Skirtinga vaikystė

Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:

– Įdomu, tėti, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Juk turėjo būti labai nuobodu?..

Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:

– Taip, dukrele, mes nesėdėjome visą dieną prie kompiuterio, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.

Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, o imunitetą stiprino liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.

Duktė susidomėjusi sukluso…

– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Tėvai nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo. Mes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.

Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus visada kažkuo vaišino. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!

Tėvas pagalvojo ir pridūrė:

– Sutinku, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs… Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!

Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, jis buvo gyvas ir tiesioginis! Ir to nepakeis jokios technologijos. Supranti, dukrele, mūsų vaikystė tiesiog buvo kitokia…

Pagal sutrumpintą nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Geranoriškumas ir abipusė pagarba

Tai jaunos mokytojos pasakojimas iš jos patirties, kuris buvo paskelbtas internete prieš keletą metų. Autorius, deja, nežinomas.

Jau metus aš dirbu fizikos mokytoja nedidelio miestelio mokykloje, ir jau galiu padaryti išvadas iš savo darbo patirties.

Kai atėjau į mokyklą, nuolat girdėjau mokytojus kalbant, kad vaikai dabar sunkūs, nesuvaldomi, “na, tiesiog kažkoks košmaras“… O viena iš mano kolegių man tiesiai pasakė: “Jei rasi geresnį darbą, bėk iš čia, nes net neįsivaizduoji, su kuo mes čia susiduriame“.

Bet tai netiesa! Vaikai yra vaikai, tiesiog dabar jie kitokie – jie nori dialogo, bendravimo, svarstymų ir įrodymų visko, ką mokytojai jiems sako. Jie nenori mašinalaus žinių kalimo, jiems tai neįdomu.

Vaikai nori atsakymų į iškylančius klausimus pamokų metu, nori praktinio žinių pritaikymo pavyzdžių. Gaila, kad mokytojai dažnai to nenori priimti, jie nori paklusnių, nuspėjamų, tyliai vykdančių užduotis vaikų.

Mano dėstymo metodas labai paprastas – leisti vaikams kalbėti ir klausyti, ką jie sako. Leisti jiems abejoti tuo, kas parašyta vadovėlyje, leisti suklysti, o paskui kartu išsiaiškinti klaidas. Išmokyti mąstyti ir netikėti aklai tuo, kas sakoma – tik taip mes išugdysime vaikus, kurie mąsto kūrybingai.

Mokytojas – žinių laidininkas ir skleidėjas, kuris įdomiai ir suprantamai pateikia informaciją vaikams. Mokytojas – ne idealus asmuo, kuris viską žino geriausiai, jis turi būti atviras geranoriškam dialogui su vaikais, o esant reikalui – gebėti pripažinti savo klaidas.

Taip ne kartą yra nutikę ir man – kartais praleisdavau kokią raidę žodyje ar per skubėjimą nepadėdavau kablelio sakinyje. Ir kai vaikai nurodydavo mano klaidas, aš jas ištaisydavau ir atsakydavau: “Sutinku, ačiū, kad pastebėjote.“

Štai ką reiškia girdėti vaikus ir priimti jų pastabas. Kai ramiai į tai reaguojate, tarp jūsų ir vaikų užsimezga geranoriškas tarpusavio ryšys ir pagarba, o mokymosi procesas vyksta be spaudimo ir įtampos.

Ir dar aš stengiuosi pastebėti tai, kas svarbu vaikams – ne tik pagirti už žingeidumą ar pažangą moksle, bet ir pamatyti naują vaiko šukuoseną ar pagirti kuklios mergaitės apsirengimą. Juk geranoriškame bendravime svarbi kiekviena smulkmena…

Jaučiu atsakomybę ir už tai, kaip aš atrodau mokykloje – žinau, kad šimtai mergaičių kasdien žiūri į mane. Į mokyklą rengiuosi klasikiniais rūbais ir santūriai – tai taip pat auklėjimas savo pavyzdžiu, ugdantis skonį bei išvaizdos ir vietos, į kurią einame, atitikimo suvokimą.

Darbe su vaikais laikausi dar vienos svarbios taisyklės – aš niekada nesakau mokinio pažymio visai klasei girdint. Aš nelyginu vaikų vieno su kitu, nes žinau, kad būtent palyginimai – skirstymai į gerus ir blogus, pažangius ir atsilikusius, sukelia depresijas ir kompleksus  vaikams.

Pažymys – tai tik vaiko žinių, pamokų dinamikos įvertinimas. Koks tas pažymys – priklauso ne tik nuo mokinio, bet ir didele dalimi – nuo mokytojo, nuo to, kaip jis organizuoja mokymosi procesą, kokius santykius sukuria su vaikais.

Nors… ir viešą pagyrimą taikau labai dažnai.., tai ta pati taisyklė: pastebėti tai, kas vaikams svarbu.

Ir dar – o tai svarbiausia! – mylėkime ne tik savo specialybę, bet ir vaikus. Tuomet mokykla vaikams bus ne nemaloni prievolė, o šviesos ir žmoniškumo kalvė. Juk mokytojų rankose – ne tik vaikų, bet ir viso pasaulio ateitis…

Padėka autorei! Vertė ruvi.lt

Sveikinimai visiems, pradėjusiems naujuosius mokslo metus – smagaus susitikimo su draugais, išminties ir geranoriškumo, žingeidumo ir kūrybingumo 🙂 !

Jau kvepia rugsėju

Oras jau kitoks – taip, jau kvepia rugsėju. Rudenėja.

Vakarais mes vis dažniau ištraukiame pledą, dosniai pilame arbatos į patį didžiausią puodelį ir stengiamės būti arčiau vienas kito..

Rudenėja – lėtai, bet užtikrintai. Į mūsų kraštą sugrįžta ruduo. Lengvai paliesdamas auksu medžių viršūnes prie namų, skleisdamas pušų kankorėžių, senų klevų ir prisirpusių krituolių obuolių kvapą.

Ir dangus dabar visai kitoks. Šypsosi kažkokia ypatinga saulėta šviesa – sodria, rausva, auksine. Ir viskas aplink pasidaro jautru, tylu, artima. Rudenėja.

Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jiems padeda tas pats, kas ir gėlėms

Mane visada žavėjo ir žavi prasikalę pro betoną, asfaltą gėlės, augalai. 

Tokie mažyčiai, švelnūs, bet tokie stiprūs. Kas jiems padeda? Troškimas gyventi? Pasiekti šviesą? Ar viskas kartu?

Aš mačiau ir matau žmones, kurie keliaudami per tamsius, sunkius periodus, pasiekia šviesą. 

Jiems padeda tas pats, kas ir gėlėms. Gyvenimas pagal savo prigimtį – savo širdies balsą.

Gyvenimas pasitikėjime, Tėkmėje. Kai matai, kad jei vienos durys uždarytos, tu į jas nesilauži, bet ieškai atvirų. 

Sąmoningumas – kai matai prasmes, žinai, kad kiekvienoje situacijoje – galimybė ir potencialas.

Atsiremi savyje į tai, kas stipriausia ir patikimiausia. O visa kita – jau proceso eigoje sustiprini, augini.

Augi-augi, ir vieną nuostabų rytą pabundi jau visai kitoje tikrovėje. 

Galingame šviesos sraute.

Ir šypsaisi saulei.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tiesiog pasitikėkime

Kai esame sutrikę ir nežinome, kas bus toliau.. belieka tiesiog pasitikėti gyvenimu. Ir – savimi…

Ko gero, tai sunkiausia – patirti slogią nežinomybę.

Nes mes visada norime aiškumo: turėti planą ateičiai, matyti prasmę, užsibrėžti tikslus.

Tačiau kartais mes atsiduriame tarsi nesvarumo būsenoje, kaip vėjo blaškomos plunksnelės, skraidančios ore be jokios krypties, ir nežinančios, kur jas vėjas nuneš.

Ir tokia būsena mums pernelyg sunki.

Juk reikia tokio brandumo, tokios stiprybės ir visiško pasitikėjimo gyvenimu, kad priimtume viską taip, kaip yra…

Kad gyventume be didelių planavimų, kad tiesiog – gyventume.

Kad pasitikėtume savimi, savo vidine dvasine jėga, ir – ta aukštesniąja kūrinijos jėga, kurios veikimo principų dažniausiai negalime suvokti dėl jų milžiniškų mastelių, ir kuri sukūrė mus pačius.

Todėl nežinomybėje apninka baimė ir nepasitikėjimas savimi.

Tačiau prisiminkime – juk mūsų gyvenime ne kartą buvo sudėtingos aplinkybės, kai atrodė, jog nėra jokios išeities… Bet… mes tai išgyvenome, mes radome sprendimus, arba – sulaukėme netikėto palaikymo!

Būtent todėl – pasitikėkime savimi, pasitikėkime gyvenimu! Nežiūrint į nieką. Kūrėjas saugo ir brangina savo kūrinius – kaip tėvas savo vaikus. Pasitikėdami gyvenimu mes susijungiame su jėga, kuri mus sukūrė.

