Visais laikais…

Nesiliaukite MYLĖTI…

Visais laikais, prie bet kokių santvarkų ir valdytojų, įvairiose erdvėse, nepritekliuje ar gausoje.

Kaip sudėtinga ir sunku bebūtų… 

Ir būtent tuomet, kai labai sunku ir beveik nėra jėgų. Kai norisi bėgti neatsigręžiant. Nuo visų ir visko.

Kai viskas atrodo beprasmiška, beviltiška, nepakeliama… Kelkitės, kol yra jėgų ir įžiebkite savo vidinę šviesą.

Todėl kad būtent tokių štormų metu be mūsų “kelrodžių šviesų“ palūžta žmonės, atsitrenkdami į šaltas abejingumo uolas, vos už kelių žingsnių nuo mūsų užgesusių vidinių švyturių…

Padėka autoriui! Pagal Klaus T. esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Bendros gerovės pagrindas

Niekam ne paslaptis, kad kūrinija laikosi tų žmonių dėka, kurių sieloje yra Meilė ir Taika.

Tai civilizacijos organizmo pagrindas.

Tokie žmonės nesiblaško, juose nėra pykčio, agresijos, jie nesiskundžia, nesmerkia pasaulio netobulumo, nejaučia neapykantos “matricai-sistemai“. Neragina iš jos išeiti.

Jie ramiai vykdo savo misiją – gyvena pagal savo pašaukimą, dirba savo darbus, puoselėja savo gyvenimą, ir net nesusimąsto, kad jų dorovė ir asmeninio gyvenimo darna gelbėja pasaulį nuo griūties.

Lygiai taip pat veikia ir žmogaus organizmas.

Pusiausvyros būsena, ramybė ir harmonija viduje – raktas į gerovės išraišką.

Išsaugodami savyje dieviškosios Meilės būseną, jūs įnešite didžiulį indėlį į taikų ir stabilų vieningos visumos gyvavimą.

Padėka autoriui! Pagal E. Tolle esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pavasarinis atgimimas

Labai simboliškas dabar laikas. Žiūriu pro langą. Ant vienų krūmų ir medžių dar vis seni nudžiuvę lapai. O ant kitų – sultingi jauni lapai ir žiedai.

Negyva ir gyva. Sena ir nauja.

Tas pats dabar vyksta ir kiekviename iš mūsų, ir mūsų kolektyvinėje erdvėje. Senosios baimės, nerimo, išgyvenimo programos – dar vis yra. Bet palaipsniui išeina. Tampa akivaizdus jų absurdiškumas, neefektyvumas. O į jų vietą ateina nauja.

Kas atgyveno, išeina sunkiai. Žmonės kabinasi į tai, kas įprasta, nors tai ir neveikia. Todėl kad tai pažįstama. O nauja – dar nežinoma, tuo dar reikia patikėti, prie to prisitaikyti.

Geriausia, ką galima dabar padaryti – tai pasitikėti nauju. Nebijoti peržvelgti savo asmenines, giminės, šeimos programas. Nesikabinti už to, kas jau atgyveno.

Išlaisvinti erdvę tam, kas nauja. Tai vis vien ateis. Bet gali ateiti skausmingai, jei laikysimės įsikibę seno. O gali ateiti lengvai į tavo gyvenimą natūralioje Tėkmėje.

Sklando vėjyje nudžiuvę lapai… Juos nuplėšia permainų vėjas.

Tai tavo gyvenimo pavasaris. Mūsų visų pavasaris.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Nieko ezoteriško…

Kiekvieną kartą, kai jums kyla noras padaryti pasaulį geresniu, jūsų siela susijungia su jūsų psichika.

Kiekvieną kartą, kai jūs bandote paguosti kitą esybę, net jei tai nepažįstamas žmogus ar medis, jūs susijungiate su ta kita esybe per savo sielą, ir kiekvieną kartą, kai jūs siekiate tapti geresniu žmogumi, jūsų siela džiaugiasi, kad suteikiate jai galimybę padėti jums tobulinti jūsų gyvenimą.

Ir tame nėra nieko ezoteriško. Mūsų siela – tai savita mūsų pačių ideali versija, tačiau ji daug tikroviškesnė, nei “aš“, kuris buvo suformuotas kaip atsakas į taip vadinamus civilizacinius poveikius mūsų imliai įspūdžiams psichikai. 

Padėka autorei! Pagal I. Najman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Atvirumas

Atvirumas – ne silpnybė, tai stiprybė. Tai akimirka, kai tu nesislepi už žodžių, įvaizdžių, apsauginių sluoksnių, o tiesiog leidi sau būti. Išsiskleisti tarsi žydintis sodas ir spinduliuoti viską, kas yra viduje: šviesą, džiaugsmą, meilę ir savo išgyvenimus – be abejonių ir be baimės.

