Author: Ruvi

Savišvieta.. būtinai!

Gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kai žmogui atvira praktiškai visa informacija. Nuostabūs laikai.. Sunku įsivaizduoti, kad tik prieš šimtmetį knyga buvo didžiulė ne kiekvienam įperkama ir prieinama vertybė. O ir išsilavinusių žmonių buvo nedaug..

Ir sakralinės žinios buvo prieinamos tik išrinktiesiems.. Dabar gi visiška priešingybė – skaityti mokame visi, knygų – gausa, informacijos – gausa, o skaityti, lavintis nenorime. Kodėl?

Vyrauja keistas požiūris – baigiame mokyklą, aukštuosius mokslus, pažiūrime filmų, truputį pažintinės dokumentikos, kokį dedektyvą ar romaną per metus įkremtame, spalvotus žurnalus pasklaidome.. ir nelįskit, aš viską žinau! O juk viskas aplink keičiasi neįtikėtinais tempais, ir tokio požiūrio tikrai jau neužtenka.

Reikia keistis ir mums.. Ne tam, kad “viską žinoti“, o tam, kad maksimaliai pritaikius naują informaciją savo gyvenime, tiesiog įdomiau, kokybiškiau, kūrybiškiau gyventume. Ne paslaptis, kad daug klaidų gyvenime darome iš elementaraus nežinojimo. Ir kartais laiku rasta informacija gali žmogui padėti radikaliai pakeisti, pagerinti gyvenimą ir net gyvybę išgelbėti.

Dar toks nemažiau keistas požiūris – kažkas už mus viską padarys: mokytojas išmokys, masažistas raumenis suformuos, psichologas problemas išspręs, gydytojas tablečių išrašys, būrėja ateitį nusakys, močiutė ligą užkalbės, gyduolis rankom pamojuos ir.. viskas savaime išsispręs.

Pagarba žmonėms, kurie padeda, bet tai tik pusė darbo. Kita pusė – be kurios pirmoji pusė tik laikinas efektas – mūsų pačių darbo dalis. Joks žmogus mūsų neišgydys, nesustiprins, neišmokys gyventi, jei patys to nesimokysime ir nedėsime asmeninių pastangų.

Tarkim, nesiseka niekaip gražiai sutarti su vyru ar žmona. Galime kovoti “už savo teises“, įrodinėti, bartis, ginčytis, bėgti toliau laimės ieškoti.. Ir labai didelė tikimybė, kad vėl bus tas pats. Juk nešamės į naujus santykius seną bendravimo modelį.. O kodėl nepanagrinėjus, kodėl tie santykiai tokie, atvirai nepasišnekėjus su mylimu žmogumi?

Kito žmogaus nepakeisime, galime tik keistis patys ar keisti požiūrį, ieškoti bendrų sprendimų. Kodėl nepasieškojus specialios literatūros – jos apstu? Galime kreiptis į psichologą, galime pasitarti su nusimanančiais žmonėmis, aptarti situaciją su artimu žmogumi. Sutikite – tai išmintingiau ir racionaliau, nei nuolat kariauti ir gyventi įtampoje.

Arba sutrinka sveikata. Žinoma, būtina eiti pas gydytoją. Jis nustatys ligą, padės užslopinti ligos simptomus tabletėmis, kad nekentėtumėte. Viskas. O ar nesusimąstėte, kad dauguma ligų, ypač chroniškų, yra neteisingo gyvenimo būdo ir mitybos pasekmė? Ir jei nieko nekeičiame savo gyvenime, o tik slopiname simptomus tabletėmis (kurios visos savo šalutiniais poveikiais papildomai ardo sveikatą), rizikuojame susirgti dar rimtesnėmis ligomis?

Jei tik tabletėmis galima būtų išgydyti ligą, visi būtume sveiki. Tabletes gali būti laikina priemonė (žinoma, aš nekalbu apie atvejus, kai jau tabletė – vienintelė palaikanti gyvybę). Rimtos ligos neatsiranda iš niekur per vieną dieną. Vėl išmintinga išeitis – susirinkti visą informaciją apie ligą, jos atsiradimo priežastis. Parinkti mitybą, gal ir su dietologo pagalba, žolinius preparatus, maisto papildus, fizinius pratimus, kažko gal ir atsisakyti..  Padėti sau pačiam. Gyventi taip, kad nesirgtume. Juk tai mūsų gyvenimas ir gyvybė ir niekam kitam, tik mums ji turi labiausiai rūpėti..  

Ir taip visose gyvenimo srityse.. Jei kažkas neaišku ar kelia nerimą, abejones, nestumkime to į šalį, negalvokime, kad savaime išsispręs, ar kažkas ateis ir viską sutvarkys. “ Savaime“, paleista pasroviui problema turi savybę tik augti ir apaugti naujomis problemomis..

Išsprendę problemas, pagerinsime savo gyvenimą. Būkime atidūs patys sau ir savo artimiesiems. Ir visus pokyčius pradėkime pirmiausiai nuo savęs. Neapsiribokime spalvotais pramoginiais žurnalais ir televizoriaus žiūrėjimu.. Tai stabdo mūsų tobulėjimą.

Visi žavimės japonų tauta, jų išmintimi. Žinote, kokiu principu jie naudojasi savo kasdieniniame gyvenime? “Nuolatinis augimas ir mokymasis visą gyvenimą. Maksimaliai priimti pažangą ir puoselėti praeities vertybes“. Todėl jie tokie ramūs, ilgaamžiai.. tiesiog laimingi žmonės, nes yra kūrėjai. Nesiblaško, nekuria chaoso, o mokosi, daro išvadas ir nuolat eina į priekį.. 

Nepamirškime, kad visais laikais žmonės ieškojo atsakymų į tuos pačius klausimus, todėl atsakymai yra, telieka mums patiems juos surasti ir pritaikyti savo gyvenime 🙂

P.S.  Ir nesakykite, kad neturite laiko.. toks pasakymas visada reiškia nenorą  🙂 Ir niekada nepamirškime, kad nežinantį lengvai valdo žinantis ;)..

Laiškas Lietuvai (svajonė, jokios politikos)

Sveika, miela Lietuva! Šventė šiandien, kurią garsiai švenčiam, vienai dienai susivienijam, neišeidami į darbus. Dieną, turėjusią suvienyti bendriems tikslams, šiandien švenčiame kaip niekad susvetimėję ir susipriešinę.

Keisti tie Tavo vaikai, Lietuva. Drasko, dalina, tveria tvorom, parduoda, perparduoda tai, ką Tu jiems ir taip dovanojai už dyką amžiams. Kovoja lyg vaikai smėlio dėžėje.. Glostai, ramini, nors skaudu stebėti, bet žinai: maži dar, suaugs, išmoks.. Gyvena, palikdami kalnus šiukšlių, lyg tikėdamiesi, kad kosminiai ateiviai turėtų atskristi ir visą tą sukrautą šlamštą išvežti. Neišveža.. tai ir nuodija tuo Tave, save ir savo vaikus, ir toliau beprotiškai vartodami ir palikdami tuos nesibaigiančius kalnus..

Keisti tokie Tavo vaikai – atrado sprendimo būdą kovoti su korupcija: parodo viešai, pagrūmoja, papyksta arba pasišaipo, išsityčioja, ir tiek. Pakanka. Bujoja toliau visiems žinomi nusikaltėliai.. O vaikai Tavo sukiša galvas į smėlį, lyg tie dideli neskraidantys paukščiai ir laukia.. Ko? Gal kad kažkas ateis, viską sutvarkys, sustyguos ir pabarbens per uodegas, kad galvas iš smėlio ištrauktų. Kiša tas galveles į smėlį, nes kalti jaučiasi.. Vadai savo apsileidimu ir nemokšiškumu juos kaltina: turit, ką išsirinkot. Bet juk nė nežino tie kaltieji, kad vadai tik tokiu būdu atsakomybės baidosi, nes ateina ne dirbti visų labui, o paimti valdžią į savo rankas.. Ir ką su ta valdžia daro – vienas Dievas težino..

Ar ilgai kentėsi, motule Lietuva? Ar ilgai dar glausi ir glostysi, lyg neklaužadas vaikus? Ar duosi dar galimybę visas blogybes pamatyti, pavadinti tikraisiais vardais, ištraukti tas galvas iš smėlio ir dirbti pagaliau visų mūsų ir Tavo, mieloji, labui? Žengti į priekį sandraugoje su visais, išsikuopus visus užkaborius, o taip pat širdis ir sielas,  atvėrus jas meilei ir gėriui, bendriems tikslams..

.. Žengti nesilygiuojant į nieką, o tik pritaikius naudingą patirtį ir išmintį, kurti savo Tėvynę sandraugoje su kitomis Tėvynėmis, gerbdami jas ir tokiu būdu pelnydami pagarbą. Turėti vienijantį Tikslą, idealus, siekiamybes. Valstybės Lyderį, politikus, kuriuos visi labai gerbiam, nes jie rodo asmeninį pavyzdį, gerina valstybės gyvenimą ir viešai atsiskaito už atliktus darbus. Valstybines įstaigas, kurių nedaug, nes visos dirba tik tai, kas iš tiesų valstybei reikalinga. Čia atėjusiam žmogui nuoširdžiai padedama visais būdais išspręsti  jam iškilusius sunkumus.

Kur mokyklos – šviesios išminties salelės, kur mokytojai dalinasi savo ir protėvių išmintimi, praeities patirtimi, moko vaikus savarankiškai mąstyti, daryti sprendimus, bendrauti, kurti, ruoštis dideliam ir įdomiam gyvenimui. Gydytojai moko žmonės būti sveikais ir nuoširdžiai padeda, sutrikus sveikatai. Mokslas, kultūra – šviesuliai, rodantys tautai tobulėjomo perspektyvas, žadinantys kūrybinę dvasią.

Televizija, žiniasklaida mirga tautos pasiekimais ir talentingų žmonių kūryba. Žemdirbiai, darbininkai, amatininkai – didžiulėje pagarboje, nes aprūpina pirmiausia tautiečius viskuo, kas būtina ant stalo ir buityje, o pertekliumi noriai pasikeičiam su kaimynais. Visi visi, ko nepaminėjau, darniai dalyvauja valstybės gyvenime, nes viskas tikslinga, funkcionalu, sustyguota ir veikia bendram tikslui ir labui.

Atlyginimai už darbą pakankami, kad žmonės jaustųsi orūs ir reikalingi visuomenei. Rūpinamės ekologija, dalyvaujam pasauliniuose Žemės saugojimo projektuose…  Toks man gražus vaizdas nusipiešė, kad net nekilo mintis minėti kažko blogo. Argi gali būti blogis tokioje visuomenėje? Jei nuo gimimo esi ugdomas ir nuolat aplink matai harmoniją, kai yra aukšti idealai ir kiekvienas sąžiningai dirba tai, ką geriausiai sugeba savo ir visų bendram labui..?

..Sveikinu, Lietuva. Ir tegul mano žodžiai nebus tik vizija, kokių mums daug pripiešė mūsų vadovai, bet kurios taip ir liko vizijomis, nes tebuvo tušti pažadai.. Tegul mano svajonė bus Dievui į ausį, kaip karščiausias mano troškimas :)..

:) Moterims :)

Sveikinu visas mielas, rūpestingas, gražias, švelnias, žavias, supratingas, geras, subtilias, dėmesingas, simpatiškas, išmintingas.. galima tęsti iki begalybės – tiek daug nuostabiausių žodžių galima sutalpinti į vieną žodį – MOTERIS..

Nežiūrint į revoliucingą šios dienos gimimo pradžią, manau, labai gražu, kad ji yra. Taip miela stebėti šią dieną vyrų eilutes prie gėlių ir besišypsančias moteris 🙂 Tokia.. vienijanti gėriui ir dėmesingumui diena 🙂 ..

Ta proga norėčiau atpasakoti tokią pritčą – vertimo šitam žodžiui neradau, atitikmuo būtų pasakėčia, alegorinis pasakojimas

APIE GRAŽIAUSIĄ MOTERĮ

Kartą du jūreiviai susiruošė į kelionę po pasaulį ieškoti laimės. Atplaukė jie į salą, kurioje gyveno gentis, o jos vadas turėjo dvi dukras ištekinimui. Vyresnioji – gražuolė, jaunesnioji – šiaip sau.. Vienas iš jūreivių tarė savo draugui: “Štai ir radau savo laimę. Vesiu vado dukterį“. “Taip, – sutiko draugas – tu teisus, vyresnioji – tikra gražuolė, protinga. Tu padarei teisingą pasirinkimą, vesk“. “Ne,- paprieštaravo pirmasis – tu manęs nesupratai, bičiuli! Aš vesiu jaunesniąją vado dukterį“. “Tu proto netekai – nustebo draugas – juk ji tokia.. na.. labai jau šiaip sau“. “Tai mano sprendimas ir aš jo nekeisiu“ – atsakė pirmasis.

Nustebintas draugo sprendimu, jūreivis toliau išplaukė savo laimės ieškoti, o jaunikis pasiliko piršlyboms. Toje gentyje išpirką už nuotakas mokėjo karvėmis. Geriausią vertino dešimčia karvių. Atvarė jūreivis jaunikis dešimt karvių genties vadui ir sako: “Vade, noriu vesti tavo dukterį ir duodu už ją dešimt karvių“. “Geras pasirinkimas – šyptelėjo vadas – mano vyresnioji duktė protinga, graži, ji to verta. Aš sutinku“. “Ne, vade, tu nesupratai, – paprieštaravo jaunikis – aš noriu vesti tavo jaunesniąją dukterį“. “Tu juokauji? – nustebo vadas – Juk ji tokia.. šiaip sau..“. “Aš noriu vesti būtent ją“ – patvirtino jūreivis. “ Gerai, – sako vadas –  bet kaip sąžiningas žmogus, aš negaliu paimti už ją dešimt karvių, ji to neverta. Aš paimsiu už ją tris karves“. “Ne – nesutiko jaunikis – aš noriu duoti už ją būtent dešimt karvių“. Taip jie susitarė ir jūreivis vedė jaunesniąją vado dukterį.

Praėjo keletas metų ir į salą atplaukė jūreivio draugas, nusprendęs jį aplankyti ir pasidomėti, kaip jam sekasi. Eina jūreivis pakrante, o priešais ateina nežemiško grožio moteris.  Jūreivis paklausė, kaip jam surasti savo draugą. Ji parodė. Užeina jūreivis į savo draugo namus ir mato: jaukiame kambaryje  jo draugas, aplink vaikučiai šėlsta. “Kaip gyveni?“ – klausia jis draugo. “Aš laimingas“ – atsako jam šis. Tuo tarpu į kambarį įeina ta pati nežemiško grožio moteris. “Štai, susipažink, tai mano žmona“ – sako draugas jūreiviui. “Kaip? Tu vedei dar kartą?“ – klausia jūreivis. “Ne, tai ta pati moteris – jaunesnioji vado duktė“ – atsako jam draugas. “Bet kaip nutiko, kad ji taip pasikeitė?“ – neslėpė nuostabos jūreivis. “O tu pats jos paklausk“ – šyptelėjo draugas.

Priėjo jūreivis prie draugo žmonos ir klausia:“ Atleisk už mano netaktiškumą, bet aš pamenu, kokia tu buvai.. atleisk, .. bet.. šiaip sau.. Kas nutiko, kad tu taip pražydai ir tapai tokia nuostabiai graži?“ Gražuolė nusišypsojo kerinčia šypsena ir atsakė: “ Tiesiog kartą aš supratau, kad esu verta dešimties karvių..“

Štai tokia istorija.. Kaip sako: pasakėčia – melas, bet joje – užuomina 🙂 O aš dar noriu pridurti: mielosios, gražiosios, nelaukite, kol jus kas įvertins ar pagirs.. Tiesiog tvirtai žinokite – nes taip ir yra – kad esate nuostabios, nepakartojamos ir vienintelės tokios visame pasaulyje. Gražiausia moteris gyvena kiekvienoje moteryje.. Ir vienintelė šviesa, kuri išryškina tą unikalų vidinį ir išorinį grožį, yra jūsų pačių tikėjimas, kad taip ir yra.. Klestėkite, mielosios! 🙂

Optimali mityba

Tokia tikrai aktuali tema, nes visi suprantame, kaip tai svarbu. Kaip ir daugelis mūsų, išbandžiau daugybę dietų, mitybos sistemų, nes noriu būti sveika ir išlaikyti optimalų svorį. Literatūros ta tema perskaičiau labai daug ir beveik viską išbandžiau. Noriu pasidalinti savo ilgamečių ieškojimų rezultatais ir patirtimi.

Mityba pirmiausia fiziologinis poreikis ir energijos, reikalingų organizmui maistinių medžiagų papildymas. Sveika, suteikianti organizmui energijos mityba yra labai paprasta. Siekimas valgymą paversti malonumu ir gurmaniškos įmantrybės kartais maistą paverčia velniškais mišiniais. Cheminiai priedai, daug kartų apdoroti produktai apskritai paverčia maistą nereikalingu balastu ir nuodais. Neapdorotas balastas ir nuodai kaupiasi organizme viršsvoriu, o ir liekno žmogaus organizmą gali palengva ardyti.

Todėl labai svarbu sekti maisto produktų kokybę. Idealus maistas – šviežias, įvairus ir kuo mažiau apdorotas. Daržovės – užaugintos natūraliomis sąlygomis ir ką tik ar neseniai skintos. Ką reiškia kuo mažiau apdorotas? Imkime, tarkim, šaldytus koldūnus. Miltai, iš kurių jie paruošti, praėję apdorojimą, mėsos įdaras gali būti iš šaldytos mėsos. Jie paruošiami ir užšaldomi. Ruošdami juos, mes juos dar ir iškepame ar išverdame. Tai ir yra daug kartų apdoroto maisto pavyzdys. Kiek ir kokių jame naudingų medžiagų galėtų būti – spręskite patys..    

Priimtiniausia žmogui virtuvė – nenustebkite – nacionalinė, tradiciška, būdinga tautai, vietovei, šeimai. Tam mes genetiškai prisitaikę. Neįprastas, egzotiškas maistas mums yra organizmui nepriimtinas, todėl patartina nesižavėti kitų tautų patiekalais. Tam, kad organizmas prisitaikytų juos apdoroti, reikia laiko – pratinkitės palengva, jei yra toks poreikis. Vaisiai ir daržovės naudingiausi tie, kurie išauga natūraliomis sąlygomis vietovėje, kurioje gyvename, o žiemai ruošiami tradiciniu tam regionui būdu.

Dietos apskritai gali būti kenksmingos, jei tai nėra laikina priemonė pagerinti sveikatą. Geriausia “dieta“ – saikinga, įvairove grįsta mityba. Ypač kenksmingas yra persivalgymas, nuolatinis užkandžiavimas, taip pat vieno produkto dominavimas. Optimalus maisto kiekis, suvalgomas vienu kartu – ne daugiau dviejų rieškučių, nes sveiko skrandžio maksimalus tūris gali talpinti 400 gramų maisto.

Maisto derinimas, pasirodo, irgi labai individualus dalykas, nes kiekvieno žmogaus organizmas turi savo ypatumų: fermentų balansą, rūgštingumo lygį. Reikia stebėti, kokį maistą suvalgę jaučiamės žvalūs, tas ir tinka. Na, o jei jaučiame sunkumą, mieguistumą ar pilvas “groja“- arba persivalgėme, arba įmetėme velniško mišinio.. Nepatariama maistą užgerti dideliu kiekiu vandens, tai apsunkina virškinimą. Be abejo, gazuoti, su saldikliais, šalti gėrimai ir alkoholis – žmogui yra nuodai.   

Dabar yra daug ginčų dėl mėsos. Na, valgykite jūs ją į sveikatą, jei norite ir nevalgykite, jei puikiai be jos apsieinate. Tik nereikia mėsos valgyti lyg artojui, dirbančiam nuo ryto iki vakaro. Užteks kartą į dieną ar keliskart į savaitę. Kartais žmonės mėsą valgo nuolat: per pusryčius kiaušinienė su kumpiu, pietums kepsnys, vakarienei – sumuštiniai su dešra. Tai tikrai per daug ir negali būti sveika.

Ir nepamirškime, kad žmogus energiją papildo ne tik maistu. Energiją pildome ir grynu oru, saule, miegu ir judėjimu. Todėl mūsų vaikai tokie nepasėdos, na o daugumos suaugusių pagrindinė “kelionė“ – iki automobilio.. . Jei energijos nepildome visais šiais būdais, o pereiname tik “ant maisto“, neišvengiamai priaugame svorio, nes sutrikdome pusiausvyrą. O jei dar ir maistas nekokybiškas, tai pasmerkiame save ne tik apkūnumui, bet ir ligoms. Žmogaus apkūnumas – neteisingas požiūris į maistą ir gyvenimo būdą rezultatas.

Pamąstymui parašysiu vieną mediko pasvarstymą:  jei žmogus turi idealų paveldimumą (be mažiausio defekto), gyvena idealiose sąlygose (tur būt, rojuje) ir jo gyvenimo būdas yra idealus (angelas..), tai jis gali gyventi amžinai.. 🙂

Sėkmės visiems, puikaus savaitgalio ir valgykite tik į sveikatą! 🙂

Laiminga vaikystė – “akumuliatorius“ visam gyvenimui

Tai kaip gi vaikai pasidaro “sunkūs“ ir nevaldomi, ir ar apskritai juos reikia valdyti? Manau, nė vienas vaikas negimsta jau savaime blogas. Jis atsineša į šį pasaulį genų rinkinuką, kuris lemia jo panašumą į tėvus, sveikatą, kai kurie – paveldimas ligas, viską, kas liečia fiziologiją. Vaiko dvasinis pasaulis, charakteris, būdo bruožai – švarus popieriaus lapas, kurį užpildo pirmiausiai tėvai, artimiausi žmonės, o paskui pedagogai, visuomenė.

Manau, labai svarbūs pirmieji vaiko metai, kai vyksta adaptacija visomis prasmėmis ir čia labai svarbus motinos vaidmuo, buvimas šalia. Deja, dažnai matome mamytes, kurioms “sėdėti“ su vaiku – kančia. Bėga į darbus, palikusios vaikučius auklėms. Liūdna.

Juk tai sakralinis laikas, pradžių – pradžia. Nereikia “sėdėti“ – reikia suprasti savo atsakomybę už savo vaiką, ugdyti ir mylėti jį. Argi tai gali būti nuobodu? Nelengva, sutinku. Bet juk šalia yra vaiko tėtis ir pasidalinus vaikučio auginimo rūpesčius, galima viską atlikti su džiaugsmu.

Meilė ir rami, saugi aplinka vaikui be galo svarbi. Mama su kūdikiu turi sakralinį ryšį, apspręstą pačios gamtos, ji pirmoji savo vaiko dvasinė mokytoja, todėl nuolatinis ryšys su mama vaikui gyvybiškai svarbus. Tėtis – saugumas, tvirtumas, palaikymas. 

Šiuolaikiniais tėčiais žaviuosi, dauguma jų aktyviai dalyvauja vaikučio auginime ir ugdyme ir tai labai džiugina. Ir, be abejo, tėvų tarpusavio geri, šilti santykiai – pagrindų pagrindas. Geri tėvų santykiai, meilė vaikams suteikia jiems labai svarbų saugumo jausmą. Vaikai labai sensityvūs ir į menkiausią nenuoširdumą ar neigiamas emocijas jautriai reaguoja.

Vaikų nereikia muštruoti ar valdyti, juos reikia nuoširdžiai mylėti, o auklėjime rodyti pirmiausia asmeninį pavyzdį: nemeluoti, vykdyti pažadus. Vaikas nėra mūsų nuosavybė, tai toks pat asmuo, kaip ir mes, tik mažo ūgio ir be gyvenimo patirties.

Dažnai tėvai tiesiog nesuvokia vaiko amžiaus ypatumų ir elgiasi su savo vaikais autoritariškai, ambicingai, reikalaudami aklo paklusnumo. 

Vaikas auga ir keičiasi mūsų santykis su juo. Mažylį supažindiname su pasauliu, mokome adaptuotis visuomenėje, laviname. Paaugliui esame patarėjai, kantrūs mokytojai, pastebintys jų gabumus ir nukreipiantys aktyviai veiklai, tobulėjimui. 

Su suaugusiais vaikais vėl kitaip – jiems mes vyresnieji draugai, palaikantys juos gyvenime. Pagrindinė tėvų užduotis – išugdyti savarankišką ir kūrybingą žmogų. Taip turėtų būti.

Deja, nuoširdžiam pabuvimui su vaikais daugelis tėvų tiesiog neskiria laiko, santykiai pagrįsti “budinčiomis“ frazėmis: ar pavalgei, kaip sekasi, kada grįši.. Sakysite, dirbame daug, nėra kada.. O juk tai ne laiko klausimas. Tereikia nuoširdaus dvasinio ryšio palaikymo, nuoširdaus domėjimosi savo vaikų gyvenimu.

Dažnas auklėjimo modelis – kontrolieriai tėvai ir kontroliuojamas vaikas. Kontrolė yra spaudimas, o tai visada iš vaiko pusės gimdo pasipriešinimą. Visada. Kuo didesnis spaudimas, tuo didesnis pasipriešinimas, įvairiais būdais.

O tai jau kova ir pavojus visiškai prarasti ryšį su vaiku, nes šilumos, kurios trūksta vaikui namuose, jis neišvengiamai ieškos kitur. Ir tai gali būti bet kas: ankstyvi ryšiai su kitos lyties atstovais, svaiginimasis, būrimasis į grupuotes, sektas, įvairios priklausomybės, arba nusivylimas, užsidarymas savyje..

Mūsų vaikai – visada mūsų pačių auklėjimo arba apsileidimo rezultatas, kaip bebūtų sunku tai pripažinti. Didesnė pusė psichologų, psichoterapeutų darbo dalis – vaikystės psichologinės traumos, kurios turi įtakos suaugusių žmonių gyvenimui.

Vaikas, užaugęs mylimas, geranoriškoje aplinkoje, suaugęs yra pasitikintis savimi ir atviras gyvenimui. Patyrę vaikystės psichologines traumas žmones jau patys ar su specialistų pagalba turi formuoti tai, kam natūraliai laikas skirtas vaikystėje. O tai jau yra sunku, nes genetika yra nustačiusi griežtus laiko rėmus kai kuriems įgūdžiams įsisavinti.

Tikrai nekaltinu tėvų, juk nei vienas pedagogu negimstame. Auklėjame savo vaikus taip, kaip auklėjo mus mūsų tėvai. Bet.. niekada nevėlu pripažinti klydus. “Augame“ ir tobulėjame kartu su savo vaikais.  

Meilė ir nuoširdumas ištaiso viską, nes tobula viskas, kas nuoširdu. Tegul mūsų meilė mūsų vaikams bus neišsemiama, o mūsų namai – gerumo salelė, kur vaikams jauku ir saugu, ir kur jie visada laukiami suaugę 🙂 ..

Niekada nesakyk “niekada“ – kita prasme

Mūsų gyvenimas – tai mūsų minčių ir veiksmų pasekmė. Tai mūsų įsitikinimų suma, pagal kurią ir klostosi mūsų gyvenimas – suvokiame tai ar ne. Retas apie tai susimąsto ir gyvena reagavimo į savo paties sukurtas situacijas režimu. Kiekvienas kuria savo gyvenimą, kuris persipina su kitų žmonių, tokių pačių kūrėjų, gyvenimais. 

Kai to nesuprantame, gyvenimas atrodo lyg chaosas ar virtinė atsitiktinumų. Kad suprastume savo “bazines“ mintis ir programas, tereikia kelias dienas stebėti savo mintis ir kalbą. Dažniausiai kartojamos frazės, priežodžiai, dominuojančios mintys ir yra ta matrica, pagal kurią klostosi gyvenimas. Pvz., visi matome niūrių, nuolat besiskundžiančių žmonių, kuriems visada viskas blogai, net jei ir gerai. Jie tarsi traukia paskui save nuolat pasipildantį bėdų maišelį. 

Arba nuolat besišypsančių, entuziastingų, optimistiškai nusiteikusių žmonių, kuriems viskas sekasi, o jei ir ne, jie nenusimena ir bando iš naujo ar kažką kitką. Ar susimąstome, kodėl taip yra? Na, konstatuojame: “vargšelis“ arba “laimės kūdikis“, lyg viskas savaime klostytųsi. O savaime, kaip žinome, nieko šiam pasaulyje nevyksta.. Kaip sako išmintis: “Darome save laimingais arba nelaimingais – darbo apimtis ta pati.. “ Nuo mūsų pačių priklauso, kaip žiūrime į gyvenimą – kaip į kliūčių ruožą ar kaip į daugybę nesibaigiančių galimybių.

Kažkada man tai buvo didelis atradimas. Kai pradėjau sekti savo mintis ir kalbą, labai greitai atradau ir veikimo programas. Ypač stiprios programos, susietos su žodžiais “visada“ ir “niekada“, pvz.: “aš niekada to nepasieksiu“, “man visada nesiseka“ ir t.t… Tie du žodžiai patvirtina ir sustiprina ir taip neigiamą programą.

Ir, aišku, visi žodžiai su dalelyte “ne“, pvz., sakydami: “aš nenoriu sirgti“, pozityvų norą išreiškiame neigimu, teisinga būtų sakyti: “aš sveikstu“ arba “aš sveikas“.. Taip pat stipriai veikia įvairūs posakiai ir priežodžiai, kuriuos dažnai kartojame.

Sakysite – kam viso to reikia? Pirmiausia, tai suteikia galimybę valdyti savo gyvenimą. Tuomet nereikia, kaip kokiam dedektyvui, ieškoti savo nesėkmių kaltininkų ar kaltinti kažką. Juk visas gyvenimo situacijas “pritraukiame“ automatiškai pagal savo vidinę būseną, nes nesąmoningai ieškome patvirtinimų savo įsitikinimams išoriniame pasaulyje.

Įvykiai ir žmonės išoriniame pasaulyje – mūsų vidinės būsenos veidrodinis atspindys. Grūmosime – grūmos ir mums, šypsosimės – šypsosis atsakydamas 🙂  Savo pačių įsitikinimais mes ribojame arba praplečiame savo galimybes. Iš to taip pat seka, kad kaip mes vertiname save, taip mus vertina ir aplinkiniai žmonės.

Yra įvairios metodikos, kurių pagalba galime keisti savo destruktyvias gyvenimo programas. Jei yra tvirtas noras, tikrai verta su jomis padirbėti. Na, o paprasčiausias pirmas žingsnis – stebėti savo mintis ir kalbą, pradėti sąmoningai matyti ir fiksuoti pozityvumą gyvenime ir suprasti: kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija.

O tuos du stebuklingus žodžius “visada“ ir “niekada“ naudokime ypač apdairiai. Sakydami “visada“, patvirtinkime tik pozityvias savo gyvenimo nuostatas, o žodį “niekada“ pasilikime tik retiems būtiniems atvejams, nes jis uždaro visus kelius augimui ir tobulėjimui..