdykite savyje vidinę jėgą, išmintį ir kantrybę, kad vieną dieną pasidalintumėte su tais, kas ieško savo kelio.

Nelaukite idealių sąlygų ar pilnos harmonijos. Tas, kas kelyje, gali suteikti palaikymą ir kitiems. Jūsų buvimas šalia, jūsų atvirumas ir nuoširdumas daug vertingesnis, nei išaukštinta guru didybė.

Kiekvienas iš mūsų gali tapti dvasiniu sodininku. Tai žmogus, kuris pasėja kitame žmoguje sąmoningumo sėklą – visai mažą, kuri vieną dieną užaugs ir išsiskleis nuostabiais žiedais. Tai ne vaidmuo ir ne misija. Tai savitarpio pagalba.

Ir jūs tai darote ne todėl, kad siekiate susireikšminti ar valdyti, o todėl, kad negalite kitaip. Bet atminkite: jūs tik pasėjate sėklą, jūs negalite priversti jos augti, negalite apsaugoti nuo vėtrų.

Ar sugebės žmogus pats ją užauginti? Ar turės kantrybės ir jėgų ją laistyti, prižiūrėti ir sulaukti žiedų? Tai jau jo kelias.

Kai jūsų prašo pagalbos, dalinkitės tuo, kuo galite, tuo, kas jums padėjo. Geranoriškai. Sąžiningai. Jūsų žodžiai gali tapti kelrodžiu, bet neturi tapti pančiais. Nepriekaištaukite kitiems, jei kažkas nesigauna. Viskam savo laikas.

Tiesiog pasėkite tą išminties sėklą. Ir paleiskite. Jūs padarėte tai, ką galėjote. Jūs padovanojote pasauliui savo nuoširdumą, savo ryžtą padaryti jį geresniu ir šviesesniu.

Tapkite dvasiniu sodininku. Sėkite išminties ir meilės sėklas pirmiausiai savo gyvenimo sode, o paskui – dalinkitės jomis ir su kitais…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Iš mažų džiaugsmo lašelių

Laimė – tai kuomet žinai, kad tavo artimieji ir draugai yra sveiki. Laimė – kai pirmą kartą išeini iš namų po ilgos ligos. Laimė – kai susitinki su draugais ir eini pasivaikščioti po mylimą miestą. Laimė – tai kuomet šypsaisi mylimam žmogui ir pagauni atsakomąją šypseną. Laimė – tai skanus maistas ir gera knyga, drėgna šuns nosis ir karšta vonia, saulės blyksniai ir monotoniškas lietaus barbenimas…

Laimė slypi mažuose dalykuose, kurie dovanoja pakilią nuotaiką čia ir dabar. Ji visur ir visada, tai maži džiaugsmo lašeliai, kurie kaupiasi į laimės vandenyną. Būtent jie turi prasmę, būtent jie suteikia galimybę pasakyti: “O gyventi vis dėl to gera!“…

Padėka autoriui! Pagal O. Roj esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių laimės akimirkų mums visiems 🙂 !

Vidinė laisvė

Jei matuosime savo vertingumą per svetimų nuomonių prizmę, galime visą gyvenimą blaškytis, ieškodami nuolatinio pritarimo.

Aplinkinių nuomonė – kaip vėjas: šiandien jis švelniai paliečia veidą, o rytoj – gali nublokšti. Tačiau žmogus, kuris pasitiki savimi, o ne svetimais vertinimais, turi tvirtą atramą, kurios negali palaužti jokios audros.

Pagyrimas gali įkvėpti, smerkimas – išsekinti, bet nei viena, nei kita neturi tapti savivertės matuokliu. Kai vidinis kompasas nukreiptas į tiesą, o ne į aplodismentus, nerimas išnyksta, o jo vietoje užgimsta tikroji laisvė.

Vidinė harmonija – tai ramybė širdyje, net jei aplink skamba tūkstančiai balsų.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vadinkime viską savo vardais

Jei į indelį su užrašu “Cukrus“ įpilsime druskos, ji dėl to netaps saldi. Orientuodamasis į tokį užrašą, tu sugadinsi visus patiekalus. Ir stebėsies – kodėl? Juk kitiems gaunasi pagal tokį patį receptą…

Kartais tam, kad įvestume tvarką gyvenime, reikia viso labo pavadinti daiktus savo vardais. Ir viskas pasidaro aišku. O žmonės dažnokai painioja sąvokas. Pakeičia vieną kitu, ir gaunasi nežinia kas.

Juk gerumas – tai reiškia nebūti abejingu, o ne siekis būti patogiu visiems, ne pataikavimas ir tylėjimas, perpintas su baime nepatikti ir neįtikti.

Meilė – tai gilios simpatijos ir švelnumo jausmas, o ne baimė likti vienam ir ne sėkmingas sandėris. Ne investicija su garantijomis, ne nupirktas draudimas.

Ir refleksija, savęs stebėjimas – tai sąmoningas poelgių ir įvykių apmąstymas, o ne begalinė savigrauža iki kraujuojančių sielos žaizdų.

Refleksijos dėka gyvenimas keičiasi į gerąją pusę, o dėl savigraužos iš jo belieka nuolaužos ir žaizdos.

Padėka autorei! Pagal Sigita Ulskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jis kalba su mumis tyloje

Mes įpratome galvoti, kad permainos turi būti triukšmingos. Kad praregėjimas – tai ryškus blyksnis. Kad svarbūs įvykiai kupini dramų ir audringų emocijų.

Tačiau patys giliausi suvokimai vyksta tyloje, kai tu lieki akis į akį su savimi, kai galvoje nutyla chaosas ir viduje lieka aiškumas. Kad tą aiškumą išgirstume, reikia turėti drąsos pasilikti tyloje.

Be blaškymosi. Be bėgimo. Be bandymo užimti save kažkuo išoriniu. Tokiais momentais tu nustoji bėgti nuo savęs, protas nutyla, ir viduje atsiranda erdvė tiesai.

Gyvenimas kalba su mumis pašnibždomis. Bet išgirsti jį galima tik tyloje.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai nežinai, bet žinai

Intuicija – tai mūsų sielos navigatorius, mūsų gyvenimo žemėlapio kelrodis.

Intuicija labai veikia savitai – kai tu nežinai, bet žinai. Žinai todėl, kad jauti. Žmonės atpažįsta viską per pojūčius: jie jaučia melą, blogį, žiaurumą, apgaulę.., o taip pat ir – meilę, tiesą, gėrį… Ir tai ne intelekto žinios, jie žino todėl, kad tai jaučia.

Kai kažkas vyksta ne taip, jūs tai pajuntate, tai rezonuoja kaip disonansas, kurio jūs kartais negalite paaiškinti. Lygiai taip pat jaučiate ir pozityvumą – tai jumyse sukelia šiltus jausmus, įkvėpimą. Arba kai reikia priimti kažkokį sprendimą, jūs pajuntate – kaip tam tikru atveju yra teisinga. Tai intuicija.

Aš daug kartų aš girdėjau, kaip žmonės sakė: “Mano gyvenime įvyko… (tas ir tas..), ir širdies gilumoje aš žinojau, kad taip ir bus, aš tai nujaučiau…“ Žmonės visada viską nujaučia, bet ne visada atkreipia į tai dėmesį. Nes tai pojūčiai ir jausmai, tai tarsi tylus šnabždesys, kurį taip dažnai užgožia proto balsas…

Intuicija visada numato, nurodo arba perspėja, siunčia įvairius ženklus ir signalus, tereikia juos išmokti atpažinti ir jais pasitikėti. Todėl dažniau stebėkite, klausykite, pajuskite – tai padės jums pasirinkti teisingą kryptį gyvenime.

Gyvenime nieko nevyksta atsitiktinai. Nepasiklysti, nenuklysti ir nesuklysti visada padeda intuicija.

Jūsų intuicija – jūsų patikimas kelrodis.

Padėka autorei! Pagal L. Gonsales esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kad pasitiktum pavasarį…

Visa gyvybė, kiekvienas organizmas turi savo ciklus, savo metų laikus. 

Kartais atrodo, jog apėmė apatija, anabiozė, ir tu nematai išeities. O jei ir matai, tai neturi jėgų net pajudėti.

O paskui – viens! – ir viskas keičiasi. Pabundi – ir gieda pavasario giesmes paukščiai, čiurlena šaltiniai, šviečia šilta švelni saulė, pražysta sodai…

Žinoma, tai niekaip nesusiję su gamtos sezonais. Tai susieta su tavo asmeniniu sezonu. Tai gali būti tavo asmeninė žiema kalendorinio vidurvasario metu, o gali būti ir tavo pavasaris pačio šalčiausio metų mėnesio metu.

“Pažvelkite į medžius. Gali atrodyti, kad šią akimirką jie miršta, tačiau iš tiesų jie tiesiog atgimsta, ir po poros mėnesių vėl sužaliuos“. (Tao Porčon-Linč).

Ir mes lygiai taip pat atgimstame, net kuomet atrodo, kad gyvenimas sustingo ir sustojo. Tai didžiausia iliuzija.

Tiesiog dabar tu, galbūt, išgyveni savo asmeninę žiemą.

O tai reiškia, jog tu kaupi jėgas, kad galėtum oriai pasitikti pavasarį.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Tai pavasarinis atgimimas…

Pavasaris nutraukia apklotą nuo žemės (kelkis, pabusk!), ir nuo mūsų, panašu, taip pat.

Pavasaris pažadina, išjudina mumyse kažką, kas buvo paslėpta, kas miegojo iki tam tikro laiko ir saugojo mūsų ramybę.

Kažkas tuo džiaugiasi, neria į gaivinantį srautą, plaukia laimingas ir švenčia.

Kažką baugina tai, kas bunda širdyje – todėl stengiasi tai vėl užslopinti, paslėpti, uždengti. 

Kažkas stovi sutrikęs, ir, žvelgdamas į akvarelinį balandžio dangų, bando suprasti, kas gi įvyko. Kas pabudo viduje? Iš kur tas keistas nerimas? Prieš gera ar ne? 

Aš noriu pasakyti ir vieniems, ir kitiems, ir visiems – viskas tvarkoje. Ir tai, kas pabudo, jūsų nesugriaus.

Tai tiesiog gyvenimas.

Taip, pavasaris išryškina viską, kas buvo šešėlyje. Ir tokiu būdu, ko gero, suteikia mums galimybę pažvelgti į kažką, į ką žiūrėti nenorėjome. Ir, galbūt, kažką svarbaus pakeisti.

Pasinaudoti tuo ar ne – tai jau mūsų valioje.

Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !