Mūsų laikais labai daug dėmesio skiriama išorei: kaip atrodyti, kaip apsirengti, kokį įvaizdį sukurti…
Lyg ir nieko blogo tame nėra, tačiau kai už gražaus pavaikslėlio tuščia, kai viduje šaltis ir vaidyba – tai juntama. Pradžioje tai gali būti įdomu, patrauklu, paslaptinga. Bet laikui bėgant tas patrauklumas blėsta. Nes vien tik išorė negali ilgam pritraukti dėmesį.
Tikras grožis – tai šviesa, kuri sklinda iš vidaus. Tai būsena, kuri nepriklauso nuo makijažo, drabužių ar amžiaus. Tai žmogaus vidinės būsenos išraiška, jo šiluma, jo gebėjimas būti nuoširdžiu, tikru.
Tai ne kažkas, ką galima užsidėti ar nusiimti. Tai išlieka, nepriklausomai nuo išorės. O jei viduje tuščia, visos pastangos puošti išorę bus bergždžios. Tai tebus kaukė, gražus paveikslėlis, į kurį galima pažvelgti, bet ilgam jis nepritraukia.
Todėl vertėtų puoselėti savo vidinę būseną. Savo gebėjimą jausti ir būti savimi tikruoju. Tuomet išorė tampa ne kauke, o vidinės šviesos išraiška. Ir tai visada yra patrauklu. Gilu. Nuoširdu. Ilgam.
Padėka autoriui! Pagal O. Elmalah tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 
Tai be abejo, kad puošti reikia tik tą kas laikina nes amžino juk penkiais pojūčiais nepajausi 🙂 Yra toks geras rusiškas klausimas: Что украшает человека, голова или костюм? Jeigu kostiumas gražus kas ten tą vidų pamatys.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai,
Posakis geras… O kai visas žmonių gyvenimas nukreipiamas į išorę, tai nenuostabu, kad žmonės taip daug pastangų deda savo išorei: taip jie demonstruoja savo pajamų dydį, perkamąją galią, statusą. Ir, žinoma, vietos jausmams nelieka, kai viską užgožia daiktai. Dar girdėjau kitą posakį: daiktai, joks jų kiekis neapkabins, neišklausys ir nepakeis nuoširdaus žmogiško bendravimo 🙂 …
PatinkaPatinka
Tačiau išorei dėmesio vis tiek labai daug reikia 🙂 Pažiūrėkit, nusiskusti barzdą reikia? Reikia. Nusikirpti, nagus nusikarpyti, susišukuoti, nusiprausti, dantis išsivalyti, rūbus išskalbti, išdžiovinti, išlyginti, batus nuvaksuoti… . O kiek reikia dirbti norint įsigyti drabužių, apavo ir viso kito? Vien tik iki darbo nuvykti dabar retam dviračio užtenka, reikia automobilio. Vėl išlaidos. Kada tuo vidum rūpintis 🙂 Aš jau kadaise galvoju kurių galų man tas kūnas reikalingas? Nuo jo vieni nuostoliai, o be jo būtų kur kas geriau. Na bent jau hemorojus tikrai negrėstų ir galvos neprasiskelčiau 🙂
PatinkaPatinka
Kur jau mes dėsimės be kūno 🙂 .., jis yra, reiškia, reikia juo adekvačiai rūpintis. Žinoma, neapsieisime be daiktų, rūbų, bet jų reikia turėti tiek, kiek tikrai reikia, o ne tiek, kiek peršama (nauji įvairių prietaisų modeliai, madingi rūbai, ir pan…). Sveikos nuovokos žmogus labai gerai jaučia ko jam reikia ir kiek pakanka, jo neveikia marketingo gundymai ir pinklės 🙂 .
PatinkaPatinka
Nemanau, kad teisingai klausiat. O kur kūnas arba tie kas jį sugalvojo dėsis be mūsų? Kūno galiojimo laikas baigsis ir jis bus užkastas arba sudegintas. Klausimas kur dėsimės mes? Atgal į kūną? Jeigu atgal tai ar gali taip būti, kad mes patys savarankiškai priimtume tokį absurdišką sprendimą žinodami ką patyrėme aname įsikūnijime? Juk rašėte, kad sveikos nuovokos žmogus labai gerai jaučia ko jam reikia ir kiek pakanka, jo neveikia marketingo gundymai ir pinklės. Tai jeigu mes neįsikūnytume mums ne tik drabužių nereiktų, mūsų neveiktų jokie marketingo gundymai. Tačiau man panašu, kad marketingo pinklės neapsiriboja šiuo, taip vadinamu, pasauliu, o puikiausiai veikia ir anapusiniame.
PatinkaPatinka
Kai esame čia, manau, reikia maksimaliai išsiaiškinti, kas čia vyksta ir kodėl, ir galiausiai – kas mes ir kam čia atėjome. O kas anapus – galima spėlioti ir filosofuoti, bet galime tikėtis pamatyti, tik kai ten atsidursime. Nėra paprasta viską suprasti, bet gi, ko gero, ne šiaip sau viskas, neatsitiktinai ir neveltui…
PatinkaPatinka