Atvira siela – tai kuomet tu neslepi savęs tikrojo, savo esmės. Kai kalbi ne taip, “kaip reikia“, o taip, kaip širdis jaučia. Kai gyveni ne tam, kad atitiktum, bet tam, kad tiesiog būtum.

Tai laisvės būsena…

Tu nebijai parodyti savęs tikrojo – be pataikavimo, be pasmerkimo baimės, be bandymų kažką išlaikyti. Todėl kad tu žinai: tavo vidinė šviesa pritrauks tuos, kam ji reikalinga, o tai, kas nereikalinga, išsisklaidys savaime.

Ir būtent tokiomis akimirkomis ateina tai, kas svarbiausia ir vertingiausia. Tas, kas pamatys tavo atvirą sielą ir nenusuks žvilgsnio, nepasitrauks, neišsigąs – pasiliks su tavimi. Ne todėl, kad tu patogus, bet todėl, kad tu tikras.

Atsiverk. Ir tegul tavo siela pražysta gražiausiais žiedais!

Padėka autorei! Pagal O. Pollok esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir tam nereikia žodžių…

Kodėl būtent per pirmąjį susitikimą mes galime geriausiai pajusti kitą žmogų?

Nes ką žmogus bekalbėtų ar bedarytų, kokią veido išraišką jis berodytų pasauliui, tačiau nuslėpti savo emocinės-protinės būsenos jis negali.

Kiekvienas žmogus skleidžia tam tikrą energetinį lauką, kuris atitinka jo vidinę būseną, ir dauguma žmonių jaučia tą lauką, bet dažnai jį pajunta tik pasąmonės lygmenyje.

Tai reiškia, kad žmonės gali nesuvokti, kad jaučia tą lauką, tačiau tai vis vien nulemia jų požiūrį į vieną ar kitą žmogų ir tai, kaip jie į jį reaguoja.

Kai kurie žmonės jaučia kito žmogaus būseną labai ryškiai, vos pamatę jį pirmą kartą – ir tam net nereikia žodžių.

Tačiau vėliau žodžiai užvaldo bendravimą, o kartu su jais pradeda ryškėti ir vaidmenys, kuriuos vaidina dauguma žmonių.

Ir tuomet dėmesys nukreipiamas į proto sferą, o gebėjimas jausti kito žmogaus energetinį lauką ženkliai silpnėja. Nors pasąmonės lygmenyje jis vis vien išlieka.

Štai kodėl pirmas įspūdis – tikriausias. Ir tam nereikia žodžių.

Padėka autoriui! Mintys iš E. Tolle paskaitos, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tiesiog todėl, kad tu esi…

Pasakoje apie Mažylį ir Karlsoną yra momentas, kai po pasivaikščiojimo su Karlsonu po stogą, Mažylis lieka vienas, ir nuo stogo jį nukelia gaisrininkai. Tą vakarą mama apkabino jį ypač švelniai ir rūpestingai. Ji pasakė, kad Mažylis jai brangesnis net už šimtą tūkstančių milijonų.

Man suspaudė širdį, ir aš pravirkau. Pravirkau todėl, kad tai tokie paprasti žodžiai… Bet kad mama juos pasakytų, Mažyliui teko atsidurti pavojuje.

Taip ir mes – kiek visko padarome, kad juos išgirstume. Mes siekiame kažką  įrodyti visam pasauliui, mes verčiame kalnus, mes papuolame į nemalonias situacijas, mes kylame vis aukščiau ir aukščiau – tik tam, kad atsidūrę ant stogo, mes pasijustume reikalingi ir svarbūs.

Tam, kad apie mus galvotų, kad mus gerbtų, mylėtų, kad mus suprastų, kad apie mus pagalvotų. Kad kažkas artimas ir mylimas būtų šalia. Kiekvienas, kas “sėdėjo ant stogo“, žino ir laukia šito.

Kad mus nuimtų nuo stogo, apkabintų ir pasakytų: tu man brangesnis už viską pasaulyje. Brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų.

Bet mes pavargstame laukti. Ir mūsų širdis pradeda šalti, todėl mes vis labiau ir labiau bijome susidurti su meile. Todėl kad tai skausminga, neapčiuopiama ir nesuprantama – laukti, mylėti, tikėtis. Todėl kad sukrečia. Spaudžia širdį ir krūtinę. Iki gumulo gerklėje, nes verkti negalima. Todėl kad neįmanoma to suprasti ir patikėti – kad meilės reikia nusipelnyti.

Kaip dažnai, kad išgirstume arba pasakytume svarbius žodžius, turime atsidurti ant ribos… Ir kartais būna per vėlu. O juk galima tiesiog taip, be jokių sąlygų. Galima. Galima sušildyti širdį. Sušildyti jausmais. Žodžiais.

Mažyli, tu man brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų. Aš visada būsiu tavo mama.

Kai gulamės miegoti, kai pusryčiaujame arba valomės dantis. Kai žaidžiame kamuoliu arba žiūrime filmukus. Kai ruošiamės į darbą, arba, susikivirčiję dėl kažko sudaužyto, išlieto, išmėtyto, neatlikto, šimtą tūkstantąjį kartą pasakykime: aš taip tave myliu! Be jokių sąlygų. Tiesiog todėl, kad tu esi.

Mažyli, tu man brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų! Ir aš visada būsiu šalia. Kas benutiktų.

Padėka autorei! Pagal Ž. Jermašova esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gėlėtos nuotaikos ir artimųjų širdžių šilumos visoms mieloms mamytėms, močiutėms ir prosenelėms artėjančios Motinos dienos proga 🙂 !

Viską galima ištaisyti

Kodėl mes skaudiname savo tėvus? Ar todėl, kad jie kažkada mus baudė ar drausmino? Arba todėl, kad mums atrodo, kad jie kažkokie ne tokie – nepakankamai protingi, nelabai gražūs ir nejauni, nesugeba daug uždirbti, nemoka užmegzti naudingų ryšių, ne taip kalba, neteisingai galvoja ir per daug pamokslauja?..

O ar turėjo jie galimybę ir pasirinkimą pragyventi savo gyvenimą kitaip? Gyventi darnų, šviesų gyvenimą, kupiną meilės ir šilumos, kur nieko netrūksta, kur nėra negandų ir netekčių? Ar gyveno jie kada nors tik asmeniškai dėl savęs?

Mes užaugome, o smulkios vaikiškos nuoskaudos, pretenzijos ir nesupratimas išliko. Visas sukauptas negatyvumas persekioja mus metų metus, lyg sniego lavina. Ar turime priežastį nuolat nešioti šią naštą savyje? Ar prisimename, kas mums dovanojo gyvenimą?

Bet kažkas trukdo atleisti ir patiems atsiprašyti už šiurkštumą ir įžūlumą, už nepateisintas viltis, suteiktą skausmą, abejingumą ir vienatvę. Kažkas nepaleidžia, trukdo laisvai gyventi… Mes nenorime pažvelgti į praeitį, o galbūt, verta atsigręžti – suprasti ir liautis teisti ir smerkti?

Pažvelgti ir į save – ar išmokome mylėti taip, kaip myli mus? Galbūt, mes per daug susireikšminę, todėl daug ką priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir tiesiog nemokame pažvelgti tiesai į akis?

Kodėl taip lengvai galima imti viską, bet nieko neduoti? Kodėl net nesusimąstydami įskaudiname, neužjaučiame ir net kerštaujame? Turbūt todėl, kad tėvai viską priima ir viską atleidžia, tiki mumis ir nepraranda vilties, nežiūrint į nieką. Tėvų meilė – beribė ir besąlygiška. 

Svetimiems žmonėms dažnai esame atidesni ir geresni, o būdami su artimaisiais mes nusimetame “kaukes“ ir leidžiame sau būti abejingais ir ciniškais egoistais.

Gaunasi, kad, deja, mes skriaudžiame tuos, kas mus labai myli ir ką mes mylime ir bijome prarasti, tačiau širdies gilumoje slepiame savo jausmus ir bijome sau tai pripažinti. Ir kažkodėl įsivaizduojame, kad tėvai bus su mumis visada.

Bet vieną dieną gyvenimas sustos ir nebus ką kaltinti. Ir mes jau nebūsime svarbiausi kažkieno gyvenime. Niekas neskaitys mums moralų ir nepalaikys mūsų siekių. Pasaulis nepasikeis – taip pat švies saulė, tačiau nebus šalia rūpestingų švelnių rankų ir mylinčių akių.

Nežadėkite skambinti tėvams. Todėl kad tikrai apie tai pamiršite šiandien, rytoj ar po savaitės, o jie – lauks… Net neapgalvotai ištartas žodis gali juos įskaudinti. Paskambinkite tiesiog dabar, kad išgirstumėte širdžiai mielą balsą ir kad pasakytumėte, jog mylite juos ne už kažką, bet tiesiog todėl, kad jie yra, mylite taip, kaip vaikystėje…

Nedelskite… Viską galima ištaisyti, kuomet visi gyvi.

Padėka autorei! Pagal A. Novikova tekstą, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !