Kartais, kad nepalūžtume, pakanka draugo balso. Paprasto žmogiško “pasiilgau“, į kurį galima susisupti, lyg į jaukų pledą.
Kartais pakanka žinoti, kad žmogui, kurį myli, dabar lengviau. Kad šiandien jam skauda mažiau, nei vakar, o tai reiškia, kad yra viltis, jog rytoj jo bus diena visai be skausmo.
Kartais labai svarbu be baimės pažvelgti į savo pergyvenimus ir suprasti, kad viskas palengva aprimsta. Jau pakenčiama. Ir, reiškia, yra šansas, kad greitai praeitis taps atrama, o ne bedugne.
Kartais, kad nepalūžtume, pakanka tiesiog sustoti. Gyventi savo gyvenimą, neužbėgant toli į priekį ir neužstringant praeityje.
Kvėpuoti rudeniu, vaikščioti nukritusiais šiugždančiais lapais parke. Palydėti paukščius. Laukti pirmųjų šalčių. Pasitikėti gyvenimu. Paleisti šaltu vandeniu popierinius neišsipildžiusių istorijų laivelius.
Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Labai svarbu nepamirsti savo draugu, kad ir kaip toli jie butu. O gal tavo siandien istarti nuosirdus zodziai pades jam nepaluzti. Neatideliokim!
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Sveika, Jone!
Gerumas ir nuoširdus palaikymas visiems mums labai svarbūs. Dabar žmonės lyg ir drovisi tų žmogiškų šiltų jausmų, laiko tai silpnumu ar naivumu. Bet palaikykime vieni kitus, draugaukime, nuoširdžiai bendraukime nežiūrint į nieką 🙂 …
PatinkaPatinka
O kartais, kad nepalūžtume tereikia būti pasiruošus kūno mirčiai nes tik jis reaguoja į šį pasaulį, (simuliaciją) o mes tik stebime. Pabrėšiu, kūnas reaguoja, o mes tik stebime. Mums tiesiog neįmanoma palūžti nes mes esame savo natūraliame būvyje-visada esantys, amžinai budrūs, sąmoningi. Beje, visi ir viskas yra mūsų draugai ir mes patys sau esame draugai 🙂 Mes visi esame tos pačios sąmonės savitos išraiškos.
PatinkaPatinka