Dažniausiai tapatiname prisirišimą su meile. Skirtumo paprastai neįžvelgiame, nes trokštame būtent prisirišimo. Jis vilioja tuo, kad suteikia saugumo jausmą, izoliuodamas mus nuo išorinio pasaulio. Mažybiniai vardai, savo sukurta kalba, ritualai ir nuostatos suteikia žmonėms “neįveikiamos tvirtovės“ jausmą. Bet.. šis meilės stiprinimo būdas yra itin apgaulingas, nes pagrįstas reikme, todėl tėra išplėtotas ego.
Švelniausia prisirišimo forma – troškimas būti su tuo žmogumi, kuris yra mums ypatingas. Kraštutinė forma – visapusiškas savinimasis, kai žmonės stengiasi visiškai užvaldyti vienas kito kūną ir sielą. Jei pajėgiame suvienyti savo ir kito žmogaus egoizmą, tai suteikia saugumo jausmą ir pateisina savanaudiškumą, nes tuomet egoizmas yra kaip tik tai, kuo dalijamės. Tai egoistų sąjunga, kur prisirišimas laikomas normaliu reiškiniu.
Jei prisirišimas sutvirtintų meilę ir santykius, žmonės būtų laimingi vien dėl to, kad susituokė. Tačiau tai neįvyksta, nes vien prisirišimas nėra tikrasis ryšys. Tam tikru požiūriu santuoka gali suteikti saugumo, bet dažniausiai žmonės pasijunta priešingai – suvokia, kad santuoka teatnešė dvigubą rūpesčių naštą vietoj išsvajotos nesibaigiančios meilės ir harmoningų santykių.
Kaip išsaugoti meilę sutuoktiniams, nepasiduodant vien tik reikmėms ir prisirišimui? Tam reikia išsaugoti būseną, vadinamą neprisirišimu. Tai gali pasirodyti kaip abejingumo sinonimas, tačiau iš tiesų neprisirišimas yra laisvės būsena, kuri išsaugo ir stiprina mūsų meilę vienas kitam. Mes leidžiame vienas kitam tiesiog būti savimi, kas parodo didžiausią rūpestį.
D.Chopra teigia: “Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego; meilė – tai neprisirišimas, kurios šaltinis yra dvasia. Kuo labiau jūs neprisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti. Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės“. Šeimos santykių nepagerinsime ir nesustiprinsime vien manipuliuodami emocijomis, vaidindami paviršutinišką meilės spektaklį.
Malonumas, kurį suteikia bet koks išoriškas prisirišimas – prie pinigų, galios, kito žmogaus – gali ilgainiui virsti skausmu. Dvasiškai mus sukausto tiek malonumas, tiek skausmas. Šalia prisirišimo visada eina kontrolė, kuri yra spaudimas. Mes visi esame laisvi ir mūsų širdyje kyla maištingi impulsai, kai kas nors mėgina mus kontroliuoti. Sąvoka “kontroliuoti“ yra prisirišimo sinonimas, tuo tarpu “leisti“ – neprisirišimo sinonimas..
Jei mes leidžiame, mes paleidžiame kitą žmogų būti laisvu su meile. Jei kontroliuojame – užuot išlaisvinę, supančiojame kitą žmogų savo įpročiais, įsitikinimais ir lūkesčiais. Ar galima laimė ir meilė, būnant supančiotu? Žinoma, ne. Kontroliuodamas ego išsprendžia baimės problemą. Anot D.Chopros, jeigu mes savo elgesiu linkstame kontroliuoti, vadinasi, mūsų pasąmonę veikia vienas iš scenarijų: mes bijome, kad mus atstums; arba baiminamės, kad nepasiseks; arba mes bijome, nes manome, kad esame neteisūs; ar bijome pasirodyti bejėgiai; ar net bijome, kad mūsų nesunaikintų..
Nė vienas iš šių nuogąstavimu nereiškia, kad esame silpni ar blogi. Tokios baimės apima dažną, tačiau tik tie, kurie atsisako pripažinti savo vidinius nuogąstavimus, stengiasi įveikti savo baimes, griebdamiesi kontroliuoti kitus. Deja, bet kontrolė neišsprendžia giliai po ja slypinčio nesaugumo jausmo. Priešingai, kontrolė baimes tik sustiprina. Taigi, prisidengę meilės vardu, tokiu atveju griebiamės elgesio, kuris neturi nieko bendro su meile.
Klinikinėje psichologijoje kontrolei priskiriama nemažai elgesio stereotipų. Tai perfekcionizmas, užsispyrėliškas savo nuomonės laikymasis, netolerancija, įkyrus rūpinimasis kito poreikiais, nusivylimas neišsipildžiusiais lūkesčiais, nerealistiškų lūkesčių puoselėjimas, savininkiškumas, godumas, polinkis pykti, kai nepritaria arba prieštarauja. Kaip matome, tai ištisas spektras tokių elgesio modelių, kurie daugeliui atrodo normalūs..
Todėl dauguma asmeninių santykių klostosi būtent pagal tokį modelį. Tarsi iš meilės vienas žmogus prisiima galią, o kitas jos atsižada. Bet, užuot tapę artimesni, žmonės ima jausti, kad tarp jų atsiveria dar didesnė praraja, nes tas, kurios valdo, jaučiasi kaltas. O tas, kuris paklūsta – piktinasi, kol pagaliau pradeda maištauti.. Ar tai gali būti grįsta meile?..
D.Chopra sako: “Meilė palieka laisvę jūsų mylimam būti savimi, skirtis nuo jūsų. Prisirišimui reikia, kad būtų prisiderinama prie jūsų poreikių ir troškimų. Meilė nekelia jokių reikalavimų. Prisirišimas reikalaute reikalauja.. Meilė nusidriekia už dviejų žmonių ribų. Prisirišimas stengiasi išskirti du žmonės iš viso pasaulio“ .. Meilę slopina troškimas savintis ir kabintis į kitą žmogų. Įžvelkime skirtumą tarp gilaus dvasinio ryšio – besąlygiškos meilės ir ego žaidimų 🙂 ..
Ką jūs apie tai manote? 🙂