Pasitikėjimas – tarsi švyturys, kuris visada nurodo teisingą kelią. Tai jėga, kuri nuramina vidines audras, suteikia stiprybės ir išminties, įkvepia ir įžiebia viltį, siunčia gyvenimo ženklus ir pagalbą.

Tiesiog įsiklausykime į save tyloje.

Tiesiog… pasitikėkime.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Meilės akimis

Sakoma, kad tuomet, kai mylime – mes užsidedame rožinius akinius ir matome žmogų ne tokį, koks jis yra.

Tai, žinoma, tiesa. Bet ne visa. Kai mylime, įvyksta dar kai kas.

Žmogus jaučia mūsų meilę ir bet kokiu atveju kažkaip į ją atsiliepia. Ir paprastai tas atsakas į meilę pažadina jame viską, kas yra geriausia, tai, koks jis galėtų būti be savo baimių, nusivylimo, traumų…

Ir būtent tokį mes jį matome. Ir jis iš tiesų tą akimirką toks ir yra.

Vėliau, žinoma, viskas sugrįžta ir atsistoja į įprastas vėžes.

Bet tai nereiškia, kad tai, ką mes matėme meilės akimis – netiesa.

Tiesiog šios tiesos kitaip neįmanoma pamatyti.

Padėka autoriui! Pagal K. Gringuto esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai tu…

Tu – tiesos ir laisvės tyrinėtojas.

Tegul tavęs nebaugina, kad tokiems, kaip tu, čia nesugalvotos taisyklės, nenutiesti maršrutai. Tai tau teks juos nutiesti, pažymėti žemėlapiuose.

Tai tu klysi ir galvosi, kad jau viską galutinai sugadinai, o paskui suvoksi – taip, gal tai buvo ir ne pats geriausias sprendimas, bet jei aš čia, po šiuo birželio dangumi, po rugpjūčio žvaigždynais, su širdimi, perpinta saulėtais siūlais, kuri vos sutalpina visą šią laisvę, bijūnus ir nuostabią muziką – galbūt, visa tai ne beprasmiška?

Tai tu – bučiuosi ne tuos, laužysi terminus, auginsi gėles, pamirši pasveikinti tuos, kas tau brangūs, pasuksi ne ten dideliame kelyje.

Tai tu – atkartosi pasaulį žvilgsniu ir žodžiu, liudysi realybę pačiu savo buvimu, draugausi su miestais ir jūra, gydysiesi nuo slogos, suspėsi į paskutinį seansą, parašysi spontaniškai kažką panašaus į “galvoju apie tave visą dieną“ arba “koks saldus oras šią vasarą, net galva svaigsta“, būsi tuo svarbiu pakeleiviu, būsi tuo, kas stebi, būsi tuo, nuo ko neatitraukia įsimylėjusių akių.

Būsi šioje tikrovėje.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Taip keičiasi mūsų erdvė

Yra toks pastebėjimas: kai keičiasi žmogus, keičiasi ir jį supantys žmonės.

Jie keičiasi dviem būdais:

– Žmonės, su kuriais jūs susieti tvirtais tarpusavio ryšiais, kurie jus brangina, pradeda keistis todėl, kad keičiatės jūs. Tiesiog todėl, kad nori ir toliau būti su jumis. Tai vyksta nepastebimai ir nesąmoningai.

Tai galima įsivaizduoti kaip metaforą su krumpliaračiais: jei staiga sistemoje vieno krumpliaračio žingsnis pasidarė platesnis tarp dantračių, tuomet ir kiti keičia žingsnį, kad sistema veiktų.

– Žmonės, kurie negalėjo prisiderinti prie jūsų pasikeitusio, nutraukia bendravimą, nes neturi kuo už jūsų “užsikabinti“. Ir ateina tie, kurie randa kažką bendro.

Taip keičiasi mūsų erdvė.

Bet čia yra vieni spąstai: jei jūs keičiatės tam, kad pakeistumėte kitus – jums nieko nesigaus.

Keistis reikia pačiam ir dėl savęs.

Aplinkos pasikeitimai – tai papildomas efektas. Nėra jokios prasmės laukti ir reikalauti, kad keistųsi kiti.

Jei jums kažkas nepatinka kitame žmoguje, tuomet tai jūsų pasirinkimo klausimas – pasilikti su juo artimuose santykiuose ar ne.

Padėka autorei! Pagal Nina Rubštein tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !