Author: Ruvi

Meilė ar prisirišimas?

Dažniausiai tapatiname prisirišimą su meile. Skirtumo paprastai neįžvelgiame, nes trokštame būtent prisirišimo. Jis vilioja tuo, kad suteikia saugumo jausmą, izoliuodamas mus nuo išorinio pasaulio. Mažybiniai vardai, savo sukurta kalba, ritualai ir nuostatos suteikia žmonėms “neįveikiamos tvirtovės“ jausmą. Bet.. šis meilės stiprinimo būdas yra itin apgaulingas, nes pagrįstas reikme, todėl tėra išplėtotas ego.

Švelniausia prisirišimo forma – troškimas būti su tuo žmogumi, kuris yra mums ypatingas. Kraštutinė forma – visapusiškas savinimasis, kai žmonės stengiasi visiškai užvaldyti vienas kito kūną ir sielą. Jei pajėgiame suvienyti savo ir kito žmogaus egoizmą, tai suteikia saugumo jausmą ir pateisina savanaudiškumą, nes tuomet egoizmas yra kaip tik tai, kuo dalijamės. Tai egoistų sąjunga, kur prisirišimas laikomas normaliu reiškiniu.

Jei prisirišimas sutvirtintų meilę ir santykius, žmonės būtų laimingi vien dėl to, kad susituokė. Tačiau tai neįvyksta, nes vien prisirišimas nėra tikrasis ryšys. Tam tikru požiūriu santuoka gali suteikti saugumo, bet dažniausiai žmonės pasijunta priešingai – suvokia, kad santuoka teatnešė dvigubą rūpesčių naštą vietoj išsvajotos nesibaigiančios meilės ir harmoningų santykių.

Kaip išsaugoti meilę sutuoktiniams, nepasiduodant vien tik reikmėms ir prisirišimui? Tam reikia išsaugoti būseną, vadinamą neprisirišimu. Tai gali pasirodyti kaip abejingumo sinonimas, tačiau iš tiesų neprisirišimas yra laisvės būsena, kuri išsaugo ir stiprina mūsų meilę vienas kitam. Mes leidžiame vienas kitam tiesiog būti savimi, kas parodo didžiausią rūpestį.

D.Chopra teigia: “Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego; meilė – tai neprisirišimas, kurios šaltinis yra dvasia. Kuo labiau jūs neprisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti. Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės“. Šeimos santykių nepagerinsime ir nesustiprinsime vien manipuliuodami emocijomis, vaidindami paviršutinišką meilės spektaklį.

Malonumas, kurį suteikia bet koks išoriškas prisirišimas – prie pinigų, galios, kito žmogaus – gali ilgainiui virsti skausmu. Dvasiškai mus sukausto tiek malonumas, tiek skausmas. Šalia prisirišimo visada eina kontrolė, kuri yra spaudimas. Mes visi esame laisvi ir mūsų širdyje kyla maištingi impulsai, kai kas nors mėgina mus kontroliuoti. Sąvoka “kontroliuoti“ yra prisirišimo sinonimas, tuo tarpu “leisti“ – neprisirišimo sinonimas..

Jei mes leidžiame, mes paleidžiame kitą žmogų būti laisvu su meile. Jei kontroliuojame – užuot išlaisvinę, supančiojame kitą žmogų savo įpročiais, įsitikinimais ir lūkesčiais. Ar galima laimė ir meilė, būnant supančiotu? Žinoma, ne. Kontroliuodamas ego išsprendžia baimės problemą. Anot D.Chopros, jeigu mes savo elgesiu linkstame kontroliuoti, vadinasi, mūsų pasąmonę veikia vienas iš scenarijų: mes bijome, kad mus atstums; arba baiminamės, kad nepasiseks; arba mes bijome, nes manome, kad esame neteisūs; ar bijome pasirodyti bejėgiai; ar net bijome, kad mūsų nesunaikintų..

Nė vienas iš šių nuogąstavimu nereiškia, kad esame silpni ar blogi. Tokios baimės apima dažną, tačiau tik tie, kurie atsisako pripažinti savo vidinius nuogąstavimus, stengiasi įveikti savo baimes, griebdamiesi kontroliuoti kitus. Deja, bet kontrolė neišsprendžia giliai po ja slypinčio nesaugumo jausmo. Priešingai, kontrolė baimes tik sustiprina. Taigi, prisidengę meilės vardu, tokiu atveju griebiamės elgesio, kuris neturi nieko bendro su meile.

Klinikinėje psichologijoje kontrolei priskiriama nemažai elgesio stereotipų. Tai perfekcionizmas, užsispyrėliškas savo nuomonės laikymasis, netolerancija, įkyrus rūpinimasis kito poreikiais, nusivylimas neišsipildžiusiais lūkesčiais, nerealistiškų lūkesčių puoselėjimas, savininkiškumas, godumas, polinkis pykti, kai nepritaria arba prieštarauja. Kaip matome, tai ištisas spektras tokių elgesio modelių, kurie daugeliui atrodo normalūs..

Todėl dauguma asmeninių santykių klostosi būtent pagal tokį modelį. Tarsi iš meilės vienas žmogus prisiima galią, o kitas jos atsižada. Bet, užuot tapę artimesni, žmonės ima jausti, kad tarp jų atsiveria dar didesnė praraja, nes tas, kurios valdo, jaučiasi kaltas. O tas, kuris paklūsta – piktinasi, kol pagaliau pradeda maištauti.. Ar tai gali būti grįsta meile?..

D.Chopra sako: “Meilė palieka laisvę jūsų mylimam būti savimi, skirtis nuo jūsų. Prisirišimui reikia, kad būtų prisiderinama prie jūsų poreikių ir troškimų. Meilė nekelia jokių reikalavimų. Prisirišimas reikalaute reikalauja.. Meilė nusidriekia už dviejų žmonių ribų. Prisirišimas stengiasi išskirti du žmonės iš viso pasaulio“ .. Meilę slopina troškimas savintis ir kabintis į kitą žmogų. Įžvelkime skirtumą tarp gilaus dvasinio ryšio – besąlygiškos meilės ir ego žaidimų 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote? 🙂

Receptai nuotaikai kelti :)

Nuotaika – mūsų kasdienybės fonas, suteikiantis elgesiui toną, kuris padidina arba sumažina mūsų jėgas, o per ilgesnį laiką gali įtakoti ir sveikatą. Visi žinome, kad nuotaika daugiau priklauso nuo žmogaus vidinės būklės, nei nuo išorės įvykių. Nuotaikos niuansai taip pat tiesiogiai priklauso nuo turimos energijos kiekio ir nuo kūno atsipalaidavimo lygio.

Žmogus, vengdamas nemalonių nuotaikos protrūkių, sugalvoja daugybę būdų, kaip reguliuoti ir išlaikyti optimalią savijautą. Kiekvienas iš mūsų nesąmoningai bando daugelį kartų per dieną atstatyti energiją ir atsipalaiduoti. Pasirąžymas, kavos ar arbatos pertraukėlės, bendravimas, pašnekesiai ir kiti prasiblaškymo būdai išvaduoja mus nuo monotonijos ir įtampos.

Psichologai padarė labai įdomius tyrimus, norėdami išsiaiškinti – ką žmonės daro, kad įveiktų niūrias nuotaikas.

Gautus apklausos duomenis jie suskirstė į šešias grupes:

– Pirmoji, didžiausia grupė – aktyvus nuotaikos valdymas. Jai priskiriamos specialios atsipalaidavimo technikos, mažinančios įtampą ir suteikiančios energijos – meditacijos, vizualizacijos, masažai, taip pat fiziniai pratimai. Šiai grupei priskiriama ir išsami kylančių problemų bei jų priežasčių analizė.

– Antroji grupė – dėmesio nukreipimas į kitas veiklos rūšis. Įtempto darbo metu per pertraukėles arba viską užbaigus, trumpam pakeičiama aplinka – pasivaikštoma, arba paklausoma patinkančios muzikos, paskaitoma kažkas malonaus ar juokingo, arba išsimaudoma duše, ar atsigeriama kavos ar arbatos. Kai kurie žmonės prablaško dėmesį ir paprasčiausiais namų darbais – indų plovimu ar tvarkymu 🙂 ..

– Trečioji grupė – pasyvus geros nuotaikos išlaikymas. Tai filmų ar televizijos laidų žiūrėjimas, skanus valgis, taip pat poilsis ir miegas.

– Ketvirtoji grupė – emocinis išsiliejimas. Žmonės ieško paramos, kai jiems liūdna ir sunku – išsipasakoja draugams ar artimiesiems. Išsikalbėjus pasidaro lengviau, be to, galime sulaukti protingų patarimų 🙂 . Čia taip pat priskiriamas ir kūrybinė veikla, kai mūsų kūrybinis polėkis pakilėja dvasią.

– Penktoji grupė – atsiribojimas nuo to, kas kelia įtampą. Vengimas asmenų, kurie žeidžia, o taip pat situacijų, kurios kelia įtampą. Kartais toks atsiribojimas padeda pamatyti viską iš šalies ir rasti geriausius sprendimus.

– Šeštoji grupė – įtampą mažinančios priemonės. Tai psichiką aktyvinantys vaistai, alkoholis, tabakas ir.. seksas. Apie vaistus, tabaką ir alkoholį žinome – tai laikinas efektas. Seksas – jei tai tik priemonė be jausmų.. patys spęskite 🙂 ..

Žmonės ieško įvairių būdų pakelti nuotaiką. Intuityviai jaučiame, kad slogi nuotaika yra mus ardanti ir išbalansuojanti būsena. Per jėgą neįmanoma pakeisti negatyvių minčių pozityviomis, nes mąstysenai keisti reikia laiko ir noro. Todėl dažniausiai kiekvienas žmogus intuityviai ieško to, kas tinka tik jam – juk esame visi skirtingi 🙂 .

Dėkoju Bagirai už laišką ir pasiūlytus nuotaikos pakėlimo būdus 🙂 . Pradėsime nuo geros nuotaikos maisto: tai maistas, kuriame daug B grupės vitaminų – riešutai, morkos, obuoliai, abrikosai, bulvės, petražolės, kopūstai, svogūnai, česnakai, pomidorai, burokai.. Tonusą kelią ir prieskoniai: imbieras, kvapusis bazilikas, raudonieji ir juodieji pipirai, cinamonas ir rozmarinas. Energijos suteikia ir bananai, kiviai ir citrusiniai vaisiai, taip pat erškėtrožių, šaltalankių ir šermukšnių uogos.

Siūlomos ir arbatos, kurios suteikia žvalumą. Tai imbiero arbata su citrina: užplikome kelis gabaliukus imbiero (10-20gr) puodeliui, įdedam truputį mėtų, citrinos. Pasaldiname medumi ir gauname nuostabų natūralų energetinį gėrimą, kuris tonizuoja ir žvalina. Kas nemėgsta imbiero, gali rytais išgerti vaistažolių arbatą, kuri puikiai išsklaido liūdesį: lygiomis dalimis sumaišomos pipirmėtės, melisos, jonažolių lapai bei valerijono šaknys. Užplikome stikline verdančio vandens, uždengiame, po 15 minučių nukošiame ir išgeriame.

Nepamirškime ir žvalinančių vonių, kiekvienas lengvai galime paruošti jas namuose. Mėtų vonia – du šaukštus mėtų užplikome litru verdančio vandens, 10 minučių palaikome, nukošiame ir supilame į vonią. Citrinų vonia: supjaustome didelę citriną plonais gręžinėliais, užpilę šiltu vandeniu palaikome porą valandų, nukošiame ir supilame į vonią. Spygliuočių vonia: į vonią pilame du šaukštus spygliuočių ekstrakto ir pagulime kelias minutes. Spygliuočių ekstraktą gaminame taip: kelias spygliuočių šakeles su spygliais ir kankorėžiais, užpylę dviem litrais vandens, paverdame pusvalandį. Paskui ekstraktą paliekame prisitraukti kelioms valandoms ir nukošiame. Vonioms naudokime natūralias priemones, tuomet jos tikrai paveiks žvalinančiai 🙂 .

Bagira primena ir biologinius ritmus ir su jais susijusius energijos svyravimus. “Vyturiams“ aktyvus periodas – nuo 8 iki 13 valandos, o “pelėdoms“ – nuo 16 iki 19 valandos. Maždaug nuo 13 iki 16 valandos visi mes jaučiamės vangūs – tai organizmo jėgų atgavimo laikas. Siūloma savo biologiškai aktyvų laiką išnaudoti sudėtingesnių klausimų ir užduočių sprendimui, o mažiau aktyviam laikui palikti lengvesnius darbus arba skirti poilsiui 🙂 .

Kartais apsnūstame dieną – ne vietoje ir ne laiku 🙂 .. štai kaip siūloma išblaškyti apsnūdimą: minutę stipriai, bet švelniai, patrinkime ausų spenelius. Arba keletą minučių šepečiu pamasažuokime galvą. Dar vienas būdas – pasimasažuokime pečių liniją, darydami judesius iš apačios į viršų. Gerai suaktyvina kraujotaką kojų pirštų judinimas ar trynimas. Taip pat delnų trynimas – juose daug biologiškai aktyvių taškų.

Priemonių ir receptų žvalumui ir nuotaikai kelti tikrai daug, belieka pasirinkti mums tinkantį, viskas mūsų rankose 🙂 .. Gal turite savų išbandytų būdų pakelti ūpui ir išblaškyti rudeninę pilkumą? Pasidalinkite 🙂 ..

Žvalumas

Šaltasis metų periodas jau savaime lėtina gyvenimą ir koreguoja mūsų nuotaikas. Galime lengvai įsivaizduoti žvalų ir linksmą žmogų, kuris yra saulėtoje ir šiltoje aplinkoje. Ir.. sunku įsivaizduoti besišypsančius ir linksmus žmones žvarbią dieną po skėčiais ar per šlapdribą.. Žinoma, labai svarbus mūsų vidinis nusiteikimas, bet labai svarbus ir gyvenimo būdas. Jei įsisukame į varginantį ar išeikvojantį visas jėgas gyvenimą, sunku išlikti žvaliam bet kokiu metų periodu.

Jei suvokiame, kad esame per dažnai, per ilgai įsitempę, blogai nusiteikę, jaučiamės išglebę ir mieguisti, prastos nuotaikos – turime susimąstyti ir keisti savo gyvenimo būdą. Gal būt, per mažai laiko skiriame laiko pilnaverčiam poilsiui ir pomėgiams arba trūksta laiko išeikvotoms jėgoms grąžinti? O gal yra per ilgai užsitęsusių neišspręstų problemų, kurios kankina.. Psichologai siūlo daug būdų sumažinti įtampą, atgauti žvalumą ir pakelti nuotaiką.

Būtinai imkimės realių žingsnių gerinti padėtį, jei jaučiamės suirzę ir prislėgti. Kai tokia būklė užsitęsia, ji gali pereiti į depresiją – liguistą prislėgtą nuotaiką, kurios metu sulėtėja psichinės funkcijos, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla – žmogus tampa apatiškas, o jo mintys melancholiškos. Tokioje būsenoje jau būtina po truputį mažinti įtampą ir kaupti energiją, taip pat mokytis atsipalaiduoti ir ieškoti stiprių energijos šaltinių.

Jei prislėgta būsena užvaldė, skirkime laiko savianalizei: kokiu dienos metu esame suirzę, kokiomis sąlygomis, ar yra tam priežastys? Jei yra neišspręsti klausimai, kurie kelia nerimą, būtinai suraskime būdų juos išspręsti, kitaip būsime nuolatinėje įtampoje. Stebėkime, kada nuotaika gera, ieškokime įkvėpimo šaltinių. Taip pat stebėkime, kaip mes įveikiame įtampą – gal tai dirbtini stimuliatoriai? Žinome, kad jie po staigaus nuotaikos pakilimo sukelia dar didesnį nuovargį.

Patariama suplanuoti savo dienotvarkę taip, kad sudėtingiausių klausimų sprendimas tektų tam laiko tarpui, kai mes turime daugiausia energijos. Taip pat siūloma labai aiškiai susidėlioti prioritetus gyvenime – ar tikrai skiriame laiką ir energiją tam, kas mums yra svarbiausia, ar neišsibarstome smulkmenoms? Kai esame įsitempę, patariama vengti konfliktų ir ginčų, kurie ne tik atima daug jėgų, bet ir išbalansuoja.

Paskirkime bent valandą ar dvi per dieną vien tik sau. Šiuo laiku darykime tai, kas labiausiai džiugina, praleiskime laiką malonioje aplinkoje ar skirkime dvasiniams poreikiams – skaitymui, hobiui. Visi žinome, kad ne vien fizinio kūno būsena įtakoja mūsų savijautą, bet ir atvirkščiai: geros, optimistiškos mintys, kūrybinis polėkis, džiugių ir gražių akimirkų prisiminimas taip pat padidina žmogaus energiją ir pakelia nuotaiką.

Maistas.. jau apie tai diskutavome: stebėkime, ką valgome, kiek valgome. Valgykime tris kartus per dieną balansuotą ir sveiką maistą. Nepersivalgykime, neužkandžiaukime nuolat. Per daug nesimėgaukime saldumynais. Mažinkime kavos, stiprių arbatų kiekį. Pasirinkime tonizuojančių žolelių ar prieskonių arbatas, kurios natūraliai žadina mūsų organizmo gyvybines jėgas.

Skirkime nors pusvalandį į dieną fiziniams pratimams. Juos atliekant, kūnas prisipildo žvalumu, šviežiomis jėgomis. Į plaučius patenka žymiai didesnis oro kiekis, suaktyvinama kraujotaka, atpalaiduojami įtempti raumenys, aktyvuojama kūno energijos sistema. Net greitas ėjimas jau po keliolikos minučių gerokai sumažina įtampą, pagerina nuotaiką ir suteikia žvalumo.

Išmokime atsipalaidavo pratimų, kurie mums labiausiai tinka – įvairūs raumenų atpalaidavimo pratimai, kvėpavimo pratimai, joga, meditacijos. Praktikuokime tai, ypač kai pajuntame įtampą. Visa tai galime panaudoti darbo metu per pertraukas, namie prieš vakarienę ar prieš miegą, taip pat ryte prieš darbą. Jie suteikia žvalumo ir vidinę pusiausvyrą.

Nepamirškime taip pat, koks svarbus yra miegas. Miegokime mažiausiai 7 – 8 valandas per parą. Labai daug žmonių blogai jaučiasi vien dėl to, kad gerai neišsimiega, kažką, dažnai nereikšmingo, daro miego sąskaita. Televizoriaus žiūrėjimas ar sėdėjimas prie kompiuterio iki išnaktų, užsitęsę dažni vakarėliai sutrikdo miego ritmą. Net menkas miego stygius gerokai sumažina mūsų energiją, sukelia išsekimą, dirglumą ir prastą savijautą.

Mūsų mintys ir savijauta tampriai susijusios su organizmo būkle, ir atvirkščiai. Visi pastebime, kad esant tam tikrai nuotaikai, vyrauja tam tikros mintys. Įtampą tik sustiprinsime, jei viską dramatizuosime. Nerimą visada galime neutralizuoti pozityvia mąstysena. Žvalumą taip pat galime susigrąžinti, tam tereikia visai nedaug pastangų – tiesiog dėmesio sau 🙂 .

Nuotaiką įtakoja ir.. maistas

Mokslininkai ištyrė, kad maistas tiesiogiai sąlygoja mūsų savijautą ir nuotaiką. Žmogaus smegenys ne tik pagrindinis medžiagų apykaitos reguliatorius ir reiklus maisto “vartotojas“. Kai smegenys užfiksuoja organizmo energijos sumažėjimą, jos mums “įsako“ ką nors suvalgyti.. Priklausomai nuo to, ką suvalgėme, gali vienaip ar kitaip svyruoti ir mūsų nuotaikos. P.Bregas pareiškė dar drąsiau: “mes esame tai, ką valgome“. Kaip mūsų organizmą ir nuotaikas veikia įvairūs produktai?

Pradėkim nuo cukraus. Jis tuoj pat užpildo energijos rezervuarą, pagerina dėmesį, sužadina atmintį, todėl laikomas pačiu galingiausiu smegenų stimuliatoriumi. Tyrimai parodė, kad, suvalgę ar išgėrę saldaus produkto, turinčio iki 200 kalorijų, studentai žymiai geriau susidoroja su bet kokia užduotimi. Bet.. visi suprantame, kad tai dirbtinas stimuliavimas, kuris gali pakenkti. Kai valgome per saldžiai, organizme išsiskiria padidintas insulino kiekis, kuris bando apvalyti kraują nuo cukraus. Taigi, staigus energijos pakilimas gali baigtis staigiu energijos kritimu ir prasta savijauta. Cukraus, reikalingo normaliam smegenų funkcionavimui, pakanka natūraliame maiste. Polinkis nuolat smaližiauti gresia viršsvoriu ir ligomis..

Angliavandeniai – makaronai, bulvės, ryžiai – ramina ir atpalaiduoja, ir netgi pagerina nuotaiką, jei jie nebuvo valgyti kartu su riebalais ir proteinais. Angliavandeniai teikia organizmui labai svarbią amino rūgštį triptofaną, kuri yra labai svarbi nuotaikos hormono serotonino sintezei. Tyrimais taip pat nustatyta, kad angliavandeniai padeda moterims sumažinti priešmenstruacinį sindromą.

Proteinai – baltyminis maistas – kiaušiniai, mėsa, o taip pat kai kurios daržovės. Aprūpina organizmą medžiagomis, iš kurių susidaro neurotransmitoriai – nervų impulsų pernešėjai. Jie reguliuoja miego ritmus, slopina baimę, reguliuoja atsipalaidavimo bei susijaudinimo sistemas ir kitus nervinius impulsus. Jeigu neurotransmiteriai pilnai neaprūpinami “statybinėmis medžiagomis“, jie nebeatlieka savo funkcijos. Todėl nevalgantiems mėsos, ar valgantiems jos mažai, reikėtų valgyti daugiau baltyminių daržovių ar riešutų.

Riebalai – tam tikras jų kiekis reikalingas hormonų susidarymui. Labiausiai reikalingos riebiosios rūgštys, kurių organizmas negali pats pasigaminti. Šių gyvybiškai svarbių medžiagų yra saulėgrąžų ir sojos pupelių aliejuje, taip pat žuvų taukuose. Dietologai siūlo ne didesnę kaip 15 procentų visos kalorijų normos riebalų dalį per dieną. Riebus maistas kenkia ne tik širdžiai ir kraujotakos sistemai, bet ir sudaro palankias sąlygas depresijai. Ypatingai kenksmingi trigliceridai, kurie išstumia prisotintas riebiąsias rūgštis ir sukelia ilgai trunkančius nuotaikos nuosmukius ir kitus sutrikimus.

Daržovės ir vaisiai, jų sultys – neišsemiamas energijos ir žvalumo šaltinis. Tai vitaminai, mineralinės medžiagos ir taip svarbi ląsteliena mūsų organizmui. Prasta atmintis, įvairūs negalavimai, neatsparumas infekcijoms, slogi nuotaika susiję su pagrindinių gyvybiškai svarbių cheminių elementų organizme stoka. Šie elementai vadinami antioksidantais ir jų pagrindinis šaltinis – daržovės, uogos ir vaisiai bei jų sultys.

Ir.. dar apie paplitusias “atsipalaidavimo“ priemones. Tai alkoholis, tabakas ar vaistai. Jie trumpam suteikia atsipalaidavimo ar žvalumo iliuziją, tačiau po to nugrimstama į dar didesnę įtampą ir niūrias nuotaikas. Už bet kokį dirbtiną organizmo stimuliavimą sumokame savo sveikata. Bloga nuotaika visų pirma yra signalas, rodantis, kad senka vidiniai energijos rezervai ir tuo pačiu didėja įtampa. Jei tai užsitęsęs procesas ir tam nėra aiškių išorinių priežasčių, turime atkreipti dėmesį ne tik į savo mintis, gyvenimo būdą, fizinį aktyvumą, bet ir į savo mitybą.

Kartais lengvas mitybos įpročių pareguliavimas padeda įveikti slogią nuotaiką. Valgykime reguliariai, subalansuotą ir sveiką maistą, neužkandžiaukime, nepiktnaudžiaukime saldumynais ir kava. Mūsų kūnas ir dvasia – vieninga visuma. Entuziazmas, optimizmas labai svarbūs mūsų savijautai, bet nepamirškime ir savo kūno- labai svarbu, kuo jį maitiname ir nuo to priklauso ne tik mūsų nuotaika, bet ir bendra sveikatos būklė. Neveltui sakoma: sveikame kūne sveika siela 🙂

Mokytojams..

Visiems labai svarbūs žmonės gyvenime – Mokytojai. Jei žiūrėsime plačiai, tai nuo pat pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų jų yra labai daug – pradedant tėvais, toliau mažylių ugdymo įstaigos, mokykla, aukštojo mokslo įstaigos… Taip pat žmonės, kurie mums atveria platesnį Pasaulio matymą, galiausiai gyvenimo pamokos..

Kokie gi jie – Mokytojai, kuriuos prisimename visą gyvenimą? Tie, kurie parodo kelią, nušviečia jį ir atveria geriausias kiekvieno žmogaus savybes. Kiekvieno mūsų gyvenime yra tokie žmonės ir visada juos prisimename su didžiausia šiluma.. Tai Mokytojai, kurie pažadino labai svarbias savybes – smalsumą, domėjimąsi, pasitikėjimą savimi.

Labai svarbūs mūsų gyvenime žmonės, nes dažnai nuo jų priklauso, kokie mes tampame. Vaikas, jaunas žmogus – švarus ir tyras, imlus aplinkai ir informacijai. Jei pažadinamas jo kūrybingumas, smalsumas, tuomet jis auga savarankiškas ir kūrybingas, o suaugęs tampa pilnaverčiu žmogumi. Aukščiausias Mokytojo talentas – pamatyti ir atskleisti kiekviename savo auklėtiniame jo vidinę šviesą.

Šia proga norėčiau pacituoti prancūzų humanisto M.Montenio pamąstymus iš jo “Esė“. Apie vaikų auklėjimą: “ .. vaikų polinkiai dar labai silpni ir labai neaiškūs: jų įgimti gabumai dar tokie apgaulingi, kad pasakyti apie juos aiškiau dar labai sunku… Pavojus slypi tame, kad, parinkus klaidingą auklėjimą, beprasmiškai bus eikvojamas triūsas ir laikas stumiant mūsų vaikus prie tų dalykų, kurie jiems visai nepriimtini…

… jiems be paliovos pila į ausis visokias žinias tarsi vandenį į mėgintuvėlį, ir jiems belieka tik nuolat kartoti, kas jau buvo sakyta… Norėčiau, kad auklėtojas, įsiklausęs į auklėjamo vaiko sielą, leistų jai pačiai nevaržomai išsiskleisti, ragindamas mokinį išmėginti įvairių dalykų “skonį“ ir pratindamas jį savarankiškai juos rinktis bei mokėti atskirti, kartais parodydamas jam kelią, o kartais paskatindamas patį jo ieškoti…

… Jei mokytojai, kaip pas mus daroma, lavina daugelį savo mokinių, kartodami jiems visiems tą pačią pamoką ir reikalaudami iš jų gerai mokytis, nors jų gabumai anaiptol nevienodi, tai nėra ko stebėtis, kad iš didelio vaikų būrio atsiranda du trys mokiniai, kurie iš tokio mokymo turi šiokios tokios naudos. Lai auklėtojas skatina mokinį tarsi per rėtį persijoti viską, ką jis jam kalba, tegul nieko jėga jam į galvą nekala, remdamasis savo autoritetu ir įtaka…

… Kas vergiškai seka kitu, tas niekuo neseka. Jis nieko neatranda, nes nieko ir neieško. Sunkios taisyklės, tušti ir bekūniai žodžiai neaudrina proto. Nauda, kurią duoda lavinimas, yra ta, kad mes daromės geresni ir išmintingesni. Tegul mokytojas mokinio sieloje pažadina vaizduotę, kilnų smalsumą viskuo domėtis…“

Šiandien Tarptautinė Mokytojo diena – sveikinu Mokytojus ir linkiu šilumos ir kantrybės, o taip pat tapti savo auklėtiniams pavyzdžiu ir tuo svarbiu žmogumi, pažadinusiu vidinę šviesą ir atvėrusiam langą į Žinių pasaulį. Ačiū Jums už jūsų svarbų darbą 🙂 ..

Rytai ir Vakarai

Šįryt gavau įdomų klausimą apie Rytų ir Vakarų religijas ir filosofines kryptis. Kodėl taip aiškiai dvasinėje srityje yra brėžiama riba tarp Rytų ir Vakarų? Ne vienas esame girdėję pasisakymus, kad esame skirtingi, kad Rytų žmonės dvasingi, Vakarų – materialistai.. Kokia mūsų bendra ateitis? Tai labai plati tema, reikalaujanti pagrįstumo, todėl pacituosiu jogos ir induizmo populiarintojo, dvasinio lyderio Sri Chinmoy pamąstymus, jie grįsti giliomis studijomis:

“Rytams gyvenimas yra laipsniškas augimas nuo materijos prie dvasios. Vakarams gyvenimas – tai paprasto materialaus gyvenimo laipsniška plėtotė link kompleksiškos, mokslu paremtos pažangos.. Anot Rytų, Vakarai yra visa kas, tik ne dieviška. Pasak Vakarų, Rytai yra dykinėtojai. Rytai pernelyg baiminasi dinamiško gyvenimo. Analogiškai ir Vakarai bijosi nuošalios savistabos..

Rytai sako: “Aš regėjau Dievo Veidą, dabar turėčiau regėti Dievo Kojas“. Vakarai sako: “Aš regėjau Dievo Kojas, dabar turėčiau regėti Jo Veidą“. Rytams stinga atidumo, dėmesio smulkmenoms ir tikslumo. O Vakarai stokoja įvairumo, platumo ir universalumo. Rytams stinga žemiško, praktiško sumanumo. Vakarams – aukščiausio Aš realizacijos. Rytai pervertina askezę, Vakarai – troškimą valdyti..

Rytai mano, kad vidinės saviraidos įvaldymas yra tikroji gyvenimo raiška. Vakarai mano, kad tikroji gyvenimo raiška – pasaulio valdymas. Rytai kontroliuoja Dvasią, Vakarai kontroliuoja Materiją. Rytų individas laimingas, laikydamasis nuostatos būti nematomu, nepastebimu, nežinomu ir kad tai vyktų be didesnių pastangų. Vakarų individas trokšta save parodyti ir stengiasi sukurti tvirtą ir galingą padėtį išoriniame pasaulyje..

Rytų ilgaamžė dvasinio gyvenimo patirtis moko vidinės savitvardos ir romumo veikloje – taip atsiribojama nuo nevilties, jaudinimosi, susierzinimo ir visko, kas sudrumsčia vidinę pusiausvyrą. Vakarų intensyvios materialios pažangos patirtis moko būti dalykiškais ir bešališkais darbe – darbas atliekamas vardan jo paties, su didžiausia žmogui prieinama jėga ir kvalifikacija..

Rytų filosofija savo kilme yra aukščiausios Tiesos ieškojimas. Vakarų filosofija savo kilme yra idėjų egzaminavimas, nagrinėjamas kritišku intelektu. Taigi, Rytai ir Vakarai turi pradėti įsisamoninti Proto ir Dvasios sujungimo reikalingumą..

Rytai ir Vakarai gali būti traktuojami kaip dvi to paties žmogiško kūno akys. Jos tik tuo ir skiriasi, kad viena yra dešinė, kita – kairė. Mes suvokiame, kad esame Viena ir tai ryškėja visame pasaulyje. Skirtumai išliks, bet praturtinti ir sustiprėję visais atžvilgiais, ir šie skirtumai nebedrums bendros sąmonės. Priešingai – jie veiksmingai ir harmoningai papildys unikalią visumą..

Pabudusi žmonių sąmonė akivaizdžiai linksta prie Dvasingumo. Mūsų dienų supančiotoje tamsoje tai viltį žadinantis šviesos proveržis. Tai akimirkos, kai susijungia protai, širdys ir sielos.. Virš visų fizinių ir mentalinių barjerų tarp Rytų ir Vakarų, aukščiau standartų, normų.. neišvengiamai suplevėsuos aukščiausioji Vienybės vėliava ir žmonijos sąmonė bus nutvieksta supramentaline Šviesa“..

Nuostabūs, viltingi žodžiai, tiesa? Logiški.. Iš tiesų, esame skirtingi, bet akivaizdu, kad tai papildantys skirtumai. Tam, kad sukurtume harmoningą Vienybę, turime ieškoti sąlyčio taškų, o ne to, kas mus priešina ir skiria. Manau, pasaulis subrendo tokiems pokyčiams.. O ką apie tai manote jūs?

Apie Tikslą

Visi apie tai pagalvojame.. Dėliojame prioritetus, keliame sau didelius tikslus, smulkiname į mažesnius, sumuojame, svarstome.. Kodėl kartais, pasiekę visus taip trokštamus tikslus, pasijuntame tušti ir.. nelaimingi? Taip mūsų dėmesį traukiantis išorinis pasaulis, deja, yra efemeriškas.. Kad įgautume tvirtą pagrindą gyvenime, turime atsigręžti į kažką.. amžino. Kas tai yra ir koks pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas? Toks, kurį pasiekę, jaučiamės laimingi ir prisipildantys prasmės?

Mūsų gyvenime yra dvi realybės: egzoterinė (išorinė) ir ezoterinė (vidinė). Egzoterinė realybė susijusi su išoriniu pasauliu. Išorinė realybė realizuojama maitinant troškimus ir stimuliuojant geismus bei aistras. Ezoterinė, arba vidinė realybė, pasiekiama įvaldžius aistras ir nugalėjus troškimus, ir įsiliejus į neaprėpiamą Aukščiausiąją realybę. Taigi, gyvenimo tikslas yra suvokti tą Aukščiausiąją realybę ir būti sąmoninga jos išraiška. Tuomet ir vyksta žmogaus aukščiausia realizacija, veikianti visas gyvenimo sritis ir pripildanti gyvenimą pilnatve ir harmonija.

Gyvenimas yra evoliucija, o žmogaus evoliucija – tai vidinis atsiskleidimas. Kiekvienas žmogus turi savo misiją ir tam, kad atpažintume savo ypatingą misiją, turime išskleisti savo vidinį potencialą. Išorinio kelio išskleisti tam potencialui nėra. Tai individualus kiekvieno ieškojimo kelias, dvasinio augimo, atsiskleidimo kelias – per saviugdą, kūrybą, išraiškos paieškas.. Be patirties nieko neišmoksime: nėra triūso, nėra ir pažangos..

Patirtis gali būti tiek padrąsinanti, tiek ir nuvilianti. Bet.. savirealizacijos niekada neįvykdys žmogus, kuris yra pasyvus, neaktyvus. Turime dėti realias pastangas – kitos alternatyvos nėra.. Jei patirtis kartais ir nuvilia, tai tik netobulumo patirtis. Tokia patirtis lydi tuomet, kai sąmoningai nedalyvaujame kūrimo procese, o leidžiamės valdomi aplinkos, aplinkybių. Jei nuosekliai vystysime dvasingumą, būtinai pasieksime aukščiausią sąmoningumą – tai tik laiko klausimas.. Tuomet ir pasieksime savo aukščiausiąjį tikslą, kuris pripildys gyvenimą harmonija – tapsime sąmoningais savo gyvenimo šeimininkais..

Yra asmeninė kiekvieno žmogaus evoliucija, yra žmonijos evoliucija. Kiekvienas gyvenimas yra mažas pasaulis savyje, dar vadinamas mikrokosmu. Bet koks dvelksmas beribiame Universume atsispindi kiekvienoje individualioje egzistencijoje, ir atvirkščiai. Tai hologramos principas, kurios pagrindinė savybė – Vienybė. Individuali realizacija tampa tobula tik tada, kai asmuo įsisamonina savo neatsiejamą ryšį ir vienybę su visais žmonėmis pasaulyje.

Taigi, visiškai suprantama, kad egoistiniai norai ir savirealizacija neturi nieko bendra.. Dvasiniame gyvenime ego trikdo, išbalansuoja, nuveda į šalį nuo tikrojo tikslo. Tam, kad transformuotume ego, turime pažiūrėti tiesiai į jį, suprasti jo pinkles ir galiausiai iš jo išsivaduoti, kitaip.. žaisime nesibaigiančius ego žaidimus ir sieksime jo iškeltų tikslų, kurie negali atnešti pilnatvės, o tik nesibaigiančius norus..

Mūsų savirealizacija ne materialiuose laimėjimuose ir turtuose. Jokie pasaulio turtai neatneš ramybės ir harmonijos, kurią atneša dvasinė žmogaus savirealizacija. Mūsų dvasia negali jokių žemiškų ribotumų pasiimti į aukštesnius pasaulius. Tik dvasinės savybės – išvystytos ir išreikštos – turi vertę. Kiekvienas galime manifestuoti skirtingus dvasios aspektus: Šviesą, Galią, Grožį, Gėrį, taip pat Mokytojo aspektą.. Visa tai gyvenime turi šimtus išraiškos būdų..

Kaip tai pasiekti ir įvykdyti aukščiausiąjį tikslą? Jei norime to pasiekti, turime augti iš vidaus. Dvasingumas surandamas ne knygose, ir ne pritarime kitų tikėjimui. Tai individualus Kelias, ir tik pasiekę tikrą sąmoningumą, intuityviai pajusime savo tikslą ir misiją. Beliks juo sekti.. Ir pirmasis “atpažinimo“ požymis, kad einame savuoju keliu – įsitvirtinanti ramybės (nepainiokime su abejingumu) būsena. Kai įgyjame tikrąją Ramybę, realizacija ateina labai natūraliai ir džiaugsmingai..

Neveltui sakoma, kad didžiausia nelaimė, kokią gali patirti žmogus – tai prarasti vidinę ramybę. Jos niekas negali atimti, tik paties žmogaus mintys ir veiksmai išplėšia jį iš ramybės būsenos ir įsuka į blaškymąsi ir chaosą, atitolina nuo savirealizacijos.. Taigi, esame patys atsakingi už savo pasirinkimus ir gyvenimą. Todėl.. veikime kryptingai, ieškokime, būkime nuoseklūs. Kai atskleidžiame savo dvasinį potencialą, tampame savo gyvenimo Kūrėjais, ir tuomet tikrai galime pasiekti viską, ką užsibrėžiame.. Dvasinio potencialo išskleidimas ir yra pagrindinis tikslas, padedantis realizuoti visus kitus siekius.

Indijos poetas Kabiras sakė:
“Jei tavo pančiai nebus sutraukyti kol gyveni,
kokio išsilaisvinimo tikiesi po mirties?
Tuščia svajonė ir viltis,
kad siela su Juo susivienys vien todėl,
jog ji išsilaisvino iš kūno;
Jei Jį radai dabar čia, tai Jį rasi ir tenai;
Jei ne, pasiliksime pilyje
Mirties“.

Skamba truputį liūdnai, bet teisingai.. Liaukimės rūpintis tuo, kas greitai praeina ir pasirūpinkime tuo, kas tikra ir amžina. Aukščiausio Tikslo realizavimas – asmeninis dvasinis atsiskleidimas – atneša harmoniją ir laimę, pilnatvę ir neaprėpiamas galimybės 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?

Religijos

Aš jas vadinu Mokymais (nors ne kiekvienas Mokymas yra religija daugeliui suvokiama tradicine prasme) ir kiekviename randu kažką, kas man yra tikra ir kažko išmoko, padeda kitaip pažiūrėti į realybę. Tai mano požiūrio taškas, remiantis juo, ir rašau apie Mokymus. Neagituoju, neaukštinu ir nežeminu, o parodau tai, kas man pasirodė svarbu. Kiekviena religija susiformavo istorijos eigoje, bandant aiškinti žmogaus, Visatos, gamtos reiškinių kilmę ir prasmę. Tai Tiesos, idealaus gyvenimo ieškojimai, kurie, kaip matome, vyksta iki šiol..

Žodyne religija (lot. religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas) aiškinama kaip tikėjimas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos (dievas arba dievai, dvasios), taip pat tikyba ir su ja susiję kulto veiksmai, apeigos ir organizacijos. Mokslininkai religijų atsiradimą aiškina kaip savotišką istoriškai susiformavusių etinių normų papildinį, skirtą bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti.

Jie teigia, kad konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, laikui bėgant, kaip šių tradicinių normų išsaugojimo garantas, neišvengiamai susiformuoja (suformuojamas?) religinis tikėjimas. Galime vertinti tai kaip valdymo įrankį ar kaip stabilumo garantą – tai tik vertinimai. Bet kokiu atveju – mokslas susijęs su fiziniu pasauliu, religija – su vidiniu ir dvasiniu..

Dažnai tie vertinimai ir atitraukia nuo esmės, pamirštami realūs, tūkstantmečius vykstantys žmonių ieškojimai ir patirtis, neįkainojama išmintis, kurią jie paliko mums. Religija turėtų būti transformuojanti patirtis. Ar visi tikintieji skaito dvasinę literatūrą, gilinasi į ją? Tikrai ne. Daugelis metų metais atlieka ritualus, kurių nesupranta ir įsitraukia į veiklą, kuri dažnai neturi jokios prasmės ir yra tik įprotis..

Tuo tarpu religija yra universali Tiesa. Tai yra tai, dėka ko mes visi gyvuojame. Ir ji nesikeičia nuo vienokio ar kitokio aiškinimo, ją galime pajusti per intuiciją. Religija – tai pati intuicija, ignoruojanti aiškinimus, nes yra pati save įkūnijanti ir save paaiškinanti tiesa. Apsižvalgykime, ir tai suprasime.. Religija nėra fanatizmas ar dogmos, plačiąja prasme tai yra visuotinės Tiesos vienybės nuojauta, ir ją turi kiekvienas iš mūsų..

Todėl ir glumina, ir atstumia formalus apeigų atlikimas, nes tai neduoda atsakymų. Galime kaltinti religijas, pasekėjus, bet ar ieškome patys tų atsakymų, ar užduodame klausimus? Kiek mūsų gyvenime yra dvasinių, asmeninių, gilių paieškų? Visi esame nuo gimimo priskirti tam tikrai religinei konfesijai pagal tradicijas. Ir tai gali būti ne tik formalus priskyrimas, bet ir pradžia gilesnėms dvasinėms asmeninėms paieškoms.

Kodėl religijos gyvuoja iki šiol? Todėl, kad visi mes trokštame eiti už riboto suvokimo į beribį. Tai intuityvus kiekvieno poreikis, nes kiekvienas turime savyje aukštesnę, dvasinę esybę, didžiulį dvasinį potencialą. Tikrasis religijos tikslas ir yra išlaisvinti žmogiškosios energijos šaltinį. Visi mes turime dvigubą prigimtį: baigtinę (ribotą) ir beribę. Kai ribota prigimtis auga, tai yra savirealizacija ir ėjimas į beribę būtį. Tai evoliucija.

Taigi, neskubėkime perbraukti tai, ko, galbūt, kartais iki galo nesuprantame. Kritiškumas ir priešiškumas gimdo disharmoniją, kuri yra destruktyvi jėga. Žinome iš istorijos, kuo baigiasi kovos už “teisesnę“ religiją ar jos neigimas, matome tai ir šiandien.. Kokiu keliu gyvenime bepasuktume – priklausyti kokiai nors religinei konfesijai ar augti individualiai – supraskime ir gerbkime kitų žmonių teises.. Jei religijos gyvuoja, reiškia, jos reikalingos jų pasekėjams.

Kiekviena religija įprastu jai keliu veda prie amžinos Tiesos. Visas religijas vienijanti jėga supranta aukščiausią paslaptį: kad nė viena religija negali būti niekinama. O jei stinga vienijančios jėgos, tai jau ne religija. Religija yra viena, bet išreiškia save per daugybę įvairių religijų. Pagrindinis jos bruožas – tai yra vienijanti jėga, ir tas universalumas nesiekia užgesinti individualią liepsną.

Atvirkščiai – kai asmuo peržengia save nuolatiniame universalizacijos procese, jis užtikrintai įsitvirtina gilesnėje, platesnėje ir aukštesnėje Šviesos, Ramybės ir Galios sferoje. Tam reikalingos asmeninės pastangos, kurių pirmieji žingsniai gali būti dvasinės išminties, religijų studijavimas. Dvasinis augimas yra spontaniška patirtis, o ne teorinis žinojimas. Ši patirtis labai praktiška, ja galime naudotis kiekvieną savo gyvenimo akimirką – tuomet ir augame dvasiškai..

Pabaigti norėčiau R.Tagorės žodžiais: “Religija, kaip ir poezija, nėra paprasta idėja: ji yra išraiška (expression). Dievo saviraiška atsispindi bekraščiame kūrinių margumyne; taip pat ir mūsų požiūryje į Beribę Būtybę turi pasireikšti individualumo margumynas, nepertraukiamas ir begalinis“.

Savigarba, orumas ir meilė sau :) ..

Kai pykstame, susierziname ar kaltiname kitus – mes prarandame savo dvasinę stiprybę ir energiją. Kai bendraujame su žmonėmis, kurie mus žemina – taip pat greitai prarandame dvasinę stiprybę.. Bet kas gi yra toji dvasinė stiprybė, kaip ją išsaugoti ir kaip neprarasti? Mes su tuo gimstame, tai įskiepijama, ar to išmokstama?

Kiekvienas iš mūsų – unikalus ir nepakartojamas žmogus. Mūsų dvasinė stiprybė – tai orumas, savigarba, savo jausmų pripažinimas ir gilus tiesos pojūtis. Kiekvienas esame vertingas – nesvarbu, kokie buvome praeityje, kaip anksčiau mąstėme ir kokie buvo mūsų įsitikinimai. Visi turime galimybę tobulėti, augti dvasiškai ir eiti į priekį. Bet kartais trūksta žinių ar patirties, todėl.. darome klaidų, iš kurių galime pasimokyti.

Pagarba sau ir dvasinė stiprybė reiškia tikėjimą savimi ir žinojimą, kad kiekvienu momentu darome tai, ką tuo metu sugebame (nors po kurio laiko pamatome ir geresnį elgesio variantą).. Padarę išvadas iš patirties, turime eiti į priekį. Labai svarbu suprasti, kas yra tikrosios dvasinės vertybės ir gyventi pagal jas, taip pat svarbu laiku atsisakyti visko, kas mus griauna – taip atgauname pasitikėjimą savimi ir pradedame sąmoningai valdyti savo gyvenimą.

Dažnai kaltiname tėvus ar vaikystę dėl savo menkos savigarbos. Jei mūsų neišmokė to tėvai, mes galime to išmokti iš kitų žmonių ar situacijų – juk esame sąmoningi ir suaugę žmonės.. Palikime vaikystės nuoskaudas, tai praeitis. Kai atleidžiame savo tėvams (juk jie mokė mus tik to, ką patys mokėjo..), mes atgauname dvasinę stiprybę ir orumą, ir “nepritraukiame“ į savo gyvenimą mus žeminančių žmonių.

Kol negerbsime patys savęs (nemylėsime) – tol ir aplinkiniai negerbs mūsų.. Kaip elgiamės su savimi, taip ir kiti elgiasi su mumis. Bendraudami žmonės jaučia kitų vidinę būseną, ir jos neužmaskuosime rūbais ar kalbomis. Nereikia įrodinėti kitiems savo vertingumo ar reikalauti gerbti save. Jei esame dvasiškai stiprūs – žmonės tai jaučia ir atitinkamai elgiasi. Nereikalaukime pagarbos, bet ugdykime orumą – tuomet abipusė pagarba bus savaime suprantamas dalykas.

Jei norime jaustis stiprūs, labai svarbu neturėti poreikio, kad kiti elgtųsi su mumis taip, kaip to norime. Nors ir gerai jaučiamės, kai mums pritaria, paremia, bet toks poreikis suteikia kitiems žmonėms galimybę mumis manipuliuoti. Kai jaučiame poreikį įtikti kitiems, mes prarandame, tiesiog atiduodame kitiems savo dvasinę stiprybę ir tampame nuo jų priklausomi.

Ir.. nepamirškime, kad tik labai plonytė nežymi linija skiria pagarbą sau ir orumą nuo egoizmo. Gerbkime savo jausmus ir patirtį, bet taip pat gerbkime ir kitų žmonių jausmus ir patirtį. Jos nebūtinai turi sutapti, ir tai turime priimti ramiai. Kad to pasiektume, turime pakilti į aukštesnį bendravimo ir mąstymo lygį – savitarpio supratimą ir altruizmą.

Dvasiškai silpni žmonės – tai žmonės, kurie nesijaučia verti pagarbos, negerbia savęs (neigia), gyvena pagal kitų žmonių primetamus reikalavimus. Kad taip neatsitiktų – visuomet prisiminkime, kad esame vertingi, unikalūs ir svarbūs, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Gerbkime save ir savo gyvenimo patirtį.. Išvados iš patirties gali keistis, gali būti nesuprantamos kitiems, bet jos – mūsų, tai mūsų unikalaus kelio dalis.

Kiekvienas mūsų atėjome į šį pasaulį atlikti savo užduoties, paskirties ar misijos – vadinkite, kaip norite.. Tai gali būti kažkoks grandiozinis darbas, o gali būti ir tylus džiaugsmingas buvimas harmonijoje ar kūryboje – jie vienodai svarbūs.. Mūsų svajonės ir siekiai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir kitų žmonių. Tačiau visų mūsų veikla gyvenime turi būtinai nešti gėrį, prisidėti prie visuotinės gerovės.

Todėl atsiverkime savo dvasinei prigimčiai (meilei, tiesai, vienybei..), būkime atviri pokyčiams 🙂 .. Viskas, kas svarbiausia gyvenime, yra mumyse, o mus supantis pasaulis būtinai atlieps į mūsų siekius, jei tai atneš bendrą gerovę ir harmoniją 🙂 .. Ir tik dvasiškai stipriam žmogui tai yra pasiekiama 🙂 ..

Kaip atsiriboti nuo vampyrų įtakos?

Žinoma, lengviausia žmogų, su kuriuo sunku bendrauti, priskirti energetiniams vampyrams.. Mūsų aplinkoje pasitaiko žmonių, su kuriais tiesiog sunku bendrauti. Mes esame skirtingi ir negalime su visais užmegzti gerų santykių. Jei tai artimi žmonės, reikėtų stengtis atrasti bendrą kalbą ir susitarti, atlikti iš savo pusės viską, ką galime, santykių harmonizavimui. Jei yra noras, visada atrasime būdų susitarti, svarbu tai daryti nuoširdžiai ir be spaudimo.

Kitas reikalas, jei, nežiūrint visų pastangų, žmogus elgiasi piktybiškai ir jo elgesys yra sisteminis. Tai gali būti dvasiškai silpnas žmogus, savo elgesiu – audringomis ar paslėptomis manipuliacijomis – pasiekiantis savo tikslų ir “pasikraunantis“ aplinkinių energija. Tokių žmonių pagrindinis bruožas – jie gali būti įtakingi, gali būti silpni, bet visada naudojasi kitais žmonėmis savo “reikšmingumui“ parodyti. Jiems reikia žmonių, kurių dėka pasijustų svarbūs.

Ir tokius žmones jie meistriškai randa, nes intuityviai pajunta aplinkinių silpnas vietas ir jomis manipuliuoja. Jei susiduriame su tokiais žmonėmis, turime aiškiai suprasti, kad tai emocinės pinklės. Jiems tereikia mūsų susierzinimo – tuomet jie pasijunta gerai.. nors tuoj pat nekalta išraiška gali paklausti, kodėl mūsų tokia prasta nuotaika ar pasakyti, kad nesuprantame juokų.. Tai sisteminis elgesys ir užsitęsia jis tik tuomet, kai mes tai leidžiame.

Kaip žinome, bandyti keisti kitus žmones – beprasmiškas laiko gaišinimas. Vampyrus, arba nervų ėdikus, pakenčiame lengviau, jei susiduriame su jais retai. Kai esame priversti tiesiogiai bendrauti su tokiais žmonėmis, tuomet turime atidžiau analizuoti pačius santykius. Reikėtų rimtai pasverti, ar ilgai besitęsiantys varginantys santykiai nepakenks mūsų fizinei ir dvasinei sveikatai.

Ką gi pataria psichologai tokiu atveju? Kai situacija įsisenėjusi ir destruktyvi, tikrai verta pasikonsultuoti su specialistu. Žmonės skirtingi, ir bendrų rekomendacijų būti negali. Kai susiduriame su tokiais žmonėmis, žinoma, yra būdų “nukenksminti“ jų elgesį pačioje užuomazgoje. Tiesiogiai gintis net nereikia, svarbiausia – nepasiduoti pykčiui ar nusivylimui. Juk savo reakcijas lengviau valdyti, nei bandyti keisti kitą žmogų. Yra tokia taisyklė – kai keičiame savo elgesį, keičiasi ir aplinkinių reakcija į mūsų elgesį.

Taigi, susidūrę su tokiu elgesiu ir pajutę įtampą, kylantį pyktį, kylančias emocijas, pirmiausia giliai įkvėpkime, kad atsipalaiduotume ir išsivaduotume iš sustingusios pozos. Tik tuomet, kai pavyksta nusiraminti, mes galime pasitelkti vieną iš atsiribojimo nuo nervų ėdiko būdų. Paprastai, panaudojus kelis kartus vieną ar kelis iš būdų, nervų gadintojui (vampyrui) praeina noras kartoti savo veiksmus, nes jis negauna to, ko jam reikia.. Taigi, pirmasis yra

ŠALTAKRAUJIŠKŲ KLAUSIMŲ BŪDAS: niekas taip neišmuša iš pusiausvyros nervų ėdikų, kaip ramūs klausimai vietoje susierzinimo. Pvz.: “Tu tikrai manai, kad visi bailiai ir tinginiai? Daug tokių pažįsti? Ar jie tave nuvylė, kad toks surūgęs?“ ir t.t.. Panašūs klausimai tiesiog nuginkluoja, pritrūksta svarių argumentų, ir “ataka“ nutrūksta.

PRIEŠTARAVIMAS: tai ypač tinka, susidūrus su “visažiniais“ ar pašaipūnais, kurie ieško progų, kaip patenkinti savo tuštybę, žeminant ir užgožiant kitus. Jiems privalu parodyti, kad nepriimame jų pamokymų ir piktybiškų pašaipų. Tokiems reikia tiesiai sakyti: “Tai buvo piktdžiugiškas jūsų pastebėjimas. Prašyčiau be užuolankų ir ramiu tonu“ arba: “Nenorėčiau būti įtrauktas į jūsų žaidimus, todėl prašyčiau kalbėti iš esmės“. Ramybė, dalykiškumas ir šaltumas “užgesina“ norą toliau atakuoti.

KONTRATAKA: kartais vienintelis būdas, kai įžeidėjas įsijaučia ir verda pykčiu. Tenka griežtu tonu pasakyti, ką apie jo elgesį iš tiesų manome, nes kartais griežtesnis žodis yra vienintelė priemonė prieš įžūlumą. Svarbu tai padaryti keliais trumpais sakiniais ir nesivelti į apsižodžiavimą. Tai pasakius, geriausia išeiti iš patalpos, kad išvengtume konflikto vystymosi.

ATSPINDĖJIMO BŪDAS: kartais taip pat padeda, kai “parodome“ nervų gadintojui tiesiogiai jo elgesį. Pamėgdžiokime įžeidėjo elgesį lyg veidrodyje ir atspindėkime tai, ką jie daro su kitais. Kartais tai veikia lyg šaltas dušas, kartais sukelia juoką, nes žmogus iš šalies pamato savo nemandagumą, agresyvumą ar despotiškumą. Žinoma, gali sukelti ir dar didesnę agresiją, todėl tinka ne visiems.

UŽUOJAUTOS IR APGLĖBIMO BŪDAS: šiuo būdu paveikiame meile ir globa. Kai išreiškiame draugiškumą nervų gadintojui, mes sugluminame jį. Ypač tinka agresyviems tipams, nes jiems nėra įprasta susilaukti paramos ir draugiškumo. Paprastai dėl tokio elgesio jie sutrinka ir pasimeta, net pasidaro geranoriški..

SANTYKIŲ NUTRAUKIMAS: kraštutinė ir kartais vienintelė priemonė, kai santykiai tampa destruktyvūs. Jie gali ne tik apnuodyti gyvenimą, bet ir susargdinti.. Kai išmėginome visas priemones ir matome, kad nepajėgiame harmonizuoti bendravimo, belieka vienintelė išeitis – atsiriboti nuo mus skaudinančių žmonių. Toks žingsnis, žinoma, turi būti gerai apgalvotas.

Tiek pagrindinių nervų gadintojų arba vampyrų “nukenksminimo“ būdų. Turime suprasti, kad veikdami pagal jų primetamas taisykles, įsivelsime į žaidimus, kuriems nebus galo.. Tuo pačiu “gadinsime“ patį vampyrą, savo pritarimu patvirtindami, kad jis teisus.. Iš tokių žmonių galime pasimokyti, kaip atpažinti dominavimą, išnaudojimą ir manipuliavimą, taip pat išmokti, kaip viso to santykiuose išvengti.

Kiekvienas savyje galime išsiugdyti vidinę ramybę – dvasinės atspirties centrą. Kai mes ramūs, esame tiesiog neįdomūs nervų gadintojams, nes jų “maistas“ – mūsų susierzinimas. Bet kuriuo atveju turime išlaikyti savyje vidinę ramybę ir pozityvius jausmus. Ir suprasti, kad harmoningi santykiai pirmiausia yra visapusiškai geranoriški 🙂 ..